Spaudos konferencija 

Vytauto Landsbergio spaudos konferencija

Daugiausia noriu paliesti mūsų vidaus gyvenimo klausimus, bet ir vieną tarptautinį. Tai taip pat mūsų reikalas, nes prezidento V. Putino kelionėje pas prezidentą G. Bushą bus, kaip matome, kalbama ir apie mus. Tai galime matyti iš paskutinės V. Putino spaudos konferencijos, kurioje jis dėstė argumentus, kodėl nereikia Baltijos valstybėms atsidurti NATO organizacijoje. Kadangi toks pareiškimas interviu buvo prieš kelionę, tai, matyt, toks klausimas egzistuoja. Aš dėl to jaučiu tam tikrą rūpestį ir tai išdėsčiau savo pareiškime penktadienį. Man akivaizdus toks momentas, kad pats svarstymas, jeigu kalbamasi apie mūsų pakvietimą ar nepakvietimą į NATO, gali turėti įvairių implikacijų, bent jau psichologinių politinių, nes džiaugiantis arba eksponuojant, kad V. Putinas jau leidžia, tartum patvirtinama, jog iš tikrųjų tai svarbu, ir galėtų būti kažkokia teisė neleisti. Suprantu, jog joks Vakarų lyderis neatsakys į užuominą, kad "gal mes ir nesipriešinsim NATO plėtrai net į Baltijos valstybes", - nė vienas nepasakys: malonu, kad jūs taip galvojat, bet jūsų leidimas iš tikrųjų nebūtinas. Tai būtų nemandagu. Tokiu būdu šis klausimas atsiranda kaip svarstytinas, kuriame Rusija turi balsą. Žinoma, pamatysime, kokia bus svarstymų visuma, nes yra daug didesnių [problemų]. Turbūt bus paliesta globalinių klausimų - priešraketinė gynyba, partnerystės pobūdis kovoje prieš al Qaeda organizacijas terorizmo pasaulyje. Dabar bin Ladenas jau pripažino savo atsakomybę. Tai tie dalykai bus svarstomi. Bet matome, kad irgi esame tų globalinių klausimų dalis, ir lauksime informacijų bei komentarų iš užjūrio.

Tuo tarpu parama mūsų būsimai narystei yra tikrai didelė, ir Amerikos Kongrese svarstant finansavimą valstybių, kurios ruošiasi narystei, Lietuva buvo dažniausiai minima teigiamai. Tad šiuo klausimu turime įvairių teigiamų žinių.

Mūsų vidaus reikaluose, manau, yra valstybiškai svarbu tai, kas įvyko vakar. Pasibaigė Tėvynės Sąjungos pirminiai rinkimai į Lietuvos prezidentus, išrenkant savo kandidatą. Tai naujas dalykas Lietuvoje. Mes organizavome demokratijos pamoką Lietuvos visuomenei ir patiems sau. Nebuvom visai tikri, kaip pasiseks ir kaip su tuo uždaviniu susidoros visa mūsų organizacija, nes tai buvo ne vadovybės, ne Prezidiumo, ne pirmininko rinkimai, o tik patikrinimas, ar buvo gerai sugalvota, ar ne. Matau, jog tai buvo gera idėja, kurią kolegos priėmė, ir pradėjome daryti, o mūsų organizacija išlaikė tam tikrą savo veiklos ir konsoliduotumo egzaminą. Iš mūsų partijos narių [rinkimuose] pasirodė daugiau nei 80, dabar jau suskaičiuota, kad 82 procentai. Tai tikrai aktyvūs pilietinės visuomenės žmonės, kurie supranta šio proceso reikalingumą, ir galbūt galėčiau pasakyti, kad jie yra pirmaujanti besikuriančios pilietinės visuomenės dalis. Toks aukštas procentas suprantančių, nors tai dar nėra galutiniai rinkimai, kur žmonės bus arba suprantantys, arba už rankovės traukiami: tik nueik ir įmesk savo balsą. O šiuo atveju tikrai buvo apsisprendimo ir supratimo dalykas. Džiaugiuosi, kad mes kaip partija rodom tokį pilietinį brandumą. Tai ir atsakas konkurentų propagandai, kuri visą laiką bandė skleisti gandus, neva mūsų partija suskilusi, jos beveik nėra, jau ji žlunga, žūsta ir t.t. Aišku, taip nėra, ir čia buvo geriausias parodymas, kaip yra iš tikrųjų. Man gaila pastebėti, kad kai kurie mūsų konkurentai taip nervinasi ar taip pilni neapykantos, kad nesusilaiko nuo visai juodų išpuolių, kaip paskutinis "Gairių" žurnalas. Tai LDDP politinis organas. Seniai nebuvau skaitęs tokio stribinio straipsnio apie mūsų kandidatus ir mūsų partiją.

Jūs žinote (apie tai šiandien per radiją jau kalbėjo Andrius Kubilius), kad mes žiūrime į šiuos mūsų inicijuotus ir surengtus pirminius rinkimus kaip į pirmą etapą pirminių rinkimų viso dešinio sparno kandidatui iškelti. Galutinis tikslas yra turėti vieną dešiniojo sparno kandidatą, kuris nukonkuruotų Algirdą Brazauską. Kitaip gali būti labai sunku. Tikimės, jog kitos dešiniosios partijos supras, kad reikia eiti tokiu keliu.

Dar noriu paliesti porą einamųjų klausimą. Atsiliepti į vieną iš jų mane paskatino šiomis dienomis girdėta diskusija apie moralinį smurtą. Ši problema, kurią kai kas vis bando pamažinti ar nuleisti kokiu nors kanalu, lyg čia būtų ginčas dėl pornografijos ar dar ko nors, - ką propaguoti, ko nepropaguoti, - iš tikrųjų yra esmingesnė problema, kultūros problema. Kokia yra visuomenės kultūra, kaip žmonės bendrauja tarpusavyje arba kokia atmosferą jiems primeta reklama, propaganda, galų gale žiniasklaida, komercinė televizija ir panašiai, kuri yra ne visai žiniasklaida. (Tai jau būtų gilesnis ginčas.) Jie primeta tam tikrą aplinką. Mes gyvenam užterštoj aplinkoj, ir čia yra moralinis smurtas, o ne koks vienas ar kitas išpuolis, kuris taip pat yra smurtinis. Žinote, kad Žurnalistų etikos komisija turi teisę net įvertinti leidinius kaip smurtinius. Ne todėl, kad propaguoja žudymą, kankinimą (nors ir to būna), bet kad dalyvauja anoje moralinio smurto situacijoje, primeta žmonėms, ko jie nenorėtų.

Palyginkim paprastą dalyką, kaip ilgai reikėjo kovoti, netgi daugelyje pasaulio valstybių, kad nerūkantiems nebūtų primestas rūkymas. Dabar jau suprantama, kad kas rūko, tai yra jo reikalas, bet jis negali to primesti kitiems žmonėms ir aplinkai. Tegu eina į atskirą kambarį, kiemą ar kur būna numatyta, ir parūko, bet neverčia kitų kvėpuoti nikotinu. Būtų gerai, kad apie moralinio smurto problemą galvotume kaip apie užterštą atmosferą, kurioje vulgarybės, nešvankybės, necenzūriniai žodžiai yra tarsi norma. Ne tik chuliganai rašo ant sienų arba tualetuose, bet jau ir plakatuose, afišose, spektaklių ar filmų pavadinimuose. Galų gale, istorija su marškinėliais, kurią iškėlė mano kolega G. Dalinkevičius, irgi buvo gana kontroversiškai įvertinta, kai kas pasišaipė. O aš manau, kad jis iškėlė svarbų klausimą ir dalį to, apie ką aš šiandien kalbu. Tai brudas, necenzūrinis žodis, kuriuo mėgaujamasi ir kuris primetamas visuomenei - atseit, viskas tvarkoj, gal net humoras ar šaunumas: štai, galiu paleisti iš tribūnos tokių žodžių seriją, koks esu šaunus politikas. Tokių politikų atsiranda net Lietuvos Seime, ir jie vėl kuria atmosferą. Būtų gerai, kad jūs, žurnalistai, ir jūsų kolegos turėtumėte tai galvoje. Nebūtinai jūs pulsite ta tema užsiiminėti, bet kad pastebėtumėte ir pagalvotumėte: o gal bus progų, gal žurnalistų organizacijos kada nors surengs tokią konferenciją ar simpoziumą apie vulgarią, nešvankią kalbą, kalbą be skonio.

Skonio, humoro praradimas, jei paskutinis humoro prieglobstis lieka necenzūrinis žodis, - tai iš tikrųjų degraduojanti visuomenė. Ten, kur yra klasikinė humoristinė literatūra, kaip, sakysim, Didžiojoje Britanijoje, visi labai gerai žino, kad tai sveikatos požymis - tikras, grakštus, elegantiškas, literatūrinis humoras. O jeigu mes viešai mėtomės mėšlais ir manome, jog tai humoras, tai primena vieną seną lietuvišką anekdotą, kai mama klausia mergaitės, kodėl ji tokia liūdna. Ta sako, - bernai kibina. - Tai gerai, kad kibina, reiškia, patinki. O ji sako, - tai kad š… mėtosi. Toks jau lietuviškas "kibinimas" - apmėtymas mėšlu.

Be to, kažkas šiomis dienomis labai įdomiai pasakė, kad lietuviai nemoka pabaigti sakinio. Negaliu tiksliai prisiminti, bet buvo kontekstas apie bendravimą, komunikavimą. Žinoma, mes vis daugiau turime bendravimo su žmonėmis iš mus supančio pasaulio. Jų pastebėjimas irgi vertas susimąstymo. Aišku, žmonės dabar mažiau skaito ar mažiau rašo, nes yra internetiniai dalykai ir panašiai. Kai mes, inteligentai, dar sovietiniais laikais rūpinomės kalbos klausimais ir lietuvių kalbos statusu, jos užteršimu arba neleidimu užteršti, aš vartodavau tokį argumentą: užteršta kalba - tai užterštos smegenys. Arba netobula kalba, nemokėjimas pasakyti minties reiškia, kad tos minties ir nėra, arba mintis neaiški, žmogus nežino, ką jis nori pasakyti.

Anuomet buvo padaryta išvada, kad lietuviai ne tik nemoka pabaigti sakinio, bet kad jie nemoka kalbėtis be rusiškų artikelių. Tai tęsiasi, nors jau turime nepriklausomybę, ir iš bėdos atsiranda dar kitų artikelių, nors nereikia jų atsiradimo skatinti. Bet būtent tie rusiški artikeliai, ypač jaunimo lūpose taip ir byra. Kaip buvo pasaka apie blogą pamotės dukterį, kuri keikėsi, ir iš jos burnos visą laiką krito gyvatės ir rupūžės. Deja, mūsų jaunimas dažnai net ir viešose vietose taip atrodo. Gal tai tam tikras nepilnavertiškumo bruožas, kai žmonės ar iš jaunumo, ar kiti ir gerokai suaugę, bet vis tiek dvasioje lieka nevisai subrendę ir nori kompensuoti, parodyti savo drąsą, bravūrą, vyriškumą, kalbėdami vulgariai, su necenzūriškais žodžiais.

Čia buvo svarstoma diskusijose, - drausti ar nedrausti, - kai kur ir draudžiama, kai kur policija tuos, kurie viešai keikiasi, iš karto griebia, - ar tai būtų troleibusas, aikštė ar dar kas nors. Manau, kad mums būtų gerai pirmiausia turėti vertinimą, o ne laukti, kad kas nors uždraustų ir sustabdytų negerą reiškinį, jeigu manom, kad jis negeras. Jeigu mes patys manom, kad kas čia tokio, tegu visi plūstasi, tegu vartoja kokius nori žodžius, nes dabar laisvė, demokratija, galima užsiiminėti demagogijom, - tai rezultato nepasieksim.

Bet jeigu bus vertinimas, kokį prisimenu iš savo jaunystės laikų (nors mes irgi pakalbėdavom su rusiškais artikeliais), tai buvo paskui atsiradęs požiūris, savikontrolė tarp jaunų žmonių, galbūt tarp studentiško amžiaus, jau išėjus iš vidurinės mokyklos, kur vaikėzai mėgaudavosi, kokie mes vyrai, kaip drebiam viens kitam. Atsirado posakis: "išsiplauk burną". Jeigu toks posakis būtų prisimenamas, gal Seime reiktų jį kur nors pakabinti, kad nors Seimo nariai bent iš tribūnos nekalbėtų taip, kad po to reikėtų plautis burną arba ausis. /…/

Ir štai vienas įstatymas. Seime kyla įvairių įstatyminių idėjų, o vienas ypatingai atkreipė mano dėmesį. Tai LDDP siūlomas namų nacionalizavimo įstatymas. Jį taip ir pavadinkim, nors oficialiai vadinasi nuosavybės grąžinimo įstatymo pataisos. Ten iš tikrųjų parašyta: "namai, kuriuose yra nuomininkų, negrąžinami". Paliečiami visi atvejai, kur neteisėtai atimto turto savininkai dešimtį metų, kiti ir prieš dešimtį metų padavę dokumentus, siekia, kad jiems būtų įformintos nuosavybės teisės, bet nepasiekė ligi šiol. Dabar matom, kad jų namai bus nacionalizuoti. Tada buvo neteisėtai nacionalizuoti, o dabar bus teisėtai nacionalizuoti Nepriklausomoj Lietuvoj, Seimo valia. Tai nykūs nepasikeitusių komunistų užmojai nacionalizuoti negrąžintus namus.

Čia man vėl panašu į atvejį, kai lietuvis nemoka pabaigti sakinio. Pradeda kalbėti, žino, ką nori padaryti, bet nesugeba, nesumąsto, kaip tą pasakyti. Be to, ir nesumąstymas iki galo, ką reikštų priimti tokį įstatymą. Atsimenu 1993 metus, kai tuometinė LDDP dauguma ciniškai, atvirai skelbė tokius nuosavybės grąžinimo stabdymus ir Seime sakė: mes tai padarysim, o jūs, dešinioji pusė, opozicija, pralaimėsit. Kadangi nuomininkų daugiau, mes gausim jų balsus. O savininkų balsų yra mažiau… Va, ir paprastas skaičiavimas. O teisingumas, teisėtumas, valstybės tęstinumas - menki dalykai prieš siekį valdžios. Taip atvirai tada buvo sakoma.

Jeigu dabar taip įvyks, Lietuva ne tik pasirodys kaip nevertinanti tam tikrų principų, bet ir tiesiog kaip neokomunistinė valstybė, kurioje nacionalizuojama nuosavybė. Mat ana tariamoji "nacionalizacija", kurią padarė okupuojanti valstybė, pripažinta neteisėta. Turi tik būti sutvarkyti dokumentai, galbūt kartais su išimtimis, jeigu ten yra mokykla, ligoninė ir t. t., - tada turi būti kompensacijos ir panašiai. Dabar gi einama į tai, kad būtų iš tikrųjų nacionalizuota. Ir tai nepriklausomoje, demokratinėje valstybėje! Mums pasirodyti neokomunistine valstybe yra labai nepageidautina, bet tie, kurie nemoka pabaigti sakinio, nepagalvoja iki galo, ką reiškia tokie užmojai. Matyt, tiesiog mano: mes turėsim paramos, kai kurie mūsų rinkėjai, "mūsų" žmonės gal mums į kasą įdės ar už mus balsuos. Žinoma, aš tikiuosi, kad Prezidentas nepasirašys, jeigu bus priimtas toks įstatymas.

Čia bus išmėginimas Premjerui, nes tai jo partija eina neokomunistiniu keliu. Galbūt bendromis pastangomis jie galėtų susilaikyti nuo valstybės kompromitacijos. O kol kas įstatymo priėmimas eina pirmyn. Daugumiečiai eina buldozeriu ir trina rankas.

"Lietuvos aidas": Pirmas klausimas būtų toks. Pirminiai vidiniai kandidato į prezidentus rinkimai parodė, kad konservatoriai turi vieną aiškų lyderį - Andrių Kubilių. Sakykit, ar jis taip pat bus išrenkamas ir partijos pirmininku? Ar yra tokių planų? Ir antras klausimas. Ką padarė ar kuo pasižymėjo A. Kubilius per vienuolika metų, kaip Jūs galėtumėt jį pristatyti kitoms dešiniosioms partijoms, kad jos paremtų jį kaip kandidatą į prezidentus?

V. L.: Pirmiausia dėl Jūsų pirmojo klausimo. Iš tų trijų kandidatų, kuriuos iškėlė mūsų skyriai ir kurie ėjo į šias vidines varžybas, kuris nors vis tiek būtų buvęs išrinktas. Ir kas nors galėtų sakyti: štai, jau partija turi kitą lyderį, - ar tai būtų I. Degutienė, ar R. Juknevičienė, ar A. Kubilius. Manau, nėra visai taip, kaip Jūs sakote. Kodėl partijos lyderiu? Mes tą klausimą esame aptarę, ir jis bus sprendžiamas suvažiavimo metu, kaip visuomet. Dėl charakteristikos ir kalbėjimosi su kitomis partijomis. Pirmiausia reikia su kitomis centro dešiniosiomis partijomis susitarti dėl principo - dėl bendro kandidato kėlimo. Tai nereiškia, kad aš kaip partijos pirmininkas eisiu pas kitų partijų pirmininkus ir piršiu jiems Kubilių. Visai ne tai turima galvoje. Turima galvoje susitarti, kaip mums parengti tam tikrą metodiką ir matyti galbūt ne tik partijų narius kaip vidinį elektoratą, bet ir visą elektoratą - ir partijų rėmėjus. Jeigu mūsų elektoratas iš anksto išrinktų vieną kandidatą, jau būtų galima sakyti, jog tai pergalė. Tuo keliu mes ir eisime. Tam visuminiam elektoratui, kai reikės pagirti, iškelti, argumentuoti, kodėl čia - A. Kubilius, o ten - liberalų kandidatas ar dar kas nors, gal iš krikščionių demokratų (pamatysim, kaip klostysis) - žinoma, aš turėsiu ką pasakyti už A. Kubilių, ir daug gera pasakysiu. Bet tai ne tarppartinių derybų reikalas.

Kl.: Kokia galimybė, kad dešinieji parems V. Adamkaus kandidatūrą per rinkimus?

V. L.: Mes vieną kartą tai jau padarėm per praėjusius Prezidento rinkimus. Žinoma, tokia galimybė visados yra. Bet mes nežinome, ar Prezidentas V. Adamkus kandidatuos antrą kartą. Daug tokio pobūdžio klausimų yra per ankstyvi arba įprastinės žurnalistinės provokacijos gerąja prasme - paskatinti dialogą, kurio dar nėra, bet paskatinti jį per spaudą. Tada spauda darosi įdomesnė, didina tiražą - tai jos interesas. Bet politiniam procesui nėra labai gerai iš anksto kalbėtis netiesiogiai. Geriau kalbėtis tiesiogiai. O tam reikalinga aiški situacija, ar gerbiamas Valdas Adamkus yra apsisprendęs kandidatuoti. Turėtume ką nors iš jo išgirsti. Turbūt anksčiau ar vėliau išgirsime.