Lietuvos vardas kildinamas iš 11 km ilgio upelės
Lietauka.
Manoma, kad
Lietuvos žemės pavadinimu teritorija buvusi tarp Nemuno vidurupio ir Neries, kur šiandien
Kernavė,
Nemenčinė ir
Maišiagala. Ten būta Mindaugo valdos, ten tekėjo Lietauka, aukščiau Šventosios įtekanti į Nerį.
Spėjama, kad upelė davusi vardą Lietuvos žemei, o ši Lietuvos valstybei. Dar teigiama, kad Lietuvos žemė buvusi dešiniajame Šventosios krante, tarp Anykščių ir Viešintų, kur istorijos šaltiniai mini
Leitavos vaitystę.
Pirmasis Lietuvos paminėjimas šaltiniuose
Lietuvos vardą pirmą kartą, kaip rašytinis šaltinis, mini
1009 m. Rytų Vokietijos miesto Kvedlinburgo analai:
1009 metais šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų.
Įvykį, nulėmusį šį paminėjimą, aprašo ne vienas šaltinis: buvo nužudytas misionierius. Tačiau visur kitur minima ne Lietuva, o Prūsija. Tai gerai liudija, kad vokiečiai ir lenkai tuo metu lietuvių dar nepažino: visi baltai (ar bent jų didesnė dalis) jiems buvo prūsai. Lietuvą Kvedlinburgo analai paminėjo todėl, kad jie pateikė pačią tiksliausią informaciją, ėjusią iš paties šv. Brunono aplinkos.
Šv. Brunono istorija atskleidžia tokią lietuvių politinę organizaciją, kokios dar nerandame kitose baltų gentyse net ir XIII amžiuje.
2009 m. minėsime pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį.Lietuvos kultūros paveldo tūkstantmečio virtuali parodaParengė Jurgita Jelinskaitė (Seimo Ryšių su visuomene skyrius) 
