1918 metais atkurtoje Lietuvos valstybėje visuomenė savo ir savo vaikų gerovę kūrė ant trijų pamatinių akmenų: tikėjimo, tėvynės meilės ir rūpinimosi artimu. Šiemet, minėdami 90-ąsias Nepriklausomybės paskelbimo metines, statome ir kuriame toliau, tačiau iš kur kas mažiau patvarių ir abejotinos vertės medžiagų, be kita ko, išleidę iš akių pamatų priežiūros ir tvirtinimo darbus. O jie sovietmetį atlaikė ne be padarinių, be to, juos nuolat klibina ekonominės audros, povandeninės politinės srovės ir emigracijos potvynis.
Šiandien daugel jaunų žmonių nebežino, kur yra jų tikrieji namai: Anglijoje, Airijoje ar Lietuvoje? Apie santykį su tėvyne mažai ką pasakyti sugeba ir tie, kurie joje gyvena. Dažniausiai ji tapatinama su valdžia, tad sakoma, jog tėvynėje gyventi bloga, sunku ir nežinia, kaip bus ateityje. Dievas parūpsta tik per Kalėdas ir Velykas, na, dar kai užgriūna bėdos ir niekas kitas negali padėti. Tų trijų vertybių ryšio ir jo kasdienio išpažinimo nebėra. Šeima taip pat patiria krizę, nes mūsų valstybės Konstituciją, pasirodo, galima įvairiai interpretuoti. Nors joje įrašyta, kad santuoka yra šeimos pagrindas, ši nuostata kai kam atrodo abejotina ar atgyvenusi ir ją esą reiktų keisti pagal nūdienių žmonių, linkusių rinktis kitokias bendrabūvio formas, poreikius.
Dviejų valstybės švenčių Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios sandūroje ir pasitikdami Kristaus Prisikėlimą kalbinome Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarą, Europos Parlamento narį prof. VYTAUTĄ LANDSBERGĮ.
Dievas, tėvynė ir artimas šie trys tarpukario Lietuvoje buvę neginčijami postulatai po devynių dešimtmečių darosi ne mūsų gyvenimo pagrindu, bet veikiau tuščia deklaracija arba praeities drabužiu, ištraukiamu per šventes, o joms pasibaigus ir vėl pakabinamu giliai spintoje. Koks Jūsų santykis su tėvyne ir artimu, kaip suprantate krikščionišką tikėjimą, Dievą?
Manau, kad tėvynė ir artimas yra beveik tas pats. Artimo sąvoka gali būti net platesnė negu tėvynė. Kas tie artimieji? Pirmiausia, žinoma, šeima, su kuria dar prieš gimimą esi kartu, kurioje augi, esi globojamas ir prižiūrimas, nukreipiamas, kur randi atramą ir paguodą. Šeimoje niekada nesi vienas, tačiau numirus tėvams pasijunti vienas, bent man taip yra buvę: kai mirė mama, paskui tėvas. Tėvas ilgai gyveno, buvo labai gerbiamas ir mylimas, gerai laikėsi, ir buvo daug ramiau jis yra, taigi mes dar turime daug laiko. Tėvai mums tarsi dangaus skliautas, ąžuolo ar liepos vainikas, po kuriuo stovi, ir tau gera. Kiti artimieji, suprantama, yra vaikai: tavęs dalis, tavo meilė, rūpestis, bėda ir džiaugsmas, atsakomybė. Tiesa, čia labai dažnai nieko negali padaryti, kaip nors paveikti, bet negali ir pasakyti, kad tai ne mano reikalas. Visada yra mano reikalas. Kaip ir visokie dalykai, susiję su manimi, visada buvo mano mamos reikalas. Jos dėmesys ir rūpestis, ir jos ašara, kuri taip pat veikė labai auklėjamai. Artimieji įkūnija ryšį tarp žmonių, kurie vienas kitam reikalingi, be kurių esi vienas ir nelaimingesnis. Ir kuo tas artimųjų ratas platesnis, tuo daugiau gėrio aplink tave ir savotiško saugumo gyvenime.
Kaip formavosi Jūsų pasaulėžiūra? Ar pirmoji religijos patirtis prasidėjo nuo poterių mokymosi ir Katekizmo tiesų Jūsų šeimoje, o gal įtakos turėjo knygos, religiniai mąstytojai?
Tėvai manęs tiesiogiai nemokė ir nevedė į bažnyčią, bet savo pavyzdžiu rodė gyvenimo pagrindus: kas yra atsakomybė, kaip elgtis grėsmės akivaizdoje. Jie besąlygiškai stodavo už skriaudžiamą žmogų, už žmogų pavojuje ir už tą, kuris pats savyje yra sutrikęs, gali palūžti, ir jam reikalinga pagalba. Jie mokė draugiškumo, buvimo kartu. Pas mamą ateidavo įvairiausių žmonių, ieškančių atramos. Ji nebuvo labai šneki, bet spinduliavo išmintimi ir siūlė konkrečią pagalbą. Tos pamokos buvo gal net svarbesnės už Katekizmo skaitymą. Nenoriu piktžodžiauti, bet aš taip augau, ir tėvų pamokos vėliau sutapo su krikščionybės pažinimu, kurio įgijau katalikiškoje Marijos Pečkauskaitės pradžios mokykloje Kaune. Įsiminė maldõs, kurią kalbėdavome kasdien, žodžiai: Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas sergėjai mano gyvenimo rytą... Daug turinio. Vėliau, Kačerginės mokykloje, kapeliono mokymas apie tai, koks turėtų būti santykis su Dievu. Pamenu, kaip jis aiškino, kad yra žmonių, kurie neigia, atmeta Dievą jiems blogai, nes jau vien tuo jie baudžia save; ir yra žmonių, kurie elgiasi padoriau ir teisingiau, nes bijo Dievo. Gerai, kad jie elgiasi geriau, bet geriausia, kai žmogus myli Dievą ir elgiasi dorai iš meilės Dievui, bet ne todėl, kad bijo. Toks paprastas trijų atvejų sudėstymas man išliko atmintyje, kaip išliko ir dievobaimingos bei pamaldžios Onutės, mano auklės, namų šeimininkės, kuri ilgus metus su mumis gyveno beveik kaip šeimos narė, pasiūlyta brošiūrėlė Septyni Kristaus žodžiai. Žinoma, nepuoliau kaip į kokius Tris muškietininkus, perskaičiau galbūt labiau iš mandagumo na, davė, tai perskaitysiu. Bet man kai kas išliko, ir tai prisimindavau vėliau, kai suaugau ir jau gilinausi į muzikos istoriją, kultūros dalykus. Ir tas evangelijos turinys vis labiau aiškėjo, o pastaraisiais metais darosi kaskart patrauklesnis ne kaip tiesiogiai bažnytinis dalykas, bet kaip žmogiškų santykių esmė.
Ar žinote, kad Sąjūdžio pradžioje vadinamųjų Bažnyčios žmonių buvote laikomas laisvamaniu? Kita vertus, Jūs visada palaikėte Bažnyčios dalyvavimą Nepriklausomybės atkūrimo kelyje, kėlėte Kronikos svarbą, buvote vienas iš tų, kurie paakino įkurti koplyčią Seime. Pagaliau šiandien neretai Jus su šeima matome Vilniaus Šv. Jonų, Bernardinų bažnyčiose.
Na, nemanau, kad visi mane tokiu laikė. Ko gera, nei kun. V. Aliulis, nei kun. K. Vasiliauskas taip nemanė. Tikėjimas yra malonė. Aš suvokdavau, kad nepatyriau jos, ir tai yra mano nuostolis, o ne kieno nors kaltė, dėl to juk neturėčiau neigti paties Dievo. Tai būtų nesąmonė. Tiesiog daugiau protu suvokiu ir priimu krikščioniškas vertybes, toks buvo tarpsnis.
Tačiau prisimenu vieną labai spontanišką akimirką. Sąjūdžio žmonės susimesdavo buvusiuose Pionierių rūmuose. Prieš pirmąjį Sąjūdžio mitingą 1988 m. birželio 24 dieną ten vyko pasitarimas. Svarstėme, kas, ką ir kaip kalbės, kaip vadovausime mitingui. Scenarijus netikėtai pasikeitė, ir man buvo pasiūlyta būti pirmuoju kalbėtoju, nes numatytasis kalbėtojas nenorėjo. Norėdamas užsitikrinti kolegų paramą, pasidalijau viena mintimi. Jos esmė buvo tokia, kad tie, kurie patys pasiskyrė būti delegatais, iš tikrųjų nėra mūsų delegatai, tačiau jeigu jie elgsis tinkamai ir padoriai, gins Lietuvos reikalus, mes vėliau galėsime pasakyti, kad gal jie ir buvo mūsų delegatai. Kolegos pritarė. Žinojome, kad aplinkui tvyro įtampa, buvome gavę žinių, kad netoliese esančios Vidaus reikalų ministerijos kiemas pilnas ginkluotų žmonių, kad mitingas gali būti ištaškytas. Prisiėmėme atsakomybę, skelbėme instrukcijas, kad niekas nesileistų į provokuojamas muštynes ar riaušes. Pasirūpinome, kad dalis žmonių ateitų su Gorbačiovo portretais: jeigu milicija pultų su bananais, pirmiausia daužytų Gorbačiovą, ir panašiai. Bet vis tiek buvo neramu. Tad kai mes kažkokiais tamsiais laiptais jau lipome į tribūną, kažkaip ėmiau ir... persižegnojau, ko niekad gyvenime nedarydavau.
Per visą restitucijos vyksmą kai ką ir pats inicijuodavau, taip pat mielai dalyvavau atnaujinant pasiaukojimą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, buvo organizuota daug viešų religinių renginių, eisenų ir pan.
Esate Europos Parlamento narys, matote migracijos procesus ir juos lydinčius reiškinius, o veikiau problemas: socialines, kultūrines ir religines... Kaip paaiškinti lietuvio, išvykusio į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo, vaikui, kas yra jo tėvynė? Vaikui, kuris gimė Ispanijoje arba Airijoje, lanko tenykštę mokyklą. Ir kas tai turėtų aiškinti, jei tėvai sunkiai dirba, laisvalaikį praleidžia anaiptol ne lietuviškoje aplinkoje? Galbūt kai pasaulis taip susimaišęs, tėvynės klausimas net nekyla? Tampame viso pasaulio piliečiais?
Nuostabu, kad mūsų tauta vis dar išlieka, nepameta savęs, neišsigimsta iki galo, nors dalimis ir nutautėdama, nueidama tarnauti blogiui, svetimiems, engėjams arba net pati tapdama savo brolių engėjais. Ir vis tiek lieka kažkoks grynas, teisingas dalykas, vertybė, kurią man visuomet atstovavo liaudies dainos. Tauta yra kaip šeima. Juk jei kas nors iš mano šeimos narių nueitų blogais keliais, būtų nelaimingas, tai man jis labai rūpėtų.
O apie tėvynę pasakoti ir aiškinti yra močiutės užduotis. Vaikai gimdavo Sibiruose, bet buvo auginami su mintimi apie tėvynę, į kurią reikės grįžti, apie tėvynę, kuri yra labai graži, kurioje mes vėl būsime laimingi. Tai mūsų pažadėtoji žemė, lietuvių Kanaanas. To supratimo, ačiū Dievui, dar yra, ir tėvai, išvykę į svečias šalis, bet neabejingi tėvynei, savo vaikų ateičiai ir jų ryšiui su Lietuva, kuria lietuviškas mokyklas. Tai irgi liudija tautos gyvybingumą: išvažiavę nenori išnykti.
Daug kalbama ir diskutuojama apie šeimos krizę Europoje, taigi ir Lietuvoje. Ar ir Jums atrodo, kad šiandien šeimos sąvoką reiktų interpretuoti kitaip nei visais laikais? Remdamasis visos Europos Sąjungos pavyzdžiais, Seimas svarsto galimybes visokiausius ryšius tarp žmonių įteisinti kaip šeimą. Kokios nuostatos laikotės dėl šeimos instituto? Kuo tolerancija ar nuodėmės toleravimu laikytumėte liberalių tendencijų palaikymą Europoje šeimos instituto atžvilgiu?
Šeimos instituto krizė yra viena esmingų Vakarų civilizacijos krizės apraiškų, pati pražūtingiausia, kurios neišsprendus Vakarų civilizacija išnyks. Tie, kurie sąmoningai skatina ir propaguoja šeimos eroziją, dalyvauja tautų ir civilizacijos savižudybėje. Ateis kita, gyvybinga civilizacija, kuri vertins šeimą, vertins gausią šeimą, rūpinsis vaikais ir žiūrės į vaiką kaip į Dievo dovaną, o ne kaip į naštą ir vargą. Požiūris į vaiką kaip į naštą yra iškrypimas. Tai tikėjimo, ir ne vien krikščioniško, dalykai, sutampantys su žmogaus prigimties dalykais. Čia vėl gali kaip nori aiškinti: ar Dievas davė tokią prigimtį ir paskui dar liepė žmogui jos laikytis, ar gamta davė tokią prigimtį. Bet yra taip padaryta, kad šeimą kuria vyras ir moteris, ir kitaip žmonių neatsiranda. Jeigu Ispanijoje dabar veikia įstatymas, pagal kurį žmogaus gimimo dokumentuose rašomi ne tėvas ir motina, o kažkokie abstraktūs gimdytojas A ir gimdytojas B, tai atrodo kaip pasityčiojimas iš pačios prigimties. Sąvokos tėvas ir motina turi gilią ir skirtingą prasmę, jų negali sukeisti vietomis. Kas gali pakeisti jų pareigas ir atsakomybę šeimoje? O dėl tolerancijos, tai, žinoma, nereikia kitamanių užmėtyti akmenimis ar panašiai, bet girti? Už ką? Nedera sujaukti sau smegenų kažkokiais magiškais žodžiais. Tolerancija turi kai kurias ribas ir savo didelę vertę. Žmonės turi būti pakantūs silpnybei, nuodėmei, fanatiškai nesmerkti, padėti, nes tas turintis silpnybių ir nuodėmių jau savaime yra blogoje padėtyje.
Tai ką tada siūlote, jei negalima smerkti ir užmėtyti akmenimis?
Jau Jėzus Kristus pasakė mylėti.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbino Jūratė KUODYTĖ
Skirta žurnalui "Artuma", www.artuma.lt, 2008 kovas
