Tarp įvairių Lietuvos Sąjūdžio 20-mečio minėjimų ką tik baigėsi Sąjūdžio metai! nežymiai praslinko viena neprasta, net labai ypatinga data. Tai diena, kai Lietuvos Sąjūdis apsisprendė ir atvirai pasiskelbė esąs ir būsiąs alternatyvia politine organizacija, oponuosiąs kompartijai. Dalykas jau brendo, bet netiesiogiai padėjo LKP apgavystė.
Tai 1988 m. lapkričio 18-oji. Estijos SSR Aukščiausioji Taryba prieš dvi dienas buvo priėmusi suvereniteto deklaraciją ir nustačiusi, jog SSRS įstatymai Estijoje įsigalioja tik po to, kai (jeigu) juos patvirtina respublikos Aukščiausioji Taryba. Vilniuje vyko analogiška LSSR AT sesija (jos būdavo formalios, vienos-dviejų dienų), ir Sąjūdis norėjo mažiausiai to paties. Sykiu paremti sesę Estiją, virš kurios galvos jau griaudėjo Kremliaus rūstybė.
Vietinė kompartija, savo ruožtu jau pripratinta prie viešai plevėsuojančių trispalvių ir giedamo tikrojo Lietuvos himno, norėjo perimti šiuos atributus.
Sąjūdžio ir naujausioje Lietuvos istorijoje tai vienas draminių posūkio taškų. Jis ligi šiol nušviečiamas veikiau iš atsiminimų, todėl kai kas ir interpretuoja lyg būtų dvi tiesos: tai Brazauskas apgavo, neištesėjo žodžio, tai Landsbergis apgavo, AT kalbėjo kitaip, nei sutarta. Šią antrąją versiją iš atminties yra vartojęs A. Brazauskas.
Pamėginkim kreiptis į dokumentą LTSR AT posėdžio stenogramą. Tačiau prieš posėdį vyko ir jau neretas, tik šįkart labiau įtemptas ir skubus, LKP (neva AT) ir Sąjūdžio vadovų arba atstovų pasitarimas. Sąjūdis po Steigiamojo suvažiavimo jau turėjo delegatų išrinktą Seimą ir Seimo tarybą. Aš ten buvau. Situacija glaustai ir tiksliai aprašyta Sąjūdžio istoriko V. Čepaičio: Prieš posėdį keli Seimo tarybos nariai buvo susitikę su A. Brazausku, V. Astrausku ir L. Šepečiu. Ką tik grįžęs iš Maskvos A. Brazauskas griežtai pareikalavo iš Sąjūdžio neforsuoti nei Konstitucijos, nei suvereniteto deklaracijos priėmimo, nes TSRS AT vis tiek jas po to atšauksianti. Jis galįs garantuoti tik aktus dėl lietuvių kalbos paskelbimo valstybine, dėl trispalvės ir V. Kudirkos Tautiškos giesmės įteisinimo. Po karštų ginčų buvo sutarta, kad iškėlus Sąjūdžio pasiūlymus, jie vis dėlto bus balsuojami. Ar juos priimti, galiausiai nuspręsią deputatai. Pats A. Brazauskas pasisakysiąs prieš suvereniteto deklaraciją (V. Čepaitis. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. V., 2007, p. 169).
Pasitarimo dalyvis L. Šepetys nebeprisimena detalių, tik patogesnį, pakreiptą bendrą įspūdį: Sąjūdžio atstovai neva sutikę apsiriboti klausimo iškėlimu (L. Šepetys. Neprarastoji karta. V., 2005, p. 329). Ką gi, buvo kitaip. Bet vieną dalyką liudija autentiškai, kadangi jį patvirtino tuoj sekę įvykiai: Po pasitarimo A. Brazauskas dar mestelėjo: Lionginai, žiūrėk! Taigi nepraleisk pataisų. Lionginas ir nepraleido.
Oficialūs istorikai Č. Laurinavičius ir Vl. Sirutavičius, turbūt neskaitę V. Čepaičio darbo, dėl pasitarimo prieš posėdį apsiriboja konstatavimu, kad V. Landsbergis ir A. Brazauskas prisimeną skirtingai. Antrasis net apkaltinęs V. Landsbergį klasta, bet L. Šepečio replika liudija tuomet viską aptarus atvirai: pataisos ir balsavimas. Posėdžio eiga, kai buvo diskutuojama dėl suvereniteto įstatymų (konstitucijos pataisų, deklaracijos), istorikų glaustai atsekama iki lemiamųjų taškų. Tai A. Brazausko baigiamoji kalba, iš kurios ne tik deputatams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams negalėjo likti abejonių, kad Lietuvos valdžia yra prieš konstitucinį iššūkį Maskvai (Č. Laurinavičius, Vl. Sirutavičius. Lietuvos istorija. XII t. I dalis. Sąjūdis: nuo persitvarkymo iki Kovo 11-osios. V., 2008, p. 198). Ir pirmininkavusio poelgis pabaigoje: L. Šepetys nepateikė balsavimui kitų pasiūlymų ir tuo pažeidė reglamentą (ten pat, p. 199). Taigi dabar apžvelkim dramos vyksmą detaliau.
Sąjūdininkams rūpėjo, nes toks buvo ir Seimo įgaliojimas, priimti estiškas LTSR konstitucijos pataisas, kad žemė, oras ir vanduo yra mūsų, ir apie savų, tai yra, suverenios sovietų respublikos konstitucijos ir įstatymų viršenybę prie sąjunginius. Formuluojama buvo taip, kad anie galioja LTSR teritorijoje tik po to, kai (arba: jeigu) jiems pritaria LTSR Aukščiausioji Taryba. Mūsų šalininkė ir įgaliotinė LTSR Aukščiausiojoje Taryboje Jūratė Kupliauskienė turėjo atsargoj atitinkamą respublikos suvereniteto deklaraciją kaip estų. O gal pavyks, kad priimtų? Dėl konstitucijos pataisų, tai turėjom kišenėj ir visą naują, Sąjūdžio atstovams dalyvaujant rašytą, savaip redaguotą ir Seime patvirtintą, suverenesnę Tarybų Lietuvos konstituciją.
Iš pradžių griežta AT gražiai, kaip iš natų. Niekas neprieštaravo lietuvių valstybinės kalbos įtvirtinimui. A. Brazauskui išvakarėse tą jau buvo leidęs M. Gorbačiovas, tad LKP nomenklatūros atstovai, po pirmos gražios Justino Marcinkevičiaus kalbos, bemaž lenktyniavo patriotizmu. Net J. Baltušis, kiek vėliau pasireiškęs kaip aršus Sąjūdžio oponentas ir šmeižėjas. Dabar, sekdamas J. Marcinkevičium, jis palaikė ir lietuvių kalbos valstybinį statusą, ir trispalvę brangią tautinę vėliavą, kalbėjo už V. Kudirkos sukurtą mūsų himną, už mūsų Vyties herbą. Beje, J. Marcinkevičius formulavo siūlymą tiksliai, nes LTSR konstitucijoje kitaip ir negalėjo būti įrašyta: Lietuvos TSR valstybinė kalba, valstybinė Lietuvos TSR vėliava, Lietuvos TSR herbas. Kiti pasisakę ir net trys SSRS AT deputatai atsiuntę atitinkamą pasirašytą pareiškimą, kurį parėmė posėdžiui pirmininkavęs L. Šepetys, bepridėjo gėlių. Bemaž ant bombos.
Kai kurie gal ne visai susigaudė. Antai vilnietis darbininkas deputatas A. Grišinas pritarė neteisėtai atimtų nacionalinių simbolių ir atributui sugrąžinimui į gyvenimą, o deputatas A. Brazaitis po ilgos ir fundamentaliai reakcingos kalbos vis dėlto numetė vieną lakonišką sakinį: dėl valstybinės heraldikos taip pat palaikau anksčiau kalbėjusių deputatų mintis (plojimai). Taigi Vytį kaip valstybinį herbą palaikė net žmogus, ką tik agitavęs nepalaikyti dirbtinai inspiruojamų, sąmoningų nacionalistinių kurstymų, vengti euforinių būsenų, visuotinai nekenčiamų apsvaigėlių ir ypač to, kas esą pavojingiausia: tautinis apsvaigimas, ultimatumų politika. Tai pirmas žingsnis į fanatizmą, tautinius kivirčus, kurie ne vieną šalį įstūmė į katastrofą. Tokia būsena paruošė terpę ir Hitlerio smogikams, ir Kinijos chunveibinams, pirmiausiai išpjovusiems inteligentiją ir tik po to biurokratus, ir Chomeinio revoliucijos sargybiniams, ir Vengrijos komunistų žudikams 1956 metais. Mokykimės ir siekime, kad nepaplistų mūsų visuomenėje pavojinga nauja socialinė Fabijaus liga, kuriai būdinga baimė būti tarp žmonių...
Šiandien sunku pasakyti arba reiktų specialesnio tyrinėjimo, kiek tokie bauginimai buvo susiję būtent su kažkokia Fabijaus liga (tarkim, giluminė komunistų baimė būti tarp jų nebebijančių žmonių), kiek su centralizuota SSKP instrukcija bei propaganda. Dar visai neseniai Sąjūdžio vadovus inteligentus panašiai baugino A. Jakovlevą atlydėję politrukai (žiūrėkit, atsirasią daug jaunų radikalų, jus pačius patvarkys ir kilsią didelių nelaimių), o vos po savaitės netruks pasirodyti garsusis L. Kapeliušno straipsnis Izvestijose apie šviesiųjų Sąjūdžio protų stūmimą lauk ir įsigalėjimą ekstremistų, kuriems vadovaująs vienas nelemtas profesorius. Smetonininkų, antikomunistų, fašistų pobūdžio insinuacijos buvo tik laiko klausimas, iš jų turėjo formuotis antisąjūdinės ideologinės kovos arsenalas. Priemonės apkalbos, gandai, kvailų kažkieno posakių išpūtimai, gąsdiną kiršinimai...
Taip aprašomasis LTSR AT posėdis ėmė jau versti dar išsyk nesuvoktą naują istorijos puslapį. Suvokiami dalykai buvo kalba ir simboliai, tad vėl prie jų grįžkime. Bet giluminių dalykų dėl herbo, atrodė, nesuvokia net idėjiniai tarybų valdžios šalininkai. Tiesa, ne visi. Dėl herbo nė A. Brazauskas nebuvo gavęs (gal nė neprašęs) leidimo per vizitą pas M. Gorbačiovą. Sumanesnieji turėjo suvokti, kad Vytis griauna visą štampuotą SSRS respublikų herbų paradą. Į tą darželį įšokęs baltasis žirgas jį tiesiog išspardytų arba urmu nuspirtų šalin nerastum veiksmingesnio būdo paskelbti apie Lietuvos atskirumą, jos istorinės teisės pripažinimą.
Sumanesnių arba geriau informuotų buvo ir AT posėdyje. Juozas Nekrošius pasiūlė Vytį tvirtinti ne LTSR herbu, o tautiniu simboliu. Parėmė J. Lukauskas, taip atsirado du pasiūlymai. Pirminis valdžios, V. Klikūnienės (Vytis tautinis herbas), ir papildomas arba alternatyvus, daugelio paremtas Just. Marcinkevičiaus pasiūlymas: Vytis valstybinis, t.y. LTSR herbas. Balsavimas, jau priėmus valstybinės kalbos, LTSR vėliavos ir LTSR himno įstatymas, galėjo būti pavojingas. Čia įsikišo A. Brazauskas. Pasiūlė neskubėti dėl valstybinio herbo, kuris reikalaująs gilesnio apmąstymo ir liaudies pasitarimo. Pirmininkavęs L. Šepetys susiprato (gal buvo susitarę) ir nebesiūlė balsuoti alternatyviai. Leiskime Vyčiui pabūti tautiniu simboliu..., o po to nuspręsime. Tik šeši susilaikė (!), taigi priimta vienbalsiai. LTSR AT leido Vyčiui pabūti ženkleliu atlape. Sąjūdžio pralaimėjimas, kuris tos dienos kontekste net neatrodė svarbus. Einam toliau. Sekantis klausimas.
Tai buvo SSRS konstitucijos pataisos. Paskelbtos liaudies svarstymui, Lietuvoje jos sutiktos beveik 2 milijonų gyventojų nepritarimu parašus surinko Sąjūdis, - pranešė drg. J. Gureckas. Jo, be abejo, ir LKP vadovybės, nuomone, tie pakeitimai netikę, atgyvenę. TSRS liaudies deputatų rinkimo įstatymas svarstytinas atskirai. Tik naujai išrinkti organai turėtų imtis konstitucijos reformavimo lygiagrečiai su sąjunginių respublikų konstitucijų naujomis redakcijomis. Toks esąs siūlomas nutarimo projektas. Jis išdalintas, bet posėdy viešai tuoj pateikė, įtakingos grupės vardu, akademikas V. Statulevičius. Priminęs LTSR MA prezidiumo pareiškimą, kad pagal naujuosius centro projektus respublikų suverenumas ne atkuriamas, o galutinai panaikinamas, jis perskaitė siūlomą AT penkių punktų nutarimą, kuriame pirmaeiliu uždaviniu iškeliami būtent TSRS liaudies deputatų rinkimai. Sąjunginių respublikų konstitucijos turėtų būti parengtos ir patvirtintos prieš tvirtinant TSRS Konstituciją (sutikta plojimais). Taip ryškėjo požiūris, kad LTSR konstitucija gali tapti arba sinchronizuotais spąstais, arba savigyna prieš gresiantį, TSRS konstitucijos pataisomis stiprinamą, imperinį centralizmą. Gintis bet nuo kada? Sąjūdis siūlė tai daryti nedelsiant, kaip pasielgė estai.
V. Statulevičius aptarė irgi parengtą (kartu su Sąjūdžiu ir jo papildomai svarstytą) naują LTSR konstitucijos projektą. Šio dokumento likimas neraminąs būtent dėl centro užmačių suteikti sau konstitucinę teisę naikinti respublikų įstatyminius aktus; bet išeitį V. Statulevičius matė ir vėl kaip utopinę LTSR-TSRS sutartį: kai kas deleguojama sąjunginei kompetencijai nustatant, kad kitais klausimais Respublikoje galioja tik Lietuvos TSR įstatymai. Jei per sutartį, tai tokio sprendimo jokia vietinė tarybinės kolonijos valdžia negalėtų niekad priimti nesusitarusi su visagaliu Kremlium; todėl Sąjūdis blaiviai matė, kad konfrontacija, į kurią ką tik žengė Estijos TSR, neišvengiama.
Debatai mikliai persikėlė į naują Lietuvos TSR konstituciją ar svarstyti jau šioje sesijoje, ar tik atskirus straipsnius (deputatai R. Bliūdžius, V. Kubilius), ar pritariant projektui sudaryti dar vieną deputatų komisiją vadovaujamą A. Brazausko (V. Poviliauskas). Tada išsamiai teisiškai pasisakė Sąjūdžio Seimo tarybos narys advokatas K. Motieka. Mums, Sąjūdžiui, tai dienai duota du pasisakymai. Buvom iš anksto numatę siūlyti įvairius variantus, kad galbūt laimėtume nors esmingiausią minimumą.
Kazimieras Motieka nė kiek nevyniojo į vatą. Nereikia gilesnio šių įstatymų projektų studijavimo, kad pamatytum, jog Konstitucijos pakeitimų ir papildymų nuostatos deklaruojamo sąjunginių respublikų suvereniteto atžvilgiu ir toliau saugo jo realybės apgaulę. Jis priminė Lietuvos mokslininkų paruoštą ekonominio savarankiškumo koncepciją ir SSKP XIX konferenciją. Šiuose dokumentuose tvirtinama, jog tinkamam šalies reikalų tvarkymui visų pirma turi būti sudarytos šios realios sąlygos: 1) pakeista rinkimų sistema; 2) reorganizuota valdžios organų ir valdymo struktūra; 3) atnaujinti įstatymai. /.../ Ar paskelbti įstatymų projektai atitinka teisinės valstybės principus ir XIX partinės konferencijos dvasią? Ne, neatitinka, nes jais dar daugiau negu iki šiol ribojamos sąjunginių respublikų ir tautų teisės ir dar daugiau negu iki šiol stiprinama centralizuota komandavimo ir spaudimo struktūra. Atskleidęs eilę centro projekto prieštaringumų, naujo diktato formų ir apgavysčių, K. Motieka apibendrino: TSRS Konstitucijos papildymais ir pakeitimais šiuo metu siekiama įteisinti sąjunginės respublikos visišką beteisiškumą. Pareikalavęs paviešinti tokio reakcingo projekto autorių pavardes, tuo lyg užbaigęs konceptualų įvadą, K. Motieka trumpai pabrėžė: Lietuvos Konstitucijos [!] svarstymas yra neatskiriamai susijęs su TSRS Konstitucijos pakeitimų ir papildymų projekto svarstymu, tad reikia padaryti Jums žinomas tris pataisas Konstitucijoje. Tačiau Lietuvos Konstitucijos klausimu sesijos Prezidiumas prižadėjo suteikti žodį gerb. prof. V. Landsbergiui.
Priminsiu, kad A. Brazauskas ką tik prieš posėdį pažadėjo leisti ir balsuoti dėl Sąjūdžio siūlymų, nors pats agituosiąs juos atmesti. (Atsiminimuose klysta, neva Landsbergis ketinęs tik supažindinti su estų sprendimais). J. Požela, J. Misiūnas, A. Žukauskas vėl plačiai kalbėjo apie būsimą SSRS konstituciją, o šaunus kolūkio pirmininkas A. Meilus iš vietos šovė į dešimtuką:
- Siūlyčiau papildyti Lietuvos TSR Konstituciją tokia nuostata: TSRS įstatymai įsigali Lietuvoje tik juos patvirtinus LTSR Aukščiausiajai Tarybai!
Čia jau buvo spontaniškai pratrūkęs Sąjūdžio balsas, gana panašiai įrašytas ir naujos LTSR Konstitucijos projekte. Per neįprastą sovietiniam pseudoparlamentui laisvesnių minčių sumaištį LTSR AT sesija artėjo prie naujosios savo konstitucijos dalykų. Sąjūdis žaidė sudėtingą gambitą. Ar pavyks?
Deputatas ir Lietuvos SSR teisingumo ministras (vėliau lojalus nepriklausomai Lietuvai ministras ir ambasadorius) Pranas Kūris, vadovavęs konstitucijos teksto mišriai redakcinei komisijai, pristatė buvusių Lietuvai primestųjų sovietinių respublikinių konstitucijų istoriją ir naująją savarankiškesnę redakciją. Bendroji situacija ši: Lietuvos istorija nežino tokio aktyvaus Respublikos gyventojų politinės valios prasiveržimo reikalaujant naujos Konstitucijos redakcijos. Naujos Konstitucijos idėja yra ir logiškas atsakas į centrinių žinybų ir į ekonominį diktatą ir į pastarųjų metų supercentralizacijos praktiką, ir Respublikos valstybinio, nacionalinio ir kultūrinio suvereniteto ignoravimą, kuris federacinę valstybę palaipsniui paverčia unitarine. P. Kūris referavo apie darbą, kurį atliko AT Prezidiumo sudaryta grupė: gerokai mišri fundamentalių ir pažangesnių teisininkų plejada, rašytojas M. Sluckis ir Sąjūdžio atstovai A. Juozaitis, J. Juzeliūnas, V. Landsbergis, Just. Marcinkevičius, V. Tomkus, A. Žebriūnas. Parengtas Konstitucijos projektas tai savarankiškos valstybės, turinčios būtinus ryšius su TSR Sąjunga, Pagrindinio įstatymo projektas. Ir čia pat P. Kūris atvirai nurodė iškylančią dviejų konstitucijų SSRS ir šio, LTSR projekto koliziją. Lietuviško projekto 70 str. nustatąs, kad TSRS įstatymai galioja Lietuvos TSR teritorijoje, jeigu jie neprieštarauja Lietuvos TSR Konstitucijai. SSRS konstitucijoje priešingai: tuo atveju, kai sąjunginės respublikos įstatymas skiriasi nuo sąjunginio įstatymo, galioja TSRS įstatymas. Kolizija reikš konfliktą, konfrontaciją, kuri bus jau ne teisinė, o politinė.
Konfliktas pereis iš teisinės į politinę plotmę, aiškino P. Kūris. Jums, gerbiamieji deputatai, spręsti, vadovaujantis savo politine išmintimi, sąžine ir įžvalgumu, jaučiant visišką atsakomybę už savo sprendimų pasekmes...
Taip įtaigota, matyt, aptarus su A. Brazausku, didžiulė deputatų atsakomybė kai balsuojant bus daroma sprendimas, už pasekmes. Sau? Lietuvai? Šiaip ar taip, balsuojant! čia artėjo kulminacija.
Dėl Sąjūdžio Seimo, kurio autoriteto P. Kūris nekvestionuojąs, tai Seimas projektui pritaręs ir pakvietęs AT deputatus balsuoti savo sesijoje už jį; bet štai iš to paties Seimo sesijos šiandien gautas A. Juozaičio pasirašytas papildomas 11 puslapių protokolas su naujais redakciniais pasiūlymais ir pastabomis... Kada tai įmanoma nagrinėti? O kas būtų, jeigu reikėtų balsuoti dėl visų 178 konstitucijos straipsnių?
Paveikslas nelyginant dvejų parlamento rūmų: bendruomenių (tai Sąjūdis, Sąjūdžio Seimas) ir lordų (LKP paveldimos luominės kėdės)... Abejuose vyksta sesijos. Totalitarizmo sistemoje gimstanti demokratinė sandara?.. Bet štai konkrečiai dėl LTSR konstitucijos lordai vis linksta ir siūlo dar nieko nepriiminėti. Visaliaudinis svarstymas ir kiti pretekstai. Deputatas Č. Karbauskis pareiškė, kad geriausia demokratija esanti jo ir kituose kolūkiuose, kur Sąjūdis dar neįsisiūbavo, todėl reikia elgtis demokratiškai. Sąjūdžio pasiūlymai, kaip didžiųjų demokratų pasiūlymai, yra tikrai nepragrįsti. Šiandien mes Konstitucijos priimti negalime. Deputatas S. Giedraitis (būsimas burokevičininkas, ėjęs prieš nepriklausomą Lietuvą) jau žino, kad šiandien bus sudaryta tik parlamentinė komisija naujos Respublikos konstitucijos galutiniam paruošimui, siekiant jos kaip visumos (ne atskirų naujų straipsnių!) priėmimo... Deputatas A. Čuplinskas: komisija, visaliaudinis svarstymas, nereikia atskirų pataisų, o pateikti sesijai visą iki vasario vidurio (šešioliktosios?), bet pirmiausiai gauti liaudies pritarimą (Kremliuje ar Lietuvoje?). Deputatė Z. Kaziukonienė: komisija, liaudies svarstymas, ir tik tada... Deputatas L. Sabutis prokuratūros darbuotojų susirinkimo vardu: nauja parlamentinė komisija ir visaliaudinis svarstymas; be to, pasiekti, kad TSRS konstitucijos papildymai neeilinėje [SSRS AT] sesijoje nebūtų priimami tol, kol nebus paritetiniais pagrindais sudaryta komisija iš visų sąjunginių respublikų atstovų paruošti naują, visiškai aiškią ir pilną TSRS konstitucijos redakciją, suderintą su sąjunginių respublikų konstitucijomis. Nuoseklu ir nerealu, net beviltiškai utopiška, kad ten būtų galima to pasiekti. Tik idėja teisinga: ne respublikines konstitucijas vėl priiminėti ar taisinėti pagal primestą sąjunginę, o kad pastaroji kiltų iš respublikų sprendimų. Praktiškai, likus vienuolikai dienų, vėlgi utopija. Gal dėl to prokuratūros kolektyvas mano, kad Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba jau dabar galėtų pasinaudoti suverenia teise... Taigi sumaniai pritarta abiem pusėm, ir vilkinimui, ir lūžiui jau dabar.
Vienareikšmiškai kalbėjo Vytautas Landsbergis (Sąjūdžio atstovas), deputatai Alfonsas Žalys ir Jūratė Kupliauskienė. Mano kalba yra paskelbta (pvz., knygoje Atgavę viltį, II leid., Toronto-Kanada, 1991), tai priminsiu tik porą elementų. Neturime prašyti iš ten teisių, kurios yra mūsų, nes prašydami patys atiduodame. Deputatai gali tapti atstovais, jeigu jaučia liaudies troškimus. 1 700 000 Lietuvos gyventojų parašais jau pasisakė už jos savarankiškumą. Tai išreikšta Sąjūdžio Seimo aprobuotame naujos konstitucijos projekte, kurį galima būtų priimti visą, pratęsiant AT sesiją, arba nors keletą svarbiausių straipsnių, arba nors tą vieną, gyvybiškai svarbųjį, naująjį 70 straipsnį: TSRS įstatymai galioja Lietuvos TSR teritorijoje tik tuo atveju, jeigu jie neprieštarauja Lietuvos TSR konstitucijai. Taigi trys galimi variantai, dėl kurių AT apsispręstų balsuodama. Dar mėginau paveikti ir tiesiai A. Brazauską, kreipdamasis viešai asmeniškai, kad jis nepasisakytų prieš kaip iš anksto numatęs ir perspėjęs.
Klaipėdietis deputatas A. Žalys tiesiai šviesiai pakvietė deputatus balsuoti už buvusio 70 straipsnio (TSRS įstatymai yra privalomi Lietuvos teritorijoje) kaip antikonstitucinio mūsų žmonių atžvilgiu pakeitimą siūlomu naujuoju. Jis priminė ir visai konkrečius dalykus, antai sąjunginių dokumentų diktatą, kiek tūkstančių naujų gyventojų turi būti kasmet aprūpinami butais. O tai ne vien darbininkų migracija, bet ir šiauriečiai, ir murmanskiečiai, ir dimisijos karininkai visi su privilegijomis, kuomet 8,5 tūkstančio Klaipėdos medicinos ir švietimo darbuotojų mes šiais metais tegalime skirti tik 7 butus. Čia Lietuvos nelaisvė ir neteisybė buvo itin akivaizdi.
J. Kupliauskienė pasiūlė konstitucijos projektą patvirtinti iki Naujųjų 1989 metų, o kadangi nežinia, kaip klostysis dalykai SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje lapkričio 29-ąją, tad jau šiandien balsavimo tvarka įterpti naują 70 straipsnį ir kitas pataisas į esamą konstituciją (plojimai!). Ji pateikė, ištisai perskaitydama, Sąjūdžio parengtą estų pavyzdžio Deklaraciją apie Lietuvos TSR suverenitetą, kuria, be kita ko, Aukščiausioji Taryba skelbtų, "kad iki sutarties tarp TSRS ir Lietuvos TSR sudarymo visi TSRS įstatymai Lietuvos TSR teritorijoje įsigalioja tik juos ratifikavus Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje". Tas pat ir SSRS konstitucijos pakeitimams ir papildymams!
Žodžiu, savigyna nedelsiant. J. Kupliauskienė dar pateikė ir Lietuvos TSR AT rezoliucijos apie būsimus LTSR - TSRS sutartinius santykius projektą. Pirmininkaujantis L. Šepetys nei komentavo, nei pasakė ką nors apie pastarųjų dviejų projektų svarstymą ir balsavimą. Padėtis AT būtų galėjus tapti nebekontroliuojama.
Vietoj to LKP paleido paskutinę numatytą apkabą. Tai buvo J. Požela, J. Paleckis, A. Brazauskas.
J. Požela konstatavo "situaciją be išeities", kurioje nereikia eiti į konfrontaciją, o pavesti LTSR AT susitarti su TSRS AT.
J. Paleckis konstatavo artėjantį balsavimą svarbiausiuoju klausimu: ar sudarius komisiją bereikia dar papildomai balsuoti dėl kelių pataisų dabartinėje konstitucijoje, kas būtų tik "simbolinis gestas". (Kaip tik šią instrukciją posėdžio pirmininkas įvykdė). Siūlė neva pagalvoti, "ar tai būtų iš tiesų tvirtumas, ar tik euforija". Deputatas itin įdomiai pastebėjo, istoriškai paliudijo, kad "šiandien pirmąkart čia buvo balsuota nevieningai" (išties, vienas kitas susilaikė). Nūnai pasirenkant, J. Paleckis stebėsiąs kaip balsuoja Justinas Marcinkevičius (mačiau, kaip Justinas susigūžė deputato kėdėje) ir A. Brazauskas (sėdėjo aukščiau, vadovybės vietose). Prieš kelias dienas susitikime, sakė Paleckis, Sąjūdžio atstovai kalbėję apie akciją prieš pataisas SSRS konstitucijoje, bet kažin, ar tai būsianti pagalba M. Gorbačiovui. Taigi tuoj balsuojant (dėl šios procedūros juk sutarta!) verta esą žvilgčioti į J. Marcinkevičių ir A. Brazauską.
L. Šepetys čia tikslingai nutraukia diskusijas, ir kalba A. Brazauskas. Nieko apie laukiamą balsavimą dėl konstitucijos, tik dėl darbinio nutarimo. Siūlo jį priimti. Komisiją galima dar papildyti. Įtraukime ir Sąjūdžio, ir "Jedinstvos" atstovus, "bendromis jėgomis dirbsime toliau". Tikriausiai, tai ne pasityčiojimas. O šiaip nebent "pagalvoti, ar mums reikia dabar šuoliuoti su šita konstitucija". Klausimas esąs pernelyg sudėtingas. Štai siūlomas Sąjūdžio paskleistas įstatymo projektas. "Tokį įstatymą prieš dvi dienas priėmė estai. Estams yra pasiūlyta sušaukti naują sesiją ir atšaukti įstatymą. Kam mums to reikia? Vienadienis drugelis...
Tai buvo įsakmus įtaigojimas pirmiausiai partiečiams, kad jokio konstitucinio sprendimo nereikia; o argumentas kad Maskva estams jau pasiūlė atšaukti. Pagal anų laikų leksiką ir mentalitetą. Partijos pasiūlymas - šventas dalykas. Estai, greit paaiškėjo, jau buvo kitokie: jiems pasiūlė, o jie neatšaukė! Lietuvos SSR vadovybė tebebuvo gerai išauklėta. Ir vis dėlto balsavimas, nors ir dairantis į Justiną Marcinkevičių ir A. Brazauską, galėjo tapti pavojingas. Gal todėl panaudota anas rafinuotas būdas vožtelti Justinui, kad jis, įtakinga asmenybė, kartais nebalsuotų atvirai ir agituojamai už Sąjūdžio poziciją...
Ir dar paprastesnis būdas procedūra.
L. Šepetys: "Jau siūloma balsuoti, ir pateiktas jums nutarimo projektas, ir draugo A. Brazausko baigiamasis žodis. Yra klausimų? /.../ Tada kas už tai, kad būtų jums pateiktas nutarimo projektas dėl Lietuvos TSR Konstitucijos priimtas su tais pasiūlymais, kurie čia buvo pateikti [?], ir personaliai sudarant komisiją. Prašau pakelti rankas. Ačiū. Kas prieš? Ar yra susilaikiusių? Nėra. Nutarimo projektas priimtas vienbalsiai. Tokiu būdu, draugai, nežinau ar yra reikalo balsuoti už kitus dalinius pasiūlymus.
Balsai iš salės: Nereikia. [Kažin, ar sakyta kitokių nuomonių].
L. Šepetys: Nebėra reikalo balsuoti? Nebėra. Ačiū. /.../ Pradedame svarstyti septintąjį sesijos dienotvarkės klausimą.
Anot klasikų, rankų miklumas. Svarbiausias laiką tempiąs AT nutarimas dėl dar vienos komisijos priimtas, o daliniai pasiūlymai konstitucija, suvereniteto deklaracija, esminis konstitucijos pataisos straipsnis nebereikalingi... Kai kas iš mūsiškių liudininkų pasakojo matęs kaip A. Brazauskas kūno kalba parodęs L. Šepečiui eiti darbotvarkėje toliau. Pats L. Šepetys atsiminimų knygoje to neatsimena, tik truputį cituoja stenogramą ir teisinasi, kodėl nei aš, nei kas kitas iš deputatų nebedrįsome /.../ nebesiūlėme atskirai balsuoti dėl estiškų pataisų bei deklaracijos (cituotoje knygoje, p. 333). Sąjūdininkai visi atsimena, kad priblokšti ir protestuodami išėjo iš AT posėdžio ir rūmų. Traukėme būreliu sutemose per visą prospektą į Teatro draugiją, kur jau formavosi Sąjūdžio Tarybos posėdžių vieta ir būstinė. "Jautėmės /.../ tartum būtume buvę išduoti", prisimena V. Čepaitis (cituotoje knygoje, p. 171). Jautėmės ir įpareigoti - pirmiausiai, susivokti naujoje politinėje padėtyje, nedelsiant apsispręsti dėl atsakomųjų veiksmų ir tolesnės strateginės laikysenos. Pralaimėjimą reikėjo paversti laimėjimu, ir to pasiekėme. Kompartija liko susidirbusi, toliau degradavo, blaškėsi ir po trijų mėnesių triuškinamai pralaimėjo rinkimus į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Sąjūdis juos laimėjo santykiu 36:6. Vydamasi traukinį, gegužės mėnesį V. Astrausko - A. Brazausko vadovaujama AT jau priėmė ir suvereniteto deklaraciją, ir tokias gąsdinusias vietinės konstitucijos pataisas. Į Baltijos kelią jie neatėjo. Naujai demokratiškai išrinktoji Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11-ąją vienu smūgiu perkirto ir konstitucinį Gordijaus mazgą.
Be dramos veikėjų. kurių vaidmenys čia kiek aprašyti, lapkričio 18-osios vyksmas apėmė ir stebėtojus klausytojus. Minia stoviniavo aplink AT pastatą su radijo imtuvėliais rankose, išeinančius sąjūdininkus iš karto apkeikė už tokį nesėkmės rezultatą, net vadino išdavikais; aiškinom įvykį; kiti klausėsi transliacijų ir aptarinėjo namuose. Pacituosiu vieno jų dienoraštį. Tai literatūros mokslininkas ir sąjūdininkas Vytautas Kubilius.
XI. 18. Aukšč. Tarybos sesija. Ar nebus visų demokratinių vilčių dramatiškas epilogas
Priimtas liet. kalbos valstybinis statusas. Puiku. Bet jį seka komentuojantis įsakas, kuris ilgai bus svarstomas
Priimtas himnas ir vėliava
Ar nebus Sąjūdis nusiginklavęs? Kas beliko jo rankose? Konstitucija. Bet Brazauskas nukelia jos priėmimą į šv. Nikadą. Tik ką grįžo iš Maskvos. Ir atmeta estų pavyzdį, nes Maskva pareikalavo sušaukti sesiją ir paneigti priimtą nutarimą
Ir visi atsitraukė. /.../ Kas toliau? Turbūt mikliai suveikė partija, perimdama simboliką, perimdama suverenumo šūkius. /
XI. 23. Mūsų pralaimėjimą, išsigandimą ir estų išdavystę laikraščiai skelbia išminties žingsniu. /
Vis dėlto Brazauskas parklupdė Sąjūdį, apmovė. Dabar eiti į opoziciją tai reiškia į pogrindį. O partijai jis nereikalingas. Jis atliko savo darbą dabar ji apsiginklavo jo lozungais. Žiaurus žaidimas su monopoline jėga. /
XI.24. /.../ Požela pasakė, kad nėra jokio realaus suvereniteto. Tai kokia prasmė jį skelbti. Tik užerzinsi. Bet Konstituciją reikia greitai priimti. Aiškūs prieštaravimai. Ir potekstė: Sąjūdis atliko savo darbą ir gali nešdintis.
Matyti, kaip nori Sąjūdį išstumti ir vėl likti arenoje vienai jėgai. Žūtbūt nepasiduoti, būtinai išlikti reikia.
Nepasidavėme, išlikome, ir Lietuva ėjo pirmyn.
Skirta: "Akiraciai", 2009.01.15
