2013 m. balandžio 26 d. pranešimas VIR
Seimo
Audito komitetas balandžio 24 d. surengė diskusiją Viešieji pirkimai ar
detalus reguliavimas lygu efektyvūs ir skaidrūs pirkimai?. Diskusijoje
dalyvavo platus spektras pranešėjų nuo kontroliuojančių įstaigų (Viešųjų
pirkimų tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba) iki perkančiųjų organizacijų ir
verslo atstovų. Renginio tikslas išsiaiškinti, kas trukdo viešuosius pirkimus
vykdyti efektyviai, racionaliai naudojant lėšas ir žmogiškuosius išteklius
įsigyti reikalingas paslaugas, prekes ar darbus.
Seimo
Audito komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė visų
pirma pasidžiaugė, kad diskusija sulaukė didelio susidomėjimo ir joje dalyvavo ir
pirkimų vykdytojai, ir tiekėjai, ir kontroliuojančių institucijų atstovai, ir
nepriklausomi ekspertai. Tik tokiame plačiame rate buvo galima visapusiškai
aptarti ir įvertinti viešųjų pirkimų problemas ir ieškoti būdų, kaip jas
spręsti.
Nors
viešieji pirkimai buvo pristatomi iš skirtingų pozicijų, tačiau visi pranešėjai
ir diskusijos dalyviai prieidavo prie tos pačios išvados, kad norint pirkimą
įvardinti kaip efektyvų, svarbiausias yra jo rezultatas, o ne procesas. Kita
dažnai pasikartojusi mintis procedūrų sudėtingumas ir gausumas neleidžia
susitelkti į rezultato siekimą, o baimė padaryti procedūrinių pažeidimų užgožia
kūrybiškumą, būtiną siekiant tinkamai apibrėžti pirkimo objektą. Laisvosios
rinkos instituto ekspertas E. Ruželė savo pranešime pateikė
pavyzdį, kad perkančioji organizacija, vietoj to, kad pirktų automobilį, galėtų
pirkti transportavimo paslaugą, o galbūt, įvertinusi, kokiems poreikiams
reikalingas automobilis, galėtų pirkti net telekonferencijų paslaugą. Būtent
tokį nestandartinį mąstymą užgožia procedūrinių reikalavimų lavina, kai
stengiamasi ne kuo plačiau apibrėžti organizacijos poreikius ir pirkti
funkciją, o apsiribojama konkrečia preke ir mažiausios kainos vertinimo
kriterijumi. Tai dažnai nulemia pirkimo neefektyvumą.
Kita,
diskusijoje netikėtai išryškėjusi problema, buvo ta, kad perkančiosios
organizacijos, dažnai besiskundžiančios dėl ypatingai sudėtingo reguliavimo ir
galybės reikalavimų viešiesiems pirkimams, dažnai nežino, kokias galimybes
mažiems, tačiau jų poreikius visiškai tenkinantiems pirkimams, suteikia
galiojantys teisės aktai. Paaiškėjo, kad Viešųjų pirkimų įstatymu nustojus
detaliai reguliuoti mažos vertės pirkimų (kai prekių ir paslaugų kaina
neviršija 100 tūkst. Lt, o darbų kaina yra iki 500 tūkst. Lt) procedūras ir
suteikus laisvę perkančiosioms organizacijoms pačioms nusistatyti tokių pirkimų
tvarką ir procedūras, jos susikūrė tokias sudėtingas taisykles, kad galiausiai
pačios nebesugeba jų tinkamai taikyti. Audito komiteto pirmininko pavaduotojas
Donatas Jankauskas šią situaciją apibūdino taip: organizacijos pačios
susikuria baubą, o paskui bando su juo kovoti. Ši kova paprastai pasireiškia
siekiu, kad įvairiems subjektams būtų nustatyta išimtis Viešųjų pirkimų
įstatyme, leidžianti jiems netaikyti įstatymo nuostatų. O problemą išspręsti
būtų galima daug paprasčiau, tiesiog peržiūrėjus susikurtas tvarkas, jas
supaprastinus ir pritaikius jas savo poreikiams ir galimybėms.
Diskusijos
Ūkio ministerijos atstovai pristatė viešųjų pirkimų tobulinimo viziją, kuri
didele dalimi atsispindės artimiausiu metu pateikus įstatymo projektą. Audito
komiteto pirmininkė ragino visus suinteresuotus asmenis atidžiai susipažinti su
įstatymo projektu ir aktyviai teikti siūlymus jo tobulinimui.
Lina Milonaitė
Audito komiteto
biuro patarėja (tel. (8 5) 239 6017)
