2014 m. birželio 14 d. pranešimas VIR
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Ministre Pirmininke, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke, gerbiamieji kolegos Seimo nariai, Vyriausybės nariai, signatarai, Ekscelencijos užsienio valstybių ambasadoriai, didžiai gerbiami šio minėjimo svečiai,
kiekvienais metais Lietuva prisimena ir išgyvena iš naujo 1941 metų birželio 14-ąją. Ši diena žymi masinių trėmimų ir žiauraus genocido pradžią.
1941 m. birželio 14 d. Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportavimas į Sibirą. Perpildyti ešelonai vienas po kito Rytų kryptimi vežė žmones, daugeliui iš jų nebuvo lemta sugrįžti. Perpildyti sunkvežimiai iš miestų, miestelių, kaimų vežė mokytojus, gimnazistus, teisininkus, tarnautojus, gydytojus, ūkininkus. Vežė šeimomis, nuo kūdikio iki sunkiai bepaeinančio senolio. Geležinkelio stotyse vyrus šeimos galvas atskirdavo į atskirus vagonus.
Niekuo nekalti, nesuprasdami, kodėl ir už ką, jie visi ėjo į vagonus, nežinodami, kad jau yra mirtininkai, nežinodami, kad savo šeimas apkabina paskutinį kartą.
Gerbiamieji, pagerbkime žuvusiuosius ir nukankintus tremtyje ir visus žuvusius kovoje už Lietuvos laisvę tylos minute.
Ačiū.
|
|
|
Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova) |
Ruošdama šią kalbą, perverčiau ne vieną tremtinių prisiminimų knygą, tiesiog dar kartą norėjau prisiliesti prie šių išgyvenimų, prisiliesti prie žmonių likimų, jų kančios ir begalinės meilės Lietuvai, Jų Tikėjimo ir didžiulės Vilties išgyventi ir grįžti namo, į Tėvynę.
Noriu pacituoti tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus, kuriais ji pasidalijo knygoje Lietuviai prie Laptevų jūros.
...Į Šiaurę mus vežė apie tris mėnesius. Iš pradžių perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma. Paskui baržomis Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki Lėnos. Vėliau baržomis, jau Lėnos upe tiesiai į Šiaurę ...ir vis tolyn ir tolyn į Šiaurę. Jau esame apie 800 kilometrų į Šiaurę nuo Poliarinio rato.
Retėjo, retėjo ir visai dingo miškai, paskui ir krūmai, nebėra gyvenviečių pakrantėse. Tai kur mus veža? Jau ir krantų nebesimato, kiek akys aprėpia vanduo ir vanduo...
Lėnos žiotys. Laptevų jūra. Jaučiasi ledinis vandenyno alsavimas.
Pagaliau sustojome. Prieš mus negyvenama sala. Nieko nėra. Jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės vien amžinu įšalu sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu...
...Mūsų barake mirusi spaustuvininko žmona iš Kauno taip pat išgulėjo ant narų šalia gyvųjų keletą dienų, kai mirė Matulis, jo žmona savaitę tai slėpė, gulėjo šalia vyro lavono, kad gautų jo duonos davinį. Bet netrukus ir ji mirė iš bado. 70 metų senelis Marcinkevičius, jausdamas artėjančią mirtį, prašė, dukrele mano, palaidok mane kaip nors, kad šunes ir baltosios lapės netąsytų mano kaulų...
...išbadėję vaikai gramdydavo rankutėmis nuo ledinių langų sniegą ir valgydavo jį. Vaikai mirė vienas po kito. Lavonų vežiotojai dažnai rasdavo ant sniego prie vaikų barako durų padėtus maišus su vaikų lavonėliais skelėtais. Po kiek jų buvo maiše nežinoma...
Šie ir kiti atsiminimai tai mūsų tautos istorija, istorija, kurios neturime teisės pamiršti...
Tai buvo iki smulkmenų suregztas tautos palaužimo ir sunaikinimo planas. Lageriai ir kalėjimai duso nuo kankinamų ir badu marinamų mūsų žmonių skausmo ir nevilties.
Likusių gyvųjų ausyse vis dar bilda gyvulinių vagonų ratai, o sielą kausto siaubas ir neviltis dėl amžiams prarastų artimųjų, daugybės suluošintų likimų. Visus tremties žiaurumus patyrę mūsų artimieji ir šiandien negali pamiršti to baisaus nepritekliaus, sekinančio darbo ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų, nuožmios fizinės ir dvasinės prievartos, dienų, kai mirtis kiekvieną dieną alsavo į nugarą...
Per septyniasdešimt trejus metus Lietuvoje užaugo ne viena karta, tačiau tragiški birželio įvykiai ir šiandien kausto mūsų širdis.
Lietuvai teko iškęsti ne tik birželio keturioliktąją, mūsų tautą bandė palaužti ilgus dešimtmečius. Įvairiais būdais buvo siekiama perrašyti istoriją, ištrinti, sunaikinti mūsų tautos istorinę atmintį, paneigti okupacinės valdžios vykdytas represijas ir genocidą, tačiau tai nepavyko.
Lietuvos žmonių neįbaugino ir nepalaužė represijos, tremtys, žudynės, kalėjimai. Meilė Tėvynei, tikėjimas ir viltis, nesusitaikymas su esama padėtimi įkvėpė priešintis ir kovoti.
Tai, ką patyrė ir iškentėjo mūsų seneliai, tėvai, mes privalome perduoti ateities kartoms, kad jaunos rankos garbingai neštų Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės vėliavą.
