Aktyvus dialogas tarp nacionalinės, regioninės ir vietos valdžių atstovų bei akademinės bendruomenės narių ir pilietinės visuomenės lyderių regioninės politikos klausimais yra naudingas ir prasmingas. Teisinga ir pagrįsta kritika, konstruktyvios diskusijos, pamatuoti ir praktiškai įgyvendinami siūlymai visa tai padeda politikams ir atsakingoms institucijoms priimti tinkamus sprendimus, leidžiančius formuoti ir įgyvendinti sėkmingą regioninę politiką.
Regioninė politika - labai ambicinga viešosios politikos sritis, suteikianti nemažai naujų galimybių nuo centro nutolusiems regionams, skatinanti jų plėtrą, inovacijų pritraukimą ir naujų darbo vietų kūrimą miesto ir kaimo vietovėse. Regioninė politika - itin svarbi ekonominių krizių laikotarpiu. Ši politika ir ateityje išliks labai aktuali gyventojų ekonominės ir socialinės gerovės užtikrinimo kontekste.
Dėl šių priežasčių tiek Lietuvos Respublikos Seimas, tiek ir mano atstovaujamas Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas aktyviais veiksmais ir sprendimais prisideda prie nacionalinės regioninės politikos formavimo ir Europos Sąjungos (ES) Sanglaudos politikos įgyvendinimo Lietuvoje.
Todėl norėčiau pažvelgti į nacionalinės regioninės politikos ir ES sanglaudos politikos formavimą, įgyvendinimą ir kontrolę parlamentinės dimensijos aspektu, pasidalinti sukaupta patirtimi ir įžvalgomis apie regioninės politikos plėtrą pastaraisiais dešimtmečiais.
Daugiau kaip prieš dešimtmetį vykęs Lietuvos pasirengimas narystei ES ir nuo 2004 metų Lietuvos narystė ES buvo stipriu impulsu pradėti formuoti ir įgyvendinti Lietuvoje regioninę politiką. 2000 metais priimtas ir 2002 metais nauja redakcija išdėstytas Regioninės plėtros įstatymas sudarė teisines prielaidas ne tik sukurti nacionalinės regioninės politikos mechanizmą, bet ir veiksmingai panaudoti dalį ES lėšų Lietuvos regionų plėtrai. Iki 2004 metų finansine parama iš PHARE programos turėjo galimybę pasinaudoti keturios Lietuvos apskritys - Klaipėdos, Tauragės, Marijampolės ir Utenos. Ši parama buvo skirta ne tiek investicijoms į infrastruktūrą, kiek į administracinių gebėjimų rengti, įgyvendinti ir administruoti projektus sukūrimą ir stiprinimą. Malonu, kad minėti regionai tuo laikotarpiu turėjo puikią galimybę gauti finansavimą ir šią galimybę puikiai išnaudojo. 2004-2006 m. laikotarpiu parama buvo skiriama pagal Bendrąjį programavimo dokumentą. Apskritys ir savivaldybės tuo metu patyrė, ką reiškia su savo projektais konkuruoti su kitomis apskritimis ir savivaldybėmis.
Nepasiteisinus tokiai konkurencijai dėl ES paramos tarp viešojo sektoriaus subjektų, 2007-2014 m. laikotarpiu buvo pereita prie taip vadinamosios regioninės dimensijos. Nors regionų plėtrai nebuvo sukurta atskirta veiksmų programa, bet ES paramos strategijai įgyvendinti patvirtintose trijose veiksmų programose buvo išskirtos daugiau nei dvi dešimtys priemonių, pagal kurias ES parama buvo nukreipiama tik regionų plėtrai. Be to, tokios paramos planavime didelis vaidmuo buvo numatytas apskričių regionų plėtros taryboms. Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nariai aktyviai prisidėjo prie to, kad 2007-2013 m. finansinio programavimo laikotarpiu regionų plėtros taryboms būtų suteikti įgaliojimai dalyvauti investicinių projektų atrankoje; ES parama būtų skiriama 14 probleminių teritorijų ir 7 augimo centrams.
Taip pat priminsiu, kad Lietuvos Respublikos parlamentas buvo bene vienintelis iš ES valstybių narių parlamentų svarstęs ir aprobavęs ES struktūrinės paramos panaudojimo 2007-2013 metais Lietuvoje strategiją. Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. priimtu nutarimu buvo sukurtas ir įdiegtas valdymo ir kontrolės sistemos modelis, kuris užtikrino atsakingą ES skiriamos paramos panaudojimą. Vyriausybė buvo įpareigota kiekvienais metai Seimui teikti išsamią ataskaitą apie šalies ūkio konkurencingumo tendencijas. Kartu su konkurencingumo ataskaita (kuri yra sudėtinė Vyriausybės metinės veiklos ataskaitos dalis) turi būti pateikiama ir taip vadinamų sėkmės rodiklių suvestinė. Tai - iš anksto užsibrėžti kriterijai, pagal kuriuos galima vertinti projekto efektyvumą. Seimo 2007 m. birželio 26 d. nutarimu buvo patvirtinti šalies ūkio konkurencingumo sėkmės rodikliai: makroekonominės aplinkos, užimtumo, inovacijų ir mokslinių tyrimų, pramonės ir verslo aplinkos, žemės ūkio, sveikatos, transporto, aplinkos būklės, užsienio prekybos rodikliai.
Taigi, priimdami minėtus nutarimus, Seimo nariai apsisprendė ES Struktūrinės paramos panaudojimo stebėseną atlikti parlamentiniu lygmeniu. Struktūrinės paramos įgyvendinimui perėjus į parlamentinės kontrolės lygmenį, Seimo nariams buvo suteikta galimybė kasmet dalyvauti svarstant ES finansinės paramos įgyvendinimo ataskaitas specializuotuose komitetuose. Šiuose svarstymuose visuomet dalyvaudavo ministerijų atstovai, kurie pristatydavo projektų įgyvendinimo eigą, sėkmės rodiklių skalę. Dabar jau galima teigti, kad tai - efektyvi priemonė, paskatinusi įgyvendinančias institucijas pasitempti, o parlamentarus domėtis ir būti aktyviais.
Įgyvendindami nuolatinę parlamentinę kontrolę, mes Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete taip pat stebėjome, kaip buvo siekiama vykdyti strategijoje užsibrėžtus tikslus, ar buvo pasiekti strategijoje numatyti rezultatai. Paprastai du-tris kartus per metus Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete vyksta parlamentinės kontrolės renginiai. Jų metu diskutuojama dėl aktualiausių regioninės politikos įgyvendinimo klausimų, tarp jų dėl ES finansinės paramos panaudojimo probleminėse teritorijose, dėl ES lėšų investavimo į regioninius projektus iššūkių ir kitų klausimų.
Nors 2007-2013 metų periodu ES regioninė politika Lietuvoje buvo gana sėkmingai įgyvendinta, tenka pripažinti, kad išaiškėjo nemažai tobulintinų dalykų ir spręstinų iššūkių. Dar 2011 m. lapkritį, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, įgyvendindamas parlamentinę kontrolę, konstatavo šias pagrindines problemas, su kuriomis susiduriama įgyvendinant regioninius projektus:
1) institucijų, 20072013 m. Europos Sąjungos paramos panaudojimo laikotarpiu taikiusių visiškai naują modelį regionų projektų atranką, patirties stoka ir paramos panaudojimo gana maža sparta, kurią sąlygojo decentralizuotas sprendimų priėmimas (daugelis regioninių projektų įgyvendinami apie 6 mėn. vėliau palyginti su valstybės planuojamais projektais) bei įgyvendinamų projektų kompleksiškumas ir sudėtingumas;
2) vėlyva kai kurių regioninių priemonių įgyvendinimo pradžia (dėl finansavimo sąlygų aprašų korekcijų kai kurie projektai pradėti įgyvendinti tik 20102011 m.);
3) nepakankami savivaldybių administraciniai resursai ir valstybės tarnautojų administraciniai gebėjimai;
4) sudėtingos viešųjų pirkimų procedūros ir užsitęsę teisminiai ginčai dėl jų;
5) viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimas dėl tiekėjų kaltės ar šiomis sutartimis tiekėjams nustatytų įpareigojimų nesilaikymas.
Pažymėtina, kad Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas prieš kelias savaites, kaip parlamentinės kontrolės klausimą, apsvarstė vietos veiklos grupių finansavimą Europos Sąjungos lėšomis 2007-2013 m. laikotarpiui ir veiklos grupių sudarymo ir funkcionavimo rezultatus bei vietos veiklos grupių kaimo ir miesto vietovėse funkcionavimą ir finansavimo principus 2014-2020 metų laikotarpiu Europos Sąjungos lėšomis. Įvertinus išklausytą informaciją, buvo pasidžiaugta pasiektais rezultatais ir iniciatyvomis, tačiau buvo suabejota, ar ne per daug lėšų yra skiriama administravimui. Tad prie šio klausimo komitete bus sugrįžta po kelių savaičių.
Šiuo metu Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nariai aktyvia dalyvauja įvairiais lygiais vykstančiose diskusijose apie iššūkius įgyvendinant ateities ES Sanglaudos politiką. Manau, kad norint pasiekti kuo geresnių rezultatų ateityje ir efektyviau panaudoti 20142020 m. ES struktūrinės paramos lėšas, turime peržvelgti ir įvertinti išmoktas pasibaigusio programavimo laikotarpio pamokas. Svarbiausias mūsų tikslas - pasverti ir įvertinti, kas buvo daroma gerai ir sektina ateityje, kokias problemas buvo sunkiausia spręsti, kokios buvo klaidos ir kaip jų išvengti.
Ne paslaptis, jog pasitaiko atvejų, kada ES lėšomis finansuojamas projektas atrodo pažangus ir inovatyvus, tačiau laukiamos naudos visuomenei jis neatneša. Pavyzdžiui, didelės lėšos skiriamos ne itin vietos bendruomenėms aktualiems infrastruktūros objektams. Štai čia, mano nuomone, būtų galima siekti didesnio veiksmingumo ir efektyvumo, ieškoti būdų, kaip užtikrinti dialogą tarp centrinės, regioninės ir vietinės valdžios, kad atsakingai būtų pasirinkta projekto idėja ir projektas būtų sėkmingai įgyvendinamas. Reikia užtikrinti, kad aiškiai būtų įvertinamas projekto poveikis konkrečios teritorijos (pavyzdžiui miesto ar jo dalies) fizinei, ekonominei, socialinei aplinkai. Ypač pravartu yra žinoti šios teritorijos bendruomenės nuomonę, vertinimus ir nuostatų pokyčius. Regioninė ir vietos valdžia yra arčiausiai gyventojų ir todėl ji gali geriausiai įsiklausyti ir atliepti gyventojų interesus.
Manau, kad nacionalinė regioninė ir Europos Sąjungos Sanglaudos politikos Lietuvoje turėtų būti toliau tarpusavyje derinamos. ES struktūrinės paramos lėšos turėtų būti naudojamos tiek Lietuvos, kaip vieno ES regiono, plėtrai, tiek ir užtikrinant, kad mažėtų teritoriniai socialiniai ir ekonominiai skirtumai mūsų valstybės viduje.
Prieš keletą savaičių Seimas priėmė Regioninės plėtros įstatymo naują redakciją, kuri įsigalios nuo šių metų lapkričio 1 dienos. Malonu pastebėti, kad rengti naują šio įstatymo redakciją, o tiksliau pokyčius, siekiant stiprinti regionų plėtros tarybas, vėl inicijavo Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas. Po parlamentinės kontrolės renginio, išklausius Vidaus reikalų ministerijos atstovų informaciją, buvo parengti siūlymai dėl regioninės plėtros reguliavimo keitimo. Šiuos siūlymus patobulinę Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nariai įregistravo Regioninės plėtros įstatymo pakeitimo įstatymo projektą.
Seimas rugsėjo mėnesį šį įstatymo projektą svarstė ir priėmė. Netrukus įsigaliosiančioje naujos redakcijos Regioninės plėtros įstatyme yra įtvirtintos šios pagrindinės naujovės:
- padidintas regionų plėtros tarybų vaidmuo, suteikiant joms įgaliojimus priimti sprendimus dėl regioninės svarbos projektų nustatymo, rengimo ir įgyvendinimo koordinavimo;
- padidintas regionų plėtros tarybų vaidmuo, suteikiant įgaliojimus priimti sprendimus dėl tam tikrų tikslinių teritorijų (gyvenamųjų vietovių nuo 1 iki 6 tūkst. gyventojų) išskyrimo;
- padidintas regionų plėtros tarybų vaidmuo, suteikiant įgaliojimus priimti sprendimus dėl atstovavimo regionui tarptautinėse regionų bendradarbiavimo organizacijose ir bendradarbiavimo su kitų valstybių regionais;
- numatyta, kad regionų plėtros tarybos pirmininkui ir jo pavaduotojui, jei jie nėra savivaldybės meru ar vicemeru, mokamas atlyginimas už laiką, kurį jie skirs šioms pareigoms vykdyti.
Nors kol kas nepavyko pasiekti, kad regionų plėtros tarybos turėtų joms funkcijas padedančias vykdyti administracijas, turinčias įstaigos statusą, ir būtų leista pačioms taryboms administruoti dalį lėšų, reikalingų šių institucijų veiklai bei tarptautiniam bendradarbiavimui, tačiau tikėtina, kad ateityje šie teisiniai-administraciniai pokyčiai bus įgyvendinti.
Šiuo metu galime pasidžiaugti kitoje srityje: Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui aktyviai vykdant regioninės politikos įgyvendinimo parlamentinę kontrolę pavyko pasiekti, kad naujuoju 2014-2020 m. ES finansinio programavimo laikotarpiu regionų plėtrai skiriamas finansavimas būtų padidintas nuo 10 iki 15 procentų.
Nacionalinė regioninė politika ir ateityje toliau bus tobulinama. Seimas, priimdamas Regioninės plėtros įstatymo naują redakciją, įpareigojo Vyriausybę iki 2015 m. birželio 1 d. patvirtinti naujos redakcijos Regioninės plėtros įstatymo koncepciją. Seimas taip pat įpareigojo Vyriausybę iki 2015 m. lapkričio 1 d. pateikti Seimui minėtos koncepcijos pagrindu parengtą naujos redakcijos Regioninės plėtros įstatymo projektą, taip pat kitų įstatymų ir teisės aktų, reikalingų šiam įstatymui įtraukti į teisės sistemą, projektus. Nauji teisės aktai turi būti parengti atsižvelgiant į šiuos teisinio reguliavimo tikslus ir uždavinius:
1) nacionalinė regioninė politika formuojama ir įgyvendinama kaip viešoji politika, orientuota į subalansuotą visų, taip pat ir tarptautinių, Lietuvos regionų konkurencinių pranašumų (regioninių verslo klasterių kūrimo iniciatyvų, regiono sumanios specializacijos, regioninių inovacijų sistemų, žmogiškųjų išteklių regionų reikmėms ir kitų) vystymą;
2) pertvarkoma Lietuvos strateginio planavimo sistema, užtikrinant iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią planavimo principų suderinamumą regioniniu lygiu, kad nacionalinė regioninė politika būtų formuojama Lietuvos regioninės politikos strategijos pagrindu ir įgyvendinama vykdant regionų plėtros planus, pagal kuriuos būtų koordinuojamos viešosios investicijos į regioną;
3) nacionalinė regioninė politika įgyvendinama planiniuose regionuose, skirtuose teritorinių socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimui ir darniai plėtrai, tarp jų ir tokiuose, kurie gali nesutapti su Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniais vienetais apskritimis;
4) už dalyvavimą formuojant nacionalinę regioninę politiką ir jos įgyvendinimą regionuose atsako regionų plėtros tarybos, sudaromos delegavimo būdu, turinčios viešojo juridinio asmens statusą, viešojo administravimo įgaliojimus ir joms pavaldžias administracijas (agentūras);
5) regionų plėtros tarybos savarankiškai, teisės aktuose nustatyta tvarka, disponuoja savo veiklai reikalingais ištekliais, skiriamais (gaunamais) iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų finansinių priemonių bei kitų teisės aktuose nustatytų pajamų šaltinių.
Toliau bus diskutuojama, ar po 2020 metų Lietuvoje nacionalinė regioninė politika galėtų transformuotis dėl regioninio valdymo modelio pasikeitimo, ar Lietuva ir toliau liks kaip 1 regionas, ar apskritys bus sujungtos į 3 ar 4 regionus.
Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, stebėdamas nacionalinės regioninės politikos ir naujos Sanglaudos politikos įgyvendinimą, ir ateityje toliau sieks nuosekliai vykdyti parlamentinę kontrolę. Tikiuosi, kad įgyvendinant naująją Sanglaudos politiką, daug didesnis dėmesys bus skiriamas kiekybinių programų tikslų pasiekimo stebėsenai. Taip pat pakankamas dėmesys turėtų būti skiriamas vertinimui, koks yra ES finansinės paramos poveikis ir kaip programų įgyvendinimas prisideda prie strateginių šalies ir visos Europos Sąjungos tikslų pasiekimo. Manau, kad naujoji Sanglaudos politika suteikia mums reikalingus įrankius.
Vyriausybė š.m. birželį patvirtino atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 20142020 metų ES struktūrinių fondų investicijų veiksmų programą, taisykles. Š.m. spalio 3 d. Vyriausybė taip pat patvirtino Veiksmų programos administravimo taisykles. Finansų ministerija parengė ir patvirtino Projektų administravimo ir finansavimo ir Finansinių priemonių įgyvendinimo taisykles. Techninės paramos administravimo taisyklės turėtų būti patvirtintos artimiausiu metu. Atsižvelgdamas į tai, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas š.m. lapkritį numato organizuoti parlamentinės kontrolės renginį ir aptarti šių priimtų dokumentų įgyvendinimą bei ES struktūrinę paramą 2014-2020 metų laikotarpiu administruojančių ir įgyvendinančių įstaigų valdymo schemą ir atsakomybių pasiskirstymą.
Ilgą laiką buvo manoma, kad reikia galvoti globaliai, o veikti vietos lygiu. Pastarųjų metų patirtis parodė, kad kartais yra labai svarbu galvoti vietos lygiu ir veikti globaliai. Regionų komponentas turėtų būti įtrauktas į nacionalinį ir viršnacionalinį valdymo lygį. Tik sėkmingai paskirsčius ir tarpusavyje suderinus atsakomybes ES, nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygiu, galima tikėtis sėkmingo regioninės politikos įgyvendinimo. Veikiant kartu tarp vietos, regioninio, nacionalinio ir ES valdymo lygių leistų užtikrinti regionų plėtrą. Taigi kiekvienas regionas yra labai svarbus ES komponentas, nuo kurio priklauso visos ES ateitis. Kita vertus, veiksminga ES ir nacionalinė regioninė politika leidžia plėtoti regionus, išlaikant kiekvieno iš jų unikalumą ir savitumą. Taigi turėtume siekti vieningumo, kartu užtikrindami kiekvieno regiono specifiškumo išsaugojimą.