Audringus ir viltingus 1956-uosius pradėjo Nikitos Chruščiovo pranešimas apie Stalino nusikaltimus. Vos prieš trejus metus raudojusieji dėl žmonijos genijaus ir tautų tėvo mirties dabar sužinojo verkę dėl budelio ir sadisto, vieno didžiausių nusikaltėlių prieš žmoniškumą. Teisingumas, teisėtumas, nors ir pridedant artikelį „socialistinis“ teisėtumas, darėsi lyg ir ne visai tuščias žodis. Ideologinis „atlydys“ reiškė, kad galima laisviau kalbėti, o daugelis nuteistų už laisvą kalbėjimą ir pažiūras – nekalti. Sistema, naikinusi nekaltus žmones, buvo neteisinga, tai gal reikia siekti teisingesnės? Gyvenimas, kurį apibūdino smurtinė ir dvasinio teroro nelaisvė, ko gera, gali plėtotis didesnės laisvės sąlygomis, kur į žmogų ir žmones bus atsižvelgiama? O jeigu, nepaisant oficialaus pasmerkimo, tremtinių ir kalinių paleidimo, satelitinėse ir užkariautų kolonijų „vietose“ tęsiasi smulki tironija ir engimas, tai savaime kyla ir nekantrūs tikrų permainų reikalavimai, protestai, pilietinis pasipriešinimas. Ypač tai reiškėsi sovietų komunizmo ir sovietų imperijos pavergtose Vidurio Europos ir Baltijos šalyse.
Jau birželio mėnesį, netrukus po to, kai N. Chruščiovo slaptąjį pranešimą gavo ir pradėjo transliuoti mūsų kryptimi „Amerikos balsas“, o parduotuvėse nebūdavo nė duonos, pratrūko darbininkų protestai Lenkijoje – Poznanėje. Jie buvo užgniaužti krauju, bet lėmė teigiamus pokyčius bent jau lenkų komunistų vadovybėje.
Studentai ir jaunimas nerimavo visur, taip pat Lietuvoje, o jų demonstracijos Vengrijos sostinėje Budapešte rudenį peraugo į revoliuciją, kuri greit apėmė visuomenę – ir darbininkus, ir komunistų partiją, ir net dalį vengrų kariuomenės. Saugumas šaudė į protestuojančią minią, didžiulė Stalino statula virto žemėn; studentai reikalavo, kad Raudonoji armija keliautų namo, o ankstesnis reformininkas premjeras Imre Nagy grįžtų į valdžią. Šį žingsnį vengrų komunistai padarė. Grįžęs I. Nagy stojo į revoliucijos pusę. Sovietų kariuomenė, iš pradžių susirėmusi su maištaujančiais, po savaitės vis dėlto pasitraukė iš Budapešto. Politbiuras Maskvoje svyravo kaip elgtis, mat Poznanės sukilimo pamoka buvo dar čia pat. Generolas G. Žukovas patarė išvesti kariuomenę, jei reikės, ir iš visos Vengrijos. Sovietų vadovybė spalio 30 oficialiai pareiškė, kad ji pasirengusi derėtis dėl kariuomenės išvedimo. Tačiau blaivaus proto saulė, jei tai nebuvo veidmainystė, švietė tik tą vieną dieną. Jau spalio 31-ąją Politbiuras nusprendė kitaip. Lėmė jo lagerinis mentalitetas: jeigu tu taikingas ir nuosaikus, tai tu silpnas. Reikia rodyti jėgą (beje, Kremliuje tai nesikeičia). Ir N. Chruščiovas po nemigo nakties pareikalavo „grąžinti Vengrijoje tvarką“. 4-ąją lapkričio, kai laisvės dvasia Lietuvoje jau buvo spėjusi moraliai per Vėlines paremti Vengriją, sovietų armija, vaizdavusi atsitraukimą, grįžo su tankais ir puolė Budapeštą. Imre Nagy paskelbė, kad Vengrija išstoja iš Varšuvos pakto, tad ir sovietų kariuomenė tapo įsiveržėliais, agresoriais. Jis kreipėsi per radiją į demokratinį Vakarų pasaulį: padėkite, padėkite! Atsimenu tą transliaciją kažkurią naktį per „Amerikos balsą“.
Tačiau kaip tik tuo pačiu metu Prancūzija ir Anglija buvo įklimpusios, aršiai reagavusios į Egipto naujojo prosovietinio prezidento G. A. Nasero paskelbtą Sueco kanalo nacionalizavimą, reagavusios visai netinkamu būdu - karine intervencija. Savo ruožtu, JAV buvo rinkimų išvakarėse, ir prezidentui D. D. Eisenhoweriui visai nesišypsojo karinio konflikto su SSRS perspektyva. Gal būtų pakakę perspėti – nepulkite; bet ir perspėjimo sovietams nepasigirdo. Vengrija liko vienui viena ir per gatvių kautynių savaitę buvo sutriuškinta.
Iš anuometinės didžiulės tragedijos – tai daugybė egzekucijų, represijų, tūkstančiai žuvusių ir pabėgėlių – šiandien galim turėti ir analitinių išvadų, ir politinių istorinių pastebėjimų. Keletu jų pasidalinsiu.
Vengrai sukilo už laisvę ir nepriklausomybę – prieš sovietų okupaciją ir komunistinį totalitarizmą. Visur dabar sakoma, kad jie buvo pirmieji. Mes gerbiame vengrų drąsą, bet galėtume pasvarstyti, ar ne Lietuva buvo pirmoji penkiolika metų anksčiau, 1941-aisiais, – taip pat už laisvę ir nepriklausomybę prieš sovietų okupaciją ir raudonąjį terorą.
Vengrai 1956 m. sukilo ir prieš išdavystę, nes šiandien Jaltos susitarimai, palikę pusę Europos diktatoriaus Stalino ir NKVD savivalei, vis dažniau pavadinami tuo vardu. Atsirado štai terminas „įšaldyti konfliktai“ kur nors Kaukaze arba prie Dniestro. O juk tada, Jaltos sandėrio dėka, liko milžiniškas įšaldytas konfliktas bemaž pusei šimtmečio, apimantis didžiulę Europos dalį. Beje, jis buvo vadinamas „taika“, ligi šiol tebevadinamas „pokariu“, ir mes žinome, kokie veidmainingi tie apibūdinimai.
Žinodami galime kalbėti ir apie Jaltos-Potsdamo išdavystę, kuri galutinai perbraukė Atlanto Chartos pažadus pavergtosioms tautoms ir paliko tris Baltijos šalis net be vietos Europos žemėlapyje, užtat sovietų niokojimui, fiziniam ir dvasiniam genocidui, masiniams tremtinių kapams svetimoje pavergusioje valstybėje. Šiandien suvokiame, kad Molotovo bei Ribbentropo pasirašytą sandėrį vakariečiai Stalino sąjungininkai po penkerių su puse metų antspaudavo Potsdame. Ateina laikas ir tai įvertinti pasekmių požiūriu.
Vengrų revoliucija kilo atmesti tuos negarbingus veiksmus, tarsi pasipriešinimo estafetė, kai Lietuvos pasipriešinimo karas buvo ką tik palaužtas.
Žinoma, vengrų revoliucija buvo visų pavergtųjų nauja viltis. Prisimename tas viltis ir Lietuvoje. Gaila, bet Europos demokratijos nesuvokė, kad pagrindinė jų to meto, ypač ateities problema yra ne prezidentas Naseras ir Suecas, bet sovietų totalitarizmas ir ekspansionizmas. Maskvos siekis ir 1956 m. tebebuvo sugriauti ir valdyti tiek daug „išlaisvintų iš kapitalizmo“ šalių, kiek tik pakaks prievartos ir klastos jėgų. N. Chruščiovo tartum naujoviški žodžiai, neva „Vidurio Europos šalys galės kiekviena pasirinkti savo individualų kelią į socializmą“, buvo tuoj pat užlieti vengrų krauju. Iškilmingi sovietų vadų garbės žodžiai, kad Imre Nagy, prisiglaudusiam Jugoslavijos ambasadoje (kurios sovietų tankai nedrįso pulti) leidžiama saugiai išeiti pro vartus ir pervažiuoti į Rumuniją, - šie pažadai buvo sulaužyti tą pačią akimirką, kai paskelbęs Vengrijos nepriklausomybę ir svetimos jėgos nuverstas vadovas išvažiavo pro prieglobsčio vartus su jugoslavų apsauga. Jį puolė, pagrobė ir netrukus pakorė. Ir čia pamoka apie sovietų pažadus, kurią verta visiems prisiminti ligi šiol. Kaip ir suvokti, kad jeigu SSRS tada būtų buvusi sustabdyta, priversta traukti iš Vidurio Europos ir pati keistis proto bei laisvės kryptimis, tai ne tik visų europiečių, taip pat mūsų, istorija, bet ir dabartis būtų kitokia. Kiek nesuskaičiuojamų komunizmo aukų ir nelaimių, kiek demoralizacijos būtų buvę išvengta, o tai tęsėsi dar 30 metų!
Pabaigai paliesiu šiek tiek žodyno problemų. Neseniai girdėjau Strasbūre, viename iš vykstančių šio 50-mečio minėjimų bei svarstymų, keistą ginčą: ar tinka Vengrijos sukilimą vadinti revoliucija ir atvirkščiai. Atseit, revoliucija visada turinti kairuoliško radikalizmo spalvą – raudoną; Vengrijos sukilimas, aišku, buvo propagandiškai apšauktas kontrevoliucija, ir kairuoliškieji Vakarų inteligentų sluoksniai ligi šiol nepriima kitokios sąvokos kaip Vengrijos sukilimas. Už laisvę, galbūt, tačiau ne revoliucija.
Bent jau mums čia vertėtų geriau suvokti pagrindinius dalykus. Sovietų komunizmas, dažnai vadintas socializmu, buvo tiek pat „kairysis“, kiek ir vokiečių nacional-socializmas. Du išsigimę socializmai, kurių esmė ta pati: mišinys populizmo ir terorizmo, politinio klano uzurpuota valdžia ir nusikaltėlių režimas. Kraštutinė dešinė! Ir priešinga pastanga pakeisti gyvenimą į gera, atsikratant „naujosios klasės“ valdytojų tironijos ir engimo, verta vadinti revoliucija, nors Vengrijoje ją ir greit sutriuškino kontrrevoliucinės jėgos – SSKP Politbiuras ir tankai. Ir kai mus puolė Sausio 13-ąją, puolanti jėga buvo, kaip kadaise Vengrijoje, tuo pat metu ir agresija, ir kontrrevoliucija. Žmonės šaukė jiems tą naktį: jūs fašistai! – ir žmonės buvo teisūs.
Svarbiausias žodis visuotiniu moraliniu požiūriu vis dėl to yra atsakomybė. Minime ir pagerbiame aukas, tiek ir tiek nužudytųjų. O kiek buvo žudikų? Kur šiandien žudikai? Kuri valstybė pasiuntė žudikus? Priekaištaudami toms, kurios nė nepamėgino stabdyti žudančios rankos, turime juolab įvardinti atsakingąją valstybę – Sovietų Sąjungą, kurios tesėja vėl vadinasi Rusija. Ta pati imperija, kuri ir prieš šimtą metų, 1849 m., kraujuose paskandino tuometinę Vengrijos revoliuciją ir jos paskelbtą nepriklausomą respubliką. Austrijos imperatoriui į talką atėjo Nikolajus I. Dabar istorija pasikartojo. Bet 50 m., tai dar ne tiek daug, kad jau nereikėtų kelti klausimo dėl agresorių asmeninės ir valstybinės atsakomybės.
Rusijos valdžia būgštavo šios sukakties. Jau pavasarį V.Putinas vyko į Vengriją, prižadėjo kalnus gėrybių ir gavo vengrų premjero socialistinį įsipareigojimą, kad minint revoliucijos metines apie Rusiją nebūsią blogai, tai yra, kritiškai kalbama. Ką jau ten apie atsakomybę! Užtat kiek buvo naivuolių, kurie V.Putino formulėje „mes apgailestaujame, kad taip atsitiko, bet Rusija neatsako“, įžvelgė šiek tiek padorumo... Lietuvoje suvokiame, kad mūsų atžvilgiu pro jokius sukąstus Kremliaus dantis dar neprasprūdo nė mažiausias apgailestavimas, kad 1940-aisiais ar 1991-aisiais „kažkas atsitiko“, tik skelbiama melas, neva mes patys sau viską padarėme.
Bet vengrai įvardija, kas sunaikino jų laisvę, tuo būdu Vengrija liudija ir apie mus. Garbė Vengrijos revoliucijai!
Kalba pasakyta Vengrijos 1956-ųjų metų revoliucijos 50-mečio minėjime, Vilnius, 2006-11-03
Publikuota: savaitraštyje "Tremtinys" 2006 11 09, nr. 43
