...žanžuanai, kadaise užgrobę sarozekus, nepaprastai žiauriai elgėsi su nelaisvėn paimtaisiais kariais. Pasitaikius progai, jie parduodavo juos vergijon į kaimyninius kraštus, ir belaisviui tai buvo LAIMĖ, nes parduotasis vergas anksčiau ar vėliau galėjo PABĖGTI į savo tėvynę. Siaubinga dalis laukė tų, kuriuos žanžuanai palikdavo vergauti pas save. Baisiai kankindami - uždėję aukai širį - sunaikindavo jie vergo ATMINTĮ. Paprastai tokia dalia ištikdavo jaunus vaikinus, sučiuptus mūšyje. Iš pradžių jiems plikai nuskusdavo galvas, kruopščiai nugremždavo kiekvieną plaukelį iki pat šaknų. Tada, kai jau būdavo baigiama skusti galva, prityrę skerdikai žanžuanai čia pat papjaudavo stambų kupranugarį. Dirdami jo kailį, pirmiausiai nulupdavo sunkiausią, standžiausią sprando odos dalį. Supjaustę ją į gabalus, tuoj pat, dar garuojančią, užmaudavo belaisviams ant nuskustų galvų, ir ji kaip mat prilipdavo tarsi trauklapis - panašiai kaip dabartinės maudymosi kepuraitės. Tai ir būdavo širi. Tas, kuriam atlikdavo tokią procedūrą, arba, neatlaikęs kančių, mirdavo, arba visam gyvenimui netekdavo atminties, tapdavo MANKURTU - vergu, neprisimenančiu savo praeities. Mankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu, neprisimindavo vaikystės, tėvo nei motinos - taigi, nesuvokdavo savęs kaip žmogiškosios būtybės. Praradęs savojo "aš" supratimą, mankurtas buvo tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas. Jis niekada negalvojo apie pabėgimą.
Čingizas Aitmatovas Ilga kaip šimtmečiai diena
Kas atsitiko, kad vos per kelerius metus Lietuva virto viena didele šiukšliadėže? Kodėl lietuviai yra linkę itin atsainiai gražiausias šalies vietas: pajūrį, paežeres, paupius paversti buitinių šiukšlių sąvartynais? Galų gale kodėl pradedant valdžios institucijomis ir baigiant kaimynu, esame pakantūs šiukšlėms ir šiukšlintojams?
Kas daugiausia šiukšlina?
Norint atsakyti į šiuos klausimus, visų pirma reikia apibrėžti statistinį Lietuvos šiukšlintoją. Jeigu manote, kad tai menko išsilavinimo, nedaug pajamų gaunantis, kaimo vietovės gyventojas, - tai žiauriai klystate. Dar nesugebėjęs prasigerti tūlas lietuvis kaimietis tikrai niekada nešiukšlino ir nešiukšlins savo aplinkos. Gal kaime ir nerasime modernių konteinerių ar šiukšliadėžių, tačiau kiekvienam sodiečiui, kaip 2x2 aišku, kad sodyboje turi būti vieta šiukšlėms. Šį supratimą gerokai praskiedė tarybinis požiūris į darbą ir nuosavybę, tačiau nebeviltiškai. Daug prastesnė padėtis yra miestuose, kur neva turėtų gyventi labiau išprusę ir išsilavinę. Deja, akivaizdu, kad tipinis lietuviškas šiukšlintojas būtent daugiau nei vidutines pajamas gaunantis, ne mažesnį nei vidurinį išsilavinimą turintis miestietis. Sovietinių draudimų ir prievartinių kolektyvų erai baigiant išsitrinti iš lietuvių atminties, deja išsitrynė ir bet koks bendruomeniškumo pojūtis. Ne mano, reiškia niekieno, reiškia galima be jokios atsakomybės vartoti, o po vartojimo likusias atliekas sėti aplinkui. Tarkim kodėl yra normalu, jog nuorūka namuose atsiduria šiukšliadėžėje, o ne ant grindų, tačiau tam pačiam miestiečiui nieko smerktino jeigu ją tiesiog išmesi pro langą. Svarbu, kad mano butas švarus, o kad namas, kuriame gyvenu yra šiukšlyne, jau ne mano problema. Jeigu už šiukšlių išvežimą iš prie namų esančių konteinerių reikia mokėti, tai taupant galima šiukšles išversti artimiausiame pušynėlyje. Jeigu Palangos pliaže negali ranka pasiekti šiukšliadėžės, tai nuorūkos, buteliai, maišeliai taip ir liks ant smėlio.
Beje, šią vasarą mane tiesiog pritrenkė vaizdelis pajūryje, kuomet šalia poilsiavusi gausi šeimyna, besiruošdama išeiti iš pliažo tvarkingai surinko šiukšles į maišelį ... ir paliko jį ant smėlio, nors šiukšlių dėžė buvo vos už 10 m. Ir kas baisiausia, jog toks šiukšlintojas, 9 iš 10 atvejų, nesulauks jokios pastabos iš aplinkinių. Šiuo atveju Lietuva savo tolerancija šiukšlintojams ir šiukšlėms yra per šviesmetį nuo Europos, kur beveik 90 proc. apklaustųjų teigia, jog šiukšlės didžiausias kasdienybės dirgiklis. Tad kodėl lietuviai šiukšlina negalvodami nei apie baudas, nei apie ekologiją, nei apie kitus?
Bizūnas ar riestainis?
Gal todėl, kad praktiškai Lietuvoje neįmanoma nubausti šiukšlintojo. Beje, ar žinote kiek kainuoja numesti tiesiog ant šaligatvio nuorūką ar saldainio popierėlį? Tokių baudų tiesiog nėra. Nėra ir baudžiančiųjų, nėra ir informacijos apie baudas. Abejoju, ar jei ant šiukšliadėžes rastumėte užrašą, jog ne vietoje numesta šiukšlė jums kainuos, be jokių kalbų, kaip Singapūre, tarkim mažiausiai 100 Lt, jūs drąsiai sriegtumėte nuorūką ant šaligatvio. Tačiau nei prevencinės informacijos apie baudas už šiukšlinimą, nei ekologinės informacijos, tokios kaip kaimyninėje Lenkijoje, jog bananai sunyksta per 6 mėnesius, popierius per 2 metus, konservų dėžutė per 90 metų, plastikinis butelis per 200 metų, o stiklinis kone per visą amžių, Lietuvoje ir su žiburiu nerasite. Kaip ir nepamatysite policininko, sudrausminančio šiukšlintoją. Kaip, deja, neretai nerasi ir pačios šiukšliadėžės. Tokį užburtą ratą Lietuvoje įveikti bando tik pavieniai entuziastai: nesulaukiantys nei valdžios, nei aplinkinių paramos.
Ypač nykus vaizdas atsiveria gražiausiose Lietuvos vietose: nacionaliniuose parkuose, kraštovaizdžiu garsiose upėse ir ežeruose. Jei nepakeisime vartotojiško požiūrio į aplinką, tai vos per kelis dešimtmečius jos neteksime. Paradoksas, tačiau bene didžiausia ekologine rykšte tampa pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjęs vandens turizmas. Nežinau, ką galvojo ar apskritai mąstė jaunas, išsilavinęs, gerai uždirbantis žmogus, kuomet šią vasarą, plaukdamas šalia manęs baidare Merkio upe, jis nekreipdamas jokio dėmesio nei į mane, nei į aplinkinius, ramia sąžine sumetė butelius ir maišelius į upę, o po kiek laiko stovyklavietę pavertė mini Kariotiškėmis.
Atrodo, kad suvokimas, kad po manęs, nors tvanas, formuojasi jau ankstyvoje jaunystėje, tarp būsimojo Lietuvos elito studentų, kurie vaizdingas Vilniaus Saulėtekio apylinkes irgi jau yra sugebėję paversti nepraeinamais šiukšlynais.
Miegančioji gražuolė Aplinkos ministerija
Ir jei ekologinės nuovokos visuomenėje nebuvimą iš bėdos dar galima pateisinti bloga sovietmečio patirtimi, prastu aklėjimu, ar sistemų ir vertybių kaita, tai totalus valdžios abejingumas ekologijai yra niekuo nepateisinamas. Vienas paprastas pavyzdys dėl tuščių biurokratiškų draudimų, per 15 nepriklausomybės metų Lietuvos pajūryje taip ir neatsirado tualetų, nors ir vaikui aišku, kad šimtas tūkstančių poilsiautojų tiesiog neišvengiamai yra kasdien priversti atlikti gamtinius reikalus. Klausimas kur? yra neretorinis.
Kaip ir klausimas, kur dingsta biudžetiniai, o iš tiesų, iš mokesčių mokėtojų surinkti, šimtai tūkstančių litų, skirtų ekologinio švietimo programoms, akcijoms ir panašiems projektams? Vieša paslaptis, kad šie nemenki pinigai nusėda įvairias studijas rengiančių ir deja, jas pačias vienas kitam teskaitančių aplinkosaugininkų kišenėse. Ką visuomenė žino apie tokius darbus, kokia iš jų naudą ir praktinis pritaikymas, - klausimai, kurie atrodo domina tik klausiančiuosius. Deja, Lietuvoje Aplinkos ministerija be konkurencijos nugalėtų konkurse dėl pačios nykiausios, mažiausiai žinomos, menkiausiai informuojančios visuomenę, Vyriausybės žinybos titulo.
Todėl, net liežuvis neapsiverčia paklausti, tos pačios ministerijos klerkų, kas labiau tinka šiukšlintojams drausminti: bizūnas ar riestainis, nes nei vieno nei kito, atrodo jie kol kas nepajėgūs ištraukti.
Mažoji, didžioji ekologija
O juk kovojant su šiukšlintojais tiktų ir riestainis, ir bizūnas. Daugelyje Europos šalių, o dabar kol kas tik Vilniuje, nedrąsiai pradėta taikyti diferencijuota mokėjimo už atliekas sistema. Jos esmė - daugiausia kainuoja mišrių atliekų konteinerių išvežimas, mažiau arba nieko nekainuoja išvežti išrūšiuotas atliekas. Kontrolė irgi paprasta. Jeigu atliekų tvarkytojas išrūšiuotų atliekų konteineryje randa kitų atliekų, bendrijai pateikiama sąskaita už mišrių atliekų išvežimą, todėl bendrija, kaimynai turi stebėti vienas kitą, o pastebėję piktnaudžiautojus, informuoti apie tai pareigūnus. Civilizuotoje Europoje tokia sistema veikia pakankamai efektyviai, kaip bus Lietuvoje sunku pasakyti, nors žinant susiformavusius lietuvių įpročius, optimizmo nėra per daug. Todėl ypač svarbu jau dabar pradėti aktyvią, nenutrūkstamą visuomenės informavimo kampaniją. Kad ir pavyzdžiui apie tai, kad 1 t surinktų ir perdirbtų popieriaus bei kartono atliekų vidutiniškai išsaugo 17 medžių, o iš 1 kg stiklo duženų gaunamas 1 kg naujo stiklo.
Manantys, kad atliekų rūšiavimas yra nereikšmingas lašelis bendrame taršos vandenyne, yra neteisūs. Kaip ir klysta tie, kurie galvoja, kad už juos viską padarys kiti. Pradėti turime nuo savęs, nuo artimųjų. Juk būtų iš tiesų baugu, po kelerių metų vietoj poetų apdainuotos Lietuvos, atsidurti neaiškioje istorinės atminties dykvietėje, kur lietuviui būtų visiškai nesvarbus savos šalies kraštovaizdis, jo praeitis, dabartis ir ateitis, kur vaikščiotų vien tik aitmatoviški ekologiniai mankurtai.
Algis Čaplikas, Seimo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas, buvęs Aplinkos ministras.
