2014 m. sausio 13 d. pranešimas VIR
Gerbiamieji,
Sausio 13-oji tai diena, krauju įrašyta į
Lietuvos istoriją, giliai įsirėžusi į lietuvio atmintį. Ką tik nepriklausomybę
atkūrusi valstybė, išsilaisvinusi iš daugiau nei pusę amžiaus trukusio svetimos
šalies jungo ir pradėjusi laisvai kvėpuoti,
žengti pirmuosius žingsnius, buvo vėl užpulta ir priversta rinktis stoti į
kovą ar grįžti atgal. Sovietinė valstybės forma buvo svetima, tad tauta ją
atstūmė, o laisvės idėja, kirbėjusi Lietuvos žmonių galvose ir širdyse, buvo
labai artima. Todėl kuriamą naują valstybę visi rėmė ir palaikė. Lietuva
pasirinko drąsą, tikėjimą, vienybę. Mano, dabarties moksleivio, manymu, Sausio
13-oji Lietuvos istorijoje yra viena svarbiausių dienų, kurią šiandien minime
pagerbdami visus, pasiaukojusius dėl mūsų laisvės.
Tuomet, kai 1991 m. sausį kunkuliavo aistros
prie televizijos bokšto, Seimo, Spaudos rūmų, Vilniaus gatvėmis riedėjo
riaumojantys tankai ir žengė savimi pasitikintys rusų kareiviai, aš dar nebuvau
gimęs. Tad man sunku įsivaizduoti, kaip viskas iš tikro turėjo atrodyti. Tačiau
esu matęs ir vaizdo įrašų, ir nuotraukų, skaitęs ne vieną straipsnį. Sausio 13-ąją
kasmet primena bei susimąstyti skatina ir mūsų gimnazijoje vykstantys
renginiai, kurių metu mokytojai dalijasi prisiminimais, aktų salėje giedamas
Lietuvos himnas, per istorijos pamokas detaliai aptariami tų dienų įvykiai, jų
ištakos. Sutinku, šios priemonės niekada neatspindės tuomečio žmonių vieningumo
ir atsidavimo, tačiau kasmet per minėjimą, renginius giliai širdyje jaučiu ne
tik padėką žmonėms, išdrįsusiems savo krauju ginti tėvynę, bet ir vienybės,
patriotiškumo dvasią. Artimieji dažnai kalba, ką tomis dienomis išgyveno, kaip
norėjo prisidėti prie valstybės nepriklausomybės gynimo, teigia, kad net
dvejonių nebuvę. Labiausiai mane stebina tuomet parodyta drąsa, meilė,
atsidavimas gimtajam kraštui. O juk, kai pamąstau tai visa mūsų valstybės
istorija yra amžinos kovos dėl gimtosios kalbos, dėl būvio, dėl išlikimo. Mano
gimtąjį Krakių miestelį puošia daug paminklų. Tarp jų ir žinomo medžio
skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus darbai, skirti Mikalojui Daukšai, knygnešiams.
Lietuvos raštijos pradininkas didžiojoje Lietuvoje, buvęs Krakių klebonas
Mikalojus Daukša 16 amžiaus pabaigoje, aukštindamas gimtąją kalbą, Postilės
prakalboje rašė: Gimtoji kalba yra bendros meilės ryšys, vienybės motina,
pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.
Jau virš 400 metų tą tautos stiprybės testamentą
skaitome. O vietos knygnešiams 19 amžiaus pabaigoje, rizikuojant gyvybe,
platinti draudžiamą lietuvišką žodį Krakių apylinkėse padėjo kraštietis,
Balanos gadynės autorius Mikalojus Katkus, kurio vardu pavadinta ir mūsų
gimnazija. Partizanų, kovojusių prieš sovietų okupaciją, tragišką likimą, Sibiro
tremtinių golgotos kelius akmeniniais paminklais
įamžino vietos skulptorius Juozas Meškuotis. Taigi, tas nedidelis žemės
sklypelis, vadinamas Lietuva, turėjo geležies tvirtybę, kitaip jis žmonių
aukojimosi ir laisvės nebūtų pagimdęs!
Man dažnokai kyla klausimas, kaip aš
elgčiausi, jei pasikartotų šios įsimintinos sausio 13-osios įvykiai? Ar
išdrįsčiau eiti ir kovoti už Lietuvos laisvę rizikuodamas savo gyvybe? Žinoma,
dabar būtų galima sakyti, jog jei viskas pasikartotų kovočiau, ginčiau,
neleisčiau priešui kėsintis į mūsų laisvę, bet juk taip gali kalbėti
kiekvienas. O gal tai tik skambūs žodžiai? Juk sakyti ir daryti yra du
skirtingi dalykai. Neabejoju, kad dauguma kartais esame drąsūs, bet negaliu
atsikratyti kirbančio klausimo, ar galėtume aukoti gyvybę dėl savo šalies?
Prisipažinsiu, kad asmeniškai aš nežinau, ar turėčiau tiek drąsos. Vaizdo
įrašuose mačiau, kaip žmonės šaltą naktį stovėjo prie laužų, jų veidai alsavo
patriotiškumu, noru kovoti už savo kraštą, nepasiduoti. Aš laikau save tikru
patriotu ir tikrai noriu gyventi savo šalyje, čia dirbti, baigti mokslus,
sukurti šeimą, bet nesu tikras, kad galėčiau pasiaukoti dėl savo valstybės.
Pastebiu save, besvarstantį, kad man dar visas gyvenimas prieš akis, turiu
daugybę svajonių, tikslų, kurių ketinu siekti. O juk prieš 23-jus metus turėjo
panašių svajonių ir žuvo sutraiškyti okupantų tankų, perverti sovietinių karių
kulkų net 14 gynėjų. Tarp jų mano bendraamžiai Ignas ir Darius, kuriems buvo
tik 17, dvidešimtmetį peržengę Virginijus, Loreta ir kiti. Jie išėjo nespėję
atsisveikinti su artimaisiais, mylimaisiais, žuvo už Tėvynę, kurioje gyvename,
už rytą, kurį kiekvienas mūsų pasitinka. Jie nesvarstė ir nedvejojo. O aš dar
svarstau, ar galėčiau... Privalėčiau, nes Kurgi šviesiausias dangus?.. Kur
švelniausia žolė?.. Kur skardžiausias griaustinis?.. Tik Lietuvoj.
Tik gaila, kad mes šiandien dažniausiai
jaučiamės sumišę, pasimetę, o patriotiška skanduotė Lietuva
girdima tik per sporto renginius, Europos čempionatus, krepšinį, plaukimą.
Baisoka, kad neišsibarstytume po pasaulį anglijas, ispanijas,
sotesnio kąsnio, darbo, pašalpų ieškodami, ypač kaimai, gimtieji miesteliai.
Reikėtų dažniau prisiminti, jog talentai gali ir Lietuvoje augti, tik reikia
juos pastebėti ir puoselėti. Iš kitos pusės, dažnai nevertiname to, ką turime,
nes iš tiesų turime daug laisvių ir teisių, kurias teikia mūsų moderni
valstybė. Tik niekada nereikia pamiršti, jog turime ir pareigų, tokių, kaip
darbas, aukojimasis, pagarba ir meilė savo kraštui. O to labiausiai vaikus
turėtų įkvėpti tėvai. Čia norisi pacituoti mūsų širdžių poeto Justino
Marcinkevičiaus posmą:
Įdiekit, motinos, vaikams
Tėvynės meilę kuo didžiausią
Ir ji paliks visiems laikams
Kaip sielų sąjunga karščiausia.
Ir bus vaikai jums artimi
Jausmais, protu ir širdimi.
Įkvėpkit, motinos, sūnums,
Kad mūs dangus ir tas kitokis.
Kitų jausmų nereikia mums Jų pats
gyvenimas išmokys.
Tad visiems Sausio 13-osios didvyriams
turėtume dėkoti už tai, jog esame laisvi ir nepriklausomi, galime svajoti,
mokytis, studijuoti, kalbėti savo ir užsienio kalbomis ir būti žemėlapyje, ne
kaip sudėtinė imperijos dalis, o kaip atskira ir vieninga šalis. Mūsų tauta
negausi, tačiau stipri, išskirtinė ir nepaprasta. Mes esame LIETUVA!
Ačiū už dėmesį.
