Gerbiamasis
Lenkijos Respublikos Senato Pirmininke,
Gerbiamasis
Ukrainos Aukščiausiosios Rados Pirmininke,
Gerbiamieji
Asamblėjos delegacijų nariai, Asamblėjos viešnios ir svečiai,
Nuoširdžiai
sveikinu Jus, mūsų istorinius kaimynus, atvykus į Lietuvos Respublikos Seimą.
Man labai malonu, kad trišalė Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos Asamblėja pagaliau
atkeliavo ir į Lietuvą. Mums yra garbė ją rengti kaip tik tuo metu, kai visos
trys tautos prisimena ir švenčia Žalgirio mūšio 600-ąsias metines. Tikiuosi,
kad tai bus ne tik chronologinis sutapimas, bet ir dar vienas mūsų bendro
istorinio likimo paliudijimas, kadangi Žalgirio mūšis visada buvo ir bus
laikomas ne tik visų trijų tautų bendru istoriniu paveldu, bet ir neginčijamu
Vidurio bei Rytų Europos politinės vienybės simboliu.
Istorinė mūsų tautų
unijinės valstybės tradicija šiandien reikalauja modernių, dabartį geriausiai atitinkančių
bendrų veikos krypčių. Lenkija ir Lietuva, būdamos Europos bendrijos narės, tai
geriau ar blogiau jau realizuoja. Tačiau turime pripažinti, kad Ukrainos kelyje
į Europos Sąjungą, dar iškyla nemažai kliūčių. Ir nors šiandien realybė būtent
tokia, privalome dar kartą aiškiai išsakyti nuostatą, kol Ukraina netaps
visateise Europos Sąjungos nare, bendrų Europos saugumo namų statyba tikrai
nebus baigta. Tad ir šios trišalės parlamentinės Asamblėjos svarbiausia misija
padaryti viską, kas šiandien įmanoma, kad Ukrainos kelias į Europos bendriją
būtų greitesnis ir lengvesnis.
Akivaizdu, jog
Europos Sąjungos sprendimas nesuteikti Ukrainai bent jau tolimos narystės
Bendrijoje perspektyvos negali būti galutinis. Europos Sąjunga turi aiškiai
apsispręsti dėl to, kur prasideda ir baigiasi Europa. O kol tarp ES narių
bendro sutarimo šiuo klausimu nėra, būtina daryti tai, kas įmanoma šiandien:
Susitelkti ties ES laisvosios prekybos erdvės plėtra ir bevizio režimo tarp ES
ir Ukrainos kūrimu. ES privalo kuo plačiau atverti savo rinką ir kartu šį
dalinį atsivėrimą suvokti ne kaip alternatyvą Ukrainos narystei ES, bet kaip
tarpinę stotelę nuosekliame Ukrainos kelyje į visavertę narystę Bendrijoje. Tai
šiandien ko gero, realiausia galimybė ir trumpiausias kelias ištrūkti iš
uždaro rato, kuriame ES nesuteikia narystės perspektyvos, o Ukraina negauna
motyvacijos laipsniškai artėti prie ES taisyklių.
Be abejo, žaidimo
kamuolys nėra vien tik Europos Sąjungos rankose. Siekiant, kad ES ir Ukrainos
santykiai pakiltų į aukštesnį lygmenį ir taptų glaudesni, būtinos ryžtingos
politinės ir ekonominės reformos šioje šalyje.
Neabejoju, kad ši
Asamblėja gali paspartinti Ukrainos eurointegraciją. Būtų puiku, jei Asamblėjos
veikla neapsiribotų vien tik kasmetiniu forumu ir pavyktų surasti naujų veiklos
krypčių. Ir gerų pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Jūs puikiai žinote, jog jau
kelis metus sėkmingai veikia penkių Šiaurės šalių ir trijų Baltijos valstybių
bendradarbiavimo grupė NB8. Šių šalių parlamentų vadovai ne tik susitinka kartą
per metus, bet ir rengia bendrus vizitus į strategiškai svarbias valstybes. Per
keletą metų įvyko bendri Šiaurės ir Baltijos šalių vizitai į JAV, Ukrainą,
Gruziją. Tokie bendri vizitai išryškina Šiaurės ir Baltijos šalių regioninį
bendradarbiavimą, pritraukia strategiškai svarbių valstybių politinį dėmesį
arba politiškai paremia tuos, kuriems tos paramos labai reikia. Kodėl gi šio
formato neperkėlus į trišalių Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos santykių praktiką?
Manau, kad tokie bendri vizitai į svarbiausias Europos Sąjungos valstybes
leistų greičiau pralaužti kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse Ukrainos
integracijos atžvilgiu susiformavusius ledus ir atskleisti integracijos
privalumus Bendrijos gerovei ir saugumui.
Beje, derėtų
neužmiršti, kad bendrų Europos saugumo namų statyba nėra baigta tiek kalbant
apie Bendrijos geografinę plėtrą, tiek ir apie problemas pačios Europos
Sąjungos viduje. Ukrainą nuo mūsų politiškai vis dar skiria ES išorės siena,
tuo tarpu pačios Baltijos šalys energetiškai tebėra nuo Europos izoliuota
energetinė sala. Paminėsiu keletą tai patvirtinančių faktų. Baltijos šalių
elektros energijos sistema tebėra įjungta į posovietinės erdvės sistemą ir nėra
Vakarų elektros energijos sistemos dalis. Tuo tarpu dujas perkame iš vienintelio
tiekėjo. Gal tai būtų ir nekeltų didelių problemų, jei šis tiekėjas vadovautųsi
rinkos ekonomikos, o ne ekonomikos politizavimo ir energetinės diplomatijos
principais. Akivaizdus tokios situacijos padarinys faktas, kad Baltijos šalys
už dujas Rusijai moka daugiau nei Vokietija ar kitos ES narės.
Dar viena negatyvių
tendencijų kategorija nauji energetinės infrastruktūros projektai (Šiaurės
Europos dujotiekis, Pietų srovė), kuriais siekiama aplenkti energetinio
tranzito valstybes ir taip didinti joms spaudimą bei diktuoti sąlygas. Deja,
neretai santykiuose su Europos Sąjunga veikiama per sostines, taip kuriant
kliūtis arba ardant vieningą ES energetinę politiką.
Tai tik keli
aspektai, kurie dar kartą liudija: energetika šiandien vienas iš svarbiausių
Vidurio ir Rytų Europos saugumo iššūkių, o be energetinės nepriklausomybės
neįmanomas ir politinis savarankiškumas. Būtent todėl kaip svarbiausią šios
Asamblėjos temą iškėlėme energetinį saugumą. Tikiuosi, jog, pasitelkus
Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos energetinio saugumo ekspertus, mums kartu pavyks
atrasti bendrą vardiklį tiek adekvačiai vertinant energetinio saugumo iššūkius,
tiek ir kuriant jų įveikimo strategiją.
Nuoširdžiai linkiu,
kad ši mūsų Asamblėja taptų kad ir nedideliu, bet realiu žingsniu šia kryptimi.
Ačiū už
dėmesį.
Irena Degutienė
Lietuvos
Respublikos Seimo Pirmininkė
