(Ingridos Albrechtienės straipsnis laikraštyje Vakarų Ekspresas
2001 01 13 )
Visi, kurie galite, - ginkite Lietuvą!
Ji pasakė pasauliui: Lietuva pavojuje!
Naktis. Nerimas. Baimė. Žinojau, kad turiu eiti. Namuose buvau viena su sūnumis, ir jų akys prašė: mama, gal tu neik. Bet garsiai jie to nepasakė. Buvau paprašyta važiuoti į Girulių televizijos bokštą. Prieš lipdama į mašiną, apkabinau vaikus, atsisveikinau ir pasakiau: Nebijokit, viskas bus gerai... Ir išvažiavome į nežinią. Apie sausio 13-osios naktį Klaipėdoje, Girulių televizijos bokšte, pasakoja Vanda KAVALIAUSKIENĖ.
Apie sausio 13-osios naktį Klaipėdoje, Girulių televizijos bokšte, kalbamės su Klaipėdos universiteto, Sveikatos mokslų fakulteto, Socialinio darbo katedros docente, edukologijos mokslų daktare, anksčiau dirbusia ir anglų kalbos mokytoja, Vanda KAVALIAUSKIENE.
Nebijokit, viskas bus gerai...
Tuo metu ponia Vanda dirbo Švietimo skyriaus viršininko pavaduotoja ir buvo miesto Tarybos deputatė. Sausio 13-osios naktį, manau, niekas nemiegojo. Visi sėdėjome prie televizoriaus ekranų ir su baime laukėme, kas gi bus toliau. Baisiausia pasidarė tada, kai buvo nutraukta televizijos laida ir paskutinį kartą ekrane pamatėme žurnalistę Eglę Bučelytę. Širdis pradėjo daužytis, gerklę spausti ašaros. Tokia įtampa, kad atrodė, net ausyse spengia ir galva tuoj plyš. Užgesus ekranui, puoliau prie radijo imtuvo ir ėmiau ieškoti, kas ką transliuoja. Staiga girdžiu Alekso Pašilio balsą, kviečiantį miesto tarybos deputatus atvykti į būstinę.
Tai buvo gerokai po dvyliktos valandos. Naktis. Nerimas. Baimė. Minties, kad liksiu namuose, nebuvo. Žinojau, kad turiu eiti, bet galvoje buvo toks chaosas. Kur eiti: ar į Savivaldybę, ar į miesto Tarybą (tada ji buvo Vilties g.). Namuose buvau viena su sūnumis, vyras buvo išvykęs. Išėjome su vaikais į gatvę. Žmonių, kaip dabar matau, lavina. Visi sunerimę, kažkur skuba. Jaučiau, kaip vaikai jaudinasi, kaip norėtų pasakyti: mama, gal tu neik. Bet garsiai jie to nepasakė. Atėjusi į miesto Tarybą, radau visus savo kolegas. Tuometinis Tarybos pirmininkas organizuotai skirstė darbus, į priekį numatė, kokiu keliu eiti, kur svarbiausia būti. Sprendimas, kur turiu atsidurti, įvyko žaibiškai. Čepas, žinodamas, kad kalbu angliškai, paprašė važiuoti į Girulių televizijos bokštą. Akimirksniu susiformavo komanda ir mes automobiliu pajudėjome link Girulių. Prieš lipdama į mašiną, apkabinau vaikus, atsisveikinau ir pasakiau: Nebijokit, viskas bus gerai... Ir išvažiavome į nežinią.
Kalbėk
Ponia Vanda pasakojo, kad baimės tuo metu nejautė. Ji suglumo patekusi į visai neįprastą aplinką. Televizijos bokšto įrengimai, gausybė aparatūros, technikos... Bet tas jausmas truko neilgai. Nuramino A. Pašilio buvimas greta. Tai žmogus, į kurio petį gali atsiremti bet kada. O tada tas petys buvo ypač jaučiamas. Netrukus man paduoda mikrofoną ir sako: kalbėk pasauliui. Ką aš galiu kalbėti nepasiruošusi? Bet pasiruošti nebuvo laiko, viską darėme intuityviai, nuoširdžiai, atiduodami visą savo širdį.
Noriu papasakoti tos nakties išgyvenimus televizijos bokšte. Pradėjus ruoštis kalbai, man atnešė dujokaukę. Galvoje sukosi ta pati mintis: kažkas darosi negerai, matyt padėtis blogėja. Pradėjo vis dažniau aplinkui sukinėtis vyrai su ginklais. Viskas užbarikaduota, paliktas tik siauras plyšelis praėjimui. Pradėjome galvoti, ką čia pasakyti. Nuolat buvome informuojami, kad vyksta Vilniuje, kiek sužeistų, kad jau yra daugiau nei dešimt autų. Turėjome perduoti objektyvią informaciją.
Iki šiol ponia Vanda saugo tos nakties užrašus su žodžiais, tą naktį paleistais į eterį. Ji pasakė Lietuva pavojuje! Sovietų armija naudodama brutalią jėgą puola parlamentą ir televizijos bokštą. Visi, kas gali, ateikite prie svarbiausių objektų, palaikykite, ginkite, būkite kartu. Mes laimėsime, tiesa mūsų pusėje.
Pasaulis žinojo apie mus
Tą naktį esantiems televizijos bokšte buvo pasakyta: važiuoja tankai. Ponia Vanda girdi šiuos žodžius iki šiol. Nenusakomas jausmas apėmė kūną, negaliu papasakoti, kaip mes jautėmės, kaip žiūrėjome vienas kitam į akis. Prie manęs priėjo R. Praleika ir sako: jeigu kas, aš tave iš čia išvesiu. Supratau, kad tai neįmanoma, kaip galima iš čia ištrūkti, kai aplinkui tokios barikados ir tokia padėtis. Bet netrukus buvo pranešta, kad tankai nejuda link bokšto. Nuolat žiūrėjome CNN laidas. Iš pradžių apie Lietuvą nebuvo nei žodžio. Vėliau informacija pasirodydavo žinių pabaigoje. Ir netrukus kruvini įvykiai Vilniuje išėjo į pirmą CNN planą. Kaip mes džiaugėmės, kad pasaulis žino, kas darosi, kad yra neabejingas mums.
Prabudėjome visą naktį ir visą dieną. Pradėjome jausti nuovargį, žinojome, kad reikia ką nors daryti. Nors įtampa nė sekundei, vyrai bandė juokauti. Mus geriausiai išelektrindavo pasirodęs Vytautas Čepas. Jo buvimas šalia suteikdavo pasitikėjimo, stiprybės, palengvindavo įtampą. Nors te mūsų buvo ir nemažai, bet pasikviečiau į pagalbą dvi savo pažįstamas anglų kalbos mokytojas: Emą Šulnytę ir Ireną Bučienę. Tada susiskirstėme grafikus, budėjome ir pranešinėjome, kas vyksta aplinkui. Tik vėliau supratau, kaip viskas buvo organizuota. Kursavo mašina į centrą ir atgal, viskas buvo apgalvota iki smulkmenų.
Jautriausia gyvenimo styga
Po paros prabėrusi namų duris, ponia Vanda suprato, kad buvo ten, kur jos tikrai reikėjo. Prisimenu, kad budėjau televizijos bokšte, į namus net kelis kartus skambino mama. Vėliau man pasakė: Vaikeli, jeigu ir būtų kas atsitikę, tai vardan tėvynės. Kaip tai svarbu mums visiems. Ir jeigu šiandien vėl atsitiktų taip pat, net nesuabejočiau, būčiau ten, kur reikia. Ir netiesa, kad žmonės viskuo nusivylę, pikti, šiandien nebestotų ginti, nešaltų prie parlamento ar kitų pastatų. Viskas būtų taip pat, nes tai įgimta, tai pabunda staiga ir to jausmo niekas negali nužudyti.
Ponia Vanda pasakojo, kad naktimis nesapnuodavo išgyventų akimirkų. Bet turbūt nėra tos dienos, kai iš pasąmonės neiškiltų vienoks ar kitoks vaizdas. Jau praėjo dešimt metų, laikas gydo žaizdas. Tai pati jautriausia mano gyvenimo styga. Kai jos niekas nepajudina, ji rami. Bet užtenka pradėti pasakoti, dalintis išgyvenimais, ji suvirpa visais garsais, sujaudindama kiekvieną sielos kertelę.
Gauta 2011 m.
