Lietuvos Sąjūdis atliko istorinį žygį: jis sutelkė daugybę geros valios žmonių ir be jokio revoliucinio smurto vos per 20 mėnesių išlaisvino Lietuvą iš sovietų vergovės. Tą lyg ir žinome: Sąjūdis - jėga! Pasvarstykim pagrindinį klausimą: o kaip Sąjūdis tapo tokia jėga?
Sąjūdis nešė vertybinę ideologiją, gyvenimo prasmę, turinį, kurių žmonės buvo pasiilgę. Sovietinis gyvenimas buvo prispaustųjų gyvenimas arba žmonių, kurie nukreipia savo mintis į buitinius dalykus - arba į buitinį vargą , arba į kokį nors laimėjimą : štai galų gale gavau šaldytuvą. Tokio lygio rūpesčiai ir tokie džiaugsmai. Bet štai atsiveria kiti horizontai. Primenami kiti gyvenimo pagrindai. Kaip mes gyvename, kodėl, ko mes norime? O mes norime būti žmonėmis ir tarpusavyje, ir kad niekas kitas mūsų neniekintų ir nespardytų. Mes norime galų gale nebijoti jokių gąsdintojų ir įsakinėtojų, kurie tave žemina savo įsakinėjimais ir gąsdinimais.
Tai buvo lūžis! Daugybė žmonių pajuto, kad jie nieko nebijo, nes jie eina tiesos keliu ir jų - tiek daug. Tai buvo ir ryžtas, ir susivokimas eiti ir padėti kitam, kurį skriaudžia ir gąsdina. Ne tik sau, ne : svarbiausia padėti kitam, stoti greta, pajusti ir pasijusti, kad žmogus žmogui artimas. Visai nepažįstamas, bet artimas, kuris tau duoda ranką. Ir jūs esate visi kartu vardan šviesaus ir garbingo tikslo, o kad žmogus žmogui artimas- tai taip ir turi būti.
Visame tame labai daug krikščionybės. Esminiai dalykai. Kartais reikia priminti arba prisiminti tokius dalykus, kad Bažnyčia tai ne pastatas, į kurį susirenkama, bet žmonės, kurie susirenka. Bendrija, kuri susirenka. Vingio parkas su šimtais tūkstančių. O Dievas norėjo, kad jie ten susirinktų , tokie įvairūs, bet visi pakylėti, įkvėpti vilties regėjimo, ir tai buvo Bažnyčia. Senas architektas, Lietuvos savanoris, kuris sveikino Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą Sporto rūmuose, pasakė: Čia Lietuvos šventovė. Aš buvau padėjęs jam užlipti į sceną, stovėjau netoli, bet tik dabar suprantu, po daugybės metų, visą tų žodžių reikšmę. Ne Sporto rūmai, ne Vingis arba Kauno Santaka, ne pats greitkelis nuo Vilniaus iki Talino, bet žmonės , kurie ten atėjo pakilia dvasia, buvo šventovė, Bažnyčia.
Žinoma, Mišios nesitęsia visą laiką. Po jų žmonės išsiskirsto dirbti savų darbų ir ten jau visaip būna, visaip atsitinka. Tačiau kol išlieka nušvitusi aukštojo susirinkimo dvasia, galima padaryti didelių darbų, ir jie buvo padaryti. O mes buvome dalyviai : vyresni, kurie čia esame. Buvome liudininkai, ir pats Lietuvos Sąjūdis yra ne tik dalyvis, jis ligi šiol yra ir didysis liudininkas, ir todėl reikalingas. Privalome liudyti, kad žmogus nėra menkas, o Lietuva - verta dėl jos gyventi ir mirti. Žemėje apie tai liko parašas tai mūsų sesers ir brolių antkapiai Antakalnio kapinėse.
Toks yra svarbiausias Sąjūdžio paveldas atmintis. Ją turime puoselėti, ugdyti ir skleisti. Tai kaip gyvybės vanduo, kol yra ta atmintis , kad žmogus nėra menkas ir kad Lietuva yra verta dėl jos gyventi ir mirti. Kaip gyvybės vanduo ir kaip žodis, kurį išgirdusios sielos pasveiksta. Iš tikrųjų sakome visiems: Taip buvo, nors ir neįtikėtina. Taip, tai buvo. Reiškia - taip gali būti. Galime būti kitokie ir gyventi kitaip, negu šiandien labai daug kas menkai gyvena. Kai kurie, kad ir tariamai gal ir brolių sąskaita praturtėję, bet menkai gyvena.
Iš esmės toks buvo Sąjūdžio idealizmas : gyventi kitaip. Ne dėl karjeros, ne dėl turto. Į didžiuosius susirinkimus žmonės neatsinešdavo šūkių : Norime būti turtingi. Ar įsivaizduojate tokį šūkį ? Atrodytų kaip nesąmonė. Norime laisvės. Norime teisingumo. Tiesa, liaukis melavus (Tiesa buvo toks laikraštis). Televizija yra žmonių, o ne ją užsėdusio interesų klano. Alkoholio valdžia blogesnė už bolševikų.
Tokie buvo ir konkretūs Sąjūdžio mitingai. Kas prisimenam, tai prisimenam, bet papasakokime tiems, kurių tada dar nebuvo. Troškome gyventi teisingiau, padoriau, sąžiningiau, puoselėti meilę ir žmoniškumą. O statant valstybę , galbūt ir neišvengiamai, deja , atsivėrė pagundos naudotis brolių sąskaita. Įpratusieji naudotis pratūnojo kurį laiką ir vėl grįžo prie blato, draugelių grupelių ir visos korupcinės praktikos, kuri smukdė nepriklausomą, norinčią pakilti ir pirmyn žengti Lietuvą. Ir Lietuva, galima pasakyti, neatlaikė šio moralinio laisvės egzamino, todėl atsidūrėm dviprasmybėj : turim nepriklausomą valstybę, o esam priklausomi nuo tiek daug blogybių. Geriausiu atveju tą egzaminą Lietuva tebelaiko, nors galbūt ir sėdi po trejus ar po aštuonerius metus atsilikusiųjų klasėje. Ypač praėjusieji aštuoneri metai nusmukdė dvasią ir pasiryžimą. Labai jie nuostolingi. Mat neįvyko ligi tol būdavęs pasikeitimas tarp einančių į priekį ir tempiančių atgal arba sulėtintai einančių. O dar užgriuvo finansų krizė.
Kas gali padėti pakilti? Reikia ne tik atsilaikyti reikia ir pakilti. Krizė gali būti sukrėtimas, po kurio atsigaunama geriau negu prieš tai buvo. Dvasiškai geriau. Kai kas sako :Tada turėjom aiškų priešą, tai buvo paprasčiau. Man regis, čia ir klaidinantis matymas. Iš tikrųjų pagrindinis priešas buvo ir liko tas pats. Jis ne išorėje, su kuriuo tada kovojome, o mumyse pačiuose. Gal taip lengviau buvo galvoti, kad blogybės yra atneštos svetimųjų : mes jų atsikratom ir tampam kitokie. Tai buvo iliuzija. Gera valia, geras tikėjimas, bet turėjome nepamiršti daugiau matyti savo priešą savo pačių širdyse.
Ir dabar panašu. Ir dabar kvietimai į politinę kovą jau tarp savųjų mums nustelbia proto aiškumą. O norėčiau, kad Sąjūdis būtų tas Lietuvos aiškus moralinis protas. Lietuvos priešas gobšumas ir parsidavinėjimas, stoka garbingų įsitikinimų. Kas juos turi šiandien? Šioj salėj gal neturėčiau klausti. Bet pažvelgę skersai išilgai per mūsų visuomenę dažnai susimąstysime, ar galima tuos bruožus priskirti daugumai piliečių, ar mažumai.
Savo ruožtu, mažuma neturėtų bijoti to, kad yra mažuma. Žinome padrąsinimą, pasakytą jau prieš du tūkstančius metų: Nebijok, mažasis būry. Mūsų priešai tai mielai praktikuojamos apgavystės ir suktybės, panieka žmogui ir pagarba pinigui. Net nusikaltėliams, jeigu jie turtingi jie labai garsūs žmonės. Apie juos rašo, į juos visi žiūri, ir- tartum pavyzdys. Galų gale, gal pats didžiausias priešas yra artimo nemeilė. Ir gimtojo krašto nemeilė, tarša kiekvienoj pakampėj. Pakanka apsidairyt išėjus priemiestin. Tai ir sielų nuodijimas. Iš tikrųjų daug to atnešė svetimieji, okupacija, bet išorinės okupacijos nusikratę, dar tebevargstame su vidine okupacija.
Žmonės vien tikisi kažkokių gelbėtojų iš kosmoso ar nežinia iš kur. Arba - kad kas jiems duotų naują Sąjūdį. Tokių šūkių ir politinių spekuliavimų tikrai nestoka, kiek jau buvo bandymų skelbti kur nors naują Sąjūdį. Vardas kapitalas, ir štai su Sąjūdžio vardu galbūt galima pasidaryt kokią nors karjerą. Nors anas Sąjūdis kilo ne tam, kad kas nors karjerą pasidarytų, bet kad keistųsi gyvenimas. Tai tokių apsimetusių tikrai bus ir bus, ir jokios reikšmės jie neturės, kad ir spekuliuotų Sąjūdžio šūkiais . Visokių variantų girdėsime : Su manimi už Lietuvą! Su mano firma už Lietuvą! Su mano sėbrais už Lietuvą! Su mano klubu...- ir panašiai. Prisiminkime, kas yra tikroji Sąjūdžio tradicija, kurią aš kviečiu puoselėti kaip atmintį, kaip paveldą ir kaip turtą. Ta tradicija nebuvo siekimas, kad viena nomenklatūra pakeistų kitą. Sąjūdžio esmė ir tradicija buvo jungti, vienyti žmones vertybiniu pagrindu, t.y. tikinčius gėriu ir teisingumu, įveikiančius tautinius ir politinių simpatijų arba materialinių interesų skirtumus. Jų visada būna ir bus. Bet tą galima įveikti. Taip juk buvo. Štai čia, ypač šiame krašte, būtų gražu matyti ne tik pilną salę svečių apskritai, bet ir daugiau Lietuvos lenkų; matyti verslininkų ir politikų, daugiau jaunimo. Štai kur darbo barai, ir todėl nevalia nei nuleisti rankų, nei likviduotis, nei pasiduoti kokiam pesimizmui. Ypač turime galvoti apie jaunimą. Jo atžvilgiu, manau, būtų verta skatinti ir kokį nors tikrą, savaiminį Jaunimo Sąjūdį. Prielaidų jam yra . Dabartinio jaunimo tarpe yra idealizmo, ir ne visi nori bėgti, ir ne visi eina plėšikauti. Yra kilniai nusiteikusių tą lėmė ir pasišventusių mokytojų darbas mokyklose. Bet kad tą gaidą kaip nors pagavus ir kad ji vienytų reikia juos paskatinti. Nereikia ateit jiems vadovauti, bet reikia padrąsinti: Imkit ir darykit. O tada - yra ir senasis Lietuvos Sąjūdis galima atvirai kalbėti ir taip vadinti - kuris patars, kuris galbūt net įsilies, jeigu kiltų tarp jaunimo naujos dvasios didelis judėjimas. Aš manau taip galvoti būtų teisingiau, negu vis tikėtis, kad gal kas nors daugiau ateis į Sąjūdį. Tegul Sąjūdis išlieka su savo vėliava, su savo idealistiniu nusiteikimu , ir tegu atsiranda naujas pakilimas ten, kur jis tiktai ir gali atsirasti jaunimo tarpe, kaip apie tai kalbėjo Kudirka, Maironis, ir kad galėtume vėl pasakyti : Nesulaikysi upės bėgimo. Ir mes visada būsim kartu. Bet todėl turime išlikti ir būti. Turime būti savimi.
Vytauto Landsbergio kalba XII-ajame Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime, Vilnius, 2009-09-19
