2012 m. sausio 11 d. pranešimas VIR
Pirmosios Laisvės premijos įteikimo aktyviam kovotojui už laisvę ir demokratiją, žmogaus teisių gynėjui, Rusijos disidentui Sergejui Kovaliovui proga Seime – dokumentų, leidinių ir nuotraukų ekspozicija.
Lankytojams pristatoma S. Kovaliovo baudžiamoji byla, paimta iš Lietuvos ypatingojo archyvo Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) archyvinio fondo, ir sovietmečiu leisto pogrindžio žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ numeriai iš ilgamečio žurnalo redaktoriaus Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko, Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus asmeninio archyvo.
S. Kovaliovo fotografijų parodoje pristatoma garsaus rusų disidento, žmogaus teisių gynėjų politinė biografija fotografijose, kova už žmogaus teises SSRS, kalinimas sovietų lageriuose bei vėlesnė S. Kovaliovo veikla po Sovietų Sąjungos žlugimo. Svarbią vietą parodoje užima fotografijos, demonstruojančios S. Kovaliovo ryšius su Lietuva, disidentais Nijole Sadūnaite, Baliu Gajausku ir kitais, jo dalyvavimas Lietuvos valstybei svarbių istorinių datų ir sukakčių minėjimuose.
Fotografijos iš Lietuvos Respublikos Seimo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Genocido aukų muziejaus, ELTA, Rusijos visuomeninės organizacijos „Memorial“ fondų, fotografų A. Petrulevičiaus, Džojos Gundos Barysaitės (Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija) archyvų.
S. Kovaliovo baudžiamąją bylą sudaro trisdešimt tomų ir vienas priedas. 1972 m. liepos 5 d. Lietuvos TSR prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 345 dėl „nelegalaus antitarybinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ platinimo Lietuvos TSR“. Vedant šią bylą, 1974 m. gruodžio 23 d. S. Kovaliovo namuose Maskvoje buvo atlikta krata, kurios metu surasti „Einamųjų įvykių kronikos“, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeriai lietuvių ir rusų kalbomis bei kita medžiaga. 1974 m. gruodžio 27 d. S. Kovaliovas buvo suimtas ir patrauktas kaltinamuoju.
S. Kovaliovas buvo įkalintas KGB prie LTSR MT tardymo izoliatoriuje. Jis atsisakė bendradarbiauti su tardymo organais ir duoti parodymus, pareikšdamas, kad „tarybinių tardymo organų domėjimąsi normaliu kiekvienai kultūringai visuomenei dalinimusi informacija ir idėjomis laiko nedoru ir pažeidžiančiu žmogaus teises, kurių visuotinai priimtos sąvokos yra aiškiai suformuluotos TSRS ratifikuotuose paktuose, konvencijose ir susitarimuose“.
Tardymo protokoluose yra ranka įrašyti S. Kovaliovo įrašai, kuriuose jis išdėstė savo poziciją ir nuomonę apie proceso eigą.
1975 m. gruodžio 9−12 dienomis vykusio LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos teisminio posėdžio metu S. Kovaliovas atsisakė valstybės paskirto gynėjo. Teismas atmetė S. Kovaliovo prašymą iškviesti liudyti Andrejų Sacharovą, Tatjaną Velikanovą, Aleksandrą Lavutą ir kt. Protestuodamas prieš šį teismo sprendimą bei reikalaudamas, kad į teismo salę būtų pakviesti minėti judėjimo už žmogaus teises dalyviai ir kiti į Vilnių atvykę bei jo procese pageidavę dalyvauti asmenys, taip pat protestuodamas prieš teismo proceso viešumo pažeidimus, 1975 m. gruodžio 10 d. S. Kovaliovas paskelbė bado streiką.
1975 m. gruodžio 11 d., teismui neįvykdžius reikalavimų, S. Kovaliovas pareikalavo jį išvesti iš teismo salės. Dalyvauti tolesniame bylos svarstyme ir nuosprendžio skelbime jis atsisakė, motyvus išdėstydamas 1975 m. gruodžio 12 d. pareiškime LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos posėdžio pirmininkui, kuriame pabrėžė, kad teismo procesas yra nusikalstamas, o nuosprendis − neteisėtas. „Jūs taip pat žinote, kad aš tai sugebėčiau įrodyti, todėl ir bandėte išprašyti liudininkus, todėl ir nepasiūlėte man paskutinio žodžio“.
1975 m. gruodžio 12 d., kaltinamajam nedalyvaujant, buvo paskelbtas LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijos nuosprendis. S. Kovaliovas už tai, kad „siekdamas griauti Tarybų valdžią, nuo 1969 metų iki 1974 metų gruodžio mėn. užsiiminėjo antitarybine agitacija ir propaganda. Pats asmeniškai ir su bendraminčiais sistemingai gamino, platino bei saugojo platinimo tikslais vadinamuosius laiškus − protestus ir kreipimusis, nelegalaus leidinio „Einamųjų įvykių kronika“ numerius, kuriuose buvo skleidžiami šmeižikiški prasimanymai apie tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, taip pat saugojo platinimo tikslais ir platino A. Solženicyno knygą „GULAG-o salynas“, pagal RTFSR BK 70 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas 7 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant griežtojo režimo kolonijoje, ir 3 metų tremtimi.
S. Kovaliovo baudžiamojoje byloje yra informacijos apie XX a. antroje pusėje TSRS specialiųjų tarnybų vykdytą kitų judėjimo už žmogaus teises dalyvių (Vladimiro Bukovskio, Piotro Jakiro, Viktoro Krasino ir kt). persekiojimą, pateiktos baudžiamųjų bylų apžvalgos, saugomi 1974 m. gruodžio 23 d. S. Kovaliovo namuose atliktos kratos metu konfiskuoti leidiniai ir literatūra (parengta pagal Lietuvos ypatingojo archyvo informaciją).
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ekspozicijoje: originalus leidinio numeris, užsienyje platinti žurnalo vertimai, tarp kurių numeriai apie S. Kovaliovo teismą Vilniuje, jo kalinimą.
S. Kovaliovo ir jo bendražygių leidžiamame nelegaliame savilaidos biuletenyje „Einamųjų įvykių kronika“ nuo 1972 m. buvo pranešama apie naujus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerius. S. Kovaliovas Maskvoje susitikdavo ir bendradarbiavo su Lietuvos disidentais Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, Sigitu Tamkevičiumi ir kitais. Rusijos disidento pastangomis leidinys buvo perduodamas į Vakarus.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (toliau – „Kronika“) – pogrindžio leidinys, sovietų okupuotoje Lietuvoje be pertraukos ėjęs nuo 1972 iki 1989 metų. Per šį laikotarpį buvo išleistas 81 numeris. Iki 1983 m. „Kroniką“ redagavo kun. Sigitas Tamkevičius, SJ, po jo suėmimo darbus perėmė kun. Jonas Boruta, SJ.
Šiame unikaliame savilaidos leidinyje buvo registruojami ir skelbiami Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidinėjimo faktai, juos liudijantys dokumentai, pranešama apie tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, siekta informuoti pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje.
Disidentai dėjo visas pastangas, kad „Kronika“ patektų už „geležinės uždangos“ į Vakarus. Išeivijos dėka ji buvo verčiama į daugelį kalbų, todėl su šiuo unikaliu pogrindiniu savilaidos žurnalu susipažino ir laisvasis pasaulis. Į užsienį patekę „Kronikos“ tekstai buvo skaitomi per Amerikos balso, „Laisvės“, Vatikano radijo stotis. Kaip teigia ilgametis „Kronikos“ redaktorius, anuometinis Simno kunigas S. Tamkevičius, nuo pat žurnalo gimimo pradžios jis „tapo dokumentu, fiksuojančiu skaudžią Lietuvos dabartį. Vakarus pasiekusi Kronika leido pasauliui pažinti tikrąjį sovietijos veidą, nes nuplėšė melo uždangą, kuria buvo norima pridengti Tautos ir Bažnyčios dvasinį genocidą“.
Okupantų saugumas (KGB) visais būdais bandė užgniaužti žurnalo leidybą, kilo kratų, suiminėjimų ir tardymų banga. „Kronikos“ leidėjai, platintojai bei rėmėjai neišvengė kalėjimų ir tremties. Dėl šio žurnalo dauginimo ir platinimo buvo represuoti Sergejus Kovaliovas, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Gražys, Anastazas Janulis, Petras Plumpa, Sigitas Tamkevičius.
Lankytojai su ekspozicija galės susipažinti Seime rengiamų atvirų durų valandų metu – sausio 12 d., ketvirtadienį, 17–22 val. ir sausio 13 d., penktadienį, 12.30–14 val.
Išsamiau apie Laisvės gynėjų dienos minėjimą žr. čia.
Nerijus Vėta,
Ryšių su visuomene skyrius (tel. 239 6208)
