Kiti 

Čečėnų žudymas ir Europos atsakomybė. Straipsnis "Lietuvos žinioms"

Pasaulio čečėnų kongresas Kopenhagoje turėjo vieną svarbiausią tikslą, paprastą kaip šūkis: už taiką Čečėnijoje!

Taika visuomet geriau, negu karas. Todėl kvietimas į taiką yra suprantamas kiekvienam, net jeigu tebėra vienas, kuris jo nesupranta.

Siekiant taikos Čečėnijoje, svarbu du dalykai. Pirmas - atriboti besąlygiškai smerktinas ekstremistines akcijas, sukeliančias grėsmę daugelio civilių žmonių gyvybei, nuo tautos teisės nebūti žudomai todėl, kad ji nori apsisprendimo, ir nuo tautai atstovaujančios teisėtai išrinktos valdžios. Antras - prisiminti ir dažnai dainuoti kadaise populiarią sovietinę dainą: "Ar nori rusai karo?"

1990 metų Lietuvos konfrontacijos su SSRS metu kažkas manęs klausė: nejau tikitės įveikti Sovietų Sąjungą? Išliko užsirašytas atsakymas: "Mums nereikia pergalės. Mums reikia taikos ir taikos sutarties."

Čečėnijos-Rusijos konflikte ne sykį ir viena, ir kita pusė žadėjo kovą "iki galutinės pergalės". Tai nėra geriausia nuostata, nes geriausia būtų abiejų pergalė - taika. Kitokios pergalės visai nebus. Žinoma, karo partija Maskvoje ir toliau skelbs pergales, jau pasiektas ir dar būsimas, žmonių žudynės bus tęsiamos. Grasins visam pasauliui; ką panorėję, terorizuos - vadins teroristų rėmėjais. Todėl klausimas platesnis, negu tik užsistoti žudomuosius. Kongresas gal kiek padėjo suformuluoti jį ir tokiu būdu: kaip padėti Rusijai? Kaip padėti jai išeiti iš užkeikto rato, kur viešpataująs blogis gimdo tik naują ir dar didesnį blogį? Rusijos Dūmai, jeigu ji pajėgi kam nors, laikas pradėti dūmoti.

Dūmos deputatas Ruslanas Chasbulatovas, kalbėjęs Kongrese, pabrėžė, kad problemos kyla iš Rusijos valstybės nebrandumo. Kadaise nukirtusi savo pačios istorines šaknis, Rusija dabar veikia kaip jauna valstybė, nesugebanti, nespėjanti susivokti savyje ir aplinkoje. Profesorius R. Chasbulatovas dar papasakojo 2500 metų senumo patarlę, vartotą tų laikų Persų imperijoje: "Kai chanas išeina iš proto, jis puola Kaukazą".

Iš tikrųjų kaltas ne vien chanas ir ne vien Rusijos politinis atsilikimas arba stagnacija, buvusių imperijų mąstysenos našta. Europa taip pat kalta, kad šis genocidinis karas tęsiasi nestabdomas, bemaž nė nepasmerktas. Kaltas demokratinis pasaulis, kuris vėl leidžia, kaip prieš dešimt metų Bosnijoje, kad galingesnė jėga naikintų mažą Europos musulmonų tautą, o dar ir tamsesniais veidais bei plaukais, kaip yra Čečėnijoje. Bosnijoje vis dėlto sustabdė genocidą, po to - milijono Kosovo albanų išvarymą, o čia, Kaukaze, nedrįsta net kritikuoti.

Kodėl europiečiai taip nieko nežino ir nenori žinoti apie Čečėniją? - paklausė manęs čekų žurnalistė. - Priežastis yra gėda, pasakiau. Gėda žinoti ir nieko nedaryti, leisti ir taikstytis. Todėl geriau "nežinoti", tąsyk negėda.

Karas - blogis, bet šis "specialus" karas, atidavus žmones specialiosioms pajėgoms su jų specialiosiomis priemonėmis, yra ypač baisus. Rusija jį kariauja neva savo žemėje, kurią traktuoja kaip svetimą ir priešišką. Narsi rusų moteris Liudmila Aleksejeva, Maskvos Helsinkio grupės pirmininkė, šią vasarą lankėsi Čečėnijoje ir palygino Rusijos karinių pajėgų elgesį su nacių žiaurybėmis okupuotose SSRS teritorijose. Su žmonėmis kas nori, daro ką nori. Čečėnų kaimiečiai, mokytojai, gydytojai neva žemesni (iš tikrųjų kur kas aukštesnės kultūros, negu sužvėrėję žudikai ir prievartautojai), jie ksenofobiškai nekenčiami dėl skirtingumo, o svarbiausia - svetimi net politiškai. Juos tramdo ir niokoja ne "sava" Rusija, bet užkariautojai laisvomis rankomis. Tą patyrėme Lietuvoje 1990-1991 metais ir sakėme: blokada, ginkluota intervencija, civilių žudymas - taip nesielgiama su savimi, tai kruvinas mūsų nepriklausomybės pripažinimas!

Čečėnijos Respublikos sveikatos ministras Umaras Chanbyjevas praėjusių metų vasarą citavo Sergejų Stepašiną, kuris interviu laikraščiui "Komersant" atsakinėjo į tokius klausimus: - Ar galima išspręsti Čečėnijos klausimą jėga? - Taip, tik reikia išnaikinti visus vyrus, o paskui ir moteris. - Ar tai realu? - Generolai sako, to galima pasiekti.

Gal čia juodas dabartinių vadų humoras ("išskersim išvietėse!"), gal išvirkščias pripažinimas, kad tokio sprendimo nėra; tačiau čečėnai vyrai iš tiesų metodiškai žudomi šukuojant šalies kaimus, pirmiausiai vyrai ir berniukai. Be to, Lietuvoje dar nepamiršta istorinė M. Suslovo programa: "Lietuva bus, bet be lietuvių".

Negaliu pasakyti, kiek Rusijoje pačius rusus gina šalies įstatymai ir teisėtvarka. Bet ji negina čečėnų Čečėnijoje ir tuo būdu de facto atskiria Čečėniją nuo Rusijos. Ten sukurta "beteisė erdvė" - naujas Europos Tarybos terminas Uždniestrei, Abchazijai, Čečėnijai, kur sukasi, Rusijos kariškių priedangoje ir su didele nauda jiems, milžiniški nešvarūs pinigai. Todėl teritorija vis dar skelbiama esanti Rusijos ir tokia turinti likti amžinai. Žmonės? - geriau jų nebūtų.

Ar su tuo sutinka XXI-ojo amžiaus Europa - štai kur klausimas. Pasaulio čečėnų kongresas savo rezoliucijoje konstatavo Europos politinių sluoksnių "stabilų pasyvumą", kuris padeda nutylėti karo nusikaltimus, sudaro nusikaltėlių nebaudžiamumo atmosferą. Man teko pastebėti, kad jeigu Rusijos prokurorai neatlieka savo pareigos (tik vienas, už šešių civilių sušaudymą ir sudeginimą iškėlęs bylą rusų karininkams ir nepabūgęs grasinimų, jau yra dingęs), tai dar yra tarptautinis Hagos tribunolas. Be to, savo pareigas eina Čečėnijos Respublikos Ičkerijos generalinė prokuratūra (anot žurnalistų, prokuratūra pogrindyje), kuri kaupia duomenis ir sudarinėja bylas dėl abiejų pusių, - ir Rusijos dalinių, ir čečėnų ginkluotų grupių, - įvykdytų nusikaltimų. Tai darbas ateičiai, geresnei ateičiai, kai teisingumas ir teisėtvarka bus realūs, veiksmingi dalykai.

Dar praėjusią vasarą ir net nuo 2000 metų Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) prezidentas lordas Russelas Johnstonas (laiške "Čečėnijos Respublikos Prezidentui P. Aslanui Maschadovui"), JAV Valstybės departamentas ("ar galime turėti konstruktyvius ir produktyvius santykius su valdžia, kuri pasirengusi brutaliam ir matomai begaliniam karui prieš savo žmones savo teritorijoje?") reiškė tvirtas nuostatas dėl būtino Čečėnijos ir Rusijos pareigūnų dialogo ir politinio sprendimo. Tuo pat metu ETPA sukurta jos ir Rusijos Dūmos bendra darbo grupė jau mikliai kaitaliojo sąvokas, skelbdama ne išrinktuosius, o Kremliaus paskirtuosius "Čečėnijos valdžia" ir vos kur ne kur prisimindama "misterį Maschadovą". Vis dėlto ir ši struktūra 2001 m. rugsėjo 24 d. pranešime priminė "konflikto" politinio sprendimo reikmę, ragindama jo siekti "derybomis be išankstinių sąlygų", ir paragino, kad Rusijos Karinė prokuratūra imtųsi baudžiamojo persekiojimo "tų federalinių pajėgų narių, kurie yra padarę karo nusikaltimus…"

Kadangi ši prokuratūra nepajėgi veikti kitaip negu nusikaltėlių naudai, Hagos tribunolo išplėtimas Rusijai tampa įsakmi būtinybė. Geriausias pavyzdys - pulkininko Budanovo, nuogai išrengusio, išprievartavusio ir pasmaugusio čečėnę mergaitę Elzą Kungajevą, begalinė byla, siekiant nustatyti jo nepakaltinamumą, kadangi buvo "labai susijaudinęs".

Kita vertus, tribunolo perspektyva kelia siaubą Rusijos generolams ir tampa papildoma kliūtimi, kartu su jų karjera ir korupcija, baigti Čečėnijos karą.

Ką tik minėtame ETPA Bendros darbo grupės raporte, pateiktame jos pirmininkų lordo F. Juddo ir D. Rogozino vardu, taip pat nurodyta būtinybė išsiaiškinti visų dingusių asmenų likimą, tarp jų ir "Čečėnijos Respublikos buvusio (!) pirmininko Ruslano Alichadžijevo". Šis politikas prieš dvejus metus buvo rusų kariškių pagrobtas šeimos akivaizdoje iš savo namų, išgabentas į Maskvą, ir ten ryklio nasrai susičiaupė. Jokios informacijos apie teisėto parlamento pirmininką nei jo šeima, nei tarptautinės organizacijos nepajėgia gauti. Galbūt Dūma ką žino, kad bruka sąvoką "buvęs" pirmininkas, kaip apie mirtinai nukankintą.

Nėra ką sakyti, posovietinei Rusijos vadovybei teko sunki buvusių Rusijos ir SSRS imperijų našta. Tai ne vien išorinė buvusios kolonijinės valstybės našta, bet ir vidinė. Galima būtų kalbėti apie gilų jos politikų nežmoniškumą kaip neteisingo auklėjimo pasekmę. "Kurskas" ir teatro Maskvoje šturmas mirtinomis dujomis, tai pavyzdžiai, kaip ramia siela ir šaltomis akimis aukojami šimtai savų piliečių, nepasirengus ir nemėginant jų gelbėti, bet apvyniojant nusikalstamą apsileidimą keturgubais melais.

Rusija slysta į fašizmą, čia turėtų būti demokratinio pasaulio rūpestis. Čečėnai jau vien pagal tautybę laikomi "teroristais" ar bent įtariamaisiais. O skustagalviai ir "putinjugendas" (Vakaruose pasigirdo ir toks terminas) mažai rūpinasi, kokios iš tiesų tautybės toji tamsiaveidė "Kaukazo tauta". Ši sąvoka iš carinės Rusijos laikų liudija, kad Rusija dvasiškai mažai keičiasi, pogromų perspektyva darosi reali. Rasizmą papildo psichologinis politinis teroras prieš kiekvieną žurnalistą, žmogaus teisių gynėją arba politiką, kuris drįso suabejoti savo Vyriausybės nemirtinguoju veiklos principu: "turint jėgos, proto nereikia".

Todėl visų geros valios žmonių pareiga - pirmiausiai Europoje - ne pataikauti, o įtakoti, kad anas klaidingas beširdis mąstymas keistųsi. Kitaip kartosis ir kartosis jau ne vieneri metai skambantis klausimas: kiek dar Čečėnijos kaimiečių ir Rusijos jaunų šauktinių turės mirti - dar dešimtys tūkstančių, dar šimtai tūkstančių - kol Kremlius pradės galvoti?

Istorinė alternatyva tik tokia: arba karo partija pakeis požiūrį, arba Rusija - anksčiau ar vėliau - pakeis karo partiją taikos partija.