|
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas
Klemas INTA
Į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą išrinktas
po pakartotinių rinkimų 1990 m. gegužės 15 d.
Gimiau 1941 m. lapkričio 23 d. Mažeikių rajono, Židikų apylinkės, Viliotės kaime. 1959 m., baigęs Židikų vidurinę mokyklą, dirbau Mičiurino kolūkyje sąskaitininku. 1960-1965 m. studijavau Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultete, įsigijau inžinieriaus mechaniko specialybę. Tuo metu Kauno aviacijos sporto klube susidomėjau sklandymo spor tu. 1966 m. atlikau privalomą karo tarnybą. 1967-1968 metais dirbau dėstytoju Viekšnių kaimo (Akmenės rajonas) profesinėje technikos mokykloje, nuo 1968 iki 1987 metų - Akmenės aviacijos sporto klubo viršininku. 1971 m. neakivaizdžiai baigiau Kalugos centrinę aviacijos mokyklą, įsigijau lakūno instruktoriaus kvalifikaciją. 1977 metais man buvo suteiktas sklandymo sporto meistro vardas ir lakūno instruktoriaus pirmoji klasifikacija.
1987-1988 m. mokytojavau Naujosios Akmenės 2-ojoje vidurinėje mokykloje. 1988 m. spalio mėnesį buvau išrinktas Naujosios Akmenės miesto Tarybos Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, o nuo 1989 m. gruodžio mėnesio - pirmininku.
Atgimimo metais dalyvavau Sąjūdžio veikloje, buvau išrinktas Akmenės rajono Sąjūdžio tarybos nariu. Padėjau organizuoti rajono mokytojų ir žemdirbių sąjūdį, kūriau Akmenės rajono Tremtinių ir politinių kalinių klubą, buvau jo Tarybos nariu, todėl 1990 m. šis klubas mane iškėlė kandidatu į Aukščiausiąją Tarybą.
Į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą buvau išrinktas po pakartotinių rinkimų 1990 m. gegužės 15 d. Aukščiausioje Taryboje dirbau nuolatinėje Savivaldybių komisijoje (vėliau komitetas), buvau Tautininkų frakcijos sekretoriumi, 1991m. tapau Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) nariu (kitų part ijų nariu nebuvau, dabar esu LTS Valdybos narys). 1991 m. balandžio 25 d. buvau išrinktas Aukščiausios Tarybos seniūno pavaduotoju. 1990 metais aviatoriai mane išrinko Lietuvos aeroklubo prezidentu.
Pasibaigus Aukščiausios Tarybos deputato kadencijai, vėl dirbau mokytoju. 1995 m. buvau išrinktas Akmenės rajono meru. Šiuo metu dirbu Akmenės rajono savivaldybės sekretoriumi.
Esu vedęs. Žmona Vanda dirba AB Akmenės cementas elektromontere, dukra Renata - Savivaldybės vaikų teisių apsaugos vyr. inspektore, sūnus Nerijus - UAB Strėlė darbininku. Vaikaitė Monika jau pirmokė.
Esu apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento medaliu Už nuopelnus Lietuvos sportui (1991 m.) ir Lietuvos Respublikos Dariaus ir Girėno medaliu.
1998 m. Naujosios Akmenės cemento gamyklos aštuonios sukamosios krosnys dirbo visu pajėgumu. Kitame rajono pakraštyje Ventos statybinių madžiagų kombinatas malė kalkes ir kepė plytas. Tik bėda, kad šios gamyklos turėjo daug kaminų ir iš visų virto besikeičiančių spalvų dūmai. To Liet uvos žalieji pakęsti negalėjo. Atvykę į Naująją Akmenę, sukvietė gyventojus į stadioną. Ilgametis Cemento gamyklos direktorius Leopoldas Petravičius turėjo viešai atsakyti - kiek dar dusins Lietuvą?
Paskatinti žaliųjų kūrėme Sąjūdžio grupes, išsirinkome rajono Sąjūdžio tarybą. Tik nerinkome pirmininko, o dirbome kolegialiai: būrėme žemdirbius, mokytojus, kūrėme Tremtinių ir politinių kalinių klubą. Į pagalbą iš Vilniaus ir Kauno į Naująją Akmenę vežiau rašytojus Kašauskus, aktorių ir poetą Kęstutį Genį.
Nepamirštamos buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo dienos.
Kovo 11-ąją sutikau Naujojoje Akmenėje, nes dar nebuvau deputatas. Prisimenu ją kaip visos tautos džiaugsmo ir lūkesčių išsipildymo dieną.
Dirbdamas Aukščiausiojoje Taryboje įgijau valstybinio darbo patirties, susipažinau su įdomiais žmonėmis, kitų šalių parlamentarais. Nepamirštami man asmeniniai susitikimai su Džocharu Dudajevu, Zviadu Gamsachurdija ir jų šeimomis, Ter-Petrosianu.
Darbas sudėtingomis aplinkybėmis grūdino ir teikė pasitikėjimo savimi. Visad prisimenu ir po Maskvos pučo rugpjūčio 23-osios naktį Burokevičiaus klikos išvarymą iš dabartinių Vyriausybės rūmų, aviacijos atkovojimą iš generolo G.Taurinsko, keliones į Čečėniją, Armėniją, Azerbaidžaną.
Niekada neišblės 1991m. sausio ir rugpjūčio Maskvos pučo dienos. Tai buvo ne džiugesio, o visos tautos išbandymo metas. Prisimenu Algirdo Patacko pasakytus žodžius sausio tryliktosios rytą: Tie, kurie buvome šią naktį šiuose rūmuose, nuo šiol esame kraujo broliai.
Šiandien kraujo broliai suskirstyti į signatarus ir eilinius, į valdančiuosius ir atstumtuosius. Turčiai, zekai, plikbajoriai (nepasidavę bandos instinktui turėti). Seimo, Signatarų klube, deputatų, išrinktų po Kovo 11-osios, nuotraukos kabo atskirai kamputyje. Gal dėl to, kad mes buvome pirmieji Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, o signatarai - paskutiniai Lietuvos TSR deputatai!
Kai spaudoje pasirodo skandalinga žinutė apie brolius, iškerpu ir dedu į knygos Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990-1992 m. atitinkamą skyrelį. Vis storėja mano knyga. Daugelis buvusių idealistų ir moralios politikos pasekėjų šiandien kraują lieja dėl sklypų ir milijonų.
Broliai, be kraujo! Ar dėl to kalta tauta?
P.S. Kaip ir anksčiau, gyvenu ir dirbu Naujojoje Akmenėje. Sukasi tik viena cemento krosnis, Ventos kombinatas visai užduso. Oras švarus. Nedarbas didžiausias šalyje. Naujosios Akmenės centrinė aikštė pavadinta Leopoldo Petravičiaus vardu
Šiandieninių cemento gamyklos savininkų statomos nuosavos pilys pasiekė Palangos pajūrį.
|
