Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentams
Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentams
2001 11 07
Šiandien noriu su Jumis pasidalinti mintimis apie Parlamento vaidmenį užsienio politikoje ir man malonu, kad ši tema sudomino tokią gausią jūsų auditoriją.
Parlamento vaidmuo užsienio politikos formavime yra dar mažai nagrinėta tema, nors mokslo žmonės ja domisi. Skaičiau ir Jūsų profesoriaus Nekrašo darbus. Tad šiandien tikiuosi sulaukti aktyvių ir konstruktyvių debatų, nes jus irgi laikau mokslo žmonėmis: nuo mokymosi žmogaus iki mokslo žmogaus tik vienas žingsnelis.
Ar parlamentas turi įtakos užsienio politikai?
Nepaisant to, kad dauguma
užsienio politikos ekspertų - teoretikų ir praktikų- labiau linksta prie nuomonės, kad užsienio politikos formavimas yra vykdomosios valdžios prerogatyva, kaip Seimo narys ir kaip parlamento vadovas manau, kad Parlamentas turi nemažos įtakos užsienio politikoje.
Tos įtakos randasi vis daugiau, o jos laipsnį lemia šalies ir pasaulio politinės ir istorinės aktualijos.
Tie, kas mano, kad vykdomoji valdžia formuoja ir turi formuoti užsienio politiką, tvirtina, kad tam yra daug priežasčių:
1) užsienio politikai yra būdingas tam tikras, konfidencialumas. O parlamente, kuris yra atvira ir demokratiška institucija, to konfidencialumo ir kontrolės yra žymiai mažiau.
2) Vykdant užsienio politiką neretai tenka reaguoti ypač operatyviai (priimant politinius pareiškimus, notas ir t.t.). Vėlgi, parlamente tai nėra įmanoma dėl didelio skaičiaus savo nuomonę turinčių ir norinčių ją pareikšti laisvai rinktų parlamentarų.
3) Užsienio politika paprastai įgyvendinama ne įstatymais, kurių priėmimas, savaime suprantama, yra parlamento veiklos sritis, o vykdomosios valdžios priimamais nutarimais, direktyvomis ir pan., nes įstatymai per daug suvaržytų diplomatijos lankstumą nuolat besikeičiančiame pasaulyje.
Tačiau šiame besikeičiančiame pasaulyje jokiu būdu negalima paneigti parlamento atstovaujamosios ir kontroliuojamosios valdžios - vaidmens užsienio politikoje.
Pirmiausiai, parlamentas gali inicijuoti ir paprastai inicijuoja viešą diskusiją užsienio politikos klausimais, kuri gali padaryti įtaką būsimai šalies užsienio po
litikai (kaip JAV Karo galių rezoliucija 1975m. apribojusi prezidento valdžią karinių pajėgų panaudojimui be parlamento pritarimo).
Antra, pažiūrėkime į Lietuvos aktualijas, pavyzdžiui į įstatymus susijusius su ES. Tam, kad Lietuva pabaigtų derybas 2002 metais ir įstotų į Europos Sąjungą 2004 metais, nepakanka Lietuvos derybininkams gerai derėtis dėl įvairių priėmimo sąlygų.
Seime mes tik šią sesiją ketiname priimti virš 40 su ES susijusių įstatymų tam, kad tos derybos būtų sėkmingai baigtos.
Trečia, nukreipkime žvilgsnį į klausimus susijusius su NATO plėtra. Juk tvirtinant biudžetą, Seimas turi patvirtinti 2% nuo BVP krašto apsaugai, jei norime, kad Lietuva taptų NATO nare.
Jei manote, kad šiuos klausimus Seimas sprendžia lengvai, labai klystate. Žinoma, konsensusas dėl principinių nuostatų ir sprendimų kaip ES ir NATO yra, ir jis neginčytinas. Tačiau galutinis teigiamas sprendimas priklauso nuo sugebėjimo atrasti sutarimą dėl sudedamųjų dalių (finansavimo sumos, sprendimo priėmimo būdo
[referendumu ar Seimo sprendimu], t.t.) ir išklausius kiekvieno parlamentaro nuomonės, kuri priklauso nuo to, ką mano jo rinkėjai, ir kokios pozicijos laikosi parlamentaro partija.
Gal būt ankstesniuose Seimuose buvo kiek lengviau, kai viena partija turėjo daugumą, ir kai dėka to Vyriausybė nesunkiai pasiekdavo, kad jos sprendimai būtų patvirtinti.
Dabar gi, daugiapartiniame Seime, didesnę reikšmę įgauna darbas, diskusijos ir konsultacijos Seimo komitetuose. Duotuoju atveju Seimo Užsienio ir Europos reikalų komitetuos
e.
Taigi, Seimas turi pačių įvairiausių būdų daryti įtaką užsienio politikai nuo formalių ir neformalių konsultacijų su vykdomosios valdžios atstovais iki finansinių priemonių tvirtinimo ir netvirtinimo.
Seimo narių įtaka užsienio politikoje dar labiau stiprėja dabar, kai artėja ratifikaciniai procesai ES-os ir NATO šalyse narėse (JAV Senato balsas nulems JAV sprendimą, kurias šalis nares priimti į NATO)
.
Suprantama, kad kitų šalių parlamentų svarba Lietuvai išauga, kaip ir mūsų pačių parlamentarų vaidmuo stengiantis paveikti savo kolegas kitose šalyse ir palenkti juos taip, kad Lietuva gautų teigiamą balsą, kai bus spendžiami klausimai, susiję su ja. Tai vyksta ir mano asmeniškai ir Seimo Tarpparlamentinių grupių vizitų metu į kitas šalis, kur parlamentar
ai turi progos pabendrauti ir formaliai ir neformaliai, ir pristatyti Lietuvos interesus.
Trumpai pažvelkime į praeitį, kaip visa tai formavosi.
Užsienio politika 1990 1992 m. buvo reikšmingiausias ir jautriausias dalykas, galima sakyti, susijęs su valstybingumo išsaugojimu, kuris tiesiogiai priklausė nuo kuo greitesnio tarptautinio pripažinimu. Lietuvos prioritetas buvo nepriklausomybės įtvirtinimas.
1990 1992 m pagrindiniu užsienio politikos formuotoju buvo Aukščiausioji Taryba Atkuriamasis Seimas ir visa valdžia koncentravosi parlamente. Siekiant išsaugoti ir įtvirtinti Lietuvos suverenumą ir valstybingumą, parlamentas visas institucijas įpareigojo laikytis tam tikrų principų savo veikloje priimdamas konstitucinį įstatymą Dėl LR nesijungimo į poso
vietines Rytų sąjungas (1992.06.08).
Taigi, kaip matome Seimas suvaidino didelį vaidmenį radikalių permainų ar politinių įtampų metu, ir valstybės bei tautos likimo klausimai neretai atsiduria ne kieno kito, o parlamento žinioje. Tada parlamento vaidmuo nustatant strategines užsienio politikos gaires išauga.
Žiūrėkime toliau. Priėmus LR Konstituciją 1992 metais, buvo apibrėžtos įvairių institucijų galios, kur Prezidento ir vykdomosios valdžios įtaka užsienio politikoje išaugo lyginant su Seimo įtaka. LR Konstitucijos priėmime 1992.10.25 išsiskiria du esminiai momentai, susiję su užsienio politikos klausimais:
1) buvo įgyvendintas valdžių padalijimo principas ir griežtai apibrėžta jų kompetencija;
2) įsteigta nauja prezidento, valstybės vadovo ir pagrindinio užsienio politikos formuotojo ir įgyvendintojo, - institucija.
Tuomet jau buvo atlikti svarbūs darbai, kurie leido pasiekti tris strateginius tikslus: 1) sulaukti tarptautinio pripažinimo, 2) sureguliuoti santykius su Maskva, 3) pasiekti, kad būtų išvesta okupacinė kariuomenė.
Vienintele atsvara Prezidentui užsienio politikos srityje, o tuo pačiu ir konstitucinio balanso garantija galima laikyti parlamentą.
Formaliai Seimo galios užsienio politikos srityje nėra didelės: 1) biudžeto (kuriame skiriami ir pinigai užsienio politikos reikmėms) tvirtinimas ir jo vykdymo kontrolė, 2) tarptautinių sutarčių ratifikavimas ir denonsavimas, 3) kitų užsienio politikos klausimų svarstymas (K., 67 str.).
Tačiau negalima teigti, kad Seimo vaidmenį užsienio politikoje lėmė ir lemia vien Konstitucija jam suteiktos funkcijos. Parlamento galias ir galimybes sąlygoja kitos neformalios galios, kurias jis įgyja atlikdamas tiktai atstovaujamajai institucijai būdingas funkcijas. Visų pirma, iš tokių funkcijų paminėtino
s bent trys: 1) tautos interesų atstovavimo, 2) legitimavimo (konkrečiai sprendimų, susijusių su užsienio politika, abstrakčiai visos naujai kuriamos politinės sistemos, tame tarpe ir veiksmų, pavyzdžiui, susijusių su tarptautine integracija), 3) švietėjiška (užsienio politikos prioritetų, privalumų ir trūkumų aiškinimas visuomenei).
Be abejo, prašosi paminima ir parlamento atliekama priežiūros arba vykdomosios valdžios kontrolės funkcija.
Galime besąlygiškai sutikti su tuo, kad ryškiausia figūra užsienio politikoje yra Prezidentas, t.y., viena ir vykdomosios valdžios grandžių.
Kita vertus, būtina sutikti ir su tuo, kad jo sprendimus ir veiksmus parlamentas sistemiškai perkošia tam tikru filtru, pavyzdžiui: 1) parlamentas ratifikuoja (arba ne) Prezidento teikiamas tarptautines sutartis, 2) užsienio reikalų ministrą Prezidentas gali skirti ar atleisti tik priklausomai nuo parlamento pasitikėjimo nepasitikėjimo santykio ir politinio požiūrio į šią figūrą; 3) jau nusistovėjo tradicija ir praktika, k
ad aukštuosius diplomatus Prezidentas skiria tiktai gavęs Seimo Užsienio reikalų komiteto verdiktą.
Tačiau svarbiausias akcentas būtų tai, kad tautą reprezentuojanti institucija Seimas yra Lietuvos politinės sistemos šerdis ir būtent čia yra generuojami svarbiausi šalies raidos prioritetai arba strategija. Vykdomoji valdžia nėra pajėgi parengti ir priimti ilgalaikės perspektyvos projektų, pagaliau tai ir nėra pastarosios valdžios misija. Tai įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyva ir atsakomybė.
Neretai tai susiję su valstybės ir tautos likimu.
Taip 1990 1992 m. steigiamasis parlamentas atliko darbus, sukūrusius prielaidas valstybės išlikimui, sisteminiams pokyčiams (reformoms) davusiems impulsą integracijai į tarptautinę bendriją. Be parlamento pritarimo tautos interesų reiškėjų ir projektų generatoriaus jokia kita valdžia to negalėjo padaryti, nes tik jis vienas galėjo ir gali gauti pritarimą tokioms idėjoms arba pats pritarti kitos valdžios institucijoms.
Einant laikui, Seimo funkcija kit
o. Tai priklausė ne vien nuo Seimo vaidmens apibrėžimo Konstitucijoje. Tai buvo gal ir Seimo narių aktyvumo užsienio politikoje stoka, nes juk Seimo narys paprastai vadovaujasi tokia nuostata: visa politika yra vietinė. Todėl galima būtų teigti, kad Seimo nariai paprastai labiau koncentruojasi į vietos problemas. O tai patenkina ir vyriausybę, kurią, Seimas neturėdamas pakankamo skaičiaus susidomėjusių narių ne taip rimtai gali kontroliuoti užsienio politikos sritį.
Nors šiandien tai gal ir nevisai atitin
ka tikrovę. Ypač dabar, kai daugelis užsienio politikos klausimų tampa vidaus politikos klausimais (ypač susiję su ES), ir Seimo nariai vis labiau ir labiau įsijungia į viešas diskusijas apie Lietuvos užsienio politiką, liečiančią jiems vietose rūpimus klausimus.
Todėl drįsčiau teigti, kad šiandien parlamento misija, lyginant su ankstesniais Seimais, yra pakitusi. Jeigu anksčiau jo veiklą įprasmino sisteminės reformos ir demokratizacijos inicijavimas, tai šiandien Seimo veikla akivaizdžiai susijusi su demokratijos konsolidavimu ir tarptautine integracija. Ir tai yra ne kas kita, kaip tie patys Lietuvos valstybingumą įtvirtinantys darbai, tik kitokio pobūdžio, masto, tempo ir turinio. Ir žinoma skiriasi darbų charakteristikos: pavyzdžiui, įsteigti Seimo Euro
pos reikalų komitetą.
Šiandien svarbiausi užsienio politikos akcentai yra pirma, politinių jėgų konsensuso siekimas. Čia parlamentas griežia pirmuoju smuiku, kadangi jis yra svarbiausia politinių partijų ir jų programinių idėjų reprezentavimo arena.
Antra
, valstybės institucijų veiksmų, valios ir pastangų koordinavimas.
Ir trečia strateginiai sprendimai ar dėl KAM finansavimo, ar dėl eurointegracinių skyrių uždarymo. Ir šie sprendimai priimami, vėl gi, Seime.
Taigi, parlamento valia neišvengimai žinotina visiems kitiems politiniams veikėjams, susijusiems su užsienio politika. Kitaip ir būti negali, nes ta valia tai tautos valia. O tautos valią sužino parlamentarai viešose diskusijose.
Kadangi pasaulis eina globalizacijos linkme, tai ir tarptautiniai
sprendimai reikalauja debatų ir viešų diskusijų, nes tai demokratijos pagrindas. Kiekvienas parlamentaras turi galimybę dalyvauti tarptautiniuos reikaluose dalyvaudamas tarptautiniuose parlamentarų forumuose ir asamblėjose (Baltijos Asamblėja, Lietuvos-Lenkijos Asamblėja, Europos Tarybos ir NATO parlamentinė Asamblėja) ir atstovauti savo rinkėjus ir savo šalį. Ir nors tokie susitikimai nepasibaigia sprendimų priėmimu, jie daro įtaką vyriausybėms ir užsienio politikos formavimuisi.
Taigi, manau savo kalboje
išdėsčiau pagrindines šios dienos diskusijos gaires, pateikdamas pavyzdžių ir laikydamasis nuostatos, kad parlamentas yra nors ir ne pagrindinė, tačiau įtakinga užsienio politikos formavimo procese institucija, kurios nuomonė koreguoja vykdomosios valdžios užsienio politikos gaires.
O dabar, kad neatrodytų, jog mėgstu vienas šnekėti ir nemoku klausytis, užleidžiu vietą Jums. Man malonu būtų išgirsti Jūsų nuomonę.
