2013 m. gruodžio 11 d. pranešimas VIR
Seimo Sveikatos
reikalų komitetas 2013 m. gruodžio 11 d. posėdyje iš esmės pritarė Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektui ir jį
lydintiesiems teisės aktų projektams ir pasiūlė pagrindiniam komitetui juos patobulinti
pagal pastabas ir pasiūlymus, kuriems komitetas pritarė.
Įstatymo projekto
iniciatoriai pažymėjo, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra teisės akto,
saugančio gyvybę prenatalinėje fazėje. Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas atspindi Katalikų
bažnyčios, popiežiaus Jono Pauliaus II mokymus, taip pat mūsų šalies piliečių
lūkesčius. Įstatymas bus ryžtingas žingsnis, ginant gyvybiškai svarbius mūsų
šalies interesus demografijos ir visuomenės moralės srityse. Išanalizavus kitų
šalių teisinę bazę paaiškėjo, kad siūlomas įstatymas jau seniai priimtas kai
kuriuose Europos Sąjungos šalyse (Airijoje, Lenkijoje, Maltoje). Įgyvendinant jį
Airijoje, Lenkijoje ir Maltoje nebuvo kažkokių nenumatytų sunkumų, išskyrus
liberaliųjų pažiūrų visuomenės dalies pasipriešinimą. Pagrindinis
įstatymo projekto tikslas teisiškai reglamentuoti nėštumo nutraukimo sąlygas
ir siekti abortų skaičiaus sumažinimo bei apsaugoti negimusių kūdikių teisę
gyventi.
Komiteto posėdyje
buvo pabrėžta, kad žmogaus gyvybė nuo pradėjimo yra atskiro žmogaus
organizmas. Todėl nėštumo nutraukimas reiškia naujos gyvybės tyčinį nutraukimą,
t. y. teisės gimti atėmimą. Kai įsčiose augančio vaiko gyvybė priklauso vien
tik nuo jo motinos laisvės į apsisprendimą, tai lieka paneigta pradėtos gyvybės
teisė į gimimą. Teisinėje demokratinėje valstybėje turi būti ginami ir saugomi
pamatiniai žmogaus gėriai, įgalinantys jį gyventi visavertį ir orų gyvenimą.
Šie gėriai negali būti pakeičiami ar kompensuojami kitais gėriais. Visi jie yra
būtini visaverčiam žmogaus gyvenimui. Todėl valstybė, siekdama apsaugoti ir
užtikrinti žmogaus pamatines teises, neturėtų tai daryti tokiu būdu, kuris
vieniems gėriams teiktų prioritetą, tuo tarpu kitus visiškai nuvertintų ar
ignoruotų. Vienas iš tokių pamatinių gėrių yra žmogaus gyvybė. Nors kiti
žmogaus teisėmis saugomi gėriai yra būtini visaverčiam žmogaus gyvenimui, jie
negali atstoti ar pakeisti žmogaus gyvybės. Kiekvieno žmogaus teisė į privataus
gyvenimo neliečiamumą turi būti ginama ir saugoma. Tačiau teisės į asmens
privataus gyvenimo neliečiamumą neturi būti įgyvendinamos tokiu būdu, lyg kitos
pamatinės vertybės, įskaitant negimusio kūdikio gyvybę, neturėtų jokios
didesnės vertės.
Komiteto posėdyje
buvo pažymėta, kad nors kai kurių institucijų pasisakymuose nuskamba abejonės,
kad bus pažeista Europos Žmogaus teisių konvencijoje įtvirtinta teisė į privatų
gyvenimą ir nurodoma, kad embriono teisė į gyvybę nėra ginama Konvencijoje, nes
pagal Konvenciją jis nėra asmuo, tačiau iš tiesų, nėra jokių prieštaravimų
Žmogaus teisių konvencijai, jei valstybė apsisprendžia embrioną pripažinti
asmeniu ir riboti atvejus, kai galima nėštumą nutraukti. Svarbu yra tik tai,
kad ta valstybė sukurtų tokias efektyvias procedūras, kurios leistų moterims
pasinaudoti nėštumo nutraukimu ta apimtimi, kiek toje valstybėje jis yra
legalus. Europos Žmogaus Teisių Teismas niekada nėra suformulavęs, kad teisė į
privatų gyvenimą apima moters teisę į abortą. Priešingai, teisė į abortą buvo
paneigta A.B.C. prieš Airiją byloje. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje
teisės į privatų gyvenimą pažeidimas yra konstatuojamas tik tuo atveju, kai
moteris dėl kokių nors nuo jos nepriklausančių priežasčių (efektyvių priemonių
nebuvimo) negali pasinaudoti nėštumo nutraukimu ta apimtimi, kiek jis
valstybėje yra legalus. Tai reiškia, kad valstybė tam tikra apimtimi leisdama
abortą, turi nustatyti procedūras, kurios padarytų ta apimtimi abortą ir
realiai prieinamu. Teismas visada pripažino, kad valstybės turi plačias veikimo
laisvės ribas spręsdamos dėl to, kokioms sąlygoms esant abortas jose yra
legalus.
Vertinant
argumentą dėl embriono teisės į gyvybę negynimo Konvencijoje, buvo pažymėta,
kad pradedant Vo prieš Prancūziją byla ir baigiant
pastaruoju metu buvusiomis bylomis Europos Žmogaus Teisių Teismas sistemingai
atsisako aiškinti, ar embrionas yra asmuo, kurio teisė į gyvybę yra ginama.
Teismas teigia, kad atsakyti į šį klausimą nėra nei būtina, nei reikalinga,
kad tai ne tik teisinis, bet ir medicininis, filosofinis, religinis
klausimas, o valstybės turi plačias veikimo laisvės ribas savo nacionalinėje
teisėje nustatydamos, ar embrionas yra asmuo. Toks teismo atsisakymas spręsti
dėl embriono statuso reiškia pagarbą valstybių apsisprendimo laisvei, tačiau
jokiu būdu nereiškia, kad embrionas valstybės nacionalinėje teisėje negali būti
pripažintas asmeniu su iš to išplaukiančia teise į gyvybę.
Jolanta Bandzienė,
Sveikatos reikalų komiteto biuras (tel. (8 5) 239 6784, el. p. [email protected])
