Mano pasisakymo tema žiniasklaidos pilietinis ir komercinis vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje. Suprantama, trumpai neįmanoma išdėstyti ir paaiškinti visus šios kontraversiškos temos aspektus. Todėl nepretenduodamas į išsamią analizę, pabandysiu tik apibrėžti ryškiausius šios problemos kontūrus.
Kalbant apie žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, dažniausiai akcentuojamos jos pozityviosios informacijos, kritikos ir kontrolės -funkcijos. Gvildenama opias socialines problemas, žiniasklaida ne tik tiesiogiai informuoja piliečius apie šalies įvykius, bet ir skatina valdžios institucijas gerinti savo darbą, tarnauti visuomenės nariams, ginti jų teisėtus interesus. Šią pilietinę funkciją žiniasklaida paveldėjo iš 19 amžiaus Vakarų spaudos, kuri kadaise drąsiai stojusi ginti piliečius nuo valdžios piktnaudžiavimo savo galiomis, nuo kompetencijos stokos, jos neskaidrumo ir išpuikimo.
Tačiau jau 20 amžiuje žiniasklaidos santykiai su valdžia ir pilietine visuomene iš esmės pasikeitė. Kaip buvo pastebėję žiniasklaidos teoretikai, jie atitiko ne linijinę schemą - valdžia pilietinė visuomenė kartu su žiniasklaida, bet savotišką trikampį - valdžia - žiniasklaida kaip pramonė - pilietinė visuomenė. Šiame trikampyje įmanomi įvairūs aljansai: žiniasklaida su piliečiais prieš valdžią, žiniasklaida su valdžia prieš piliečius, arba žiniasklaida prieš piliečius ir valdžią. Iš tikrųjų iš savo patirties mes žinome, kad žiniasklaida - kaip ir senais laikais - gali tarnauti pilietinės visuomenės tikslams, tačiau kartu mes puikiai matome, kaip žiniasklaida būdama ketvirtąja valdžia gali manipuliuoti žmonių nuomone arba atkakliai, nesiskaitant su priemonėmis, ginti savo komercinius interesus.
Savaime toks žiniasklaidos vaidmuo visuomenėje nėra nei geras, nei blogas. Koks bus konkretus leidinys arba televizijos kanalas - ar jis priklausys kokybiškos žiniasklaidos kategorijai, ar užims geltonosios žiniasklaidos nišą, ar pasirinks kokį nors tarpinį variantą tai pasirinktos vadinamos vidinės žiniasklaidos ideologijos klausimai. Esminiai šios ideologijos elementai yra:
- informacijos šaltiniai;
- asmeniniai įsitikinimai ir profesionalumas;
- leidinio komercinis interesas;
- bendra leidinio orientacija;
- kolegų ir redaktorių vertinimas;
- skaitytojų, klausytojų bei žiūrovų reakcija.
Būtent tokie vidinės ideologijos elementai apsprendžia informacijos atrankos, apdorojimo ir skleidimo principus, o kartu ir pačios žiniasklaidos pobūdį. Pažymėtina, kad Lietuvoje dominuojantis žiniasklaidos tipas yra pusiau informacinis, pusiau pramoginis spaudos leidinys, televizijos kanalas arba radijo stotis; skirtingai nuo mūsų kaimynų lenkų, latvių arba estų mes neturime įtakingos kokybiškos žiniasklaidos (kaip beje ir tikros geltonos žiniasklaidos).
Deja tarpinės žiniasklaidos dominavimas Lietuvoje nėra kažkoks išskirtinis atvejis: masinis net ir kokybinės - žiniasklaidos veržimasis į šią pelningą informacijos verslo sferą yra globalinis reiškinys, apie kurį su nerimu jau seniai kalba žiniasklaidos specialistai. Pasirodo, kad komercinis šiuolaikinės žiniasklaidos aspektas vis labiau pradeda užgožti kitas pilietines ir politines - žiniasklaidos funkcijas. Šiuolaikinėje visuomenėje šis interesas, visų pirma, yra siejamas su reklama ir ją aptarnaujančių institucijų įtaka žiniasklaidai.
Anksčiau žiniasklaidos dėmesys reklamai buvo suprantamas, kaip noras finansiškai išsilaikyti informacijos leidinių ir programų rinkoje, kitaip tariant, kaip pagalbinis interesas. Šiandien jau tenka paklausti, ar minėtas komercinis, reklaminis interesas nėra pagrindinis žiniasklaidos interesas? Ar būdama verslo dalimi žiniasklaida nepavirto verslo tarnu? Deja tokiai prielaidai yra pakankamai argumentų. Žiniasklaida vis mažiau informuoja ir kritikuoja, ji vis daugiau siūlo ir vykdo užsakymus; jai jau nebeįdomu kontroliuoti valdžios veiksmus, ji pasiryžusi kontroliuoti mūsų poreikius ir motyvus. Kartais gali susidaryti įspūdis, kad jai nereikia nei skaitytojų, nei klausytojų, nei žiūrovų. Jai reikia paprastų vartotojų, reikia auditorijos, kuriai galima įsiūlyti vieną arba kita prekę nesvarbu, ar tai būtų dulkių siurblys, ar tai būtų kandidatas į Prezidentus.
Be abejo tokia situacija yra pavojinga visuomenei bei jos pilietinėms ir kultūrinėms vestybėms. Tačiau ne mažiau ji yra pavojinga ir pačiai žiniasklaidai. Žiniasklaida iš visuomenės informavimo priemonės tampa reklamavimo priemone. Tai neišvengiamai veikia jos stilistiką ir žanrus, jos vidinę ideologiją. Deja, nuožmi kova už reklaminius užsakymus, už masinę auditoriją neskatina informacijos kokybės, bet atvirkščiai vis labiau paverčia ją pramoga, tenkinančia ne pačius aukščiausius žmonių poreikius. Tokiame kontekste vis dažniau girdisi komentarai apie žiniasklaidos bulvarėjimą, o kartu - ir apie būtinybę įvesti griežtą žiniasklaidos kontrolę.
Pastebėtina, kad kalbos apie Lietuvos žiniasklaidos geltonumą, apie jos žalingą poveikį visuomenei neretai siejamos su valdžios norais sutramdyti laukinę informacijos rinką. Suprantama, kad žiniasklaidos atstovai tokius valdžios ketinimus dažniausiai interpretuoja, kaip bandymą įvesti cenzūrą, apriboti žodžio laisvę, sugrįžti prie autoritarinių žiniasklaidos kontrolės metodų. Neneigiant laukinės žiniasklaidos sutvarkymo problemos, reikia sutikti, kad valdžios institucijos ne visada tinka tokiam reikalui, nes jos neretai turi savų tikslų ir gali veikti prisidengdamos visų piliečių interesais ne tik prieš savavaliaujančią žiniasklaidą, bet ir prieš pačių piliečių laisves. Todėl efektyviausia žiniasklaidos kontrolės forma demokratinėje visuomenėje yra pačių piliečių savivalda ir saviveikla. Kol žmonės organizuotai nepasisakys prieš žalingus visuomenei informacijos skleidimo metodus, prieš atvirą panieką pilietinėms ir kultūrinėms vertybėms, žurnalistai ir leidėjai rimtai nesusirūpins informacijos atrankos ir jos pateikimo kriterijų kokybe.
Baigdamas, dar karta norėčiau pabrėžti, kad kritinis žiniasklaidos vertinimas negali būti interpretuojamas kaip pretekstas tramdyti žiniasklaidą, uždėti jai cenzūros apynasrį arba bausti blogus, nekultūringus žurnalistus. Žiniasklaidos problemos negali būti aiškinamos tik kaip gerų ir blogų žurnalistų, redaktorių arba leidėjų problema (nors žiniasklaidos profesionalumo temos negalima ignoruoti). Visgi neverta pamiršti paprastos aksiomos: prieš keliant aukštus kriterijus žiniasklaidai, visuomenė ir jos įtakingiausi veikėjai privalo taikyti šiuos kriterijus visų pirma sau. Be aukštų profesinių ir moralinių principų palaikymo pačioje visuomenėje sunku tikėtis, kad jais vadovausis ir pati žiniasklaida. Žiniasklaidos brandumas neatsiejamas nuo pačios visuomenės pilietinio brandumo, jos gebėjimo užimti principinę ir kritinę poziciją ten, kur pilietinį interesą reikia ginti nuo vartotojiškos korozijos, laisvę - nuo propagandinių manipuliacijų, o fundamentalias dvasines vertybes - nuo virtualių reklaminių blizgučių.
