Dokumentai 

Gerbiamas posėdžio Pirmininke, gerbiami kolegos Seimo nariai,

 

Nuo pat įvykių, apie kuriuos šiandien kalbame, pradžios sąmoningai stengiausi nieko nekomentuoti. Teismai vykdo teisingumą ir jie pasakys verdiktą. Tuo tarpu, mano oponentai, priešingai, nuolat ir kryptingai skleidė informaciją, todėl yra detalių, kurių Jums neteko girdėti, nes jos nėra naudingos proceso iniciatoriams ir nebuvo viešintos. Detalių, kurios pakeis Jūsų požiūrį į šios bylos įvykius ir dalyvius, ir kurios šiandien ima ryškėti visai naujoje šviesoje. Todėl šiandien visų Jūsų noriu retoriškai paklausti, ar žinote, kas šioje istorijoje sieja tris P: Politiką, Provokaciją ir Papirkimą?

 

Po 2007 metų savivaldos rinkimų Vilniaus meru tapo partijos Tvarka ir teisingumas atstovas Juozas Imbrasas, o jo vienu iš pavaduotojų – tos pačios partijos narys aš, Evaldas Lementauskas. Ar vėliau susiklosčiusią situaciją lėmė  partinės ambicijos, ar tik kai kurių opozicijoje likusių konservatorių atstovų asmeninės ambicijos, paliksiu spręsti Jums. Todėl dabar norėčiau apsistoti ties pirmąja P – Politika.

 

Nuo pat pirmų darbo Vilniaus savivaldybėje dienų, mes su J. Imbrasu susidūrėme su labai priešiška opozicija, kurios smaigalyje buvo konservatorių trijulė - Kęstutis Masiulis, Vilius Navickas ir Vidas Urbonavičius.

Kad V.Urbonavičius ir nuverstą merą J.Imbrasą  pakeitęs Vilius Navickas - TS-LKD nariai – žinote visi. Tačiau kur kas iškalbingesnis faktas yra tas, kad V.Navickas tuo metu buvo ir V.Urbonavičiaus darbdavys statybų firmoje „Euro-Construct“. Juos siejo ne tik politiniai, bet ir verslo ryšiai. Ne kartą V.Urbonavičius, tikėdamasis išspręsti būtent su šia įmone susijusius klausimus, lankėsi ir mano kabinete.

 

Dar daugiau, teismas disponuoja pokalbių stenogramomis, kuriose V.Urbonavičius kalba apie tai, kad tuo metu V.Navicko planuose – statybų valdymo Vilniuje perėmimas. Kokiais metodais veikė V.Urbonavičiaus dėka Vilniaus mero postą užvaldęs jo darbdavys V.Navickas – žinome visi. Užtenka paminėti, kad dėl jo veiksmų, iškilusių viešumon, TS-LKD vėliau ne tik nušalino savo narį nuo sostinės mero posto, bet ir atsiribojo nuo jo pašalindama iš partijos gretų.

 

Kitas šioje istorijoje figūruojantis veikėjas – gerbiamas Seimo narys Kęstutis Masiulis. Jūs, Kęstuti, žinoma, dabar neatsakysite man, kodėl nesigilindamas į faktus, gynėte  V.Urbonavičiaus poziciją besąlygiškai ir  neužsikirsdamas? Ar todėl, kad esate atsakingas už partijos viešuosius ryšius Seime ir tai buvo naudinga Jūsų partijai, ar todėl, kad buvote V.Urbonavičiaus ir V.Navicko bendrininkas? Klausimas, aišku, lieka atviras ir tai yra Jūsų sąžinės reikalas.

 

Tačiau, norėčiau kreiptis į TS-LKD partijos narius: ar Jūs žinote, kodėl, nesitaikstydami su jokiomis priemonėmis, Jūsų partijos kolegos taip siekė užvaldyti Vilniaus mero postą? Ir ar tikrai partijos interesams tada buvo siekiama atstovauti?

 

Bet kviečiu Jus pereiti prie pačios istorijos. Ir čia aš norėčiau pakalbėti apie antrąją P – Papirkimą. Tariamą Papirkimą. Melagingai kaltinama, kad esą siūliau TS-LKD nariui V. Urbonavičiui pinigų už tai, kad jis neparemtų interpeliacijos merui J.Imbrasui. Minimos niekaip taip ir nepaaiškintos sumos: 280 tūkst., 19 tūkst., 200 tūkst. Noriu pareikšti, kad niekur – nei filmuotoje medžiagoje, nei pokalbių įrašuose nėra užfiksuota, kad būčiau tai daręs, o ir realybėje nesiūliau jokių pinigų V.Urbonavičiui.

 

Pasakysiu tik tiek, ištisus devynis mėnesius V.Urbonavičius mane intensyviai atakavo kviesdamas į susitikimus, prašydamasis į priėmimus. Nepešė nieko. Tik dabar suprantu, kad buvau provokuojamas – tai liudija ir jo paties įrašyti garso įrašai, ir telefoninių skambučių išklotinės.

 

Tačiau tikslas pateisina priemones, o tikslas – Vilniaus mero kėdėje V.Urbonavičiaus darbdavys V.Navickas. V.Urbonavičius imasi paskutinės priemonės – savo vonioje netikėtai randa 50 tūkst. litų.

Šioje vietoje neišvengiamai tenka kalbėti apie trečiąją P – Provokaciją. Neneigiu, politikoje pokalbių ir derybų buvo ir bus. Ir jos tikrai nėra ir negali būti visos protokoluojamos. Tačiau noriu pabrėžti, kad jei ne V. Urbonavičiaus iniciatyva – nebūtų įvykęs nei vienas mūsų susitikimas, nes aš jį laikiau, visų pirma, aršiu politiniu oponentu. Juo labiau, kad pats V.Urbonavičius demonstravo savo norą ir pasirengimą išduoti įsipareigojimus, duotus savo partijai ir galimai – paremti daugumą. Jis nuolat kartojo apie naudą sau.

 

Ir tada į savo namus pasikalbėti mane pakvietė V.Urbonavičius. Pabrėžiu: pakvietė pats, pakvietė į vietą, kurios niekaip kontroliuoti negalėjau, dar daugiau – vėliau tik jis vienas ir tebuvo tariamo pinigų radimo liudininku.

 

Pokalbio metu eilinį kartą buvo kalbamasi apie paramą, apie tai – kas jam iš tos paramos ir pan. Sakau atsakingai: pinigų nesiūliau. Ką galėjau pasiūlyti, tai galimybę eiti vicemero pareigas ir politinę paramą per rinkimus.

 

Mūsų pokalbis baigėsi, aš išėjau ir staiga lyg driokstelėjimas iš giedro dangaus: esą palikau pinigų V.Urbonavičiaus vonioje.

 

O dabar, kolegos, dėmesio: V.Urbonavičius mane pakvietė į butą, kuriame buvo pilna mikrofonų ir kamerų. Bet netikėtumas – nei mikrofonai, nei kameros neužfiksuoja nei mano siūlomų pinigų, nei pačio siūlymo fakto. Dar daugiau, kažkodėl vaizdo kamera, fiksavusi tokį svarbų „papirkimo“ atvejį, lemiamu metu staiga ėmė ir išsikrovė.

 

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad nei pinigų davimo, nei palikimo faktas nėra užfiksuotas, jis remiasi tik vieno suinteresuoto žmogaus parodymais – V.Urbonavičiaus teiginiais. O jis sako: “Lementauskui išėjus, vonioje aptikau 50 tūkst. litų”. Sakykite, Jūs, tikėjęsi tokio rezultato ir radę pundą pinigų – ką Jūs darytumėte? Juk pirmiausiai skambintumėte pareigūnams ir nejudindami nieko kviestumėte specialistus fiksuoti įvykio. Tokius veiksmus diktuoja paprasta žmogiška logika.

 

Ką daro V.Urbonavičius? Jis, radęs tariamai mano paliktus pinigus, pabrėžiu, tariamai paliktus, paima juos iš vonios, atsineša į valgomąjį, išsidėlioja krūvelėmis ant stalo, suskaičiuoja ir tik tada kviečia pareigūnus. Fiksuokite įvykį, mane norėjo papirkti! Štai šiais pinigais kurie guli ant stalo.

Tiesa, maža detalė – atvykus pareigūnams, V.Urbonavičius, kaip didžiausią įrodymą įteikė ant sofos besimėtančią dokumentų įmautę, ant kurios rastas mano piršto antspaudas. Juokinga, dirbdamas Taryboje, pas mane į kabinetą vaikštinėdamas, nuolat bendraudamas, tokių dokumentų įmaučių V.Urbonavičius prisirankioti galėjo šimtus.

 

Žinote, sykį paskambina prokuroras, palaikantis kaltinimą šioje byloje ir pakviečia mane į savo  kabinetą pasirašyti dokumentų, kurie bus perduoti teismui. Atvykau sutartu laiku, dokumentus pasirašiau, vieni jų egzemplioriai buvo skirti ir man. Sakau: “gerbiamas prokurore, prašyčiau dokumentų įmautės jiems susidėti”. Prokuroras geranoriškai padavė iš stalčiaus visiškai naują įmautę, ant kurios liko daugybė jo pirštų antspaudų. Sakykite, jei būčiau nedoras ir piktas provokatorius, o dar labiau – pakurstytas provokatorius, kaip galėčiau tokią įmautę panaudoti?

Pagalvokite ir patys, kolegos, prie kiek daiktų:  rašiklių, segtuvų ar tų pačių įmaučių prisiliečiate kasdien… Ir kaip, labai norint, galima tokius daiktus panaudoti?

 

Reikalas tas, jog nėra įrodytas faktas, kad po mano išėjimo iš V.Urbonavičiaus buto, jo vonioje rastas pundas pinigų, buvo sudėtas į būtent tą, būtent tą įmautę. Negali būti įrodytas, nes aš to nedariau, o tokį faktą fiksuojantys duomenys atsiranda tik po to, kai V.Urbonavičius pats susidėlioja pinigus ant stalo, pameta įmautę ant sofos ir kviečia pareigūnus.

Žinoma, pamenate faktą aprašytą spaudoje, kai pareigūnai bet kokiomis priemonėmis siekė atlikti mano DNR tyrimą, o aš jiems sakiau – nevarkite, nes nei vonioje, nei ant V.Urbonavičiaus pinigų mano DNR nerasite. Buvau teisus. Nerado, nes negalėjo rasti to, ko nebuvo.

 

Keli žodžiai apie pačias aplinkybes, istoriją, į kurią esu įtrauktas. Man nekyla abejonių, kad ji buvo kruopščiai surežisuota. Kas jos užsakovai – paaiškės, pats galiu tik nuspėti. Bet pamąstykite: devynis mėnesius žmogus mane persekioja, siūlo, provokuoja, o nepavykus nieko pasiekti – pasikviečia į savo butą, įrašo pokalbius, filmuoja, vėliau – apkaltina kyšio davimu, bet pačio kyšio palikimo, aptikimo vietos ir fakto nepagrindžia niekaip kitaip, tik savo elgesiu ir prielaidomis.

 

Žinote, tokių situacijų tada galima sukurti šimtus ir bet kuris žmogus gali būti paskelbiamas įtariamuoju. Jūs, p.Gapši, arba Jūs, p. Andriukaiti. Tokioms situacijoms tereikia noro ir blogos valios. Arba užsakymo.

 

Ir pora žodžių pabaigai: per tas 60 dienų, kuomet 2008 metų pavasarį buvau įkalintas, man nebuvo užduotas nei vienas, pabrėžiu, nei vienas klausimas susijęs su V.Urbonavičiumi ir tariamu papirkimu!

Pareigūnai klausinėjo apie partijos Tvarka ir teisingumas galimai egzistuojančius neviešintus finansinius rėmėjus, alternatyvius finansavimo šaltinius, ar partija turi ofšorinių sąskaitų užsienio bankuose ir panašių dalykų.

 

Šiuo faktu tik dar kartą kviečiu jus pasvarstyti, ar tos trys P: Politika, Provokacija ir Papirkimas nėra išties visus minėtus įvykius nulėmę ir paaiškinantys dalykai.

 

 

Evaldas Lementauskas