LR AT deputatai, nedalyvavę balsavime dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Akto 

Mečislovas TREINYS

Gimė 1941 10 01 d. Utenos apskrities Asmalų kaime. 1965 m. baigė Lietuvos žemės ūkio aka-demijos Ekonomikos fakultetą. 1965-1967 m. dirbo agronomu Jonavos rajone. 1967-1970 m. mokėsi LŽŪA aspirantūroje. 1971 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją. 1970-1975 m. dirbo Ekonomikos fakultete asistentu, vyr. dėstytoju, nuo 1975 m. - docentu, 1979-1989 m. - Ekonomikos katedros vedėju, 1989-1990 m. - prorektoriumi. 1990 m. suteiktas profesoriaus vardas. Mokslo ir studijų kryptis - agrarinė ekonomika ir politika, kaimo plėtros politika, agrarinių transformacijų bei mokslo istorija. Parašė ar sudarė 6 knygas, apie 180 mokslo bei mokslo populiarinimo straipsnių, publicistikos. Vienas iš Lietuvos žemdirbių sąjūdžio organizatorių, jo programos redaktorių.

ĖJIMAS LAISVĖS LINK

Mūsų senelių karta, pirmą kartą išgirdusi šį amžiaus (o gal Praamžio) palinkėjimą, jį įgyvendino 1918 metų Vasario 16-osios aktu. Tiesa, tai buvo tik pirmasis žingsnis laisvės link, prilygstantis J.Biliūno aprašytam kopimui link Laimės žiburio. Teko įveikti svetimas piktąsias jėgas, savųjų nesubrendėlių laisvei būgštavimus, abejotinų politinių sirenų viliones. Visus dvidešimt du metus ir keturis mėnesius buvo kantriai ieškota būdų, kaip iššifruoti laisvės formulę, geriau pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis žmogui, tautai. Tačiau pirmoje Lietuvos Respublikoje per ilgai ieškota laisvės raiškos, ir vėl patekta į nelaisvės spąstus. Lietuvą, šiuos šiaurės Europos Termopilus, šimtmečius savojo kraujo kaina skyrusią Vakarų agresyviąją tvarką nuo Rytų chaotiškos grėsmės, per pusšimtį metų vėl nusiaubė trys okupacijų bangos. Atrodo, kad trečioji - sovietmetis taps lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei paskutiniąja.

Tačiau pasėta laisvės sėkla nežuvo nei Norilsko nei Štuthofo lageriuose. Jos daigai išliko gyvi per priklausomybių penkiasdešimtmetį net susprogdintame laisvės kovotojų bunkeryje, sunaikintos tėviškės gaisravietėje ar sovietmečio silikatinės pilkumos paunksmėje. Laisvės troškimas neužgeso tėvų kartos dainose ir savimonėje, tol, kol, anot Mykolo Krupavičiaus, “atėjo laikas mūsų laikui ateiti”. Tuomet XX-asis amžius vėl pakartojo burtažodį, šaukiantį lietuvį laisvei. Jį išgirdo absoliuti tautos dauguma ir nedvejodama apsisprendė 1990 metų kovo 11-ąją. Šis tautos apsisprendimas kaip nekintanti vidinė nuostata laisvės siekiui buvo pakartota 1991 metų sausyje, vasaryje, rugpjūtyje ir dar daugelį kitų kartų, kada svetima jėga bandydavo patikrinti tautos skliauto atsparumą. Ėjimas laisvės link tapo kelrode žvaigžde, vieninteliu tautos keliu.

Tad dešimt metų Lietuva eina laisvės keliu. Tačiau jaučiame, kad šiame kelyje kiekvienas mūsų esame nužengę, toli gražu, nevienodą atkarpą. Dėl to neretas retoriškai klausia: “Ar iš tiesų mes visi esame laisvi? Tai, be abejo, labai svarbus, nenutylimas klausimas Lietuvą valdžiusiems, nes šalyje, pragyvenus dešimt laisvės metų, šiandien tiek daug nepatenkintų savąja būtimi ir buitimi, valstybės institucijomis ir valdininkais, per lėtai atsigaunančiu ūkiu, darbo stoka ar maža alga, Lietuvos protų nuotėkiu į pasaulį, kosmopolitinės kultūros antplūdžiu ir t.t, nes visa tai gožia atgautosios laisvės spindesį, verčia abejoti jos pilnatve ir visuotinybe”.

Šiandien, iš laisvės dešimtmečio atkarpos, jau galime teigti, kad, žmogus jautriausiai jaučia ne tiek pačią laisvę, kiek laisvės ilgesį. Laisvę, kaip visuotinį gėrį visi suvokėme, kol buvome uždaryti nelaisvės kazematuose, sukaustyti priklausomybės pančiais. šiandien, nebematydami nelaisvės grotų šešėlio, daugelis nebejaučiame ir laisvės spindesio, nes, kai atsidūrėme “šiapus laisvės ribos", ji tapo kasdienybe, tartum duonos, kurios palaimingą skonį geriausia junti, tik būdamas alkanas.

Ir dar. Tie, kurie buvome prie Lietuvos laisvės ištakų, šiandien turime pripažinti, kad, įžengdami į laisvės kelią, mes kūrėme ateities viziją Lietuvai, t.y. šaliai, valstybei, svarbiausioms visuomenės grupėms: darbininkijai, ūkininkams, tačiau neturėjome laiko įvertinti, kaip jausis konkretus išlaisvintas žmogus, ar jis neapsvaigs nuo laisvės, kaip pavargėlis nuo jauno vyno. Tuomet, prieš dešimt metų atrodė, kad Lietuvai tapus laisva visi kasdienybės reikalai išsispręs savaime. Šiandienos gyvenimas parodė, kad tai buvo per daug idealizuotas požiūris tiek į pačią laisvės sampratą, tiek į jos vaisių vartotojus.

Eilinis Lietuvos gyventojas Antrosios Respublikos laikotarpiu ganėtinai greitai priprato prie laisvės, demokratijos bei rinkos ekonomikos privalumų ir tai jam tapo kasdienybės norma. Tačiau gyvenimas laisvoje, rinkos santykiais besitvarkančioje šalyje - ne vien asmenybės plėtrai palankios konstitucinės teisės, bet ir didelė asmeninė žmogaus atsakomybė už savo veiksmus, poelgius, savo bei savo šeimos dabartį ir ateitį. Tačiau, nevalia pamiršti, kad, gyvendamas totalitarinėje valstybėje nelaisvės sąlygomis, dažnas prisitaikė ne tik prie sovietinių laisvės riboženklių, bet ir prie šios valstybės bandymų (nors dažnai tik iliuzinių) pasirūpinti už patį individą, sukuriant jam egzistavimo sąlygas. Taip iliuzinė santvarka “išlaisvino” žmogų nuo iniciatyvos pačiam rūpintis ateitimi, ją kurti, modeliuoti, kartu atsisakant ir savojo “aš", tampant paklusniu nelaisvės namų tarnu. Dėl to šiandien dar neretai sutinkame fizine ir protine galia besididžiuojančių tėvynainių, kurie tebelaukia valdžios dalinamų malonių, užuot ėmęsi savosios iniciatyvos bei atsakomybės. Tikimės, kad laikas ir juos išgydys nuo vakardienos nostalgijos. Tačiau turime nepamiršti ir kitko. Svarbiausias mūsų laikmečio tikslas - laisvės idealų įtvirtinimas kasdienybėje, visos tautos narių susiklausymas siekiant šio tikslo ir kiekvieno asmeninė atsakomybė už savo šeimos, tautos ir valstybės ateitį. Kiek perfrazuojant J.Biliūną, reikėtų palinkėti, kad Laisvės žiburys išsisklaidytų į daugybę mažyčių žiburėlių, kurie uždegtų iniciatyvos ir atsakomybės pojūtį visų tėvynainių širdyse bei protuose. Tuomet laisvės niekas ir niekada nebepaverš. Ji taps savastimi mūsų ir tų, kurie po mūsų gyvens.