"Lietuvos aidui"
"
Baltijos šalys tarp Rytų ir Vakarų,
tai ne vien Europos geografija, bet ir geopolitinė mūsų padėtis pasaulyje. Istoriškai ši trijų šalių padėtis tiesiogiai pagrįsta per amžius išlikusia atskira, savita, autentiška tautine kultūra.
Kultūrinius skirtumus nuo Rytų jau nuo XIII-XIV amžių sąlygojo Baltijos tautų vakarietiškoji christianizacija - krikščionybė iš Vakarų. Žinoma, per šimtmečius būta ir konkurencinio sambūvio su Rytų krikščionybe (tai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o šiandien taipogi Estija). Tačiau Vakarų krikščionybė, Livonijos ordino kadaise prievarta primesta būsimiesiems latviams ir estams ir atėjusi kaip lietuvių pasirinkimas (karališkąja linija: Mindaugas - Gediminas - Jogaila ir Vytautas), tapo nenugalima vertybe net ir vėliau carų gniaužtuose.
Natūralu, jog visuomet, gal ir pasąmonėje, gyvavo ir darė poveikį psichologiškai dar gilesnis lietuvių, latvių ir estų etninės kultūros sluoksnis.
Kas yra kas, buvę taip svarbu XIX amžiuje, iš naujo aktualizuota XX amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje, netgi mūsų laikais - XXI amžiaus pradžioje.
Įrodyti, jog trys šalys sudaro Vakarų Europos, tiksliau Romos civilizacijos dalį, o ne rusų - sovietų (su pamatais, paveldėtais iš Bizantijos), reikėjo vėl ir vėl per daugybę sunkių išbandymų iki smurto ir genocido.
Po Antrojo pasaulinio karo laisvoji Europos dalis vienijosi žemyne, perkirstame dirbtine Jaltos linija, kuri atrodė primesta ilgiems laikams. Nors vakarinėje dalyje valstybininkai skelbė solidarumą, ypač prancūzų-vokiečių, ši sąvoka aplenkdavo varguolius, atsidūrusius už sovietų totalitarizmo prievartinio kordono. Vis dėlto atėjo metas, kai geležinė uždanga krito, atsivėrė galimybė, kad sutrūnys, kaip viltingai atrodė, ir visa kritusio komunizmo dvėseliena. Pasirodė sudėtingiau.
O anoji Europa, kuri ilgai po karo tik save vadino Europos vardu, turėjo susivokti iš naujo.
Įvairiais būdais turėjom padėti atkurti istorinę Europos atmintį. Antai 1992 m. staiga sužinojom, kad gaunam nemokamai paviljoną pasaulinėje Sevilijos parodoje - bet laiko visai maža, nežinia ką rodyti
Valdininkai norėjo atsisakyti. Pasiūliau - ir tai buvo įgyvendinta - žemėlapių kolekciją iš Vilniaus universiteto bibliotekos: štai XV-XVIII šimtmečiai, LIETUVA didelėmis raidėmis, ir visai nemaža valstybė! Turėjom priminti, kad vakarietiškoji Europa susitinka dabar ne su Rusijos arba SSRS žemyninėmis kolonijomis, bet su senais kaimynais iš tos pačios, kaip Vakarai, civilizacinės erdvės. Be abejo, tą Vakarų švietimą reikia tęsti.
Kur yra Roma, o kur Bizantija - čia visai kitas ir gilesnis civilizacinių erdvių apibrėžimas, negu tai, ką stengdavosi sukurti paskiros imperijos - Rusijos, Turkijos, Austrijos arba Vokietijos.
Tautos, kurios atsidurdavo tai tarp imperijų, tai jų priklausomybėje, vis dėlto buvo pasirinkusios savo kelią dar nuo seniau. Ir būtent šis kelias, o ne užkariavimai, sudarydavo tautų būties ir tapatybės pagrindą.
Kas yra kas prie Baltijos ir būtent ne su vyraujančiais bizantiškai-rusiškais, o kitokiais kultūros bruožais, XIX a. nulemdavo saviti siekiai: etniniai (gili Baltijos tautų tapatybė), religiniai (katalikybė ir protestantizmas), istorinė atmintis (ypač Lietuvos) ir įtakos - vokiškos bei skandinaviškos (Latvijoje, Estijoje) ir lenkiškos (Lietuvoje). Suprantama, ir nuolatinis laisvės troškimas. Neprimesit nei "grekonų" tikėjimo, nei abėcėlės! - taip XIX a. Lietuvoje reiškėsi, net sukilimais, atsparumo valia.
Viso to pakako išlikti ir apsispręsti valstybiškai, kuomet atėjo istorinė valanda, būtent baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Deja, tą progą nutvėrėme tik dvidešimčiai metų.
Atsparumo išbandymas naujoje sovietinėje rusiškoje okupacijoje buvo baisus: ir žmonių nuostoliais, netgi demografine prasme, ir kultūriniais, dvasine prasme, kaip antai vertybių nuskurdinimas, pažeista tapatybė, iškreipta moralė.
Po pastarojo ilgo 1940 - 1990/91 metų nelaisvės laikotarpio ir vadavimosi trys Baltijos šalys šiandien stovi prie paskutinio slenksčio, siekdamos užtikrinti savo buvimą vakariniame Europos civilizacinio dalijimosi plote kartu su Lenkija ir Suomija ir iš tokios pozicijos bendradarbiauti su Rytais. Kai būsime Šiaurės Atlanto aljanse - NATO - ir Europos Sąjungoje, tai jausime, kad jau kitas mūsų ne tik politinis, bet ir psichologinis statusas. Nebebūsime kažkur "tarp". Ar Rusija su tuo jau sutiko nedarydama kliūčių, ar vis dar teks įveikti dirbtinus rusiškus barjerus - tai artimiausių mėnesių ir metų šitos Europos dalies politinio gyvenimo klausimas. Tiek nacionalinio, tiek ir tarptautinio.
Čia Baltijos šalys turi dvigubą užduotį ateičiai. Geopolitine prasme joms ir visiems kitiems teks įveikti aną civilizacinį dalymą (Roma-Bizantija, Europa-Rusija). Eisime nuo konfrontacijos ir varžybų į sambūvį be grėsmių, tai reiškia, į nuoširdų bendradarbiavimą be didesniojo brolio pagundų į hegemoniją. Visoms trims Baltijos sesėms šiame kely turėtų kur kas daugiau padėti Rusija, jei tik atsisakytų primityvių spaudimų. Geru pavyzdžiu galėtų tapti lietuvių-lenkų santykių raida, pasikeitus didesnės Lenkijos požiūriui į mažesnę Lietuvą.
Kita mūsų užduotis veikiau vidinė, ji glūdi kultūrinėje pasaulėžiūrinėje plotmėje. Turime žmonių, kuriuos vienus labiau, kitus mažiau pažeidė sovietizmas. Reikia dar laiko ir pastangų, kad nyktų tie atsiribojimai lyg į "dvi" lietuvių tautas (nežinau, ar taip pat latvių, estų). Sutikdavau antai vokiečių, kurie jau nuo septintojo dešimtmečio pastebėdavo, kad iš jų padarė būtent dvi skirtingo mentaliteto tautas.
Galutinė Baltijos šalių šio meto (2002-2004) pastanga, norint užsitikrinti tęstinį būvį vakarietiškoje civilizacinėje erdvėje, tai ir Rusijos klausimas: ar trukdys tam siekiui smarkiai ir beatodairiškai, ar tik smarkiai.
Daromos dirbtinės kliūtys, kaip antai Rusijos delsimas ligi šiol normalizuoti valstybines sienas su Estija ir Latvija (Lietuva iš esmės jau susitvarkė) arba vietinių rusų mažumų kurstymas, kad jos darytųsi netgi valstybiškai prorusiškos, mažiau lojalios pasirinktai valstybei.
Karaliaučius kaip Kaliningradas, tai viena dirbtiniausių kliūčių. Dirbtinis tvarinys, nes atsiradęs tik trijų Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų valia ir tik laikinai, tam tikram sąlyginiam laikotarpiui. Jokios sutarties, jokių ratifikacijų, kas ten turės būti.
Dabartinis triukšmas dėl Kaliningrado atskleidžia tokią geopolitinę prasmę, kad 800 metų Karaliaučius turi pirmiau tapti Rusija, kad vėliau sykiu su Rusija, dar po kelių dešimtmečių, vėl taptų Europa. Panašiai 1989 m. mus įkalbinėjo Maskvoje M. Gorbačiovas: pirmiausia turite likti, kur esate, ir tegu vyksta visos Sąjungos perestroika; ir tik po to Lietuva sykiu su Sovietų Sąjunga - į Europą!
Atsimenu, kaip viena ponia buvo tuo giliai ir ilgam sužavėta. Ir atsimenu, kaip vienas ponas įrodinėdavo, kad tik Raudonoji Armija apgins mus nuo Lenkijos.
Įvyko kitaip, ir ačiū Dievui. Tegu ir toliau taip vyksta.
Kalba konferencijoje "Vidurio ir Rytų Europa tarp Rytų ir Vakarų",
Vygriai, Lenkija, 2002 m. rugsėjo 18 d.
