Egzistuoja keistas požiūris į žmogaus teises kaip ypatingą ir išskirtinai Europos kultūros palikimą. Kai kurie tvirtina, kad nei Afrika, nei Azija neturi su tuo nieko bendra. Pridėję prie Europos jaunesniąsias senosios Motinos dukras, abi Amerikas, galėtume sakyti, kad šis didis trikampis, skelbiantis intelektines ir moralines žmogaus teises, yra daugiausiai žadantis Vakarų visetas.
Mūsiškoji Vakarų misija buvo išplėtoti žmogaus teisių idėją ir įterpti ją tarp visuotinių vertybių laisvės, demokratijos ir įstatymo valdžios. Mielai tikėjome ir atkakliai laikėmės jų visuotinumo, tad ir pritaikomumo visiems ir visur. Naudotis jomis irgi tapo arba turėtų tapti visuotine žmogaus teise. Kartais vartota ir frazė visame pasaulyje pripažįstami principai ir vertybės.
Ir vis dėlto, ką darysime, kaip gyvensime, kai kažkur tironijose ir satrapijose tos vertybės moraliai atmetamos ir teisiškai nepripažįstamos? Kai jos nėra bendros su mūsiškėmis? Mat kai kurie svarbūs partneriai noriai pataria mums pamiršti apie pasaulinę vertybių skalę. Tos vertybės, įskaitant žmogaus teises, antai ryžtingai atmestos ir kritikuojamos buvęs Rusijos prezidentas pavadino jas nelemtu Vakarų kolonializmu. Apie neatimamą rusų ir kinų teisę gyventi demokratijoje netenka nė kalbėti.
Mes norime visur matyti demokratiją. Vis dar tebesiginčijama tik dėl to, kokiais būdais (jokios jėgos, jokio eksporto!) ir kada ją skatinti, o ne dėl pačios esmės.
Jei ji pageidaujama, tebujoja demokratija kaip žolė. O gal, jei tokio noro nėra, teišnyksta ji ir teilsis ramybėje. Ar pritariate, ponios ir ponai? Kaip regis, toks pasyvus požiūris eina koja kojon su augančia nepagarba viskam, kas žmogiška, išskyrus jėgą ir malonumą. Didieji Visuotinės deklaracijos signatarai šaiposi iš jos, nors pasirašė.
Nūdienis plačiai paplitęs reliatyvizmas tikrina viską, ypač mūsų žmoniškąsias vertybes. Europos Sąjungoj susivienijusios demokratijos ir tam tikra Rytų nedemokratija eina kartu skelbdamos bendrąją laisvės, teisingumo ir žmogaus teisių erdvę, ir net arkliai iš to nesijuokia. Tai gražiai atrodo ant popieriaus, su parašais atskirai nuo sveiko proto. Deja, žmogaus teisės tikrinamos pažeidimais, o ne parašais ant popieriaus.
Neseniai demokratijos sutarė su ta viena nedemokratija dėl okupuojančios kariuomenės atitraukimo prie ankstesnių linijų, buvusių prieš Gruzijos užpuolimą. Kai susitarimas tapo išmestas į šiukšliadėžę, baikščiosios demokratijos sunkiai vargo, kad rastų neegzistuojančio atsitraukimo proceso formulę, į kurią, tiesą sakant, įslydo papildomas okupantės pajėgų skaičius ir okupuotos žemės aneksija. Išėjimas reiškia įėjimą. Ar atpažįstate šį naujojo Orvelo žodyno perfekcionizmą?
Nenuostabu, kad ištrinamos pagrindinės žmogaus skiriamos savybės: moralė amoralumas, demokratija nedemokratija, laisvosios visuomenės nelaisvos visuomenės, įstatymo valdžia ir diktatoriški įstatymai, kuriuos valdantysis klanas primeta tautai. Koks skirtumas, ponios ir ponai?
Naujasis orvelizmas taip paprastai performuluoja koncepcijas, pavyzdžiui, moralę į suverenią moralę, demokratiją į valdomą demokratiją ir panašiai, kad vis svarbesnė tampa žmogaus teisė išsaugoti normalaus proto vertę.
2005 m. ir 2009 m. Europos Parlamentas šiuo klausimu priėmė bent dvi svarbias rezoliucijas, patvirtinančias Europos tapatybę.
Leiskite man pacituoti kelias pozicijas iš abiejų minėtų Europos dokumentų, kurių viename kalbama apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, o kitame apie Europos sąžinę (!). Taigi, Europos Parlamentas
minėdamas ir gedėdamas visų per karą žuvusiųjų bet kurioje pusėje ir laikydamas tai bendra Europos tragedija,
prisimindamas, kad kai kurioms valstybėms Antrojo pasaulinio karo pabaiga reiškė stalinistinės Sovietų Sąjungos primestos tironijos atnaujimą,
išreiškia pagarbą tiems, kurie kovojo su tironija, ir ypač tiems, kurie tapo jos aukomis;
atnaujina savo įsipareigojimą kurti taikią ir klestinčią Europą, kuri grindžiama pagarba žmogaus orumui, laisvei, demokratijai, lygybei, teisinei valstybės ir žmogaus teisių vertybėmis.
Kadangi aukoms nėra skirtumo, kuris režimas ir dėl kokių priežasčių atėmė jų laisvę, juos kankino ar žudė,
reiškia pagarbą visoms totalitarinių ir nedemokratinių režimų Europoje aukoms ir nusilenkia tiems, kurie kovojo su tironija ir priespauda;
yra įsitikinęs, kad pagrindinis komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimų atskleidimo ir įvertinimo tikslas yra susitaikymas, kurio galima pasiekti pripažįstant atsakomybę, prašant atleidimo ir skatinant moralinį atgimimą.
Kol to nepasiekėme, nėra kitų būdų, kad anie žmogaus teisių pažeidimai būtų pamiršti ar numalšinti, o teisingumas karaliautų.
Devintojo dešimtmečio pabaigoj masiniame lietuvių Sąjūdžio susivienijime vardan nesmurtinio, moralinio ir politinio Lietuvos išlaisvinimo atsižvelgėme į dar vieną ypatingą dalyką. Šalia žmogaus teisių turėtų būti pripažįstama ir teisė turėti savo tėvynę. Pažvelkime į tai iš esmės. Kai iš tavęs pavagia tėvynę ir esi priverstas garbinti šalį okupantę kaip savo naują didžiąją tėvynę, ar tu turi teisę nesutikti su tuo ir priešintis smurtui, neteisybei, griovimui ir pažeminimui?
- Žinoma, turi, - sako moralios ir teisinės tapatybės Europa.
- Ne, - sako putinistinė Rusija, nepriklausanti Europos identitetui. - Jūs pažeidėte sovietų totalitarinę teisę ir nusipelnėte visų bausmių, įskaitant mirties bausmę.
Ką gi, netrukus pristatysiu vieną tokių bausmių, pažeidžiančių visas įsivaizduojamas žmogaus teises. Dabar sutelkime dėmesį į namus ir tėvynę.
Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Tautose dominuojantys jo laimėtojai pripažino žydų teisę turėti tėvynę. Ši teisė buvo greitai įgyvendinta, sukuriant Izraelio valstybę ir kariaujant jos gynybos karą, pažeidusį daugelio arabų žmogaus teises. Dabar ten klesti terorizmas. Jį skatina dideli interesai ir didžiausioji regiono valstybė, kuri siekia despotiškos ir atominės hegemonijos ir teigia, kad ištrins Izraelį iš pasaulio žemėlapio. Vėlgi, kartu su keliais milijonais žmonių. Situacija gana paprasta. Pasaulio taika ir visas pasaulis bet kada gali sprogti dėl kovos už žmogaus teises! Taip, jei jums labiau patinka šis širdies pretekstas, padovanotas kartų kartoms, ir kažkurie pakvaišėliai renkasi žudymą, o ne gyvenimą.
Galime palyginti: čečėnai bandė atgauti XIX a. viduryje Rusijos užkariautą tėvynę. 1944 m. ir 19942004 m. Maskvos atsakas buvo artimas Galutiniam sprendimui, kaip nacių - žydams. Europa tylėjo, tarytum tie musulmonai Kaukaze nebūtų žmonės. Po to, teisybės dėlei, Europos žmogaus teisių teismas patvirtino šimtus bylų dėl kompensacijos nukentėjusioms čečėnų šeimoms. Nepaisant to, ligi šiol niekur nepripažintas nė vienas karo nusikaltimas Čečėnijoje.
Panašiai ligi šiol nepajudėjo 1940 m. Katynės žudynių pripažinimas karo nusikaltimu ir aukų šeimų teisių pažeidimu. Rusijos valdžia tai atkakliai neigia, teigdama, kad SSRS tuo metu nekariavo. Ji laikosi tokios pozicijos, nepaisant Stalino ir visos jo šutvės parašų ant Lenkijos karo belaisvių mirties bausmės dokumento.
Žmogaus teisių yra visa įvairovė. Paimkime teisę į paprastą pagarbą žmogui (Habeas Corpus ir pan.). Tokiu atveju visi yra svarbūs savo orumu, o ne dėl socialinės padėties. (Čečėnų valstiečiai juk neteko visko: gyvenimo, orumo, nuosavybės, jau pripažintos valstybės. Nota bene, tai tebevyksta tolimiausiame nebylios Europos kampelyje). Paimkime teisę nebūti skriaudžiamu ir neskriausti kitų. Paimkime pagrindinę vaikų teisę nebūti žalojamiems žudynių žaidimų kompiuterių ekranuose, kurie, atrodo, yra pelningas verslas degeneravusioms kompanijoms. Kas apgins mūsų vaikus nuo protinės prievartos? Kaip visur kovoti su visa diskriminacija?
Jei nemanote, prisiminę Katynę, kad enkavedisto paleista kulka į jūsų galvą yra mažiau skausminga negu esesininko, sutiksite su Europos Parlamento nuostata nediskriminuoti aukų. Tačiau milijonai vis dar diskriminuojami dėl tebesitęsiančio abejingumo, jei ne iš baimės.
Panaši situacija su nusikaltėlių nediskriminavimu. Niurnbergo teisme naciai nebuvo diskriminuojami didžiausiame nusikaltime, todėl jie kartu su nekaltaisiais sovietais liko išteisinti dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios. Ponas Ribbentropas buvo pakartas už kitus nusikaltimus. Ponas Molotovas gyveno ilgai nebaudžiamas ir ne skurdžius. Tai buvo jo privilegija.
Neseniai Gruzijos grupei buvo atimta teisė dainuoti Eurovizijos konkursą rengiančioje nedraugiškoje šalyje. Maskva nusprendė už Europą, ir tai buvo normalu jom abiem.
Ar tu turi teisę dainuoti savo valstybėje ir nebėgti nuo ginkluotų okupantų tankų? Šia teise pasinaudojome Baltijos šalyse per taikią ir moralią Dainuojančią revoliuciją devintojo dešimtmečio pabaigoje. Po to, 1991 m. sausį, Lietuvoje sovietų okupantai brutaliai atėmė šią žmogaus teisę dainuoti. Tai lėmė mūsų neginkluotiems piliečiams daug baisių mirčių ir nesuskaičiuojamų sužalojimų, o teisingumas žudikų vis dar nepasiekė. Siekti teisingumo taip pat turėtų būti viena žmogaus teisių.
***
Ar tebėra teisė tikėtis tinkamos pagarbos ir atsiprašymo už tuos neginkluotus civilius, tarkime, jūsų šeimos narius, kurie buvo ne šiaip nužudyti, o mirtinai nukankinti? Liudvikas Simutis iš Lietuvos galėtų būti tinkamas pavyzdys. Jis tebuvo mažas berniukas, besimokantis pradinėje mokykloje, kai pamatė savo tėvo mirusį sudarkytą kūną tarp 73 kankinių - buvusių politinių kalinių ir vien įtariamųjų, kuriuos sovietų kareiviai bėgantys nuo artėjančios vokiečių kariuomenės ir keli vietiniai komunistai, tapę itin sunkaus karo nusikaltimo okupuotoje žemėje bendrininkais, nežmoniškai nukankino. Katynėje skaičius buvo didesnis, tačiau stilius pranoko čia. 1941 m. birželio 28 d. teismo medicinos protokole parašyta: Simutis. Pilvo srityje ryškios lavondėmės. Lytiniai organai sumušti. Ant krūtinės ir kaklo mušimo žymės su kraujosruvomis. Nugaroje šautinė žaizda (kulka išėjo priekyje per šonkaulius). Simučio tėvas buvo identifikuotas, tačiau daugelis kitų ne.
Iš to paties protokolo (žr. knygą: Pamirštas SSRS karo nusikaltimas, V., 2006) sužinokim bent apie dar dvi aukas ir, žinoma, ypatingą stilių.
Neatpažintas. Ryškios lavondėmės. Nugaros ir pečių oda sutrūkinėjusi. Nugara stipriai sumušta. Plaštakų oda nulupta. Kairėje kirkšnyje 4,4 cm pjautinė žaizda. Galva sumušta, kaukolė suskaldyta. Viršutinis ir apatinis žandikauliai supjaustyti. Gerklė pragręžta per burną. Liežuvio nėra. Tarp akių ir nosies žaizda.
Neatpažintas. Krūtinės srity ryškios lavondėmės. Lytiniai organai sumušti. Dešinė akis išdurta. Smegenys pragręžtos.
Po 66 metų Liudvikas Simutis bandė siekti teisingumo. Nė vienas prakeiktas nusikaltėlis ligi šiol nenubaustas, tačiau karo nusikaltimams nėra senaties (vienas žudikas tebegyvena saugiai priglaustas Rusijoje). L. Simutis per Lietuvos teismą pareikalavo iš Rusijos kompensacijos už tėvo netektį. Taip jis bandė gauti tiesiog nusikaltimo fakto pripažinimą. Įsivaizduojamas Rusijos teisinių ir valstybės institucijų atsakas galėtų skambėti taip: Pone Simuti, labai apgailestaujame dėl to, kas nutiko Jūsų tėvui, ir dėl to, kad 1941 m. likote našlaitis, tačiau prašom suprasti ir mus. Mes negalime pripažinti, kad 19401941 m. J. Stalinas ir Raudonoji Armija padarė Lietuvoje ką nors negera. Todėl pamirškite savo sielvartą ir viso gyvenimo skausmą ir eikite pragaran, nes tai geriausia vieta, kur pamirštamos visos viltys.
Tikrasis atsakymas buvo trumpesnis. Rusijos Federacija nesutinka ir neketina sutikti su šios bylos nagrinėjimu, vykstančiu Lietuvos Respublikos teismuose. Rusijos užsienio reikalų ministerija žengė dar toliau ir įspėjo Lietuvos valstybę imtis priemonių, kad panašių bylų Lietuvos teismuose nebūtų. Tarptautinės teisės pažeidimu buvo pavadinti ne sovietų armijos, o Lietuvos teismų veiksmai. Atitinkamas Lietuvos teismas informavo poną Simutį tiksliau ir mandagiau: Atsakovė atsakydama į byloje pateiktą paklausimą aiškiai nurodė reikalaujanti taikyti imunitetą.
Pagal tarptautines taisykles Rusijos Federacija išties turi teisinį imunitetą nuo tyrimų ir ieškinių užsienyje dėl jos pareigūnų įvykdytų ir tirtų nusikaltimų. Ar ji turi moralinį imunitetą? Taip, išties. Jokių moralinių problemų. Aiškiausia pamoka perskaitęs anuos teismo medicinos protokolus iš pragaro, pamiršk apie visas žmogaus teises.
***
Manau, kad abstrakti žmogaus teisių koncepcija turi būti išaiškinta. Pats laikas geresnei apibrėžčiai. Žmogaus teisėms iš tikrųjų reikia kelti naujus klausimus.
Kas yra žmogus pats savaime nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos? Ar dar negimęs žmogus yra jau žmogus, o gal mokslinčiai gali jį vertinti ir šalinti tik kaip auglį?
Leiskite man priminti, kad yra auglių, kurie jaučia glostančias motinos rankas, girdi muziką ir yra patenkinti mylimi. Bėda, kad jie negali pasakyti: Atsiprašau, aš neturiu į tai teisės.
Ar tai žmogiška reakcija, ar ne, dar tebebūnant įsčiose jausti ir skausmą (ar naikinantį sužeidimą), ir mėgautis neapsakoma meilės šiluma? Kur ta skiriamoji linija ir pagrindinė teisė gyventi jau atsiskyrus nuo motinos kūno (kūdikiai mėgsta būti pakabinti ant jos pilvo), džiaugtis ilgu gyvenimu bėgiojimu ir siekti laimės?
Pastaroji žmogaus teisė buvo paminėta pirmojoje pasaulio konstitucijoje Jungtinių Valstijų konstitucijoje ir visai neseniai budistų valstybės Butano konstitucijoje. Labai vertinu tos šalies Ministro pirmininko paaiškinimą, kad tikslas yra ne pati laimė, nes jos sampratą turi sau apibrėžti kiekvienas žmogus atskirai. Valdžios tikslas esąs sukurti sąlygas siekti bendros nacionalinės laimės. Tai šiek tiek skiriasi nuo kasdienės europiečių mantros apie bendrąjį nacionalinį produktą, paliekant laimę nuošalyje. Prisiminkim neseniai įvykusį Jo Šventenybės Dalai Lamos vizitą Europos Parlamente, kai jis kreipėsi visumos posėdyje ir pastebėjo, kad jo kasdienis maisto vartojimas pasibaigė 10 val. ryto (tuo tarpu jūs baigiate valgyti vidurnaktį). Budisto laimei nereikia aukšto pragyvenimo lygmens išreikšto doleriais. Vertėtų čia palyginti mūsų didžiųjų teisių, miglotų ar minimalių pareigų, nesibaigiančių problemų sąrašą be jokių sprendimų vardan ko visa tai?
Žmogaus teisės be žmoniško požiūrio ir užuojautos yra tušti žodžiai politinėms spekuliacijoms. Ar pageidautumėt ilgesnių internetinių debatų skirtingai gendančiais mobiliais telefonais, o gal pasikalbėti su visai nužmogėjusiais tipais? Baikit juokus. Apaštalas sakė: jei neturiu meilės neturiu nieko. Tai vertėtų gerai apmąstyti, nes per 2000 metų mes netoli pažengėme svarbiausiuose dalykuose. Gali būti, kad dabar be solidarumo ir užuojautos, jau nekalbant apie meilę, kovodami ir kovodami už visas teises, netgi pagrindines ir visuotines, tačiau susimaišiusias su abipusiu priešiškumu ir neapykanta, mes kaip civilizacija tapsime niekuo. Siekiančiam to išvengti pasauliui reikia naujos, o ne dabar vyraujančios vartotojiškos gyvenimo filosofijos.
Naujoji galėtų būti pavadinta Visatos našlaičių solidarumu, našlaičių, kurie vis dar tiki rasiantys Tėvą.
Pagal kalbą Oslo Laisvės forume, Oslas, 2009 m. gegužės 20 d.
