Lietuvos valstybės pripažinimas Paryžiuje 19201922 m.:
nepasitikėjimo mainai
19181940 m. Lietuvos valstybingumo istoriją galima interpretuoti per nuolatinių pastangų surasti arba išsaugoti patikimą sąjungininkę prizmę. Jos politinė ateitis labai priklausė nuo įtakingųjų Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos interesų.
Jau penkiasdešimt metų ir gyventojų skaičiumi, ir pramonės rodikliais, ir kariniais laimėjimais Vokietijos nuolat lenkta Prancūzija juto ypač stiprų poreikį sustiprinti savo pozicijas. Jos vyriausybė stengėsi įtvirtinti ir išsaugoti Paryžiaus kaip žemyno politikos sostinės statusą. Tad Prancūzijos diplomatinis pripažinimas Lietuvai buvo labai svarbus.
19181919 m. sandūroje m. lietuviai politikai nenumanė, koks komplikuotas bus dvišalių santykių įtvirtinimo procesas. Susikirtus Lietuvos ir Lenkijos politiniams interesams, įtakingi Prancūzijos politikai nedvejodami parėmė naująją sąjungininkę Lenkiją. Skeptiškas Prancūzijos politikų požiūris į Lietuvos nepriklausomybę susiformavo, šios naujos valstybės delegacijai dar nespėjus išvykti į Paryžiaus taikos konferenciją. Lietuva prancūzų politikams buvo tolimas, nepažįstamas ir mažai svarbus kraštas. Paryžiuje trūko objektyvių žinių apie ekonominį, kultūrinį ir politinį potencialą. Nė viena Prancūzijos politinė partija nepalaikė Lietuvos valstybingumo idėjos. Konservatyviausios dešiniosios, skatinusios monarchinės imperijos atkūrimą, numatė ir prieškarinį Lietuvos statusą. Palankesnės centro ir kairiosios partijos rėmė Lenkijos arba "baltosios" Rusijos projektus. Juose Lietuvai ketinta suteikti autonomijos teises arba federacijos narės statusą.
Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras svariu politiniu koziriu laikė Lietuvos valstybingumo faktą. Bet Prancūzijos vyriausybė nepriskyrė Lietuvos nei prie valstybingumo tradicijas turinčių, nei prie pajėgių jį išsaugoti šalių. Paryžiuje susiklostė opinija, kad lietuvių politinis judėjimas yra sukurtas Vokietijos ir siekia vien nominalios nepriklausomybės arba net sąjungos su okupante. Negatyvų požiūrį lėmė net ne tiek duomenų apie naują Baltijos valstybę stoka, kiek jų interpretavimo būdas ir sąmoningas informacijos šaltinių subjektyvumas. Iki pat 1923 m. Prancūzijos spaudos agentūra "Havas" neturėjo atstovo Baltijos valstybėse, tad apie jas skelbė kitų agentūrų informaciją. Pirmus porą nepriklausomybės metų Lietuvos telegramų agentūros pranešimai dažnai pavėluodavo į Paryžių, kur buvo vertinami įtariai. Prieš juo skelbdami, "Havas" atstovai teiraudavosi Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos pozicijos. Šios šalies politinė spauda, praktikavusi perkamas publikacijas, pasipelnė iš kuklaus Lietuvos biudžeto lėšų, lietuviams dažnai diktuodama įnoringas išlygas. Tačiau prolietuviškų publikacijų poveikis buvo kuklus. Jos nė iš tolo negalėjo varžytis su Lenkijos vyriausybės užsakytų ir jos šalininkų parengtų straipsnių gausa bei agresyviomis intonacijomis. Ir iki 1922 m., ir vėliau Lenkijos valstybės simpatikų skaičius Prancūzijoje buvo žymiai didesnis, nei besidominčiųjų Baltijos šalimis.
Lietuviai neturėjo tarptautinį pripažinimą pelniusių politikų ar kitose srityse išskirtinai išgarsėjusių tautiečių, kurių vaidmuo buvo itin svarbus, kuriant Lenkijos arba Čekoslovakijos valstybes. Paradoksalu, tačiau Paryžiuje bene įtakingiausiu lietuviu politiku iki pat 1921 m. vadintinas kontraversiškasis Juozas Gabrys. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija tai uždrausdavo jį įsileisti į šalį, tai jam geranoriškai atverdavo aukščiausių pareigūnų kabinetus. Su Lietuvos vyriausybe konfliktavęs Juozas Gabrys nuolat provokavo prancūzams patrauklią iliuziją, jog nemenka Lietuvos gyventojų dalis pritartų bendros valstybės su Lenkija kūrimui. Kunigo Konstantino Olšausko vadovaujama pirmoji taikos derybų delegacija kurį laiką buvo net policijos priežiūroje, Augustinas Valdemaras, Martynas Yčas ir Petras Klimas iš pradžių vertinti kaip "gana įtartini". Simboline atsvara jiems galėtume pavadinti pirmąjį Lietuvos diplomatinį atstovą Prancūzijoje poetą Oskarą Milašių, turėjusį darbo Užsienio reikalų ministerijoje patirtį, asmeninių pažinčių, puikių diplomatinės retorikos žinių ir nepriekaištingą renomė. Jo įtaka ir indėlis stabilizuojant komplikuotus dvišalius santykius, manytume, dar nepakankamai įvertinti.
Jau 1919 m. pavasariui baigiantis lietuvių politikai Paryžiuje bei Kaune atsisveikino su iliuzija dėl Prancūzijos palankumo Lietuvai. Prancūzijos vadovai turėjo daugiausia galios svertų Europoje sustabdyti Lenkijos agresiją bei nulemti lietuvių padėtį Klaipėdos krašte. Tačiau Paryžiuje priimami politiniai sprendimai skatino lietuvių įtarimus, kad šie galios svertai naudojami prieš Lietuvą. Paryžiaus atsainumas išprovokavo ir lietuvių priešiškumą. Šie nepasitikėjimo mainai kenkė abiejų valstybių santykiams iki pat Lietuvos okupacijos 1940 m.
Lietuvos ir Prancūzijos tarpininke Kaune tapo Prancūzų karinė misija pirmoji Antantės valstybės oficiali atstovybė naujojoje valstybėje. Jos vadovo Constantino Reboulio pranešimai formavo Prancūzijos vyriausybės požiūrį į Lietuvos valstybės politines perspektyvas. Jis išsklaidė mitus apie Lietuvos visuomenės provokišką orientaciją, menką valstybingumo idėjos ir vyriausybės palaikymą krašte: Valstiečių tauta, sugebėjusi per daugiau nei amžių priespaudos be mokyklų ir savos valdininkijos išsaugoti savo tautiškumą, kalbą, savus papročius. Ši tauta egzistuoja ir nėra dirbtinė[1]. Nuo 1919 m. balandžio vidurio C. Reboulis ragino Paryžių pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o Vilniaus kraštą ir Seinus palikti Lietuvai. Tačiau jis siekė kuo didesnę teritoriją turinčios Lietuvos valstybės laisvanoriško įsijungimo į federaciją su Lenkija. Kaip vienintelės Antantės valstybės oficialios atstovybės Kaune vadovui, C. Rebouliui teko nepavydėtina užduotis referuoti pačiam ne visuomet priimtinus sprendimus ir prižiūrėti pirmosios bei antrosios demarkacinių linijų išvedimo darbus. Už tai jis sulaukė daug nepelnytų kaltinimų. Dalis Prancūzų karinės misijos iniciatyvų buvo tikrai įžvalgios. Jų įgyvendinimas galėjo sustiprinti Lietuvos ekonominį ir karinį dvišalį bendradarbiavimą, jei Paryžiuje būtų sulaukęs paramos. Pulkininko C. Reboulio nesėkmės galiausiai išprovokavo jo nusivylimą lietuvių politikais ir ryžtą palaikyti radikalius būdus suartinti Lietuvą su Lenkija 1920 m. spalį jis parėmė Lucjano Żeligowskio perversmą. Kaune patekęs į politinę izoliaciją, jis netrukus konstatavo, jog misija nebeatlieka užsibrėžto vaidmens. 1921 m. kovo 1 d. ji perdavė įgaliojimus analogiškai misijai Rygoje. Prancūzijos atstovu buvo paskirtas diplomatiniam korpusui nepriklausęs, bet konsulinio darbo įgaliojimus jau anksčiau turėjęs, kaip civilis kartu su Prancūzijos karine misija dirbęs Gabrielle Padovani.
1919 m. lietuviams kartoję, jog sutiktų pripažinti tik parlamentą sušaukusią valstybę, prancūzai, galima teigti, nenutolo nuo šios deklaracijos. Kone Steigiamojo Seimo susirinkimo išvakarėse, 1920 m. gegužės 11 d., Prancūzija paskelbė de facto pripažįstanti Lietuvos vyriausybę. Lietuvoje ši naujiena sutikta gana abejingai. Lauktą akimirką užtemdė Steigiamojo Seimo darbo pradžios euforija, taikos derybos su Sovietų Rusija ir nusivylimas Prancūzijos politika.
Dvišaliuose santykiuose būta keleto švelnių atlydžių, tarkime, Lenkijos politinį vaidmenį Europoje nuosaikiau vertinusio Prancūzijos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Alexandre Millerando vadovavimo kabinetui laikotarpiu 1920 m. (1920 01 2009 24). Paryžiuje palankiai vertintas ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, kuriam vadovaujant ir užsienio reikalų ministerijai Prancūzija pagaliau de jure pripažino Lietuvos valstybingumą. Tuo tarpu Kazio Griniaus kabinetą ir ypač užsienio reikalų ministrą Juozą Purickį Prancūzijos diplomatinis atstovas Gabrielle Padovani nuolat charakterizuodavo itin negatyviai.
Prancūzija nepadėjo Lietuvai apsiginti nuo bolševikų, bermontininkų ir Lenkijos agresijos. 19211922 m. išryškėjo Prancūzijos kaip tarptautinių konfliktų arbitrės bejėgiškumas, išlikęs per visą tarpukario laikotarpį. Vilniaus krašto perdavimas Lenkijai, spaudimas priimti Hymanso projektus, skatinimas sudaryti palankias sąlygas Lenkijos medienos ir prekių tranzitui Klaipėdos krašte, vengimas perduoti šią teritoriją Lietuvai Kaune stiprino vyriausybės priešiškumą Paryžiaus politikams. Tuo tarpu Prancūzijoje net pripažinus Lietuvos valstybingumą tiek spaudoje, tiek politikų tarpe neatsisakyta pozicijos, kad nepriklausomybės išsaugoti jai nepavyks. "Rytų Europa amžina siurprizų dėžutė", 1920 m. rugsėjį ironizavo prancūzų spauda, Lietuvai neretai klijuodavusi "bjauraus vaiko" (enfant terrible) etiketę. 1922 m. pabaigoje Lietuva Prancūzijos politikams jau nebebuvo "niekur" žemė iš Alfredo Jarry "Karaliaus Ūbo", bet šios naujos valstybės simpatikų beveik nepagausėjo. Baltijos valstybės netapo tokios svarbios Prancūzijai, kokios siekė būti. Sustiprėjus politiniams ryšiams su D. Britanija, Prancūzijos svarba joms irgi sumenko[2].
Tuo tarpu vyraujančią lietuvių politikų poziciją talpiai įvardijo Steigiamojo Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Juozas Vailokaitis: Prancūzai buvo visą laiką iki šiandien ir gal dar bus kokį laiką mūsų priešininkai, čia jokio abejojimo negali būt[3]. Kaune įsitvirtino polinkis sutapatinti Prancūzijos ir Lenkijos interesus, kiekvieną prancūzų siūlymą interpretuojant kaip Paryžiaus ir Varšuvos sandorį, net iki paranojiškų įtarimų: "Iš patikrinto šaltinio sužinota, kad Klaipėdos rajone prancūzų kariuomenės dalys yra persirengę lenkų kareiviai"[4].
Tokioje politinėje atmosferoje 1922 m. gruodžio 20 d. pagaliau gautas Prancūzijos pripažinimas de jure Lietuvos visuomenės požiūrio į šią šalį nepakeitė. Vyriausybė Kaune rengėsi vadinamajam sukilimui, po kurio iš Klaipėdos krašto buvo išstumtos Ambasadorių konferencijos įgaliota prancūzų administracija ir ginkluotosios pajėgos. Juridinio pripažinimo faktas tapo lietuviams paskata netrukus imtis šios ginkluotos agresijos. Po jos autonomijos teisėmis pagaliau buvo įgyta pajūrio teritorija su uostu, kurio perdavimo Kaune laukta nuo pat Versalio sutarties pasirašymo. Tuo tarpu dvišalių Lietuvos ir Prancūzijos santykių raida vėl sustojo. Paskutinio jų užmezgimo elemento, pasiuntinybių įkūrimo, reikėjo laukti dar pustrečių metų.
1990 m. kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos Nepriklausomą valstybę, Prancūzijos diplomatinis pripažinimas ir vėl buvo itin svarbus. Šios šalies požiūrio į Lietuvą pokytį simbolizuoja tuometinio prezidento Fransua Miterano asmeninės pozicijos kismas. Žinią apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą kovo 11-ąją jis sutiko su tarpukario metų Prancūzijos politikams būdingu skepsiu: "Lietuviai viską sugadins. Jie beveik niekada nebuvo nepriklausomi. O kai buvo, gyveno diktatūroje. Apgailėtini žmonės. Suprasiu, jei Gorbačiovas bus priverstas griebtis jėgos"[5]. Tačiau jau po mėnesio ir savaitės laiške Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui Fransua Miteranas pabrėžė, jog Lietuvos teisė į nepriklausomybę yra neginčijama, primindamas, kad jos aneksijos 1940 m. Prancūzija niekada nepripažino. 1991 m. birželio 20 d. F. Miteranas ir abiejų parlamento rūmų pirmininkai priėmė V. Landsbergį jo pirmojo oficialaus vizito į Prancūziją metu. Rugsėjo 25 d. Prancūzija, 9-oji pasaulyje ir pirmoji tarp įtakingiausiųjų pasaulio šalių pripažino Lietuvos valstybę de jure. 1992 m. gegužės 15-ąją F. Miteranas, pirmasis iš Vakarų valstybių vadovų, su oficialiu vizitu viešėjo Lietuvoje. Prancūzijos vyriausybė išsaugojo tarpukariu šios šalies bankuose deponuotą Lietuvos auksą ir kompensavo jos ambasados pastato netektį. Šis požiūrio į Lietuvą kismas yra vertingas liudijimas, kad mąstymo laisvė ir kilnūs gestai tirpdo abipusį nepasitikėjimą.
[1] Savaitinis pulk. C. Reboulio raportas, 1919 05 12 (prancūzų k.), pagal: Gueslin J. Op. cit., p. 91.
[2] Hovi K. Die französische Baltikumpolitik in den Jahren 19181921..., p. 141.
[3] Juozo Vailokaičio kalba Steigiamojo Seimo 60 posėdyje, 1921 02 04 // Steigiamojo Seimo darbai, sąs. 12, p. 598.
[4] Krašto apsaugos ministerijos gen. štabo žvalgybos skyriaus pranešimas, 1920 04 17 // LCVA, f. 384, ap. 3, b. 22, l. 13 a.
[5] V. Landsbergis. Susirašinėjimas ir pokalbiai su François Mitterand. V., 2007.
