2003 

"Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė" 2003 m. kovo 9 d.

Vytenis Povilas Andriukaitis

2003 m. kovo 09 d.

LRS posėdžių salė

1. Vietoje įvado arba 17-tasis Konstitucijos straipsnis dar neįgyvendintas.

Pasirinkti šią temą mane paskatino tai vienu, tai kitu metu Seime vykusios diskusijos dėl Vilniaus kaip Lietuvos ilgaamžės istorinės sostinės problemų ir po jų priimti vieni ar kiti sprendimai. Paskatino ir tai, kad po kelių sprendimų, įtvirtintų netgi teisės aktais (Seimo nutarimais, įstatymais), realybėje procesai vyko sudėtingai, prieštaringai ir atskirais atvejais be matomų rezultatų. Išskyrus tik vieną – Valdovų rūmų atstatymo projektą, kiti sumanymai kelią į gyvenimą skinasi labai ir labai sunkiai.

Jei kalbėtume apie Vilnių tik kaip apie miestą, tai jo plėtra tikrai graži. Vilniaus kaip šiuolaikiško miesto vizijos, vadovaujant Vilniaus miesto savivaldybei, kuriamos labai sparčiai. Šia proga tikrai norisi padėkoti buvusiems ir dabartiniams Vilniaus miesto vadovams už gražias iniciatyvas, sumanymus bei už atliktas studijas, leidžiančias giliau susipažinti su miesto plėtra. Vienoje iš pirmųjų studijų, atliktų dar 1995 metais Vilniaus miesto savivaldybės ir Kanados urbanistikos instituto pastangomis, buvo paskelbta: “Vilnius, išsaugojęs savo istoriją, gamtos ir kultūros vertybes, vėl laisvas žengia demokratijos ir pažangos keliu. Kviečia atvykti ir būti lygiaverčiais partneriais, kuriant ir įgyvendinant Vilniaus – klestinčio Europos miesto – viziją.” Studijoje buvo numatyta “atnaujinti senamiesčio inžinerinę infrastruktūrą, restauruoti atskirus paminklinius kompleksus – 2015 metais atstatyti Žemutinės pilies rūmus, konservuoti ir daline restauracija išryškinti miesto gynybos sistemą, konservuoti Vyriausiosios žydų sinagogos liekanas ar ją atstatyti, atkurti pagrindinius Radvilų rūmus ir jų aplinką ir t.t.”. Studijoje konstatuota: “Aktualizuodamas polikultūrinę savo kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, svarbaus rytų ir vidurio Europos kultūrinio centro tradiciją, Vilnius turėtų virsti tarptautinių renginių miestu”. Studija iškėlė ir uždavinius: atkurti vertingas istorines miesto ir priemiesčių dalis. Tačiau ši vizija nekėlė sau uždavinio įprasminti Lietuvos sostinėje Vilniuje Lietuvos politinės bendruomenės 750 metų raidą. To paties aš pasigedau ir kituose darbuose. O taip pat per 13 parlamentinės veiklos metų Seime nepavyko aktualizuoti diskusijų visaverčiam istorijos įprasminimui Vilniuje. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 17 straipsnis, mano įsitikinimu, įsakmiai to reikalauja: “Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė.”. Sprendimai ir diskusijos Seime vyko gana atsitiktinai. Pirmiausia, dėl Pilių rezervato įkūrimo Vilniuje. Ko gero tapome unikalūs, turėdami rezervatą sostinės centre. Toliau atskiru įstatymu sprendėme Valdovų rūmų klausimus, vėliau – atskiru įstatymu – Lukiškių aikštės problemas. Seimo ir Vyriausybės nutarimais ar ministrų įsakymais – Sausio 13-osios memorialo, Tautos namų, Nacionalinės galerijos ir t.t. Buvo iniciatyvų mėginti sukurti sostinės įstatymą. Bet šios iniciatyvos užgeso. Visą tai, mano įsitikinimu, sąlygojo stoka rimtų diskusijų ir konceptualių darbų apie Vilnių ne tik kaip apie miestą, savivaldybę, bet apie Vilnių kaip Lietuvos sostinę.

2. Gal kaltas mūsų buitiškumas?

Priežasčių dėl tokios susidariusios padėties mano požiūriu yra daug. Pirmiausia, prabėgęs dešimtmetis buvo nukreiptas į giluminius darbus vaduojantis iš stalinistinio totalitarizmo pagrindu sukurtos planinės valstybės nelaimių. Ne mažiau svarbu tai, kad mes per pastaruosius 50 metų susigyvenome su Tarybų Lietuvos sostine. Mums nebuvo taip aktuali Vilniaus kaip sostinės infrastruktūra, kaip kad Lietuvos Respublikai įsikūrus laikinojoje sostinėje Kaune. 1919-1940 m., praradus Vilnių kaip sostinę, Kaune per palyginti trumpą laiką buvo suformuotos erdvės, įprasminusios sostinės infrastruktūrą. Ypač tai pasakytina apie Kauno karo muziejaus erdvę. Per 9-erius metus buvo padaryta tai, kas įprasmino valstybės simbolius mieste. Nors kūrėjai galvojo, jog ir nežinomojo kareivio kapą, ir kitus simbolius kada nors perkelsime į Vilnių. Deja, svajonėms tuo metu nebuvo lemta išsipildyti. Mes neturime pamiršti dviejų paralelių: 1939 m. birželio mėnesį Lietuva buvo ir be Vilniaus, ir be Klaipėdos. Antroji paralelė – II-asis pasaulinis karas, baisios tragedijos ir po to sekusi sovietinė okupacija, sujungusi Klaipėdą, Kauną ir Vilnių į Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką. Tų aplinkybių nederėtų užmiršti. Tiktai pastarieji 50 metų Vilnių padarė lietuvišku, ko iki tol tikrai nėra buvę. Tarybų Lietuvos laikotarpis mums paliko vientisą Lietuvą su Klaipėda ir Vilniumi, bet tuo pačiu užmigdė mumyse jausmą, kad Vilniuje kažko mums trūksta. O juk daugelį amžių Vilnius buvo polikultūrinis daugianacionalinis miestas su Lietuvos didikų rūmais, žydų, vokiečių, gudų, rusų, karaimų, lietuvių, lenkų miestelėnų gyvenamais kvartalais. Kitaip tariant, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė buvo tokia pati kaip ir kitos Europos sostinės. Šiandien mes 50-ties pastarųjų metų laikotarpį priimame kaip kasdienybę ir nesusimąstome apie tolimus ir netolimus laikus. Buitiškai kalbant, ir nesukame sau galvos, kad Vilnius – istorinė ilgaamžė sostinė, kad jame per karus, ideologijas, santvarkas ir tragedijas daug kas yra išgriauta, išnykę, išžudyta, dingę, kad yra istorinių žaizdų, neužgyjančių iki šiol ir reikalaujančių iš mūsų sprendimų.

Nesuvokiame, kad po to, kai Austrija, Prūsija ir Rusija pasidalijo Lietuvos-Lenkijos valstybę, mes tik dabar, po daugiau nei 200 metų, atgavome Lietuvos Respublikos sostinę, kuri savyje turi, vaizdžiai šnekant, ir Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės sostinę, ir carinės gubernijos, ir Lenkijos miesto, ir žydų bei kitų tautų kultūros paveldą, o taip pat ir Tarybų Lietuvos sostinės architektūrą. Ši turtinga ilgaamžė visuma tuo pačiu yra ir mūsų jėga. O tuo pačiu ir erdvė mūsų istorinėms – kultūrinėms vizijoms.

3. Trys Vilniaus ašys.

Vilnius kaip retas kuris kitas miestas, mano įsitikinimu, turi šiandien labai daug tuščių erdvių. Bet Vilnius turi ir aiškiai išlikusias istorines ašis bei naujos perspektyvos kryptis. Tereikėtų tik schematiškai sujungti šias esmines kryptis ir pamatytume įspūdingas galimybes.

Pirmoji – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ašis. Neabejotinai ir dabar yra išlikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vilnius. Tai Rasų kapinės, senamiestis, katedra ir pilių teritorija bei pro arsenalą nusidriekianti trajektorija iki Petro ir Povilo bažnyčios. Šiandien tai – unikali turistui trasa. Jeigu pradėtumėme nuo Rasų kapinių – mūsų XVIII-XIX-XX amžiaus panteono – pro Aušros vartus, Didžiąją gatvę nusileistume link Katedros aikštės, po to link Petro ir Povilo bažnyčios ir pro Sapiegų rūmus link Antakalnio kapinių – XX amžiaus memorialo.... Kiek šioje teritorijoje tuščių aikščių: ir prie Rasų kapinių, ir prieš Aušros vartus, ir prieš Nacionalinę filharmoniją, ir Rotušės aikštėje, ir prie Piatnickajos cerkvės. Dar laukia savo išbaigtumo Katedros aikštė. Už jos istorijos muziejus, arsenalas, erdvė prie Neries. Toliau didelė erdvė priešais Petro ir Povilo bažnyčią. Įsivaizduokime, jog šiose erdvėse būtų įamžinti Lietuvos politinei kultūrinei istorijai daug nusipelnę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochos žmonės: Albertas Goštautas, Mikalojus Radvila Juodasis, Leonas Sapiega. O kur dar Oginskiai, Chodkevičiai ir kiti tų epochų žmonės. Jie yra knygose, yra jų dvarai, jų kapai ir netgi dalies Vilniaus pavadinimas - Sapieginė. Bet nėra jiems jokių paminklų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir šiandieninės Lietuvos sostinėje.

Manau, jog čia iš dalies kaltas ir mūsų mentalitetas. Mes turime savyje kunigaikščių epochos kultą, po to - viskas blogai, gal išskyrus Žygimanto Augusto ir Barboros meilę. Ir tik nuo Kudirkos ir Basanavičiaus vėl pradedame savo istoriją. Išbraukdami iš savęs, iš savo istorijos ištisus šimtmečius. O juk būtų galima tose erdvėse kai ką ir įprasminti: prie Rasų kapinių – graži paminklinė panteono schema. Prie Nacionalinės filharmonijos įprasmintas Didysis Vilniaus Seimas, o gal Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Rotušės aikštėje paminklas Mikalojui Radvilai Juodajam, aikštėje prie Piatnickajos cerkvės - paminklas Albertui Goštautui, o štai erdvėje prieš Petro ir Povilo bažnyčią paminklas Leonui Sapiegai. Juk visai netoli ir Sapieginė. Yra erdvė ir prie Prezidentūros, kur kažkada puikavosi Muravjovo stovyla. Ir erdvės priešais arsenalą ir t.t. Gal čia rastų vietą paminklai Chodkevičiui ar Oginskiui. O gal Jasinskiui ir Konarskiui. Tikrai atrodytų graži urbanistinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochos visuma. Juk ir Odminių skvere, ir kylant į Gedimino pilį būtų galima įprasminti ir kitus iškilius Gediminaičius.

Taigi, nuo Rasų per Katedros aikštę iki Petro ir Povilo bažnyčios galima surasti vietas įamžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochos iškiliausius žmones, tuo pačiu ir paryškinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės trajektoriją Vilniuje.

Pirmojoje konferencijoje bandžiau kelti ir dabartinės valstybės ašies – Gedimino prospekto visumos problemas. Ar Gedimino prospektas tiktai paprasta gatvė? Tai unikalus prospektas. Jis jungia visas pagrindines Lietuvos Respublikos konstitucines institucijas, o taip pat ir gražiai sujungia, vaizdžiai tariant, Lietuvos Respublikos sostinę su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine. Jis jungia Sereikiškių parką, Katedros aikštę, Savivaldybės aikštę (netikęs pavadinimas), skverą prie Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro, Žemaitės skverelį, tuščią erdvę prie Konstitucinio teismo, Lukiškių aikštę, Nepriklausomybės aikštę. Ir šiandien šioje valstybės ašyje kol kas nieko neprojektuojame! Gal kartais bus pastatytas paminklas Vincui Kudirkai? O gal reikėtų statyti ir Jonui Basanavičiui – “Aušros “ ir “Varpo” gadynei? O juk būtų galima įsivaizduoti tas erdves ir aikštes bei Gedimino prospektą išreiškiant XX-ojo amžiaus ir XXI-ojo amžiaus svarbiausius dalykus. Man asmeniškai būtų miela matyti Vincą Kudirką ir Joną Basanavičių vienoje aikštėje – tarkim priešais Vyriausybės rūmus, o štai prie Konstitucinio Teismo – Lietuvos Statutų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijų įamžinimą bei pagarbą justicijai. “Justitio est fundamentum regnorum”. Lukiškių aikštėje galėtų būti įamžintos svarbiausios 750 metų istorijos datos ar tai obeliske, ar kaip nors kitaip. Galbūt ir amžinoji ugnis žuvusiems už tėvynę ir t.t. Nepriklausomybės aikštėje – įprasmintas Lietuvos antrasis atgimimas. Straipsnyje “Ariadnės siūlas” kėliau mintį apie Gedimino prospekto savitumą, būtinybę surasti architektūrinę pagrindinės valstybės ašies išraišką. Esu tvirtai įsitikinęs, kad turime surasti tokius sprendimus. Tam tikrai esama intelektualinių pajėgų.

Ir suprantama, trečioji ašis – Lietuvos politinės kultūrinės bendruomenės ašis – nuo Tauro kalno, per Aukų skverą, Lukiškių aikštę ir anapus Neries į Nacionalinės galerijos erdves bei Europos aikštę. Ir Tautos namai, ir Tauro kalno papėdė, ir Lukiškių aikštė, ir galima Taikomojo meno galerija (jeigu ateityje būtų iškelta iš Šv.Jokūbo pastatų ligoninė), ir Lukiškių kalėjimas (ateityje kitur iškėlus dabartinę įkalinimo įstaigą) tikrai galėtų būti tautos raidos ir šiuolaikinių perspektyvų erdve. Juk čia galima įamžinti daug ką. Ir pagerbti iškiliausius kūrėjus bei istorines datas, ir projektuoti būtinas įstaigas integracijos į Europos Sąjungą kontekste. Pamėginkime mintimis persikelti į tarkim 2015 metus, kai Vilniuje susirinks Europos Sąjungos Viršūnių taryba. 27-erių šalių aukščiausieji pareigūnai, pirmininkaujant Lietuvai spręs Europos Sąjungos problemas. Kur posėdžiaus toks forumas? Jam keliami ypatingi saugumo reikalavimai, o taip pat tokiam forumui yra būtinas labai sudėtingas techninis aptarnavimas. Įsivaizduočiau vietoj tarybinių Profesinių sąjungų kultūros rūmų modernišką konferencijų centrą – tokį, kokį turi Helsinkis. “Finliandijos” rūmai tinka ir tautos kultūrai, ir gerai organizuojamiems tarptautiniams forumams. Nuo Tauro kalno atsiveria labai gera perspektyva į Lukiškių aikštę, ir anapus Neries į naujai projektuojamą Europos aikštę bei tolumoje – Europos įstaigų centrą ir Jaunimo rekreacinį parką. Tai būtų ir modernaus Vilniaus – vieno iš 27 Europos Sąjungos sostinių – europinio vystymosi kryptis.

4. Idėjų prašosi ir Vilniaus parkai, skverai bei memorialai.

Be šiuo metu esančių tuščių skverų, yra Vilniuje ir puikūs, bet tuštoki parkai. Vienas tokių – Sereikiškių parkas. Jis taip pat reikalautų diskusijų. Kokia turėtų būti jo ateitis? Ar negalėtų ir čia rastis keletas mūsų kultūros ir istorijos akcentų? Vilnius turi savo dvasios milžinus, kūrėjus. Ir jų atminimui tikrai yra geros vietos: ar Tauro kalne, ar Sereikiškių parke ar kitur. Erdvėje prie Operos ir baleto teatro galėtų būti ne tik vienišas Kipro Petrausko paminklas, bet gal gerai įsikomponuotų ir Boriso Dauguviečio paminklas, o taip pat galėtų rasti vietos ir kitiems iškiliems meno žmonėms formuojama galerija.

Po praėjusios diskusijos buvau apkaltintas, kad noriu “nugriauti” paminklą Borisui Dauguviečiui. Man mestas labai sunkus kaltinimas, kurio nenusipelniau. Priklausau tiems, kurie nieko nenori griauti, bet kurie nori matyti darnią paminklų visumą Vilniuje. Ir literatų, ir teatralų skverai ar parkai, ar galerijos tikrai galėtų rasti vietos tuščiuose Vilniaus parkuose ar skveruose. Tik reikia drąsių vizijų ir sumanymų. Ir visuminio, integruoto požiūrio į mūsų istoriją ir mūsų ilgaamžę sostinę. Šiandien savo kultūrinį paveldą gausina, atstato, renovuoja ir pritaiko šiuolaikiniams poreikiams ir kitos Europos tautos.

Pasižvalgykime po Ispaniją, Lenkiją, Čekiją ir kitas šalis. Man teko lankytis atstatytame Krokuvos žydų kvartale, Čekijos rekonstruojamuose miestuose ir dvaruose. Gerai, kad Vilniuje jau planuojama senamiestyje rekonstruoti nors nedidelį žydų senojo geto kvartalą. Tai teisingas žingsnis. Turėtume prisiminti bei įprasminti ir vokiečių, gudų, lenkų, karaimų ar kitų tautų palikimą Vilniuje. Juk neveltui net gatvių pavadinimai išlikę. Manau, kad tai tik dar labiau papuoštų mus, o be to ir neleistų šiuolaikiškai, be istorinio šarmo uniformuoti mūsų senamiestį.

5. Geram sprendimui – jungtinės pajėgos.

Esu įsitikinęs, kad toks mano požiūris – ne vienintelis. Girdėjau, nors ir nesu susipažinęs, jog yra bandymų sudaryti Vilniuje istorinių paminklų išdėstymo planą. Mano idėja yra paprasta – reikia suformuoti tris Vilniaus ašis:

1. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ašis - nuo Rasų kapinių per senamiestį ir Katedros aikštę iki Petro ir Povilo bažnyčios,

2. Lietuvos šiandieninės valstybės ašis – Gedimino prospektas, jungiantis Katedros aikštę ir Valdovų rūmus su Nepriklausomybės aikšte ir Lietuvos Respublikos Seimu,

3. Lietuvos politinės bendruomenės raidos ir perspektyvos įprasminimo ašis - nuo Tauro kalno per Lukiškių aikštę link Baltojo tilto ir Nacionalinės galerijos bei tolyn iki Europos įstaigų centro ir Jaunimo rekreacinio parko.

Siūlyčiau mums visiems įsitraukti į šias diskusijas. Bendromis Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Dailės akademijos, Vilniaus miesto savivaldybės pastangomis tikrai būtų galima parengti svarbiausių istorinių epochų įamžinimo Vilniuje koncepciją. Ir įtvirtinti tai teisiškai. Gal priimant Sostinės įstatymą, apjungiantį iki šiol jau priimtus teisės aktus (Valdovų rūmų, Lukiškių aikštės ir t.t ), numatantį atsakingą už tokį ilgalaikį projektą instituciją, numatant ilgalaikes lėšas ir t.t. Tai būtų tikrai rimtas žingsnis paverčiant Vilnių ilgaamže istorine Lietuvos sostine, kaip to reikalauja ir Lietuvos respublikos Konstitucija. Ir kaip to reikalauja mūsų istorinės raidos perspektyvos.