Pokalbis su prof
Kokiomis vertybėmis gyvena šiuolaikinė Lietuva?
Lietuvoje yra vertybių sumaištis. Sąmoningai ar nesąmoningai vyksta varžybos arba kova dėl tikrų vertybių: krikščioniškų vertybių, civilizacijos vertybių, dėl jų išlikimo arba neišlikimo, sumenkinimo, sukompromitavimo. Aš kartais galvoju, kad tai labai sena užduotis, kurią sprendžia krikščionybė, įeidama ir atnešdama vertybes, kurių pirmoji, gėrio ir blogio skirtis, yra dar sustiprinta Apvaizdos, Dievo autoritetu, Kristaus ir Evangelijos autoritetu. Lygia greta matomas vertybių reliatyvumas, sąlygiškumas, kokia nors marksistinė "dialektika", kuri įrodinėja, kad viskas yra šiek tiek gera ir šiek tiek bloga, tad skiriamosios ribos nėra. Visa tai buvo giliai pasėta sovietinės sistemos. Bet ne tik buvo, nes eina toliau.
Vertybės reliatyvėja...
Yra mėginimų jas paversti reliatyviomis. Arba galų gale versti jas tam tikru nuobodžiu ir nebemoderniu, juo labiau nebe postmoderniu dalyku, kad kas nors kalbantis apie besąlygiškas vertybes atrodytų iš praeities, neva atsilikęs žmogus. Tuo būdu vyksta net tam tikra moralinė priespauda. Kai kas galbūt galvoja, kad vertybės yra ir jų reikia laikytis, bet viešai nebeišeina jų ginti, nes nenori būti pajuoktas.
Kur tokiu būdu nueisime?
Einame prie civilizacijos sunykimo ir degradacijos, žmogaus degradacijos, nes kuo liks žmogus be absoliučių vertybių, už kurias galima mirti, kurioms galima paaukoti savo gyvenimą? Nors tokių žmonių būtų ir nedaug, bet jų buvimas labai reikalingas. Tai išties labai reikalinga. Žinoma, atsiranda ir iškrypusios formos. Antai pastaruoju metu žmonės aukoja savo gyvenimą, kad užmuštų kitus žmones. Ir kuo daugiau bus užmušta kitų žmonių, kad ir mažamečių, kad ir nekovojančių civilių, tuo "vertingesnė" tokia auka. Čia jau išsigimimas. Nes paaukoti savo gyvenimą išgelbėti kitus žmones yra tai, apie ką kalbėjo Kristus. Aukščiausia vertybė - didžiausia meilė - savo gyvybę už draugus atiduoti. Ją galima atiduoti vienu veiksmu, galima atiduoti visu gyvenimu, įvairiais būdais. Bet tai yra kartu ir gyvenimo prasmė, ir galų gale gyvenimo atidavimo ir mirties prasmė. Kitaip viskas yra beveik beprasmiška. Tariamai prasmingas darosi tik laikinas pabuvimas šitame pasaulyje, juo pasinaudojant. Iš čia eina hedonizmas, konsumerizmas, na, ir koks nors "paskutiniojo žmogaus" gyvenimas. "Paskutinysis žmogus" - tai tas, apie kurį rašė nelabai didelis krikščionis Fridrichas Nyčė, bet jis įžvelgė daug dalykų labai giliai. Tą "paskutinį žmogų", skaitęs apie jį dar vidurinėje mokykloje, aš paskui mačiau komunistinėje sistemoje. Tai žmogus, kuris mano, kad jam viskas aišku. Tai tik anksčiau žmonės klydę
Dabar formulės jau nustatytos. Ir tas paskutinis žmogus "žiūri į saulę ir mirkčioja"...
Ar įmanoma kaip nors išsaugoti "gerąsias" vertybes?
Kas išpažįsta vertybes, tas jas kaip nors išreiškia. Arba kūryboje, arba savo elgesy, padedant kitiems, net politiniam elgesy. Kiekvienos dienos gyvenimu galima tai išreikšti. Galima padaryti klaidų, galima graužtis, nusižengus savo įsitikinimams. Bet tai reiškia, kad tie įsitikinimai yra. O galima perbraukti viską, skersai išilgai ir "gyventi iki pirmadienio". Pats pirmadienis gali būti matomas kaip Jono ar Petro gyvenimo trukmės laiko atkarpa, kurią kažkoks likimas padovanojo. Jeigu tu manai pasinaudoti, pasiplėšti, kitus skriausdamas ar per galvas lipdamas, greit ateina visokie ciniški supratimai, neva "visi taip daro", kitaip elgtis būtų kvaila. Štai kur iš tikrųjų vyksta vertybių priešprieša ir kova.
Ar žmonės, skleidžiantys vadinamąsias teigiamas vertybes, yra skatinami tai daryti?
Aš manau, kad paskatinimas yra pačiame žmoguje. Arba jis yra, arba jo nėra. Tai nėra pamėginimas, laukiant, ar kas nors pagirs. Čia jau būtų ne tas. Žinoma, yra išmėginimai, brandinama gyvenimo patirties ir vertybių atranka. Tai vyksta visą laiką. Kai kurie žmonės susivokia net nebūtinai jaunystėje ir vidutiniame amžiuje. Kai kurie prieš mirtį daugiau supranta.
O finansinė parama? O persekiojimai?
Krikščioniškos vertybės yra toks dalykas, kuris gali būti persekiojamas, ir į tą reiktų žiūrėti kaip į visai natūralų dalyką. Nors tai - nusikaltimas pagal visokias žmogaus teisių, išraiškos laisvės normas ir taip toliau. Bet principinėje konfrontacijoje, kurią aš matau, tai juk jos buvo persekiojamos, buvo draudžiama kažką spausdinti, skelbti. Žmones vis tiek tai darė ir nėjo į kokią nors "raudoną" vyriausybę prašyti pinigų, kad jų negavę nuleistų rankas. Taip nebuvo. Kur nors randant paramos yra išties gerai. Bet nerandant paramos, neturi būti žiūrima į tai kaip į kliūtį dirbti savo darbą pagal savo įsitikinimą. Svarbu, kad tik būtų suprantančių, priimančių ir platinančių. Lapeliai būdavo spausdinami labai mažu tiražu su užrašu viršuje Perskaityk ir atiduok kitam. Jeigu gali, padaugink.
Neseniai kalbėjau su vienos leidyklos vadovu. Jis tvirtino, kad valstybė nė kiek neskiria lėšų krikščioniškos, religinės literatūros leidybai...
Aš jiems patarčiau nesiskųsti, kad jų neremia. Galbūt jų neremia, kadangi jie teisingai daro. Jeigu jie platintų kokį nors šlamštą, gal tuomet rastų paramos ir padarytų pelningą verslą? Bet juk ne apie tai kalbama. O Vyriausybės politika priklauso ir nuo požiūrių tų žmonių, kurie yra valdžioje.
Kokia, Jūsų nuomone, yra Vyriausybės narių laikysena šiuo klausimu?
Aš manau, kad kai buvo dešiniųjų Vyriausybė, mes daugiau tam skyrėm dėmesio ir galbūt paramos. Būtų labai gerai, jei kas nors atliktų palyginamąją analizę. Gali būti ir taip, kad kokia kairioji valdžia duoda pinigų kunigams - bažnyčioms statyti, kad toje vietovėje dvasiškija būtų politiškai palanki, o per tai gaunama tam tikro palankumo ir iš rinkėjų pusės. Yra visokių būdų skleisti savo įtaką, taip pat įvairūs būdai gauti paramos. Yra daugybė veikėjų, kurie galvoja nebūtinai vertybiniu, bet pragmatiniu pagrindu. Bet ir iš pragmatinio finansavimo gali rastis visiems gerų dalykų. Gyvenimiški ryšiai yra daugialypiai ir sudėtingi.
Dėkui už pokalbį.
Pašnekovą kalbino Diana Bislytė
