Kalbos 

Seimo Pirmininkės Loretos Graužinienės kalba, pasakyta Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje

2014 m. birželio 14 d. pranešimas VIR

„Brangūs Lietuvos žmonės,

Lietuvos istorija ne tik turtinga kovų ir pergalių, ji persmelkta skausmo ir praradimų.

1941 metų birželio 14-ąją Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportavimas į Sibirą. Gedulo ir vilties dieną mūsų vėliava kyla perrišta juodu kaspinu. Ši masinių trėmimų ir žiauriausio genocido pradžią žyminti data giliu randu įsirėžė į mūsų Tėvynės istoriją. Auštantį birželio 14-osios rytą pažadinti žmonės nesuprato, kas įvyko. Jie nespėjo paklausti – kodėl. Daugelis nepasiėmė daiktų, nes neįsivaizdavo, kad išveža visam gyvenimui. Tą dieną pravirko tūkstančiai motinų ir vaikų, tūkstančiai tėvų buvo visam laikui atskirti nuo šeimų. Daug ištremtų žmonių mirė baisiose kančiose nuo bado, ligų ir šalčio. Ir tik dalis po daugelio metų sugrįžo į Lietuvą.

Lietuva visada savo širdyje nešios gedulą dėl žuvusiųjų ir nužudytųjų, ištremtųjų ir negrįžusiųjų. Dešimtmečiais buvo bandoma perrašyti istoriją, tačiau ji gyva.

Šiandien keliame mūsų Laisvės ir Nepriklausomybės simbolį – mūsų trispalvę. Su pasididžiavimu žvelgiame į savo istoriją, į praradimų ir vilties kupiną kelią, ir tvirtai žinome, kad mūsų visų Tikėjimas ir Viltis iškovoti Laisvę buvo stipresni už prievartą, už pačią mirtį.

Mes tikime, kad jaunoji karta tinkamai atstovaus mūsų Tėvynei Lietuvai.“