LR AT deputatai, nedalyvavę balsavime dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Akto 

Stasys KAŠAUSKAS

QUO VADIS, TĖVYNE

Pone Dieve Karaliau, negi šiuolaikinei publikai būtų įdomios ašaringos mūsų biografijos - tokios nykiai panašios, lyg tautiškų gražuolyčių pasistaipymo konkurse ar sovietmečio anketoje. Mano amžiuje lengviau parašyti, ko per 56 metus nedariau, nei ką dariau. Kuo toliau, tuo labiau imu suvokti, jog kur kas svarbesni yra tie, kurie mus, iki kelių brisdami kolchozų fermų mėšlą ar badu mirdami sibiruose, vadinami darbo jėga, net ne žmonėmis, nunešė mus ant savo šašuotų rankų į menininkų, profesorių, akademikų, išradėjų, signatarų, nepasiekiamų biurokratų ar naujalietuvių kėdes. Sovietmečiu.

Žmonės, vadinami signatarais, istorijos cirkui įdomūs tuo, kad tam tikru momentu atsidūrė tam tikroje vietoje. Arba kaip lėlytės prisitaikė. Sunyko Šumerų, Babilono, Egipto, Romos, Napoleono ir kitos imperijos. Buvo aišku, kad istorija sutrins ir sovietinę. Anos bent paminklų paliko, pastaroji - šimtus milijonų skeletų. Bet kada subyrės? Tik tam tikro nesveikumo apsėstos žmonių grupės gali šaukti, jog laisvę tautai atnešė mistinės ar mistifikuotos asmenybės. Talentai valdžion nesiveržia, o nuo jos šiurpsta.

Ne geras, o genialus Jonas Strielkūnas dar nekvepiant laisve rašė: “Tu užgimei, tu numirei - ir baigta./ Be biografijų tie žmonės kaip miškai./ Kiek čia raudota, melstasi ir keikta, / Nesužinos kitų kartų vaikai.” Ak, pamiršau, poezijos dabar niekas nebeskaito: gyvename Valinsko, Puodo (aukso ir aukselio), stebėtinai banalių serialų ir beūsių žvaigždučių, kylančių tiesiai į Paukščių taką, epochoje. Siaubingiausia, jog daugeliui atrodo, kad tai ir yra Vakarų kultūra! Tokie ten ir patenkame… Man baugu nuvažiuoti į gimtosios Žemaitijos kaimus, kur buvau rinktas TSRS liaudies, vėliau - Lietuvos AT deputatu. Aš bijau tų pajuodusių, visom prasmėm alkanų veidų ir kraupių akių, kurioms andai tiek kalbėta apie laisvą Lietuvą, naują gyvenimą, santarvę ir t.t. Bijau ir tų riebių akių, kurios anas akis pavertė elgetaujančiomis, labdaros meldžiančiomis. Didžiąją dalį tautos, savų. Lietuvių, kaip sakyta, išnešusių mus per purvą ir mėšlą! Ar Tamstos dar galite ką nors pameluoti toms akims, nesvarbu, kuo Jūs dabar esate, ponai jauropiečiai?

Aš negaliu.

Esu parašęs 10 knygų, kai kurios - meninės publicistikos (dabar to žanro nebėra), visai neblogos. Maždaug 1972 m. “Literatūroje ir mene” (toks tebegyvas savaitraštis) pradėjau skelbti ironiškus reportažus, kurie nepatiko valdžiai ir labai patiko žmonėms. Prasidėjo literatūros vakarai, šioks toks garsas. 1988 m. pavasarį išleidau knygą “Tiesos sakymas”. Ji prilygo pusėtinos bombikės sprogimui, pirmasis parašiau apie Rainių tragediją - esu netoli to kaimo gimęs, buvau Koplyčios statymo organizatorius. Ir taip toliau. Tiesa, skiriant už Rainius žmonėms nacionalinę premiją, mano pavardė nebuvo prisiminta, vos pavyko įprašyti, kad paminėtų pavardę tikrojo architekto J.Virako, už Koplyčios projektą atsėdėjusio lageriuose, ir jo našlei įteiktų gėlių. Supratau, naujieji laikai… Lietuvi, bulvėm penimas, atėjo naujas ir gražus gyvenimas, rašė Bronys Raila.

Kovo vienuoliktosios vakarą AT salėje parašiau “UŽ” balsavimo kortelėje “Dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo” ir paskutiniu lėktuvu, drauge su kitais TSRS bei Lietuvos AT deputatais išskridau Maskvon, kur kitą rytą Kremliuje turėjo įvykti sesija, ir visiška nežinia, ką padarys M.Gorbačiovas ir “juodoji dauguma” (taip vadino Rusijos komunistus). Reikėjo ten kažkam būti pirmomis valandomis, kai Lietuvoje paskelbta Nepriklausomybė, kai sovietiniai tankai Vilniuje kraupiai gergždėjo. Dar galėjome patekti į Kremlių jau būdami ir Nepriklausomos Lietuvos deputatais. Be garsaus grūmojimo ir dantų griežimo, ačiū Dievui, tuokart nieko tragiško dar neįvyko.

Po poros dienų grįžęs paprašiau V.Landsbergį pasirašyti Aktą. Nedavė. Sakė, lyg tai neturi laiko, lyg tai Akto. Iš tiesų, tomis dienomis tai ir nebuvo svarbiausia. Juk be manęs tai galėjo padaryti dar koks 90 procentų tautiečių, ir jie tai padarė Sausio dienomis prie Parlamento, televizijos bokšto. Kas aš toks?

Nejauku yra kitkas: Signatarų klubas kartais atsiunčia standartinius pakvietimus, kuriuose būna tušinuku nubraukta “Gerb. signatare”. Pamenu, vienos Kovo vienuoliktosios proga balsavusiems “UŽ” buvo įteikiamos ir istorinės kortelės su balsavusių parašais. Aš jos negavau. AT tarnautoją p. Valį, tvarkiusį šią ceremoniją paklausiau, ar nėra kartais mano kortelės. Yra, sako, ir, pasivedęs į šalį paslapčia įteikė, kad niekas nematytų… Daugybei valdžių, jų tarpe ir Signatarų klubo aš rašiau, kad bandytų įvertinti, kas aš, teisiškai pasirašęs nepriklausomybės atkūrimą, bet nespėjęs padžiūgauti su kolegomis, kas aš toks esu? Deja, jokiai valdžiai tai nebuvo įdomu, nes neatsakė nė viena raidele ar žodeliu. Tiek to, nei aš kam skolingas, nei man kas. Metams bėgant suvokiau, jog niekam nepavyko tapti amžinu, viskas ateina, viskas praeina.

Prisiminimų iš tų laikų begalės. Vis dėlto iki šiol virpulį kelia mūsų vienybė ir susiklausymas Kremliuje, kai buvo paliečiami Lietuvos reikalai. Koks dvasios milžinas tada buvo A.Sacharovas ir kaip jis, pamenu, purvais apspjaudytas “juodosios daugumos”, avėdamas juodais medžiaginiais bateliais ėjo iš Kremliaus salės… Baltijos kelias buvo nepaprastai gražus veiksmas pasauliui, bet kaip mes dabar sugebėjome užmiršti ir pažeminti milijonus tų, kurie andai plakė viena širdimi susikabinę rankomis. Kaip, kodėl, kam tai naudinga?

Įspūdingas buvo AT ardymas. Už manęs sėdėjo a.a.Česlovas Kudaba. Baltas kaip popierius, sunykęs nuo baisios ligos, įsikniaubęs į savo raštus - nebedaug jam bebuvo likę šioje žemelėje… Sakė, vėl važiuosiu į tavo Žemaitiją. Kodėl jis ją įsimylėjo? O karštoje gatvėje tautinis fanatizmas badė jo portretuose akis, rašė: bolševikas, parsidavėlis. Viešpatie, kaip ir Maskvoje su Sacharovu, ten bent gatvės minia jo nepuolė. Einant į Seimą su pagaliais ir dilgėlėmis stovėjo minios fanatikų ir klausė “už Landsbergį ar Brazauską”. Bandęs ką nors paaiškinti, gaudavo lupti ir valydavosi nuo veido kažkieno seiles. Kur ėjom, ten ir nuėjom. Dainuojančioji ar dainuojamoji revoliucija. Gal jau baigėsi, gal jau didžioji dauguma prisivogė, pasisotino valdžia? Ir kažkokiu sunkiai padoresniam žmogui suvokiamu melu, veidmainystėmis? Kada ateis padorūs žmonės? Ką, Ponai, darysite su Lietuva, su jos žmonėmis ir žemele? Bet jie nespėja išgirsti - vieni nueina, kiti ateina. Kol tampa sotūs. Kuria partijas. Į Vilnių valdžion.

Esu Dominikos respublikos Garbės generalinis konsulas Lietuvoje. Tai toks nepaprastai gražus ir turtingas kraštas šalia Kubos, 7 milijonai gyventojų, dydžio beveik kaip Lietuva. Ten irgi įvyko 1965 metais beveik dainuojanti revoliucija - nuvertė diktatorių Truchilją. Kraštas nepaprastai suklestėjo, sudarius demokratiškas, pačias palankiausias sąlygas verslui, investicijoms, įkūrus daug laisvųjų ekonominių zonų. Tiek to, ne mūsų reikalas. Mes, kur ėjome, ten nuėjome. Bent jau šiandien. Žinoma, bus geriau. Lietuva ne tokių negandų ir bjaurysčių yra mačiusi, išgyveno. Iš tikrųjų, dabar nėra taip blogai. Žinoma, to nepasakysi apie mažytę smulkmeną, vadinamą sąžine.

Išbrisime.