G.JAKAVONIS: Įvardykime, kas yra ta krizė?
S.JAKELIŪNAS: Trumpiau tariant, tai yra staigus nedarbo augimas, biudžeto pajamų sumažėjimas ir ekonomikos nuosmukis. Dabar nuosmukis jau baigiasi, lipama iš duobės, nors giluminiai procesai dar nelabai keičiasi. Nedarbas išlieka didelis, nors ir mažėja po truputį. Kiek to realaus nedarbo ir kiek to šešėlinio nedarbo ar darbo, sunku pasakyti. Biudžeto pajamos pernai buvo tragiškos, palyginti su išlaidomis. Deficitas yra didžiulis - 8 proc. Taigi, paviršutiniškai vertinant, yra tam tikrų apraiškų, kad krizė galbūt artėja prie pabaigos. Tačiau daugelis parametrų rodo, kad išlieka gili struktūrinė krizė - ir finansinė, ir demografinė, ir pilietinė. Plačiąja prasme vertinant, krizė nesibaigė. Ekonominiai parametrai šiek tiek pagerėjo, bet ne tiek, kad galėtume sakyti, jog krizė jau baigėsi.
R.PAULAUSKAS: Aš, kaip paprastas duonos valgytojas, sakyčiau, kad krizė prasidėjo tada, kai staiga nustojo augti atlyginimai, o jie augo pastaruosius keletą metų. Atitinkamai sumažėjo bendras vartojimo lygis ir tai atsiliepė visai Lietuvos ekonomikai. Dėl viso kito sutinku su Stasiu: pridedu, kad paprastam duonos valgytojui staiga nustojo augti jo atlyginimas ir sumažėjo galimybių pirkti vis daugiau ir daugiau.
G.JAKAVONIS: Tuomet antras klausimas: jeigu krizė tebėra, kokios jos priežastys?
S.JAKELIŪNAS: Ir Lietuvoje, ir pasaulyje nelabai skiriasi krizės priežastys. Trumpiau tariant, jų yra dvi. Pirmoji - ydingų paskatų skatinama ir neprižiūrima finansų sistema, nesvarbu, ar tai būtų bankai, ar šešėlinė finansų sistema. Antroji - prastas daugumos valstybių, taip pat ir Lietuvos, finansų valdymas. Kai buvo daug pigaus kredito, atlyginimai, pajamos augo ir visi buvo patenkinti, o giluminės tos krizės šaknys niekur nebuvo dingusios. Dabar, kai kredito srautai sustabdyti, dėl pasikeitusių skolinimo standartų jau daugiau nei dvejus metus grįžta atgal į Skandinaviją, nustojo augti ir pajamos, ir atlyginimai. Dabar reikia brangiai skolintis. Portugalija neseniai paskelbė, kad ji iš esmės bankrutuoja. O Lietuva skolinosi lygiai tomis pačiomis palūkanomis kaip ir Portugalija. Taigi problemos niekur nedingsta, viskas tik maskuojama skolintais, dovanotais pinigais: šiek tiek uždengiame tas biudžeto skyles ir laukiame stebuklo - atsigaus ekonomika, padidės vartojimas, dar kas nors įvyks ir grįšime prie tų gerų laikų. Man atrodo, negrįšime.
G.JAKAVONIS: Kokios būtent pasaulinės krizės priežastys? Krizė ekonomikoje egzistuoja visą laiką.
S.JAKELIŪNAS: Yra įvairių teorijų, nagrinėjančių, kas yra ekonomika, kapitalizmas. Ir yra visokių veikėjų, pradedant Karlu Marksu (Karl Marx). Necituosiu, tai nepopuliaru. Bet buvo toks ekonomistas Himanas Minskis (Hyman Philip Minsky), kitados visai nepopuliarus ir nevertinamas. Jis įžvelgė, kad bent jau kapitalistinė Vakarų ekonomika, neidealizuojant jokios kitos - socialistinės ar dar kokios, yra šalies stagnacinė sistema. Krizės prielaidos egzistuoja visada, nes žmonės, kurie priima kokius nors sprendimus, dažnai tai daro labai neapibrėžtomis sąlygomis: jie investuoja, ką nors stato, daro, ir tų sąlygų visuma sukuria galimybes tam tikriems lūžiams rastis ateityje. O finansų sistema, kuri evoliucionuoja keliasdešimt metų, galbūt net ir šimtmečių pasaulyje, prisideda prie tų visų nestabilumų. Vienu metu imama skolinti labai lengvomis sąlygomis, pradeda kilti kainos, ypač nekilnojamojo turto. Kainoms pasiekus tam tikrą lygį, kada kai kurie žmonės jau negali grąžinti kreditų, prasideda atvirkštinis procesas. Susiduriama su nemokumo problema, kainos krenta. Ir 2007, ir 2008 metų pabaiga rodo, kad paralyžiuojama finansų sistema, mažėja vartojimas, nes daugiausia jis buvo skatinamas skolintomis lėšomis. Tuomet mes fiksuojame, kad prasideda krizė. Iš tikrųjų tos krizės sąlygos nedingsta. Finansų sistema kaip buvo ydinga, taip ir toliau tokia lieka.
G.JAKAVONIS: Kai pasaulinė krizė jau buvo prasidėjusi, pasiteiravau vieno žymaus Lietuvos bankininko, kokią jis mato ateitį. Šis atsakė, kad turbūt blogai mokiausi mokykloje, nes viskas paaiškinta K.Markso Kapitale: 1 proc. žmonių taps dar turtingesni, o 99 proc. taps skurdžiais. Ar sutiksite su tuo?
R.PAULAUSKAS: Gal ir galima sutikti. Pasakysiu, kodėl apskritai sėdžiu prie šio stalo ir kalbu apie ekonomiką. Yra dvi priežastys. Pirma, bent jau Lietuvoje ekonomistai mums prieš porą trejetą metų nesakė, kad bus tai, kas atsitiko. Antra, net visai neseniai du žinomi Lietuvos ekonomistai susiginčijo, ar mūsų darbo našumas yra aštuonis kartus, ar du kartus mažesnis už Europos Sąjungos senbuvių. Tai jeigu jie nesugeba susitarti dėl tokių paprastų dalykų, ką belieka daryti paprastam duonos valgytojui? Iš ekonomistų pagalbos nesulaukiame. 1971 metais panaikinamas Aukso standartas, ir iš esmės atsiranda nevaldoma pinigų emisija, niekas nekontroliuoja jų srauto. Apie 1980 metus turbūt girdėjome sąvoką regionomika - pirmiausia tai galimybė gauti pigių pinigų kreditui. Tuo buvo paremtas visas JAV, o vėliau ir Vakarų Europos ekonomikos augimas. Atsirado galimybė visiems gauti pigių pinigų. Taip padidėjo vartojimas, atitinkamai ėmė plėstis kapitalizmo verslas - vėl daugiau imta vartoti, daugiau pirkti. Visa tai tęsėsi tol, kol pasiekėme tam tikrą tašką, kai skolintis jau nebuvo kaip, kai buvo viršytos žmogaus galimybės dar kartą pasiskolinti. Kas dar atsitiko per šiuos dvidešimt kelerius metus? Atsirado masė tuščių pinigų. Jie buvo perkelti į fondų biržas, akcijas, nekilnojamąjį turtą. Spekuliacinis kapitalas visai atitrūko nuo realios ekonomikos, gamybos. Dabar tai yra du skirtingi pasauliai. Toliau prasidėjo tų laisvų pinigų investavimas ne į gamybą, o į spekuliacinį akcijų kapitalą. Kodėl aš turiu statyti fabriką, rūpintis rinka, žmonėmis, jeigu galiu investuoti į akcijas, kurios nuolat kyla, gulėti ant sofos ir turtėti? Žmonės pradėjo įsivaizduoti, kad atsirado turtėjimo perpetuum mobile, kad galima gyventi nepaprastai lengvai ir tai tęsis amžinai. Kaip tik tuo momentu mes įsiliejome į Vakarų civilizaciją, kuri keliasdešimt metų taip ir gyveno. Mes įsiliejome, kai tos galimybės ėmė darytis ribotos. Galite paklausti, o kodėl visiems tiems procesams leista vykti, kur žiūri valdžia, ekonomikos ir politikos specialistai? Mano manymu, dėl pačios demokratinės sistemos, kai valdžia keičiasi kas ketveri metai, į valdžią ir ateina žmonės, kuriems rūpi tik ketverių metų perspektyva. O koks jiems skirtumas, kas bus vėliau? Jie pabus geri tuos ketverius metus, padidins pašalpas bedarbiams, pensijas, o paskui - kiti rinkimai. Jei pralaimės, ateis kitas, tegul jis ir sprendžia.
Beveik visi šiuo metu turi skolų tiek JAV, tiek Europoje. Pavyzdžiui, JAV vien pagal kredito korteles fiziniai asmenys yra skolingi trilijoną dolerių. Ši skola pastaraisiais metais šiek tiek mažėja, dabar ji sudaro 800 milijardų. JAV studentų skola valstybei už mokslą - irgi trilijonas. JAV kaip valstybės skola - 14 trilijonų. Kadangi valstijose emituoti pinigų negalima, šiandien Barakas Obama (Barack Obama) pats iš savęs nuperka vertybinius popierius ir taip užlopo skyles. Atskira valstija ar miestas to daryti negali. Ir jie šiandien išparduoda savo turtą, mažina algas.
S.JAKELIŪNAS: Nesakyčiau, kad sustojo. Komercinė pinigų spausdinimo mašina veikė per bankus, per visokias šešėlines institucijas. Kai ta mašina užstrigo, pradėjo veikti valstybinių institucijų spausdinimo mašinos, tai yra vyriausybių ir centrinių bankų. Taip bandyta užlopyti skyles, paleisti perpetuum mobile, bet variklį paleisti sunku, nes mašinos nėra efektyvios.
G.JAKAVONIS: Akivaizdu, kad daugelis prieš krizę pateiktų ekonomistų prognozių iš esmės visiškai neišsipildė; deja prognozės neišsipildo ir niekas nėra už tai atsakingas. Man tai primena viduramžius, kai profesorių vardai buvo skiriami už aprašymus, kiek velnių telpa ant adatos smaigalio. Ar Lietuva gali kokiais nors žingsniais sušvelninti krizės įtaką?
S.JAKELIŪNAS: Pirmiausia šiek tiek analogijos su pasauliu dėl pinigų gamybos perpetuum mobile. Nuo 2004 iki 2008 metų, maždaug per ketverius metus, pinigų emisija Lietuvoje buvo 30 milijardų litų. Tai yra 33 proc. vienų metų, pavyzdžiui, 2009-ųjų, BVP. Kai dabar JAV centrinis bankas kartu su Iždo departamentu, su Finansų ministerija sutaria dėl pinigų emisijų, tai jų mastai yra nuo kelių iki dešimties proc. BVP. O Lietuvoje pinigų emisija buvo 33 proc. BVP per ketverius metus. Ir tą emisiją mums suorganizavo mūsų brangieji skandinaviški bankai. Lietuvoje indėliai augo 20-25 proc. per metus, paskolos augo 50 proc. per metus. Tai nuo 2004 metų ir sukėlė Lietuvoje ekonomikos augimą. Tai buvo iliuzija, bet kartu ir tikrovė. Buvo darbo vietų, augo atlyginimai. Būstas, nusipirktas už 200 tūkst., po dvejų metų jau ėmė kainuoti 300 tūkst. Žmogus, patenkintas, laimingas, eina į tą patį banką ir sako: mano atlyginimas padidėjo 20 proc., mano turto vertė pakilo 30 proc., gal galiu dar ką nors su jumis suorganizuoti? Prašom, 50 tūkst. litų - dar viena paskola automobiliui. Kitaip sakant, nekilnojamojo turto kainų augimas skatino ir vartojimą, ir atlyginimų augimą, ir biudžeto pajamas, ir pensijas, ir ką tik nori. Buvo gauta didžiulė kredito injekcija - 30 milijardų, 55 proc. jos nutekėjo į nekilnojamojo turto sektorių.
R.PAULAUSKAS: Ar skandinavų bankai žinojo, ką jie daro, ar čia netyčia taip išėjo? Juk seniau jie tą patį padarė Skandinavijoje. Ar jie galėjo užmiršti visa tai per dvidešimt metų?
S.JAKELIŪNAS: Savo pačių pirminėse institucijose jie neužmiršo arba neturėjo teisės sužinoti. Aš nežinau, ar ten pasikeitė vadovai, ar vadybininkai, ar vietiniai buvo pernelyg agresyvūs. Bet jeigu visi trys skandinavų bankai, kurie čia dominavo ir dabar užima didžiąją rinkos dalį, sinchroniškai, konkuruodami vienas su kitu, veikė, tai akivaizdu, kad jie žinojo. Jie manė, kad kreditas sparčiai augs, vėliau tas augimas sulėtės ir stabilizuosis. Tačiau niekas neįvertino tikimybės, kad greitą augimą pakeis staigus nuosmukis. Skandinaviški bankai augino savo paskolų portfelį po 40-50 proc. per metus, dabar per dvejus metus jų portfelis susitraukė 20 proc. Įsivaizduokite, koks tai kontrastas: per metus iš Skandinavijos buvo gaunama nuo 5 iki 10 milijardų niekuo nepadengtų litų, o dabar tų pinigų išeina maždaug po 5 milijardus per metus. Tai tas kontrastas akivaizdžiai negalėjo nesukelti mums krizės. Dabar A.Kubilius, neturėdamas kitos išeities, skolinasi, tik jis padarė nesąmonę skolindamasis labai brangiai. Mūsų palūkanos jau šiemet du kartus viršys išlaidas krašto apsaugai. Kitaip sakant, tas perpetuum mobile sulūžo. Dabar valstybė arba jos institucijos pasitelkia į pagalbą tą pinigų spausdinimo, arba pinigų skolinimosi, nes tai iš esmės yra tas pats, mašiną. Be to, mes gauname maždaug penkis milijardus per metus Europos dotacijų, ir jos iššvaistomos 90 proc. Be to, mes oficialiai gauname keturis milijardus emigrantų pinigų, kiek neoficialiai, nežinau. Ir ta visa suma, kuri dabar ateina į Lietuvą, - devyni milijardai skolintų, penki milijardai europinių ir keturi milijardai emigrantų pinigų, - sudaro maždaug 20 proc. BVP. Toks santykis yra pinigų, kurie ateina iš išorės ir iš tikrųjų palaiko mūsų gyvybę. Tai trys mus gelbstinčios lašelinės. Jeigu nebūtų tų pinigų, tik įsivaizduokite, kas būtų. Pensijos turėtų būti sumažintos 40-50 proc., valstybės aparatas turėtų būti sutrauktas 50 proc., vidaus vartojimas iš esmės nefunkcionuotų, čia liktų visai pigi darbo jėga, arba vergai. Kas tik galėtų, visi išvažiuotų arba išskristų. Mūsų gyvasties, vegetavimo sąlyga yra tie maždaug 20 proc. BVP sudarančių išorinių pinigų srautų, kurie vis dar ateina į Lietuvą.
R.PAULAUSKAS: Kalbant apie Lietuvą, ką reiškia mūsų skolinimasis? Mes skolinamės iš tų, kurie gamina pinigus iš oro, o skolą turėsime grąžinti savo realiu darbu. Dar šiek tiek papildysiu Stasio kalbą, iš kur tas Lietuvos gražumas buvo pastaruosius dvidešimt metų. Matau keturis pagrindinius šaltinius. Pirmas - tai valstybės turto dalybos. 1990 metais sudegė visi pinigai, visas kelių kartų sukauptas turtas, o juk lietuviai buvo pirmoje vietoje pagal sukauptų pinigų kiekį vienam gyventojui taupomosiose kasose Tarybų Sąjungos laikais. Taip buvo parašyta enciklopedijoje. Lietuviai buvo pirmi pagal mašinų skaičių dešimčiai gyventojų, pirmi pagal privačių namų ir pagal indėlių kiekį gyventojui. Visi tie pinigai sudegė. Tai iš kur tas gražumas? Mes ėmėme dalytis valstybės turtą. Šiandien tai jau nėra mūsų turtėjimo šaltinis. Antras šaltinis: už kapeikas mes viską veždavome iš tuomet dar nesuprantančios Rusijos ir tai labai brangiai parduodavome tuomet dar nesuprantantiems Vakarams. Tai buvo ir pieno milteliai, ir metalas, ir pan. Iš Vakarų labai pigiai pirkdavome senas mašinas ir jas parduodavome Rusijai. Daugeliui tai jau taip pat nėra turtėjimo šaltinis. Trečias šaltinis - užsienio firmų atėjimas į Lietuvą. Jos sukūrė labai daug gana neblogai apmokamų darbo vietų, ir tos vietos dabar funkcionuoja. Tik nebekuriama naujų darbo vietų, nes pagrindinės jau sukurtos. Ir ketvirtas šaltinis, pastaruosius keletą metų buvęs pats gyviausias, yra bankų kreditai. Ir iš čia tas grožis buvo lietuvių: valstybės turtą jau privatizavome, iš Rusijos pigiai jau nieko neišvešime, kreditai baigėsi. Ir viskas. Dėl europinių pinigų - apskaičiavus, kiek mes atiduodame Europos Sąjungai ir kiek iš jos gauname, dar kyla klausimas, koks būtų balansas, teigiamas ar neigiamas. Aš to nevertinu kaip turtėjimo šaltinio, kalbu apie strateginius dalykus. A.Kubilius giriasi, kad prisikvietė Barclays įmonę į Lietuvą, sukurta kiek darbo vietų, bet, pasirodo, tam Barclays už tai, kad jis atėjo, per metus mokama kažkiek milijonų. Geriau jis padarytų, kad lietuviams kaip kitados apsimokėtų auginti tulpes, rožes, - tik įsivaizduokite, kiek šioje srityje mes praradome darbo vietų. Maža to, kad mes praradome darbo vietas, tas gėles mes perkame už valiutą, kitaip sakant, išvežame kapitalą iš Lietuvos. Mes tokių paprastų daiktų kaip muilas, degtukai negaminame. Negana to, kad per gerai nesijaustume, dar uždarėme Ignaliną.
G.JAKAVONIS: Kai kartą pasikvietėme į pokalbį Stasį Kropą, jis išaiškino, kad lietuviškais bankais nebuvo galima pasitikėti kritus Litimpex ir įvairiems kitiems. Visi džiaugėsi, kad atėjo švedų bankai. Išvada buvo logiška, kodėl mes tais švedais tikėjome. Kai visa bankininkystės sistema atsidūrė jų rankose, ką mes dar galėjome padaryti?
S.JAKELIŪNAS: Mes kitaip galėjome prižiūrėti švedų bankus. Pavyzdžiui, pats Švedijos bankų priežiūros institucijos vadovas praėjusių metų vasario 2-ąją su kitais trimis pareigūnais Švedijos Parlamente skaitė pranešimą, kur buvo tiriamos Baltijos šalių krizės priežastys, tai, kaip į ją reagavo Švedijos institucijos, bankai. O mums tokios konferencijos nereikėjo. Sužinojęs, kad yra tokia medžiaga, ją atsisiunčiau iš Švedijos Parlamento. Kai tik jiems parašiau, man ją atsiuntė per dvi darbo valandas, dar atsiprašė, kad parašyta švediškai, neturi išvertę į anglų kalbą. Pasiūliau šią oficialią medžiagą Parlamentui, vienam komitetui. Man atsakė, kad tas vertimas gal kokius du tūkstančius kainuos, brangoka. Tai aš bandžiau išsiversti internetu. Pranešimo esmė tokia: Švedijos bankų priežiūros institucijos vadovas oficialiai pareiškė, kad švedų komerciniai bankai nepasimokė iš krizės, vykusios Švedijoje 1990-1992 metais. Tai labai stiprus teiginys. Taip pat kalbėjo ir Švedijos centrinio banko, seniausio pasaulyje, vadovas, jo išvada - dėl krizės Baltijos šalyse atsakingos vietos valdžios institucijos ir komerciniai bankai. Švedija dabar ketina keisti pačią komercinių bankų priežiūros sistemą. Viena naujovių - siūloma labai griežtai nustatyti paskolos ir įkeičiamo turto vertės santykį (Lietuvoje jis buvo 100 proc.). Kitas dalykas - švedai bando nustatyti, kiek gali įsiskolinti vienas ūkis, viena šeima. Man bankai sakė, kad paskolos ir įkeičiamo turto vertės rodiklį labai lengva apeiti: gavus vartojimo kreditą padengiamas pradinis įnašas būsto kreditui gauti. Lietuvos bankas turi prižiūrėti komercinius bankus, bet jų realiai neprižiūri.
R.PAULAUSKAS: Šiuo atveju iškyla klausimas tarp pliuralizmo ideologijos ir į valstybę orientuotos ideologijos: ar galima palikti paprastą žmogelį pačiam sau? Kai jis taip paliekamas, bankai tuoj pat jį ir apmauna.
S.JAKELIŪNAS: Yra uždara lito nuvertėjimo rizika.
R.PAULAUSKAS: Klausimas labai rimtas: ar turi kas teisę kištis į konkretaus žmogaus gyvenimą? Žmogus gali pasakyti, kad tai jo rizika, bet kai jis pasens, vis tiek ateis prašyti iš valstybės. Tai būtų didelė diskusija. O apie tai, kaip buvo galima kontroliuoti krizę Lietuvoje, jau prieš keletą metų kalbėjau vienoje televizijos laidoje. Finansų ministrė, beje, tuo metu buvo D.Grybauskaitė. Kai ėmė pūstis nekilnojamojo turto burbulas, ji turėjo pateikti keturis pasiūlymus: Fizinių asmenų bankroto įstatymą, nekilnojamojo turto mokestį, kad žmogus būtų sukaupęs 30 ar kiek proc. pradinį įnašą būsto kreditui gauti ir kad paskola nebūtų išduodama ilgesniam nei, tarkim, penkiolikos metų laikotarpiui. Pridėčiau dar penktą pasiūlymą - komerciniai bankai negali parduoti konfiskuoto turto savo antrinėms įmonėms. Ir viskas. Jei D.Grybauskaitė būtų padariusi šiuos penkis dalykus, nebūtų iškilęs nekilnojamojo turto burbulas ir nebūtų vergais tapę didelė dalis Lietuvos žmonių.
G.JAKAVONIS: Ketverių metų rinkimų kadencija, šiuo atveju Seimo, taip pat prezidento ar savivaldybės yra pati savaime ydinga.
R.PAULAUSKAS: Ji neskatina žvelgti į ilgalaikę perspektyvą. Ateina kitas, kuris nori būti dar geresnis už buvusįjį. Jeigu Stasys norės būti geresnis už A.Kubilių, jis turės skolintis dar daugiau. Bet klausimas, ar jam jau beskolins kas ir kokiomis palūkanomis.
S.JAKELIŪNAS: Švedų bankai sumažino paskolų portfelį 20 proc. Yra vienas bankas, kuris savo portfelį padidino 20 proc., ir per vienus metus. Jis pradeda užimti skandinavų vietas. Tai Citadele bankas. Bet tai kitokie mastai. Nėra tiek pinigų, nėra tokios apyvartos, kad būtų kompensuotas tas visas vakuumas, kurį sukūrė skandinavai.
R.PAULAUSKAS: Ar išnyko krizės priežastys? D.Grybauskaitė pareiškė, kad krizė baigėsi. Kitaip sakant, ji teigia, kad išnyko krizės priežastys. Ar jos išnyko, jūsų manymu?
S.JAKELIŪNAS: Niekur jos neišnyko, krizės šaknys tik gilėja. Mūsų valdžios institucijos 2008 metais sumokėjo 800 milijonų palūkanų visoms pasaulio finansų institucijoms, iš kurių tik buvo pasiskolinusi. Šiemet mokės milijardą 900 milijonų, t.y. palūkanos paaugo du su puse karto. Tai daugiau nei vieno milijardo mes negalėsime skirti švietimui, kultūrai, kitiems dalykams.
R.PAULAUSKAS: Iš kur tada tas ekonomistų entuziazmas?
S.JAKELIŪNAS: Jiems reikia išgyventi, jiems pinigus moka bankai.
R.PAULAUSKAS: Kitaip sakant, jiems moka už entuziazmo skleidimą?
S.JAKELIŪNAS: Bankai gyvena iš skolinimo, arba iš vartojimo. Visiems reikia entuziazmo, ir valdžiai taip pat, nes į biudžetą kaip nors juk reikia surinkti tuos cirkuliuojančius pinigus. O koks interesas tų, kurie bando kalbėti objektyviai? Jie skleidžia paniką, juos galima pavadinti savotiškais intrigantais ar griovėjais, jų galimybės menkesnės. Žiniasklaidai irgi reikia lūkesčių, nes ji gauna pajamų iš reklamos, o reklama - tai pardavimas. Ir tas lūkesčių ratas sukasi.
G.JAKAVONIS: Krizė baigėsi ar dar neprasidėjo? Ar išnyko tos priežastys?
R.PAULAUSKAS: Ką daro, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos, kurios Vakarų civilizacijai yra ekonomikos flagmanas? Užuot pradėjusios gyventi pagal išgales, jos dar daugiau spausdina pinigų. Amerikos metinės išlaidos yra apie tris su puse trilijono dolerių. Patys jie surenka tik du trilijonus. Vadinasi, pusantro trilijono jie skolinasi iš pasaulio rinkos. Taip buvo pernai, taip buvo šiemet, taip jie planuoja gyventi ir kitais metais. Kongresmenas Ronas Polas (Ron Paul), buvęs kandidatas į prezidentus, yra pasakęs, kad kiekvieną dieną Amerika išleidžia dešimt milijardų dolerių, iš jų keturi yra skolinti. Ir jis klausia, kiek tai gali tęstis. O ką daro Amerika? Ji meta į rinką krūvą pinigų, tie pinigai vėliau patenka į fondų biržas, ima brangti benzino, maisto kainos. Ir žiūrėkite, koks nors Lietuvoje gyvenantis Jonas, gaunantis tą patį atlyginimą, net nesuvokia, kad jo vartojimo galimybės šiandien yra sumenkusios todėl, kad koks nors Džonas savo nereikalingus pinigus investavo į būsimuosius naftos arba maisto sandorius. Ir kainos spekuliatyviai padidėja. Prisiminkime atvejį, kai nafta kainavo 150 dolerių, - tuomet visi sakė, kad taip yra dėl to, jog Kinija pradėjo daugiau vartoti. Staiga per dvi savaites naftos kaina sumažėjo tris kartus - iki 50 dolerių. Tai rodo, kokia buvo spekuliacijos įtaka naftos kainai.
S.JAKELIŪNAS: Toliau bus spausdinami pinigai, toliau augs kainos. Dabar kainos pakilo, biudžetai kažkaip funkcionuoja, uždengdami tas skyles. Pinigai pinga. Kinija vis tiek auga, ten yra masė žmonių. Maisto produktai brangsta ir dėl klimato kaitos, padažnėjusių potvynių, sausrų. Negalima sakyti, kad viską lemia vien spekuliaciniai veiksniai.
R.PAULAUSKAS: Kinai pradėjo daugiau vartoti - tai objektyvu.
S.JAKELIŪNAS: Įsivaizduokite, pusantro milijardo žmonių. Kasmet po dešimt milijonų iš kaimų suvažiuoja į miestus, jiems reikia darbo vietų.
R.PAULAUSKAS: Pažiūrėkite, kaip yra vardijama - Kinijos, sausrų efektas, bet niekada nesakoma, kad pingantys pinigai taip pat kelia kainas, tai apeinama. O tai labai svarbus veiksnys. Yra du keliai. Vienas jų - ir toliau skolintis ir laukti, kol bus kokia griūtis, - tada jau kaip bus, taip bus. Taip elgiasi dauguma. Kitas kelias yra pradėti taupyti, juo šiek tiek Europa lyg ir pradeda eiti. Dabar žmonės, įpratę lengvai gyventi, kai tik valdžia pradeda gyvenimą truputį sunkinti, išeina į gatves. Daugelis prognozuoja, kad greičiausiai viskas evoliucionuos į autoritarinius režimus, nes demokratinėmis priemonėmis šitų procesų suvaldyti nebus galima. O taupyti neišvengiamai reikės, nes krizė ne tik kad nesibaigė, ji dar rimtai net neprasidėjo. Dabartinė situacija man primena Tarybų Sąjungos gyvavimo pabaigą. Kai dar prieš Sąjūdį visiems aiškindavau, kad Tarybų Sąjungai ateina galas, daugelis juokėsi, kaipgi gali žlugti toks monstras. Žmonėms atrodė, kad valdžia žino, ką daro, kad ekonomistai žino, ką šneka. Dabar yra lygiai tas pats su Vakarų civilizacija ir su šiuo kapitalizmo modeliu.
S.JAKELIŪNAS: Mažas komentaras, Rolandai: iš esmės ne kapitalizmas dominuoja pasaulyje, netgi JAV. Iš dalies baudžiava ir iš dalies socializmas. Finansų institucijoms ir valdžios institucijoms - socializmas, visiems kitiems - pagal išgales. Vienas bankininkas, kurio šaknys lietuviškos ir pavardė lietuviška, yra pasakęs, kad Lietuvoje pasaulinės krizės priežastys yra žmonių godumas, pasireiškęs per bankų sistemą. Labai konkrečiai ir kartu bendrai ir tiksliai įvardyta.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
