Michailas Gorbačiovas, kaip regis, buvo įsipareigojęs JAV vadovams, kad Lietuvos nepriklausomybės netriuškins karine jėga. Išties, pirmaisiais mėnesiais matėm tik psichologinį karą, sunkiojo ginklo demonstravimus net prie Aukščiausiosios Tarybos, kruvinus žiaurumus grobiant atsisakiusius tarnybos svetimoje kariuomenėje jaunus Lietuvos piliečius. Vieną bėgantį Kaune nušovė. Didelio masto, lemiamą jėgos panaudojimą prieš mažą valstybę, kur jau nebebus varžomasi žmonių gyvybėmis, reikėjo politiškai parengti. Ir Lietuvoje, ir JAV.
Savo šalyje matėme ir galime prisiminti bei priminti kai kurias schemas. Rengiamą sovietų karinę agresiją turėjo pridengti pačių lietuvių veiksmai prieš neva juos apvylusią sąjūdininkų valdžią. Abu kompartijos sparnai (kiekvienas savaip) pretendavo atstovauti nepatenkintai liaudžiai, nors tuo pat metu dalijosi neteisėtai susikauptą partijos turtą; abu reikalavo televizijos, o dar atsirado ir trečiosios jėgos opozicinis, vietinio KGB inspiruotas bei remiamas, Lietuvos ateities forumas. Darant plyšį tarp parlamento (AT) ir jo kontrole nepatenkintos Vyriausybės (pirmiausiai, premjerės), darbuotasi tikslingai: dezintegruoti Nepriklausomos Lietuvos valdžią, skatinti konformistines (pasilikimo SSRS) nuostatas ir jų nešėjus protinguosius šalies gelbėtojus nuo neišmanėlių radikaliųjų idealistų, ritualininkų, be reikalo pykdančių SSRS vadovus.
Specifinių vilčių dar dėta į rusų ir lenkų tautines mažumas, kurioms jau nuo Sąjūdžio pradžios bruko baimę: nacionalistai jus skriaus, tik SSRS gins. O tarybinius kolūkiečius nuskriausią savininkai; čia SSKP ir atsiskyrusioji LKP turėjo darnių sąlyčio taškų. Taip sudėjęs viską į krūvą, M. Gorbačiovas skelbė savo scenarijų virtus vaizdelių tikrove, kai jau teisinosi sausio 14-ąją SSRS Aukščiausiojoje Taryboje dėl Vilniuj panaudoto smurto: 40.000, 60.000 žmonių iš vienos ir kitos pusės puolant vieniems kitus, kariuomenė privalanti įsikišti...
Brėždamas pagrindinę schemą, dėl vietos ir laiko stokos čia neminiu visų pavardžių ir necituoju posakių bei dokumentų. Nebent vieną kitą mažiau žinomą teks priminti. Svarbiausia, kam dirbo SSRS propagandos ir slaptosios tarnybos, tai iš anksto parengti planuojamo smurto priežasčių išaiškinimą ir kaltininkų nuorodas jokiu būdu ne Kremliaus štabuose.
Vakaruose, nors nelabai sekėsi, platinta propaganda apie naujosios Lietuvos ekstremistų (ir dar blogesnės) valdžios pavojingumą tarptautinei taikai, pasaulinei tvarkai.
- Jūs, norvegai, linkę juos paremti? Tai žinokit, kad nacionalistams Lietuvoje laimėjus du milijonai jų persekiojamų rusų bėgs į Vakarus ar to norit?
Ir taip toliau, ir dar gražiau. Instrukcija KGB rezidentūrai Norvegijoje, atsiųsta 1991 01 12, turėjo daugiau skleistinų punktų, jų tarpe ir apie Kauno mafijos atstovą, didybės manijos apsėstą diktatorių V.Landsbergį... Tie patys šaltiniai, beje, maitino panašius gandus, prastesnius parsiduodančius laikraščius ir Lietuvoje.
Bet svarbiausia buvo JAV. Į sovietų tiksliai vykdomą sausio kalendorių įrašyta ir Lietuvos URM neaukšto rango tarnautojo Lino Kučinsko kelionė į Vašingtoną. Niekieno (?) nesiųstas, 1991 m. sausio 5-7 dienomis jis visaip stengėsi prasibrauti pas Valstybės sekretoriaus padėjėją Seitzą, kad ten, JAV Valstybės departamente, išdėstytų Lietuvos sienų reikalą! Tai tikriausiai reiškė kažkokius atsivežtus teritorinius reikalavimus, kurie praktiškai būtų parodę Lietuvos agresyvumą, keliamą tarptautinį chaosą, kad ryt poryt nebebūtų nė gaila, jog SSRS jėga įvedė tvarką.
Taigi žmogus buvo siųstas, tik ne ministro A.Saudargo, bet kitų ministrų iš Lenino aikštės, ir tai pajutęs S.Lozoraitis, nors buvo Romoje, ne tik nepadėjo užmegzti kontaktų Vašingtone, bet energingai juos blokavo. (Žr. kn. Pusbrolis Motiejus. Knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų. V., 2002, 2003, p. 203-205 pagal antrąjį leidimą).
Ar kokia nors Lietuvos Generalinė prokuratūra pasiteiravo bent pastaraisiais metais (S.Lozoraičio laiškai su komentarais paskelbti jau 2002 m.), kieno gi pavedimą vykdė L.Kučinskas, bandęs Vašingtone neva Lietuvos vardu kalbėti apie jos teritorines pretenzijas prieš pat kruviną smūgį Vilniuje? Pas ką jis iš tikrųjų vyko, beje, ir kur apsistojo? Tikriausiai, lauksime memuarų, o KGB archyvai uždaryti 70-čiai metų.
Grįžtame į Vilnių, į AT ir kas dėjosi aplink televizijos bei radijo pastatus.
Masinė žmogžudystė nėra taip lengvai numetama nuo Temidės svarstyklių, kaip atrodė profesionalui pulkininkui, SSRS AT deputatui Petrušenkai e, tiktai trylika! Propagandiniame sovietų kare prieš Lietuvą buvo iš anksto numatyta, ką sakyti, kaip meluoti. Pirmiausiai: tai ne mes, tai jie patys žudė savus (kad apšmeižtų sovietų armiją!). Antras paruoštas ėjimas: tai jie, lietuviai, pirmi nušovė vieną rusą! Mūsų kareiviai tada susijaudino ir t.t.
Su abiem naudotais plepalais susiję papildomi neatsakyti klausimai, neištirti nusikaltimai.
Šturmuotojai išvažiavo iš Šiaurės miestelio į nakties puolimą pasirengę šaudyti žmones. Bojevymi! (pakaitom su cholostymi!) įrašyta Lietuvos ryšių žvalgybos perimtose rusų vadų komandose. Ir žmonės žuvo nuo jų kulkų, o dar tokių išcentrinių, išdarkančių vidurius, kurių vien panaudojimas yra ligi šiol nepasmerktas SSRS nusikaltimas tarptautinei humanitarinei teisei. Tačiau gynybos vadovas iš Lietuvos pusės A.Butkevičius garsiai skelbė per radiją nelyginant garantijas bokšto gynėjams, kad kareiviai šaudys tik tuščiais šoviniais! Kokiu pagrindu ir kokiu tikslu?
Pagrindas galėjo būti arba nulinis neatsakinga spėlionė, prasimanymas, - arba KAD vadovo turima informacija. Iš Šiaurės miestelio. Tiesiai, arba per tarpininkus ar savą žvalgybą, kuriai anie galėjo pakišti bet ką. Tai visada svarbu analizuoti, o pasitikėti sovietais būtų buvę labai nerimta. Kodėl A.Butkevičius pasitikėjo priešo informacija štai vienas klausimas. (Jei ne pats prasimanė). Kitas: kas konkrečiai perdavė jam, kad šaudys tuščiais šoviniais? O apgaulės tikslas, kas bebūtų jos autorius, vienas ir turbūt aiškus: netikėtumo efektas (kadangi garsiai, autoritetingai skelbta kitaip) ir panika. To neįvyko, žmonės pasirodė nenumatytai tvirti, bet apibūdintieji veiksmai atskleidžia sovietų prasiskverbimo gylį.
Galų gale, jeigu kas nors iš KAD ir būtų tyčia provokavęs žmonių žūtį žinodamas, kad bus šaudoma "bojevymi", tai ši niekinga apgaulė nemenkina laisvės gynėjų heroizmo. Jie skubėjo ten vedami didelio jausmo ir aiškios idėjos, ne dėl kokių išgirstų ar neišgirstų prieštaringų signalų, ir pamatę žiaurią tikrovę neišsilakstė, ko tikėjosi priešas.
Kitą apgaulę skelbė tiesioginis žudynių dalyvis prie bokšto J.Jermalavičius iš priešų šarvuočio: jau Lietuvoj kita, jau sovietų valdžia! Tai turėjo psichologiškai pakirsti priešinimąsi ir buvo tiesioginė talka agresoriui beginklių mūšio prieš ginkluotus metu. Dabar ta kompanija savo nekaltybę įrodinėja Strasbūre.
Fizinė apgaulė ir medžiaga propagandai buvo du rusų lavonai. Specialaus Alfa dalinio leitenantą V.Šackich, einantį su sėbrais į puolimą Konarskio gatvėje, nušovė į nugarą iš 5 cm. atstumo (M.Pustobajevas, žr.kn. Atpirkimas, 2003, p.161). Tą galėjo padaryti tiktai saviškiai. Jis mirė vežamas į ligoninę Vilniaus greitosios pagalbos automobiliu. O tuo metu iš pastato išvaromiems redaktoriams ir teležurnalistams įsiutę okupantai liepdavo paliesti koridoriuj paguldytą ruso kareivio lavoną žiūrėkit, ką jūs padarėt! Bet iš ryto į AT atėjusios pašiurpusios moterys liudijo man, kad lavonas buvęs visai šaltas, jau seniai sustiręs. Kas užmušė tą nežinomą žmogų, o galų gale ir V.Šackich, Lietuvos teritorijoj?
Beje, žinia apie provokaciją su lavonu dukart nuskambėjo AT ir viešai. Ją užfiksavo užrašuose tos AT nakties ir dienos liudininkas Stasys Paškevičius (kn. Sausio 13 stenogramos. V., 2006, p. 65): 13.30. Juršėnas inf. apie susitikimus su Švedu ir Naudžiūnu volioja durnių, painiojasi, pastoviai papildo inf.
Pakišo lavoną, aprengtą kariškai, lyg tai nudurtą peiliu į nugarą tik ką, o iš tikrųjų nušautą seno [?] į krūtinę.
Yra apie tai ir oficialioje 1991-01-13 AT stenogramoje: Jau kalbėjo kai kurie liudytojai, tarp jų ir N. Steiblienė, kuri buvo prieš automatų vamzdžius ir kuri matė netikrą lavoną [!], atneštą į televiziją jau nušautą (Atpirkimas, p. 132).
Neturėtume nustebti, kad po kelių mėnesių SSRS generalinis prokuroras paskelbė ciniškiausias savo įstaigos atlikto tyrimo išvadas: kariškiai į žmones nešaudę, o civiliai prie bokšto žuvę nuo Sąjūdžio bojevikų rankos. Tie šaudę nuo stogų, stūmę mergaites po tankais, pririnkę senų lavonų Vilniaus lavoninėse ir juos tyčia peršovę taip rašė, kalbėjo netgi aukšti sovietų pareigūnai, politikai (Atpirkimas, p. 68).
Sovietų melas beribis (pasitaiko ligi šiol). Jį atspindi dar viena S.Paškevičiaus užfiksuota Sausio 13-osios detalė: 11.20. Juršėnas savam žmogui. Saugumui ir Švedui tel. nieko nežino žino ginkluotų 1500 lietuvių. Be to, perdavinėjo Č.Juršėnas, draugovės reikalavo tvarkos (pasiuntė parlamentarą kurį nušovė (ten pat, p.63). Tačiau privalėtume nustebti, kai Lietuvos pilietis rašytojas V.Petkevičius rašo savo knygoje Durnių laivas bemaž nukopijuotą liudijimą: jis pats ten buvęs, sovietai į žmones nešaudę, o žuvusius nukovę Lietuvos pasieniečiai, iš anksto A.Butkevičiaus atvesti su ginklais į televizijos bokštą.
Tai baisus kaltinimas Lietuvos pasienio tarnybai, kuri ligi šiol ištežus tyli, tartum visai neturėtų garbės jausmo. Galų gale, reikia viešą apkaltinimą ištirti, paskelbti išvadą. Kiek žinoma, ginkluotų žmonių bokšte nebuvo. Būtent pasienio apsaugos skyriaus pareigūnas E.Šepetys liudijo 1991 01 13 ankstyvą rytą AT posėdyje: Deja, mes neturėjom jokių ginklų, išskyrus ką nutvėrėm po ranka. Atsukom vandens čiaupus, kol galų gale iš centro kažkas juos užsuko. Sausio 13-osios mirčių ir žaizdų tyrimas nustatė, kad šūviai horizontalūs, nėra jokių, juolab kitokių, kulkų iš viršaus. Tačiau lietuviškas baronas Miunhauzenas rašo apie savo nuotykius Vilniuje, kaip jis ten stovėjęs narsiai prie bokšto, o iš viršaus beriamos kulkos šokinėjusios apie jo kojas. (Jeigu apskritai ten buvo). Deja, tai ne humoro knyga, bet politinė paslauga anuometiniam priešui, melagingas agresoriaus išteisinimas. Neveltui rusiškame knygos leidime būtent šis sakinys iškeltas į viršelį.
M.Gorbačiovas vis kartoja pagal jo paties anuomet užsakytą SSRS generalinio prokuroro Trubino išvadą, kad į žmones Vilniuje šaudę nuo stogų lietuvių smogikai; tai dabar galės dar pasiremti V.Petkevičiumi. Už tokį sakinį galima daug sumokėti.
AT posėdžių stenogramos įamžino dar visokių neatsakytų klausimų. Štai, pavyzdžiui, kaip mėginta išsiaiškinti, kodėl VRM sausio 8 d. rytą nepasirūpino realia AT rūmų apsauga. Tą problemą 1991 02 27 posėdyje iškėlė A.Sėjūnas svarstant V.Šadreikos vadovaujamos komisijos pirmines išvadas. Minia susirinko iš tikrųjų labai punktualiai. Jau kelios minutės prieš aštuonias ji kaip tik užėmė kiemelį, kai tam nebuvo pasiruošta, nors jį turėję saugoti VRM darbuotojai. (Ten orientuotasi į aštuntą arba devintą). Z.Vaišvila: laiku nebuvo pakankamai milicijos darbuotojų. V.Landsbergis klausė tiesiai dalyvaujančių posėdy vidaus reikalų viceministro ir Vilniaus miesto policijos vado: kas darė sprendimą nuo kelintos valandos iš ryto ir kokio masto apsauga turi būti atsiųsta prie Aukščiausiosios Tarybos /.../. Kad bus pavojinga akcija, buvo žinoma, ir atsarga gėdos nedaro arba būtų gėdos nepadariusi net nuo septynių valandų užėmus labai stiprią gynybos poziciją, ko nebuvo. Tai aš siūlyčiau galbūt paklausti, jeigu gali pasakyti ką nors vidaus reikalų vadovai... J.Pangonis: Man regis, buvo pasiūlymas baigti... V.Landsbergis: /.../ ar mes dar išklausom viceministro, ar kai kas siūlo nekviesti jo kalbėti /.../. Pirmininkas (A.Sakalas): Baigiam, taip? Dauguma. Baigiam. Tada nuspręskime dabar, ar ministrui duosime dar žodį. Taip. Prašom, gerbiamasis ministre. Viceministro balsas iš salės: /.../ čia bus, be abejo, daug klausimų, bet nėra komisijos, nėra tų, kurie fiksuoja, ir tai bus tuščias oro virpinimas. V.Landsbergis: Aš turiu tokį pasiūlymą: jeigu viceministras pasakys tai, ką jis žino apie buvusius signalus ir padarytą sprendimą dėl apsaugos, tai tuo pasitenkinsim /.../. Pirmininkas (A.Sakalas): Jeigu turite tokią informaciją, gerbiamasis viceministre /.../. Vadinasi, daugiau nieko naujo nepasakysite? Viceministro balsas iš salės: Daugiau aš nieko neturiu... (Atpirkimas, p.200-205).
Dalykas tas, kad AT pirmininkas tą naktį, gavęs pranešimų, jog sukurstytieji Elfos arba O.Burdenkos vadovaujamos gamyklos darbininkai jau nuo ankstyvo sausio 8-osios ryto ginkluosis aštriomis geležimis bei mėtomomis veržlėmis, vargais negalais prisiskambino vidaus reikalų ministrui M.Misiukoniui. Turėjo būti apie 2-3 nakties, o ministras po ilgų ieškojimų atsiliepė kažkur iš kaimo. Jo paprašiau, kad atsiųstų apsaugą ir užtvertų kiemelį kuo anksčiau (Atpirkimas, p. 194-195). Lyg ir pažadėjo, gal neryškiai. Tačiau, kadangi apsaugos laiku nebuvo, minia be kliūčių užėmė visą kiemelį ir drąsinosi veržtis į vidų, o AT nei cituotame posėdyje, nei V.Šadreikos komisijoj negavo atsakymų, tai ligi šiol taip ir liko neaišku, ar M.Misiukonis nedavė reikiamo aiškaus įsakymo, ar davė kam nors telefonu iš kaimo, bet kas nors neįvykdė. Kas?
Daugiausia vietos stenogramose užima A.Šimėno drama. Klausimų man nekyla dėl ypatingos psichinės tą naktį bėgančio su šeima pasislėpti premjero būsenos. Pernelyg primityvu būtų ją aiškinti bailumu. Užgriuvusios atsakomybės ir įtaringumo psichozė, turbūt taip. Tiesa, tų simptomų buvo matoma jau 1991 01 12, kai paties premjero pageidavimu (ar kam nors tyliai patarus?), A.M.Brazauskas ir keli ministrai rengė A.Šimėną kelionei į Maskvą... Kas ten būtų galėję vykti, geriau nesvarstykim. Išvadą, kad įtarimų A.Šimėnui neturi, padarė ir AT komisija. Pasigydęs ir atsigavęs jis vėl grįžo į darbą kitose pareigose. Bet jo pasakojimuose grįžus ir jo dingimo aplinkybėse yra daugtaškių be taško.
Atrodo, o jis taip ir teigė, kad buvo vienas paslapčia sumąstęs tokį pasislėpimo būdą. Tačiau R.Ozolas tą naktį keliskart sakė, ir tą jo teiginį perdavė į AT atnešę ministrai D.Kuolys, A.Nasvytis, jog A.Šimėnas nedingęs, o veikiąs pagal kažkokį kažkieno specialų planą. AT posėdyje 1991 02 27 tiesiai prispirtas R.Ozolas dėstė buvęs beveik tikras iš pokalbių su žmonėmis, kurie rengę tokį planą (Atpirkimas, plg.p. 131-132 ir p. 210). Savo ruožtu grįžęs A.Šimėnas 1991 01 13 uždarame AT posėdyje aiškino negalėjęs vyriausybiniu telefonu susisiekti su AT pirmininku (paskambinęs, paprašęs tarnautojo sujungti, bet tyla, ryšys nutrūko), o čia jau atvykus mašina su nepažįstamu vairuotoju, o dar mano šeimai žmogus pasakė adresą, kur aš turįs būti, jeigu atsitiktų blogiausia. A.Šimėnas pamanęs, jog tai provokacija, bet galėsiąs nurodyti adresą ir surasiąs neįvardintą žmogų, kuris atėjo. Tas jį informavęs, kad blogiausiu atveju (be abejo, puolus AT) A.Šimėną nurodytoje vietoje kažkas apgins. Štai čia panašu, kad premjero įtarimas dėl provokacijos arba spąstų galėjo būti ir pagrįstas, tik niekas to netyrė. Kodėl?
Tikri politiniai arba fiziniai spąstai būtų buvę (apie tai jau keliskart rašyta), jei AT pirmininką skraidintų bėgantį tą naktį iš Kauno į Lenkiją arba iš Kyviškių gal į kokį Charkovą. Nebėgo, bet gudri idėja pakirsti pasipriešinimą verta dėmesio. Organizatoriai žinomi, neapklausti.
Daug kas galėtų dar daug ko papasakoti. Pavyzdžiui, R.Ozolas, kuris po kelių dienų pateko į avariją, buvo ligoninėje, o iš ten jį pasiėmė K.Prunskienė, kuri tuoj pat melavo R.Ozolo ieškojusiam V.Antanaičiui neva R.Ozolas dar ligoninėj (Atpirkimas, p. 37). Kas čia per komedija? Žinoma, V. Antanaitis turėjo būti nepatikimas; jis Sausio 13-osios rytą kategoriškai atmetė K. Prunskienės siūlymą įeiti į būsimą, išvaikius AT, gorbačiovinę pragmatikų vyriausybę. O deputato Č.Juršėno ryšiai Sausio 13-osios naktį susitinkant su kolaborantais Švedu ir Naudžiūnu, telefonuojant Saugumui(!), informavimas apie tą savo susitikimą AT posėdyje? oficialioj stenogramoj nė žodžio, bet užfiksavo privati S.Paškevičiaus stenograma.
Taigi Č. Juršėnas informuoja parlamentą 12.30 apie susitikimą su Švedu ir Naudžiūnu, apie lavoną, o po 10 minučių V. Čepaitis apie SSRS AT delegacijos atvykimą. Antroji informacija oficialioje stenogramoje yra. Pirmosios nėra. Stenogramų knyga išleista 1993 m., kai Č. Juršėnas jau buvo Seimo pirmininkas, galėjo prižiūrėti. Šioje faktų sankirtoje svarbių klausimų keltų kai kurių AT stenogramų parengimo spaudai metodika, be abejo, ir iš esmės nežinomas tų partinių Juršėno-Švedo-Naudžiūno naktinių pokalbių turinys. Juk ne apie 1500 ginkluotų lietuvių! Vertėtų papasakoti.
Dažnai giedame: Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. Bet ar mums reikia tiesos nors apie tą lemiamąją, kraujo auka pašventintą, Sausio 13-osios naktį? O jei nereikia tiesos, tai gal neverti nė šviesos.
Publikuota: "Veidas", 2006, Nr. 8, 2006 12 23
