Metinis Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko pranešimas
Padėtis Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politika 1995 m.

Įžanga

VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ VEIKLA

SVARBIAUSIOS ŪKIO RAIDOS TENDENCIJOS

AKTUALIAUSIOS SOCIALINIO GYVENIMO PROBLEMOS

NUSIKALSTAMUMO KONTROLĖ IR PREVENCIJA

ŠVIETIMAS. MOKSLAS. KULTŪRA

PILIETINĖS VISUOMENĖS FORMAVIMAS

KRAŠTO APSAUGA

UŽSIENIO POLITIKA

Grafikai

Gerbiamasis Seimo Pirmininke!

Aukščiausiasis Seime!

Jau, galima sakyti, tradiciškai vasario mėnesį Jūs, gerbiamieji Lietuvos Respublikos Seimo nariai, susirenkate į posėdį išklausyti mano - Respublikos Prezidento - Metinio pranešimo apie padėtį Lietuvoje, mūsų valstybės vidaus ir užsienio politiką.

Metinis pranešimas, mano supratimu, nėra ataskaita apie darbus, nuveiktus per praėjusius metus. Tačiau atsiliepimai apie praėjusių ir užpraėjusių metų pranešimus parodė, jog kai kurie Seimo nariai jį supranta būtent taip. Tokia samprata, matyt, ir pagimdė daugumą pernykščių ir užpernykščių kritinių pastabų, kai gerbiamieji oponentai pateikdavo (kiekvienas savo) sąrašą tų problemų, kurios nebuvo analizuojamos Metiniame pranešime, o valdžios veiksmus vertindavo tarsi pašaliniai stebėtojai, neturintys savo atstovų nei Seime, nei vykdomosiose ar teisinėse institucijose, nei savivaldybėse.

Nekėliau ir nekeliu sau tikslo pateikti užbaigtą Lietuvos gyvenimo per metus paveikslą - toks bandymas būtų utopinis. Metinis pranešimas, mano nuomone, - tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos suteikta teisė Respublikos Prezidentui išdėstyti savo samprotavimus apie tai, kas buvo svarbiausia Lietuvoje per pastaruosius metus, prognozuojant artimiausią valstybės raidos perspektyvą.

Tikiuosi iš žmonių, kuriems svarbiausia, kad kuo greičiau į mūsų šalį ateitų gerovė ir ramybė, dėmesio bei konstruktyvių pastabų.

VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ VEIKLA

Kadangi šiais metais baigiasi dabartinio Lietuvos Respublikos Seimo įgaliojimų laikas, savo Metinį pranešimą pradėsiu nuo tendencijų, pastaruoju metu išryškėjusių lietuviškojo parlamentarizmo raidoje.

Norėčiau priminti, jog pirmasis parlamentinės demokratijos laikotarpis Lietuvoje nebuvo ilgas - 1920-1926 m., tad 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Nepriklausomybę, Aukščiausiajai Tarybai bei dabartiniam Seimui teko ne tik atkurti, bet ir iš naujo puoselėti ir diegti parlamentarizmo idėjas. Ši veikla jokiu būdu neturėtų būti laikoma užbaigta - kol kas nepavyko suformuoti visuomenės nuomonės apie parlamentą, nemažai problemų trukdo dirbti ir pačiam Seimui. Priimant įstatymus neišvengiama tuščio politikavimo, daug priimtų įstatymų tuojau tenka taisyti. Žinoma, niekas neapsaugotas nuo klaidų, nes vos ne kiekvieną posėdį priimamas naujas įstatymas ir keletas kitų teisės aktų.

Per trečiuosius Seimo kadencijos metus priimta 320 įstatymų, reglamentuojančių svarbius ekonominius, finansinius, socialinius bei kitus klausimus. Vis dėlto anksčiau minėti skaičiai nerodo, kad naujų įstatymų būtų priimta daug - jie sudarė tik 33 proc. visų priimtųjų, 67 proc. - jau priimtų įstatymų pataisos ir papildymai. Pažymėtina, kad praėjusiais metais ši tendencija įstatymų leidybos srityje dar labiau išryškėjo (pirmaisiais Seimo kadencijos metais nauji įstatymai sudarė 42 proc., antraisiais - 35 proc. priimtųjų įstatymų).

Daugelis įstatymų keičia galiojančius. Ypač daug kartų buvo keičiamas įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų". 1992-1995 metais šis įstatymas keistas 14 kartų, iš jų praėjusiais metais - 5 kartus. Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai svarstomi beveik kiekviename Seimo posėdyje. Tokie pakeitimai ne visada gali būti paaiškinami tuo, kad trūksta galiojančių įstatymų ar jie neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

Nuo įstatymų kokybės ir pastovumo priklauso mūsų valstybės autoritetas, ūkio sistema ir, o tai ypač svarbu, teisingumo vykdymas. Priimant šimtus įstatymų ir kitų teisės aktų, dažnai vienas kitą keičiančių, žmonėms, net ir turintiems teisinį išsilavinimą, darosi vis sunkiau suvokti šių aktų turinį. Tai skatina norą juos ignoruoti ir tuo pačiu teisinį nihilizmą. Pavojingiausia, kad nihilizmu užsikrečia ir kai kurie valstybės pareigūnai: jie stengiasi visais įmanomais būdais nesilaikyti įstatymų, jų nevykdyti, ir tuo kelia žmonių nepasitenkinimą bei nepasitikėjimą mūsų valstybės įstatymų leidėjais, vykdomąja valdžia ir teismais.

Stebina, kad nemažai Seimo narių nebūna Seimo posėdžiuose - dažnai įstatymai priimami dalyvaujant mažiau nei pusei visų Seimo narių. Nesuprantama, kodėl iki šiol Seimas nėra nustatęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnyje numatyto konstitucinių įstatymų sąrašo. Ne visuomet Seimas atsižvelgia į teisės specialistų pateiktas pastabas, todėl, nespėjus įstatymui net įsigalioti, jau reikia jį taisyti. Pažymėtina ir tai, jog beveik niekada įstatymų projektai neteikiami svarstyti visuomenei. Tai nereiškia, kad visi įstatymų projektai turėtų būti teikiami visuomenei, tačiau priimant įstatymus, kurie keičia teisės normas žmogaus teisių ar nuosavybės teisių srityje, visuomenė privalo dalyvauti, pavyzdžiui, svarstant tokį opų klausimą kaip dėl mirties bausmės vykdymo.

Reikia pasakyti, kad kuriant nacionalinės teisės sistemą per mažai dėmesio skiriama priimtų įstatymų sisteminimui ir kodifikavimui. Kodeksų rengimo grupių darbo tempai bei projektų kokybė yra nepatenkinami ir neteikia vilčių, kad šios kadencijos Seimui pavyks priimti naujus Civilinį, Civilinio proceso, Baudžiamąjį ir Baudžiamojo proceso kodeksus. Atėjo laikas išplėsti šių kodeksų rengimo grupes, išspręsti jų materialinio skatinimo, veiklos planingumo ir atskaitomybės klausimus.

Lietuva, pasirašydama Europos Sąjungos asociacijos sutartį, įsipareigojo įvykdyti sąlygas, išdėstytas ir pačioje sutartyje, ir mums pateiktoje Baltojoje knygoje. Tie reikalavimai yra bendri su visų valstybių, siekiančių narystės Europos Sąjungoje, visuomenės gyvenimą ir ekonomikos plėtrą reglamentuojančiais įstatymais. Lietuvos teisės aktų derinimas su Europos Sąjungos teisės aktais yra milžiniškas darbas: reikia peržiūrėti visus galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, įvertinti, ar jie atitinka keliamus reikalavimus. Teisinę bazę būtina kurti greitai, tačiau apgalvotai. Atliekant šį darbą reikia vengti dažnai keisti įstatymus, stengtis, kad naujai priimami įstatymai būtų rengiami pagal reikalavimus, išdėstytus Baltojoje knygoje. Teisinė bazė pagal Europos Sąjungos teisės aktus turi būti keičiama laikantis Lietuvos teisinės sistemos plėtojimo politikos. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos yra atsakingos už joms priskirtų sričių teisinių aktų projektų rengimą ir derinimą. Ypač glaudžiai turi bendradarbiauti visos institucijos, derinančios teisės aktus, jų veikla privalo būti koordinuota, darbai, priklausomai nuo teisės aktų turinio, atliekami vieningai.

Efektyvesniam derinimui būtina suformuoti darnią darbų koordinavimo sistemą. Teisės aktų derinimą Europos integracijos požiūriu turėtų koordinuoti Užsienio reikalų ministerija, o įstatymų pakeitimai dėl jų derinimo ir naujai rengiami projektai, susiję su teisinės sistemos formavimu bei ekonominės reformos plėtojimu, turėtų būti vertinami Teisingumo ir Ekonomikos ministerijų.

Šio proceso sėkmė priklauso nuo finansinių, techninių ir informacinių sąlygų, tinkamos kvalifikacijos specialistų, taip pat Europos Sąjungos šalių institucijų bei organizacijų teikiamos finansinės ir techninės pagalbos.

Seimo autoritetą menkina nesibaigiantys tai vienų, tai kitų politinių jėgų reikalavimai surengti pirmalaikius rinkimus. Toks siekis turi aktyvių šalininkų ir dabar, nors (be vasaros atostogų) iki eilinių rinkimų liko tik pusmetis. Kai kurių Seimo narių elgesys ir kalbos menkina parlamento autoritetą.

Niekas negalėtų paneigti, kad mūsų parlamento veikla tampa vis organizuotesnė. Ir Seimo statutas, ir praktinė veikla visiems Seimo nariams sudaro vienodas galimybes dalyvauti įstatymų leidybos procese, reikšti savo nuomonę. Dabar Seimo statute įteisintos ir opozicinių frakcijų veiklos garantijos. Žinoma, ne visuomet šiomis galimybėmis pasinaudojama, tačiau tai jau politinės kultūros ir demokratijos suvokimo problema.

Kadangi pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Respublikos Prezidentas nepriklauso jokiai politinei partijai ar organizacijai ir atstovauja visos tautos interesams, turiu tam tikrų galimybių padėti parlamentinei daugumai ir opozicinėms frakcijoms susitarti svarbiausiais klausimais. Kartais tai pavyksta. Buvo pasiektas susitarimas dėl nacionalinio saugumo koncepcijos, sprendžiant principines integravimosi į Europos Sąjungą problemas, pirmiausia formuluojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisos dėl teisės užsienio piliečiams įsigyti žemės mūsų šalyje projekto, taip pat ieškant neatidėliotinų sprendimų, susijusių su praėjusių metų pabaigoje iškilusia bankininkystės problema. Esu pasirengęs tęsti tokio pobūdžio veiklą.

Dažna parlamentų kaita kaimyninėse valstybėse šiuo didžiųjų transformacijų laikotarpiu valstybių raidai, kaip matome, nedaro teigiamos įtakos. Tai, kad Lietuvoje įvairių politinių partijų, įvairių politinių pažiūrų ir interesų tautos atstovai sugebėjo beveik ketverius metus dirbti kartu, be abejonės, prisidėjo prie visuomenės stabilumo. Dėl to pasaulyje formavosi palankus mūsų valstybės įvaizdis - kaip šalies, nuosekliai žengiančios demokratinių pertvarkymų keliu, sugebėjusios išvengti socialinių sprogimų ir politinių krizių.

Po kelių savaičių sukaks treji metai, kai dirba Lietuvos Respublikos Prezidento įstaiga - Prezidentūra. Tai mano patarėjai ir referentai, kanceliarija ir reikalų valdyba. Jų funkcijas netiesiogiai nusako Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas, numatantis Prezidento galias ir funkcijas. 77 Konstitucijos straipsnyje teigiama, kad Prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.

84 Konstitucijos straipsnio pirmuosiuose punktuose nurodyta, kad Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Tai suponuoja patarėjo užsienio politikos klausimais ir jo bendradarbių vaidmens svarbą. Esminiai užsienio politikos klausimai, jos prioritetai ir kasdieniai darbai - tam medžiagą ir informaciją renka ir analizuoja, teikia pasiūlymus užsienio politikos grupė. Dar viena jų veiklos sritis - įvairių vizitų pas Prezidentą ir Prezidento vizitų rengimas.

Patarėjas vidaus politikos klausimais ir jo grupė renka, apibendrina ir pateikia Prezidentui medžiagą apie šalyje vykstančius politinius ir visuomeninius procesus, organizuoja valstybės vadovo susitikimus su įvairių politinių partijų, visuomeninių organizacijų bei tautinių mažumų atstovais.

Pagal Konstituciją visus Seimo priimtus įstatymus per 10 dienų nuo gavimo pasirašo ir skelbia Prezidentas. Taigi visų įstatymų analizė, darbas juos svarstant Seime ir jo komitetuose - viena iš svarbiausių patarėjų funkcijų, pirmiausia patarėjo valstybės ir teisės klausimais ir Prezidento atstovo Seime. Žinoma, visų sričių patarėjai analizuoja įstatymus ir siūlo (arba nesiūlo) Prezidentui pasirašyti ir skelbti juos.

Patarėjas teisėsaugos klausimais dalyvauja teisėsaugos institucijų pasitarimuose, informuoja Prezidentą apie šių institucijų veiklą. Jis yra mano dekretu sudarytos Konsultacinės tarybos kovai su ekonominiais nusikaltimais prie Respublikos Prezidento pirmininko pavaduotojas.

Prezidento adjutanto-karininko ryšiams su ginkluotosiomis pajėgomis funkcijas gerai nusako pats pareigų pavadinimas, o jų svarbą - ta aplinkybė, kad Prezidentas yra Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.

Socialiniais ir ekonominiais klausimais konsultuojuosi su dviem patarėjais ir vyresn. referentu žemės ūkiui. Kultūros klausimų patarėjo grupė informuoja apie svarbius pokyčius kultūros, švietimo, mokslo, religijos srityse. Šiems specialistams teko rengti ne vieną įstatymo projektą, kurie po to mano dekretais buvo teikti Seimui.

Prezidento kanceliariją sudaro keletas padalinių. Ji garantuoja Prezidento įstaigos veiklą, rengia dokumentus, atsako į laiškus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Prezidentas skiria Ministrą Pirmininką, formuoja Vyriausybę, skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus, kariškius, diplomatus, suteikia aukščiausius karinius laipsnius. Tam medžiagą ir dokumentus rengia kanceliarijos darbuotojai. Kanceliarija taip pat rengia medžiagą valstybiniams apdovanojimams, užsako ir tvarko Lietuvos ordinus bei medalius. Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat dekretu patenkina asmenų, visam laikui išvykstančių iš Lietuvos, prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Apie pilietybės suteikimą ir atsisakymą noriu pateikti statistinių duomenų, kadangi jie tam tikra prasme iliustruoja žmonių, galinčių pasirinkti vienos ar kitos valstybės pilietybę, nuostatas Lietuvos atžvilgiu:

Metai Suteikta Atsisakė

1993 2274 4041

1994 2566 773

1995 1263 479

Iš viso 6103 5293

Vidutiniškai per mėnesį apsvarstoma nuo 90 iki 120 nuteistųjų malonės prašymų. Kiekvienu atveju sprendžiamas žmogaus likimas, tad tenka ypač kruopščiai išnagrinėti jų bylas, nusikaltimo motyvus ir aplinkybes, įvertinti persiauklėjimo lygį. Vidutiniškai malonę suteikiu 20 proc. nuteistųjų.

Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus už nuopelnus Lietuvai. Šiuo metu apdovanojama tais pačiais ordinais ir medaliais kaip ir nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, taip pat dviem naujais žymenimis: Sausio 13-osios atminimo ir Dariaus ir Girėno medaliais. Prieš mėnesį, minint 5-ąsias Sausio 13-osios įvykių metines, apdovanoti 74 asmenys, iš jų - 6 Lenkijos ir 1 Norvegijos pilietis. Manau, kad verta pateikti ir apibendrintą statistiką apie apdovanojimus, kadangi yra žmonių, kurie tuo domisi. 1993-1995 metais skyriau tokius apdovanojimus: Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinas įteiktas 3 asmenims, Vyčio Kryžiaus ordinas - 74 asmenims, LDK Gedimino ordinas - 171 asmeniui (iš jų - 13 asmenų apdovanoti LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu), LDK Gedimino ordino medalius - 72 asmenims, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius - 135 asmenims, Dariaus ir Girėno medalis - 41 asmeniui, Sausio 13-osios atminimo medalis - 188 asmenims, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis - 168 asmenims.

Prezidento priimamojo darbuotojams kasdien tenka priimti 10-30 žmonių, ieškančių užtarimo ir teisingumo pačiais įvairiausiais gyvenimo klausimais, kvalifikuotai konsultuoti juos. Priimamojo darbuotojai ruošia medžiagą ir informuoja mane apie piliečių laiškus - vien per praėjusius metus jų gauta apie 10 tūkstančių.

Vyriausybės veikla vertinama įvairiai. Jai yra nemažai oponentų.

1995 m. Vyriausybė daugiausia dėmesio skyrė tam, kad būtų vykdomos jos programoje numatytos priemonės, toliau reguliuojami valstybės ir ūkio subjektų santykiai, tobulinamas valdymas ir įgyvendinamas Valdininkų įstatymas, gerinamas mokesčių administravimas, muitų tarifų sistema ir atsiskaitymai, grąžinamos skolos, aktyvinamas investicinis procesas, privatizuojamas valstybės turtas, mažinama infliacija bei sprendžiami gyventojų socialiniai klausimai, plėtojami santykiai su kitomis valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis. Šie klausimai dažnai buvo svarstomi Vyriausybės posėdžiuose.

Pernai Vyriausybė pateikė Seimui svarstyti apie 290 įstatymų ir apie 40 nutarimų projektų, tarp jų: Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo, Žemės gelmių, Sveikatos draudimo, Užsienio kapitalo investicijų, Vertybinių popierių viešosios apyvartos, Biudžetinių įstaigų, Mokesčių administravimo pagrindų, Teritorijų planavimo, Valstybinių registrų įstatymų, Muitinės, Santuokos ir šeimos kodeksų projektus ir daugelį kitų.

1995 m. Seime buvo apsvarstyta ir priimta Vyriausybės teiktų 120 įstatymų ir 26 nutarimai; 5 - atmesti, 2 projektus Vyriausybė atsiėmė pati. Likusieji projektai dar svarstomi arba nepradėti svarstyti.

Nors nuveikta nemažai, tačiau akivaizdu, kad Vyriausybė dar neturi tinkamiausio savo darbo stiliaus. Daugelis klausimų, ypač susijusių su žemės ūkiu, svarstomi posėdžiuose, nors nėra tinkamai parengti. Kartais sprendimai priimami gerai neišnagrinėjus visų aplinkybių, todėl juos vėliau tenka keisti. Argi galima nuodugniai išnagrinėti 40-50 klausimų? Būtent tiek jų paprastai svarstoma posėdyje. Vyriausybės darbo pradžioje dar buvo balsuojama dėl sprendimo, o dabar jau net nebalsuojama.

Manau, kad Vyriausybės posėdžiuose reikia svarstyti tik pačius svarbiausius viso ūkio plėtros klausimus. Daryti tai reikėtų pagal tam tikrą planą, kad strateginės problemos būtų aptariamos tinkamai pasirengus. Šiuo metu daugelis smulkių klausimų, kuriuos galėtų spręsti ministrai, perkeliami į Vyriausybės posėdžius. Suprantu, kad tai lemia Vyriausybės įstatymas, tačiau tokiu atveju jį galima ir reikia kuo greičiau peržiūrėti ir keisti.

Pati Vyriausybė turėtų griežčiau laikytis Reglamento. Pavyzdžiui, daugelis Vyriausybės pavedimų laiku neįvykdomi, kadangi ministerijos nesilaiko Reglamento nustatytos derinimo trukmės. Vyriausybė turėtų sudarinėti planus (posėdžiai, priėmimai, susitikimai ir kt.) bent dviem savaitėms į priekį. Jais vadovaujantis darbą planuotų ir ministerijos. Dabar gi dažnai viskas daroma ,,gaisro gesinimo" principu, ir ministrams tada tenka keisti savo darbotvarkę.

1995 metai buvo neeiliniai savivaldybėms. Kovo 25 dieną įvyko rinkimai į savivaldybių tarybas. Jie buvo organizuoti pagal naują - proporcinę - rinkimų sistemą. Rinkimuose dalyvavę 48 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių išrinko 1488 naujus savivaldybių tarybų narius iš 16 partijų ir politinių organizacijų, įregistruotų įstatymo nustatyta tvarka. Nauja rinkimų į savivaldybių tarybas sistema buvo savotiškas išbandymas ir rinkėjams, ir partijoms. Tačiau, kaip rodo apklausų rezultatai, piliečiams būtų priimtinesnė tokia rinkimų sistema, kuri sudarytų sąlygas pasirinkti ir partiją, ir konkretų kandidatą iš partijos kandidatų sąrašo.

1995 metais įsigaliojo naujas Vietos savivaldos įstatymas, parengtas vadovaujantis konstitucinėmis nuostatomis dėl vietos savivaldos. Šis įstatymas svarbus tuo, kad jis nustatė naujus valstybės valdžios ir savivaldos institucijų santykius, naujus savivaldos institucijų organizavimo principus, padalijo savivaldos institucijų kompetenciją į savarankiškąją ir valstybės deleguotąją, sudarė galimybes realiai įgyvendinti savivaldą.

Pernai buvo pradėtas formuoti savivaldybių ekonominis pagrindas - savivaldybių nuosavybė. Savivaldybėms nustatyta tvarka buvo perduodama specialiu įstatymu joms priskirta valstybei nuosavybės teise priklausančio turto dalis. Dėl įvairių priežasčių (nepakankamai tikslus priskiriamo turto įvardijimas, griežti reikalavimai turtui perduoti, įstatymų keitimas turto perdavimo metu, per trumpas laikas turtui perduoti) neįgyvendinus užsibrėžto tikslo - iki rinkimų į naujas savivaldybių tarybas perduoti savivaldybėms įstatymu joms priskirto valstybinio turto - šis procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai. Manau, kad visos įgaliotos valdžios institucijos turi atsakingai ir įstatymų nustatytu laiku atlikti visus numatytus darbus.

1995 metais priėmus reikalingus įstatymus bei Vyriausybei pagerinus mokesčių administravimo darbą, dauguma savivaldybių gavo planuotas tų metų savo biudžetų pajamas iš fizinių asmenų pajamų ir juridinių asmenų pelno mokesčių. Gavusios planuotas, taip pat ir viršplanines pajamas iš minėtų mokesčių, sudarančių pagrindinius biudžetų šaltinius, savivaldybės galėjo finansuoti planuotas tų metų išlaidas. Todėl galima konstatuoti, kad šioje srityje situacija, palyginus su 1994 metais, pasikeitė į gerąją pusę. Tačiau savivaldybių biudžetų formavimo sistema, kurios trūkumų ir anksčiau buvo pastebėta (jai trūksta stabilumo, pagrįstumo, nesudaroma prielaidų perspektyviniam finansiniam planavimui bei racionalesniam lėšų naudojimui), 1995 metais išliko nepakeista. Būtina, naudojantis užsienio valstybių patirtimi ir parama, tobulinti savivaldybių pajamų sistemą, artėti prie išsivysčiusių užsienio šalių standartus atitinkančios sistemos.

1995 metais, įgyvendinus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, 585 administracinių vienetų sistema buvo pakeista 66 vienetų (56 savivaldybių ir 10 apskričių) sistema. Pirmasis administracinės teritorinės reformos etapas vyko mažinant administracinių vienetų kategorijų ir pačių vienetų skaičių. Aukštesniųjų administracinių vienetų - apskričių, kuriose valdymą įstatymo nustatyta tvarka organizuoja Vyriausybė, formavimas buvo nulemtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų. Vietos savivaldos teisė įstatymu buvo suteikta tiems administraciniams vienetams, kuriuose buvo sukurtos ir egzistavo reikalingos sąlygos savivaldos institucijoms įgyvendinti Vietos savivaldos įstatyme numatytas savarankiškąsias ir valstybės deleguotąsias funkcijas. Tokiais administraciniais vienetais pripažinti 44 rajonai ir 12 miestų. Ateityje, gerėjant ekonominei ir socialinei situacijai šalyje, vietos savivaldos teisė gali būti suteikta ir didesniam skaičiui administracinių vienetų, kurie atitiks numatytus savivaldybių steigimo kriterijus. Nepaisant to, kad sumažėjo savivaldžių administracinių vienetų, savivaldybėms įstatymu yra suteikta teisė savo teritoriją dalyti į smulkesnius administracinius padalinius - seniūnijas. Iš pradžių buvo manyta, kad seniūnijų ir seniūnų vaidmuo nebus toks svarbus, bet gyvenimas rodo ką kita. Vietos savivaldos įstatymas nustatė seniūno įgaliojimus. Šis savivaldybės administracijos pareigūnas yra atsakingas už daugumą svarbių, tiesiogiai su tos teritorijos gyventojais susijusių socialinių ir juridinių klausimų (teikti merui rekomendacijas dėl socialinės globos, išduoti pažymas dėl socialinės padėties, organizuoti kapinių priežiūrą, rinkti žinias apie žemės nuomos poreikius, kaimo vietovėse atlikti notarinius veiksmus, nagrinėti administracinės teisės pažeidimų bylas ir t.t.). Atrodytų, kad skiriant seniūnus (įstatyme yra numatyta, kad seniūną skiria ir atleidžia savivaldybės meras), pagrindiniai kriterijai turėtų būti kompetencija, gyvenimo ir darbo patirtis, mokėjimas bendrauti su žmonėmis ir turimas autoritetas. Vis dėlto merai, atstovaujantys rinkimus į savivaldybių tarybas laimėjusioms partijoms, seniūnus skyrė vadovaudamiesi šiek tiek kitokiais motyvais, dažnai net neatsižvelgdami į gyventojų nuomonę. Tai liudija faktas, kad daugumai (7 iš 10) buvusių apylinkių viršaičių, ne vienerius metus ėjusių šias ar analogiškas pareigas, turinčių reikiamą kvalifikaciją, taip ir nebuvo pasiūlyta dirbti toliau. Kartais iš darbo jie būdavo atleidžiami net pažeidžiant įstatymus. Daugiau kaip 1,6 mln. Lt išeitinių kompensacijų buvo išmokėta savivaldybių darbuotojams, atleistiems iš darbo po rinkimų į savivaldybių tarybas.

Praėjusiais metais buvo keičiamos miestų ir rajonų savivaldybių teritorijų administracinės ribos. Alytaus, Druskininkų ir Marijampolės miestų savivaldybių teritorijos, kaip numatyta įstatymu, padidintos detaliai suprojektuotomis ir jau užstatytomis rajonų savivaldybių teritorijomis. Tačiau nepateisinamai ilgai svarstomi įstatymų projektai dėl kitų 9 miestų savivaldybių, tarp jų ir dėl naujosios Visagino savivaldybės, teritorijų administracinių ribų nustatymo. Atėjo laikas kuo greičiau įveikti realias bei tariamas kliūtis ir priimti reikalingus įstatymus.

Pagal įstatymą 1995 metais aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose buvo įsteigtos naujos valstybės valdymo institucijos - apskričių valdytojai ir jų administracijos. Šių institucijų steigimo tikslas - dekoncentruoti valdžią, pertvarkyti valstybės valdymo institucijų sistemą, derinant teritorinį ir šakinį valdymo principus. Ministerijos turėtų formuoti valstybės politiką, o priimtus politinius sprendimus turėtų įgyvendinti apskričių valdytojai, agentūros, direkcijos ir kitos vykdomosios institucijos. Pirmasis apskričių formavimo etapas pernai vyko nelengvai, buvo nesutarimų su savivaldybėmis. Nesutarimų priežastis - funkcijų, iki tol priklausiusių savivaldybėms, perdavimas apskritims. Tenka pripažinti, kad tam tikrais atvejais (pvz., sveikatos priežiūros) kritika dėl funkcijų perdavimo, o ypač dėl funkcijų perdavimo terminų, buvo pagrįsta.

Antrasis apskričių formavimo etapas taip pat nebus lengvesnis. Kai kurios ministerijos norėtų ir toliau atlikti tas pačias funkcijas, neatsižvelgdamos į valdymo reformos koncepciją. Ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų funkcijų perdavimo apskričių valdytojams programos parengimas bei jos tvirtinimas Seime taip pat užsitęsė.

Praėjusių metų birželio mėnesį buvo įsteigta Lietuvos savivaldybių asociacija, ginanti savivaldybių interesus, atstovaujanti joms valstybės valdžios institucijose, organizuojanti savo darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Tarp savivaldybių ir Lietuvos savivaldybių asociacijos bei valstybės valdžios institucijų jaučiamas tam tikras priešiškumas, nepanaudojamos realios bendradarbiavimo galimybės, skiriasi nuomonės svarbiais valdymo klausimais. Tai ypač akivaizdu kalbant apie valdymo reformą. Net ir tuo atveju, kai nuomonės nesutampa, nederėtų mūsų valstybės vidaus problemų perkelti už valstybės ribų. Be to, svarbu suprasti, kad valdymo sistemos pertvarkymas yra prieštaringas procesas. Išties esama čia ir centralizacijos tendencijų, bet būtina matyti ir tuos reikšmingus poslinkius, kurie stiprina vietos savivaldą Lietuvoje: funkcijų savivaldybėms delegavimas tik pagal įstatymus, sąveikos pobūdžio tarp Vyriausybės ir savivaldybių keitimas pereinant nuo pavaldumo santykių prie santykių, pagrįstų reguliavimu ir priežiūra, savivaldybių nuosavybės formavimas ir kt.

1996 metais ir savivaldybių, ir valstybės valdžios institucijų pastangos turėtų būti skirtos tam, kad:

pirma, būtų stiprinamas savivaldybių ekonominis ir finansinis savarankiškumas, t.y. atsakingai ir per numatytus terminus įgyvendintas įstatymas dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn, taip pat parengti ir priimti reikalingi teisės aktai, reglamentuojantys valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką; parengti ir priimti įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais remiantis būtų pertvarkyta savivaldybių biudžetų formavimo tvarka; sudarytos teisinės prielaidos savivaldybėms nuosavybės teise įsigyti žemę, esančią po savivaldybėms priklausančiais bendros paskirties objektais, įstaigų, įmonių pastatais, bei žemę, reikalingą infrastruktūrai plėtoti ar gyvenamiesiems namams statyti, ir būtų patikslinta su tuo susijusių teisės aktų, reglamentuojančių žemės valdymo klausimus, sistema;

antra, būtų plėtojamas valdžių, priklausančių skirtingiems valdymo lygiams, bendradarbiavimas. Dvišalė komisija, sudaryta iš Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos bei Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovų, turi tapti veiksminga institucija, derinančia valstybės ir savivaldybių interesus, nagrinėjančia ir sprendžiančia savivaldybių problemas. Apskričių tarybos turi tapti institucijomis, konstruktyviai nagrinėjančiomis ir aptariančiomis svarbius apskrities ekonominės ir socialinės plėtros, ekologijos klausimus. Parengtas ir priimtas Sostinės įstatymas, nustatantis Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldos institucijų specialius įgaliojimus sprendžiant bendrus klausimus ir tarpusavio sąveiką Vilniaus mieste bei sudarantis prielaidas valstybės sostinei suteikti estetinį reprezentacinį vaizdą tvarkant jos infrastruktūrą bei istorinius architektūros paminklus;

trečia, Lietuvoje veikiantys įstatymai būtų suderinti su Europos Sąjungos teisiniais aktais ir parengtos bei pasirašytos vietos savivaldos plėtrai svarbios sutartys bei susitarimai.

Praėjusieji metai - teismų ir prokuratūros reorganizavimo ir reformavimo metai. 1995 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujajam Teismų įstatymui, pradėjo funkcionuoti Konstitucijoje nustatyta teismų sistema: 54 apylinkių, 5 apygardų teismai, Ūkinis teismas, Apeliacinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas. Dėl to labai išaugo teisėjų poreikis - jų ypač trūksta apylinkių, apygardų teismuose bei Apeliaciniame teisme: daugiau kaip trečdalis teisėjų etatų yra laisvi.

Gana rimta yra teisėjų korpuso kokybės problema. Daugelis teisėjų apylinkių teismuose dirba tik pirmus ar antrus metus, dažniausiai tai yra teisininkai, neturintys darbo teisme patirties. Teisingumo ministerija turėtų sukurti teisėjų profesinio tobulinimo sistemą, numatyti ir įgyvendinti konkrečias priemones teisėjų kvalifikacijai kelti. Juk ateityje teisėjai turės dar didesnį darbo krūvį. Pavyzdžiui, Lietuvai ratifikavus 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, nuo šių metų vidurio teisėjai privalės sankcionuoti kiekvieno asmens suėmimą baudžiamojo proceso tvarka bei atlikti kai kuriuos kitus veiksmus, susijusius su procesinių prievartos priemonių taikymu. Kai kuriose baudžiamosiose bylose vienam ar keliems teisėjams numatoma pavesti ikiteisminį tyrimą. Šiuo atveju teisėjas įstatymų nustatytais atvejais atliks įrodymų garantavimo funkciją. Iš prokuratūros perėmus bausmių vykdymo priežiūrą, tam tikra dalis šių funkcijų teks teisėjams.

Didelė įstatymų kaita, naujų teisės normų atsiradimas sukelia rimtų problemų teismams taikant įstatymus. Šiuo atveju labai naudingi Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato teismų praktikos apibendrinimai bei jų pagrindu priimtos rekomendacijos, išaiškinimai. Tačiau stinga nuodugnesnės bausmių skyrimo praktikos analizės ir rekomendacijų.

Lietuvoje konstituciškai įtvirtintas teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas, teisėjai, nagrinėdami bylas, vadovaujasi tik įstatymu. Tačiau teisėjų nepriklausomumas neatsiejamas nuo jų atsakomybės. Teisėjas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, turi jausti atsakomybę visuomenei, kiekvienam jos nariui. Profesinę atsakomybę turi papildyti tvirtas pilietinės atsakomybės jausmas. Už aplaidumą darbe, teisėjo vardą žeminantį elgesį teisėjai turi būti griežtai baudžiami. Didesnę iniciatyvą, sprendžiant teisėjų atsakomybės klausimą, turėtų rodyti Teisingumo ministerijos Teismų departamentas.

Nuo 1995 m. pradžios pradėjo veikti Teisėjų taryba - Respublikos Prezidento patariamoji institucija, sprendžianti teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų klausimus. Ši institucija turėtų sugriežtinti reikalavimus kandidatams į teisėjus. Savo veiklą, sprendžiant teisėjų atsakomybės klausimą, turėtų suaktyvinti ir Teisėjų garbės teismas. Teisėjų, piktnaudžiaujančių savo tarnybinėmis pareigomis, veikla turi sulaukti principingo šių institucijų įvertinimo.

Kuo greičiau turime parengti ir priimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksų pataisas, pagal kurias būtų galima skirstyti apeliacinius ir kasacinius skundus. Dabar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turi daug didesnį krūvį nei Lietuvos apeliacinis teismas. Sprendžiant šiuos klausimus, didesnę iniciatyvą galėtų parodyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Prokuratūros reforma buvo rengiama ir įgyvendinama per trumpą laiką. Ją komplikavo biudžete nenumatytas reformos finansavimas bei prokuratūros vadovybės pasikeitimas. Tačiau nauja prokuratūros sistema jau sukurta: parengta teisinė bazė, įsteigtos apygardų prokuratūros, reorganizuota Generalinė prokuratūra bei rajonų, miestų prokuratūros.

Vykstant reformai, baudžiamasis persekiojimas nesustojo. Perduotų teismui bylų netgi pagausėjo, pirmiausia dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybinių įgaliojimų viršijimo, kontrabandos ir kitų finansinių, tarnybinių, ūkinių nusikaltimų. Manyčiau, kad turėtų didėti prokuratūros, kaip vienos iš teisėsaugos institucijų, koordinuojantis vaidmuo nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos srityje. Prokuratūra turėtų labiau naudotis jai suteiktomis kvotos ir tardymo priežiūros teisėmis.

Generalinėje prokuratūroje bei apygardų prokuratūrose sukurti iš principo nauji kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija padaliniai, kuriuose, be prokurorų ir tardytojų, dirba ir kitų įvairių specialybių darbuotojų. Tačiau Generalinei prokuratūrai ir jos padaliniams reikia persiorientuoti nuo pavienių grupuočių eilinių vykdytojų išaiškinimo į organizuoto nusikalstamumo ištakų ir jo priežasčių nustatymą bei pašalinimą.

SVARBIAUSIOS ŪKIO RAIDOS TENDENCIJOS

Valstybės gyvenimo pagrindas - jos biudžetas. Lietuvoje jau tapo normalu, kad laiku - metų pabaigoje - priimamas ateinančių metų Biudžeto įstatymas. Tačiau sudėtinga ekonominė padėtis vis dar verčia gyventi deficitinio biudžeto sąlygomis: šių metų biudžeto deficitas sudaro apie 2,3 proc. prognozuojamo 1996 m. bendrojo vidinio produkto. Tai, žinoma, gerokai apsunkina biudžeto asignavimų vykdymą. Atsisakyti deficitinio biudžeto kol kas neleidžia mūsų socialinė politika, žemės ūkio padėtis, mokesčių surinkimo bei šešėlinės ekonomikos problemos.

Pirmaisiais 1995 m. mėnesiais biudžetas buvo vykdomas labai blogai. Tai paskatino imtis gana radikalių priemonių: sustiprinti Finansų ministerijos vadovybę, paskirti naują Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką, sugriežtinti mokesčių mokėjimo kontrolę. Po to padėtis pagerėjo, ypač žymiai išaugo muitinių surenkami mokesčiai - iki 1,6 mlrd. litų, arba beveik tris kartus daugiau negu 1994 metais.

1995 m., lyginant su 1994 m., buvo beveik atsisakyta eksporto muitų mokesčių, todėl pernai įplaukos iš eksporto muitų sumažėjo nuo 15 mln. litų iki 33 tūkst. litų, tačiau 4 kartus išaugo muitinėse surenkami akcizo bei pridėtinės vertės mokesčiai.

Bendromis mokesčių inspekcijų, ekonominės policijos, muitinės pareigūnų pastangomis biudžeto pajamų planas buvo pradėtas vykdyti geriau. Tik metų pabaigoje sustabdžius dviejų bankų veiklą iš rikiuotės išvesta daugelis mokesčių mokėtojų, sutrikdytas planuojamų pajamų surinkimas ir atsiskaitymai su asignavimų valdytojais. Šiandien dar negalima tiksliai įvertinti minėtų dviejų bankų veiklos moratoriumo nuostolių nacionaliniam biudžetui, tačiau aišku, kad jie skaičiuojami šimtais milijonų litų.

Bendrasis vidinis produktas (BVP), pragaištingai mažėjęs 1990-1992 metais, 1994 metais - pirmą kartą ekonomikos transformavimo laikotarpiu - truputį padidėjo. 1995 m. ūkio raidos analizė rodo, kad šalies bendrasis vidinis produktas padidės maždaug 3-4 procentais. Smarkiai keičiasi BVP struktūra. Bendrajame vidiniame produkte sumažėjo gamybinių veiklos rūšių dalis (nuo 75 proc. 1991 m. iki laukiamų 33 proc. 1995 m.), tuo tarpu paslaugų dalis išaugo (nuo 25 proc. 1991 m. iki laukiamų 67 proc. 1995 m.).

Infliacija 1995 m. buvo didesnė nei laukta - daugiau kaip 35 proc. vietoje planuotų 25 procentų. Todėl ir realiosios gyventojų pajamos augo lėčiau, negu planuota. Tam įtakos turėjo ir žemdirbių rėmimas - skiriamos priemokos prie supirkimo kainų bei didintos pačios supirkimo kainos, ir atsisakymas subsidijuoti energijos gamintojus, tai paliekant vartotojams. Nuo 1995 m. birželio mėn. daugiau kaip du kartus gyventojams padidinti mokesčių tarifai už dujas (patalpų šildymui ir karštam vandeniui) ir šilumos energiją. Dėl to smarkiai padidėjo išlaidos būstui, kurui ir energijai (41,5 proc. per 1995 m.). Žemės ūkio produktų supirkimo kainų padidinimas, palengvinęs žemdirbių padėtį, neišvengiamai sukėlė maisto produktų kainų kilimą.

Didelį susirūpinimą kelia bankininkystėje vykstantys procesai. Nenorėčiau dramatizuoti situacijos, kuri ir nėra katastrofiška, tačiau turiu pripažinti, kad padėtis bankininkystėje pablogėjo. Tai atsitiko tiek dėl objektyvių, tiek ir dėl subjektyvių priežasčių.

Objektyvu tai, kad 1992-1993 m. hiperinfliacijos laikotarpiu bankai turėjo palankias sąlygas didžiuliams pelnams gauti. Tuo pasinaudojo labai daug bankininkystės neišmanančių žmonių, kurie naudodamiesi tuo, kad įstatymai buvo gana liberalūs, ėmė kurti bankus. Suprantama, sparčiai mažėjant infliacijai, daugumai paskolos gavėjų buvo sunku mokėti pagal ankstesnę infliaciją nustatytas palūkanas, o nepavykus verslui dažnai buvo neįmanoma grąžinti ir pačių paskolų.

Apibendrinant galima tvirtinti, kad pagrindines paskolų negrąžinimo priežastis nulėmė makroekonominiai veiksniai: likvidumo krizė ūkyje, tarpusavio skolos, mažėjančios gamybos ir prekybos apimtys, smunkanti pramonės gamyba, palūkanų normų šokas, didėjanti konkurencija.

Turime matyti ir tai, kad beveik nė vienai iš Rytų ir Vidurio Europos valstybių nepavyko išvengti bankų bankrotų. Daugelyje šalių šis procesas vyko kur kas skausmingiau negu Lietuvoje. Pavyzdžiui, Estijoje 1993 m. nemokūs pasidarė trys dideli bankai. Latvijoje dėl kilusios bankų sistemos krizės veiklą nutraukė net 20 komercinių bankų, kurių aktyvai sudarė 50 proc. visų bankų aktyvų. Net tokioje išsivysčiusioje valstybėje kaip Švedija prieš penkerius metus kilusi bankų krizė palietė visus jos bankus, išskyrus vieną. Anot Tarptautinio valiutos fondo atstovų, Švedijai tai kainavo apie 10 mlrd. JAV dolerių. Lietuva šiuo požiūriu - ne išimtis.

Didelę įtaką bankininkystės būklei turėjo ir subjektyvūs veiksniai. Ypač noriu akcentuoti valstybinių institucijų, privalėjusių valdyti ir lemti šiuos procesus, atsakomybę. Teks tiksliai atskirti, kas už ką atsako, kas ką nuveikė, ir atitinkamai tai įvertinti.

Būtų neteisinga didžiausią kaltę dėl blogos bankininkystės būklės versti ant Ministro Pirmininko ir visos Vyriausybės pečių, kadangi tuo metu galioję įstatymai nesuteikė jiems jokių galimybių kontroliuoti šią sritį.

Didžiausių priekaištų verti patys komercinių bankų vadovai, kiti bankų pareigūnai, pirmiausia dėl to, kad nusikalstamai aplaidžiai vertino paskolų gavėjų finansinę būklę, užstato vertę, neminint tų atvejų, kai paskolos būdavo išduodamos be jokio garanto. Būdavo ir taip, kad komercinių bankų vadovai net nepasinaudodavo veikiančiais įstatymais blogoms paskoloms išieškoti. Tokie faktai kelia tam tikrų įtarimų.

Neatliko savo pareigos ir teisėsaugos institucijos, privalėjusios tirti kai kurių bankų krizę sukėlusius nusikalstamus veiksmus. Tai buvo daroma epizodiškai, neapgalvotai. Turiu omeny perdėtą šių žinybų vadovų uolumą suimant kai kurių bankų vadovus dar nespėjus išsiaiškinti visų jų veiklos aplinkybių ir iki galo išnagrinėti revizijų medžiagos. O kitų, anksčiau žlugusių, bankų vadovų bylos jau daugiau kaip metai guli seifuose. Kol kas nenubausti asmenys, paėmę didžiausias paskolas ir panaudoję jas ne pagal paskirtį arba tiesiog iššvaistę.

Daugeliu atvejų man nepriimtina Lietuvos banko veikla įstatymdavystės ir komercinių bankų priežiūros srityse. Net dvejus metus Lietuvos banko vadovybė buvo įkalbinėjama pateikti įstatymų projektus, užtikrinančius geresnę bankų priežiūrą, užkertančius kelią lėšų švaistymui. Dabar šie įstatymai paruošiami per mėnesį. Nepaisant mano daugkartinių reikalavimų, taip ir nebuvo užtikrinta griežtesnė bankų priežiūra, kuri anaiptol nesibaigia smulkių nuobaudų skyrimu nusikaltusiems komercinių bankų vadovams ar revizijoms, kurių rezultatai gula į stalčius, ar komercinių bankų bei įstatinio kapitalo ir jo didinimo registravimu.

1995 m. gruodžio įvykiai komercinių bankų sistemoje parodė, jog būtina nuolat kontroliuoti tokių bankų veiklą, laiku užkirsti kelią neapgalvotiems ir neatsakingiems jų vadovybės žingsniams. Tai labai svarbi Lietuvos banko pareiga. Ir tuo rūpintis reikia, kol dar bankas nėra atsidūręs ant nemokumo slenksčio, kol nepadaryta realios žalos valstybei, indėlininkams.

Lietuvos komercinių bankų kapitalo bazė dar silpna, todėl Lietuvos bankas buvo priverstas apriboti kai kurias operacijas tų komercinių bankų, kurių akcininkai neturi galimybių padidinti akcinio kapitalo ir vykdo rizikingą kreditavimo politiką. Lietuvos investuotojų galimybės yra ribotos, be to, jų nepatenkina maži arba visiškai nemokami dividendai. Daugiau reikia naudotis užsienio investuotojų parama, tuo labiau kad jie jau įsigijo kai kurių mūsų bankų akcijų. Reikia pasistengti sudaryti palankias sąlygas užsienio bankų filialams steigti.

Manau, kad neatidėliojant būtina parengti bankininkystės teisinės bazės tobulinimo programą, kurią patvirtintų Seimas. Jau dabar skubiai daromos pataisos įstatymuose: sugriežtinama baudžiamoji atsakomybė už ūkinius nusikaltimus, didinama bankų pareigūnų atsakomybė už banko atliekamas finansines operacijas. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma dabartinių bankininkystės sunkumų sukelta dėl informacijos stygiaus, Lietuvos banką numatoma įpareigoti teikti informaciją Vyriausybei, teisėsaugos institucijoms apie bankų veiklą, finansinių operacijų pažeidimus.

Iki šiol dar nepriimti keliolika paruoštų įstatymų, ,,buksuoja" problemiškų bankų sanavimo programa, todėl niekaip neišsprendžiama indėlių grąžinimo gyventojams bei juridinių asmenų aptarnavimo problema. Visa tai atneša didžiulių nuostolių žmonėms, ūkio subjektams ir galiausiai - valstybei. Nedelsiant reikia giliai ir visapusiškai išanalizuoti šioje srityje vykstančius procesus, nebeeikvoti energijos kai kurių valstybinių institucijų interesams ginti, o sutelkus visas jėgas pagerinti visą bankų būklę. Delsti nebegalima.

Galima pasidžiaugti, kad praėjusiais metais pasirodė pirmieji pramonės veiklos gerėjimo požymiai. Lietuvos išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės įmonės pateikė vartotojams 1 proc. daugiau produkcijos (palyginamosiomis kainomis) negu 1994 metais. Padidėjo cheminių medžiagų ir produktų, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir dažymo, popieriaus dirbinių pramonės produkcijos realizacija. O didžiausią nuosmukį pagal parduotą pramonės produkciją praėjusiais metais, lyginant su 1994 m., patyrė mašinų ir įrengimų pramonė, elektros įrenginių ir prietaisų, medicinos, tiksliųjų ir optinių įrankių pramonės šakos.

Šiek tiek geresnė pramonės įmonių, priskirtų Pramonės ir prekybos ministerijai, padėtis - jų produkcijos per praėjusius metus parduota 5,4 proc. daugiau.

Anksčiau pateiktus rezultatus įvertinus esamomis kainomis, jie atrodytų kur kas patraukliau. Tekstilės ir trikotažo pramonės produkcijos pardavimas išaugo 23,6 proc., drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir dažymo - 90,4 proc., odos ir odos dirbinių - 46,7 proc., medienos ir medžio dirbinių (išskyrus baldų) - 50,1 proc., cheminių medžiagų ir produktų - 81,3 proc. ir kt. Atskirų šakų, kurių, vertinant palyginamosiomis kainomis, buvo pastebimas smukimas, produkcijos pardavimas net išaugo: mašinų ir įrengimų pramonės - 2 proc., baldų gamybos ir niekam nepriskirtos pramonės - 4,1 proc., elektros įrengimų ir prietaisų pramonės - 8,1 proc.

Pramonės įmonių darbą ypač trikdo apyvartinių lėšų stoka, bankinių atsiskaitymų sistemos krizė, mokesčių sistema, nepakankamai skatinanti diegti naujas technologijas ir aktyvinti investicinį procesą.

Mūsų ūkio restruktūrizavimas yra įgavęs labai sunkiai valdomo proceso pobūdį. Tos įmonės, kurios sugeba rasti užsienio partnerių Vakarų valstybėse, sėkmingai į gamybą diegia naujas technologijas ir randa kelių į naujas rinkas, jau įsitvirtino Lietuvos ekonomikoje. Tai pasakytina apie akcines bendroves ,,Ekranas", ,,Snaigė", ,,Kuro aparatūra", ,,Audėjas", ,,Lelija", ,,Linas", ,,Achema", ,,Grigiškės", ,,Medienos plaušas", UAB ,,Baltik Vairas" ir kt. Tokias įmones reikia remti. Tačiau yra nemažai įmonių, daugiausia elektronikos pramonėje, vykdžiusių specialius buvusios Tarybų Sąjungos užsakymus. Jos iki šiol nesugebėjo prisitaikyti prie rinkos ekonomikos sąlygų, todėl reanimuoti jų veiklą labai sunku arba ir neįmanoma. Tai ,,Rimeda", ,,Vilniaus Venta", ,,Nuklonas", ,,Banga" ir kt. Matyt, reikia drąsiau taikyti bankroto procedūrą, keisti šeimininkus, labiau pasitikint iniciatyviais žmonėmis, plačiau pritraukti užsienio firmas bei piliečius, norinčius tapti bankrutuojančių įmonių naujais savininkais. Svarbu, kad jie galėtų ir norėtų investuoti kapitalą į naujas technologijas.

Restruktūrizuojant mūsų ūkį daugiau dėmesio turėtų būti skiriama smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti. Kaip rodo pasaulinė praktika, smulkaus ir vidutinio verslo įmonės operatyviai reaguoja į rinkos pokyčius, sugeba gaminti labai aukštos kokybės dirbinius.

Praėjusių metų pabaigoje Vyriausybė nusprendė įsteigti Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūrą, kuri teiktų konkrečią paramą smulkiems verslininkams. PHARE programa sudarė finansines galimybes tikslinėms verslo ir regioninėms smulkaus verslo plėtros programoms rengti, mokymo ir konsultavimo sistemai plėsti. Šiuo metu jau veikia šeši smulkaus verslo centrai. Numatyta techninė ir finansinė parama kompiuterizuotai informacijos sistemai kurti. Baigiamas rengti smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo projektas.

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai iškyla daugybė sunkumų, būdingų visam Lietuvos ūkiui. Tai apyvartinio kapitalo trūkumas, mokesčių bei finansų sistemos netobulumas ir ribota rinka. Tačiau pagrindinė problema yra nepakankama darbuotojų kvalifikacija ir informacijos apie rinkas stoka.

Praėjusių metų spalio pradžios duomenimis, iš 730 mln. JAV dolerių užsienio paskolų, smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti skirta vos 54 mln. JAV dolerių, arba 7 proc. visos sumos. Valstybinė užsienio paskolų komisija iš esmės turėtų pakeisti savo požiūrį į smulkų ir vidutinį verslą ir stengtis labiau tenkinti verslininkų poreikius investiciniams projektams įgyvendinti, naujoms technologijoms pirkti, gamybinei veiklai plėsti.

Praėjusiais metais toliau mažėjo statybinių įmonių atliktų darbų fizinės apimtys. Didelę įtaką statybininkų veiklai turėjo vis dar kylančios statybos kainos, užsakovų nemokumas ir su tuo susijęs įsiskolinimas rangovams, statybos užsakymų mažėjimas šalies viduje. Apie 15 proc. užsakymų statybininkai atlieka užsienyje. Lietuvoje iki šiol nepavyko bent kiek žymiau sumažinti nebaigtų statybų, ypač socialinės paskirties objektų: buvusių kooperatinių gyvenamųjų namų, švietimo, sveikatos apsaugos objektų. Reikia pažymėti, jog pernai, pasitelkus užsienio kreditus, geriau buvo statomi didžiausių šalies miestų valymo įrenginiai. Pavyzdžiui, Kauno vandenvalos įmonės statybai skirti asignavimai išnaudojami visiškai, statoma tvarkingai ir kokybiškai.

Sprendžiant socialines problemas būtina daugiau dėmesio skirti valstybės remiamai programai ,,Būstas" įgyvendinti: numatyti didesnę valstybės, ypač savivaldybių, paramą socialiai remtinų šeimų butų statybai, didesnį dėmesį skirti esamų namų renovacijai ir apšiltinimui, naujų efektyvių, ypač šiltinimo, medžiagų gamybai bei naudojimui, statybos kaštų mažinimui.

Lietuvos transporto sektorius atspindi bendrą ekonominę ir socialinę šalies, iš dalies ir kaimyninių valstybių, būklę. Jis iš esmės tenkina vartotojų poreikius prekių ir keleivių tarptautiniams bei vidaus pervežimams. Transporto šakų veikla, įskaitant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto darbą, pastaruoju laiku stabilizuojasi ir įgauna tendenciją augti, išskyrus geležinkelio transportą, kurio integravimasis į Vakarų rinką atsilieka nuo Lietuvos užsienio prekybos ir turizmo persiorientavimo iš Rytų į Vakarus.

Svarbiausiam strateginiam Lietuvos transporto sektoriaus tikslui realizuoti - integruotis į Baltijos jūros regiono ir Europos transporto tinklą bei transporto paslaugų rinką - pradėtas esminis transporto šakų restruktūrizavimas.

Dėl lėšų trūkumo investicijos į transportą kol kas gerokai atsilieka nuo numatytųjų Nacionalinėje programoje, todėl svarbiausius transporto infrastruktūros modernizavimo projektus tenka įgyvendinti pasitelkus tarptautinių finansinių institucijų kreditus arba tiesiogines investicijas.

Vis svarbesnę vietą Lietuvos ekonominiame gyvenime užima tranzitiniai srautai. Tai skatina plėtoti tranzitą veikiančią infrastruktūrą.

Vienas iš tokių kelių - kurti laisvąsias ekonimines zonas, padedančias pritraukti užsienio investicijas ir taip spartinti šalies ekonomikos augimą. Lietuvoje šiuo metu nagrinėjami trys tokių zonų projektai - prie Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių miestų, kur yra perspektyvių tarptautinių transporto magistralių, gerai parengta infrastruktūra, nemažai aukštos kvalifikacijos darbo išteklių. Manoma, kad taip bus galima geriau panaudoti Šiaulių ir Kauno aerouostus bei Klaipėdos valstybinį jūrų uostą. Beje, laisvąsias ekonomines zonas kuria ir kaimyninės valstybės, tad mums nereikėtų delsti, jeigu norime sėkmingai konkuruoti.

Tenka apgailestauti, kad pradėti šios srities darbai juda gana vangiai. Iki šios dienos Vyriausybė dar nepateikė Seimui svarstyti įstatymų projektų dėl atskirų zonų. Neparengtos ir pataisos įstatymų, kuriuos būtina keisti, kad tos ekonominės zonos imtų veikti. Kiek gi galima laukti?

Pagrindinė mūsų ūkio infrastruktūros šaka, užtikrinanti visos ekonomikos funkcionavimą, yra energetika, kurioje taip pat kaupiasi nemažas problemų ir spręstinų klausimų ratas.

Priešingai negu 1994 m., praėjusiais metais elektros gamyba buvo pelninga. Elektros energijos gamyba išaugo beveik 40 proc., o Ignalinos AE - daugiau nei 50 proc. Šalyje stabilizavosi elektros energijos vartojimas. Pavyko atnaujinti energijos eksportą į kaimynines šalis. Parduota beveik 3 milijardai kWh. Tai davė daugiau kaip 100 mln. Lt pelno. Pavyko susitarti dėl elektros linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos įrengimo; šia linija bus galima eksportuoti energiją į Vakarus. Ypač geros Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės piko energijos eksporto perspektyvos. Tai, beje, dar kartą patvirtina, kad nereikėjo stabdyti šio objekto statybos. Realūs planai didinti energijos eksportą į Rusiją ir Baltarusiją mainais už branduolinį kurą.

Lietuvos žemės ūkyje, mažuose miesteliuose, gyvenvietėse atsiranda daug naujų elektros energijos vartotojų. Tai ir naujakurių sodybos, ir verslo įmonės, todėl ateityje teks įrengti naujų elektros tinklų linijų arba didinti esamųjų pralaidumą. Taip pat reikia naujų 10 kW ir žemos įtampos elektros linijų apie didžiuosius miestus augantiems individualių namų kvartalams. Šių linijų per metus nutiesiama vos 300-400 km, nors reikėtų kur kas daugiau. Be abejo, tam reikalingos lėšos, tačiau naujų elektros tinklų statyba sumažintų ir elektros tinklų nuostolius, kurie dėl kai kur perkrautų elektros tinklų yra gana dideli.

Visiškai nepatenkinamas Energetikos ministerijos darbas kovojant su elektros energijos vagystėmis, paplitusiomis visoje šalyje, ypač kaimo vietovėse, ir visose ūkio sferose. Dėl vagysčių kasmet netenkama apie 100 mln. Lt pajamų. Deja, tuo klausimu daug kalbama, bet mažai daroma.

Sudėtinga šilumos energetikos padėtis. Dėl pavėluotai įvestų naujų kainų už šilumos energiją padaryta 350 mln. Lt nuostolių. Valstybės skola energetinei sistemai per dvejus metus sudaro apie 500 mln. litų. Tai turi įtakos Respublikos biudžetui, apsunkina energetinės sistemos darbą. Nuolat reikia imti paskolų kurui, medžiagoms ir įrengimams pirkti, mokėti banko palūkanas, o tai brangina ir taip nepigią šilumos energiją.

Jau antrus metus šilumos nuostoliai didėja maždaug po 400 tūkst. Gcal, o jų kompensacijai kasmet papildomai reikia sudeginti po 50 tūkst. tonų mazuto. Nuostolių augimą 1994 m. galima pateisinti tuo, kad buvo priimtos naujos katilinės ir šilumos tinklai, tačiau jų niekaip negalima paaiškinti praėjusiais metais. Tai - valstybinių lėšų švaistymas. Pavyzdžiui, 30 proc. kvartalinėse boilerinėse paruošto karšto vandens dėl netvarkingų tinklų ir netobulos šilumos apskaitos nepatenka gyventojams. Matyt, šilumos apskaitą reikėtų vesti ne gyvenamuosiuose namuose, o boilerinėse. Tada gal bus labiau susirūpinta, kaip mažinti nuostolius, ir karštas vanduo nebetekės į kanalizaciją.

Yrančiose žemės ūkio bendrovėse daugelis gyvenvietes šildančių katilinių liko be šeimininko. Savivaldybės buvo nepasiruošusios jų eksploatuoti, o gyventojai liko be šilumos. 1994 m. Vyriausybė priėmė nutarimą beveik 200 katilinių perduoti energetinei sistemai. Tuo metu tai buvo teisingiausias sprendimas. Per porą metų joms buvo skirta nemažai lėšų ir įvesta minimali jų eksploatacijos tvarka. Tačiau žvelgiant į ateitį kyla klausimas - ar visą šilumos gamybos ūkį reikia valdyti centralizuotai, kai šiluma tiekiama vienai gyvenvietei ar miestui?

Matyt, reikia sustiprinti savivaldybių tarnybas, užsiimančias vietiniu ūkiu, ir perduoti joms šilumos tiekimą, kaip tai, beje, jau padaryta Latvijoje ir Estijoje. Pirmiausia reikėtų atsisakyti vieningo šilumos energijos tarifo, kad neūkiškai tvarkantys šilumos ūkį nesinaudotų gerai dirbančiomis savivaldybėmis.

Svarbiausia energetikos problema - kainos, tarifai ir su jais susiję finansiniai sunkumai. Ši problema bus išspręsta pirmiausia sutvarkius energijos apskaitą. Energetikos ministerija nusišalino nuo vadovavimo šiam darbui. Skaitikliai įrenginėjami chaotiškai, didėja išlaidos jiems įrengti ir aptarnauti. Ar nebūtų paprasčiau, jei matavimo prietaisus įsigytų ir įrengtų šilumą tiekianti organizacija?

Be to, noriu atkreipti dėmesį į Energetikos ministerijos nevykdomus pavedimus. 1994 m. Metiniame pranešime nemažai dėmesio skyriau energetikos ūkio atnaujinimui, t.y. dvejiems trejiems metams sudaryti energetinių išteklių kainų prognozę. Deja, tai Energetikos ministerijoje nesukėlė jokios reakcijos - atrodo, ne jiems buvo sakoma. Tik naujai mano sudarytai Valstybinei energetikos išteklių kainų ir energetinės veiklos kontrolės komisijai pareikalavus, kad ministerija atsakytų, kaip vykdomas minėtas pavedimas, metų pabaigoje darbas pajudėjo iš vietos.

Rinkos ekonomikos pagrindinis privalumas yra tas, kad ji ūkio subjektus, disponuojančius turtu, skatina siekti kuo didesnių pajamų tam panaudojant minimalias sąnaudas. Šiandien mes matome, kad nemaža dalis verslininkų, kurie neteisingai suprato šį reikalavimą, jau pajuto skaudžius padarinius. To priežastis yra ir gausėjantys įmonių bankrotai, ir nemaža dalimi - šiandieninė bankų krizė. Matyt, prieš imantis kokio nors verslo, pirmiausia reikia gerai įsisąmoninti, kad rinkoje įmanoma išsikovoti deramą vietą tik labai taupiai naudojant visus išteklius: ir medžiagas, ir finansus, ir intelektualųjį potencialą. Deja, šis reikalavimas pernelyg lėtai suvokiamas visose ūkio šakose ir valdymo lygiuose. Pradedant gamtinių ir kuro energetinių išteklių panaudojimu, įvairiausių žaliavų perdirbimu ir baigiant nepateisinamomis daugelio aukšto rango valdininkų kelionėmis į užsienio šalis valstybės sąskaita. Manau, kad Vyriausybės ir kitų institucijų vadovai į užsienį turėtų vykti tik juridiškai apiforminti parengtų sutarčių ar susitarimų projektų.

Viena iš aktualiausių problemų yra Lietuvos intelektualinio potencialo išsaugojimas ir tinkamas jo panaudojimas, atgaivinant varganą mūsų ekonomiką. Šiuo klausimu nėra konstruktyvios Vyriausybės politikos. Į Lietuvą plūste plūsta ekspertai iš užsienio, kurių daugelį galėtų pakeisti vietiniai specialistai. Vyriausybė turėtų ignoruoti užsienio firmų siūlymus aprūpinti mus nepirmarūšėmis prekėmis ir užsigulėjusiais įrengimais, kiekvienu atveju išnagrinėdama, ką galime pasigaminti patys, tam panaudodami savo intelektualinį potencialą, turimus technologinius įrengimus ir laisvą darbo jėgą.

Per pastaruosius penkerius metus bendras ekonominis nuosmukis ypač neigiamai atsiliepė investiciniam procesui. Vilties teikia tik tai, kad jau 1994 m. pavyko išvengti tolesnio investicijų mažėjimo, o praėjusiais metais (dar negalutiniais duomenimis) jų pradėjo daugėti.

Tačiau bendros investicijų apimtys dar neužtikrina ne tik gamybos plėtimo, bet ir jos palaikymo. Nuosavos įmonių lėšos investicijoms visiškai sumažėjo dėl apyvartinio kapitalo nuvertėjimo. Taip atsirado užburtas ratas: nepasiekus gamybos augimo, negalima sukaupti lėšų investicijoms, o gamybą didinti ir ją modernizuoti įmanoma tik nemažai investuojant.

Nedaug užsienio kapitalo atėjo į Lietuvą privatizuojant valstybės turtą. Dabar yra užregistruota daugiau kaip 5000 užsienio kapitalo arba bendrų su užsienio kapitalu įmonių, nors investuotas į jas kapitalas yra palyginti nedidelis.

Neseniai įsigaliojo naujas Užsienio kapitalo investicijų įstatymas, kuris geriau atitinka Europos Sąjungos reikalavimus, užtikrina užsienio investicijų apsaugą. Naujajame įstatyme numatyta, kad įmonėms, į kurias investuota užsienio kapitalo, pelno mokesčio lengvatos taikomos tik tuo atveju, jeigu užsienio investuotojas investavo ne mažiau kaip 2 milijonus JAV dolerių. Manyčiau, kad ta kartelė pakelta pernelyg aukštai. Dar kartą siūlau Vyriausybei bei Seimui išnagrinėti šį klausimą ir numatyti palankesnes sąlygas užsienio investuotojams.

Toliau labai kruopščiai turi būti atrenkami investiciniai projektai. Visame pasaulyje bankai paskolas skiria tik po nuodugnios verslo planų - investicinių projektų - ekonominės analizės bei visapusiško ūkio subjektų, norinčių gauti paskolų, finansinės būklės ir turimo turto įvertinimo. Nemažai mūsų bankrutavusių bankų gali patvirtinti, kad paskolų suteikimas - labai atsakingas ir rizikingas dalykas. Beveik visose šalyse veikia investicinių kreditų draudimo sistemos.

Dabar Lietuvoje nustatyta valstybės vardu gaunamų užsienio paskolų bei Vyriausybės garantijų joms gauti tvarka. Šią tvarką reikėtų tobulinti, nes komerciniai bankai jau nebepajėgūs garantuoti ūkio subjektams suteikiamų paskolų.

1995 m. užsienio kapitalas bendrose investicijose į Lietuvos ūkį sudarė apie 10 proc. Jo dėka buvo atnaujintas Panevėžio stiklo fabrikas, kuris nemažą produkcijos dalį eksportuoja į Vakarų rinką, įsisavinama dyzelinių variklių gamyba Mažeikių akcinėje bendrovėje ,,Oruva", modernizuojama Telekomo ryšių sistema, finansuojami transporto projektai, vandenvalos objektai, pavojingų atliekų tvarkymo aikštelės.

Dabar geriau panaudojamos užsienio paskolos. Iš iki 1995 m. spalio 1 d. gautų 730 mln. JAV dolerių apie 300 mln. JAV dolerių, arba 42 proc., skirta investiciniams projektams finansuoti.

Kiekvienam, bent truputį suvokiančiam ekonominės raidos dėsningumus, yra aišku, jog svarbiausias veiksnys, kuriant ekonominį šalies potencialą, yra laikas. Uždelsus bus sunku šį atsilikimą kompensuoti ir geriausiomis investicijomis. Tą puikiai supranta daugelis Rytų Europos šalių, kurios užsienio kapitalui pritraukti panaudoja visas galimybes: Vengrijos skolos šių metų pradžioje buvo 28,5 mlrd. JAV dolerių, Lenkijos - 41,3, Čekijos - 9,1 mlrd. JAV dolerių. Vienam šių šalių gyventojui atitinkamai teko po 2800, 1100, 900 JAV dolerių užsienio skolos. Ir niekas, net ir paskolas suteikę bankai, apie šias šalis nekalba kaip apie beviltiškai prasiskolinusias. Jose auga gamyba, didėja eksportas ir gerėja ekonomika.

Aišku, kad tik panaudoję užsienio kreditus galėsime sparčiau atnaujinti gamybą, stiprinti mūsų ūkio ekonomiką ir sudaryti prielaidas socialinei pažangai. Vyriausybė privalo aktyviau ieškoti užsienio investuotojų bei kreditų ir geriau panaudoti valstybės vardu gaunamus kreditus bei finansinę paramą. Daugiau lėšų reikėtų skirti pramonei modernizuoti, naujoms technologijoms diegti. Tuo pačiu noriu atkreipti dėmesį į didesnį paskolų panaudojimą įmonių apyvartinėms lėšoms papildyti. Šiuo metu tai ypač aktualu daugeliui pramonės subjektų.

Valstybės investicijų programa turi būti svarus dokumentas formuojant šalies investicijų politiką bei panaudojant nacionalinio biudžeto lėšas investicijoms.

Ar populiari bus mūsų šalis pasaulyje, kiek į ją ateis tarptautinių investicijų, labai priklausys nuo informacijos apie Lietuvą, platinamos užsienio šalyse. Tenka atvirai pripažinti, kad iki šiol tam neskyrėme rimto dėmesio, nors susirūpinti derėjo nuo pat pirmos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos.

Teigiamam valstybės įvaizdžiui formuoti pernai kovo mėnesį buvo įsteigtas Vyriausybės informacijos centras - vienintelė valstybinė institucija, šiam tikslui gaunanti biudžetinių lėšų. 1995 m. Vyriausybės informacijos centras prisidėjo kuriant filmą apie Lietuvą, keletą kartų iš dalies finansavo viešosios nuomonės tyrimus, pakvietė į Lietuvą keletą įtakingų užsienio (,,The New York Times", ,,Der Spiegel") žurnalistų, kurie po to parašė mums palankių straipsnių. Šios padrikos akcijos daugiau liudija bejėgiškumą nei efektyvumą.

Lietuvos parodymas pasaulio informaciniuose tinkluose - INTERNET'e - nepakankamas. Informacija dažnai būna pasenusi, o kartais ir klaidinga. Užsienio reikalų, Ryšių ir informatikos ministerijos, Statistikos departamentas, mūsų diplomatinės atstovybės turėtų koordinuoti savo pastangas padėčiai pataisyti.

Šį tą formuojant valstybės įvaizdį nuveikė Lietuvos investicijų agentūra, Lietuvos informacijos institutas, Valstybinis turizmo departamentas, dar viena kita įstaiga ar privati firma, leidyklos. Apskritai geresnių rezultatų pasiekiama ten, kur dirba kvalifikuoti žmonės, kur gali pasireikšti privati iniciatyva. Jau dvejus metus leidžiamas periodinis, reprezentacinis, geros kokybės žurnalas anglų kalba ,,Lithuania in the World", kurį platina ,,Lietuvos avialinijos" bei Užsienio reikalų ministerija. Šiuo ir panašiais į jį leidiniais, pavyzdžiui, ,,Vilnius in your pocket", pasaulyje stengiamasi formuoti palankią nuomonę apie Lietuvą. Tokiems leidiniams galima būtų suteikti ir valstybės paramą.

Tačiau pažvelgę į problemą iš bendravalstybinių pozicijų, esame priversti pripažinti, jog šios pastangos yra nepakankamos ir neduoda norimo efekto pirmiausia dėl to, kad nėra aiškios programos ir pastangų koordinacijos. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvoje leidžiami informaciniai ir reklaminiai leidiniai būna prastokos kokybės, neišvaizdūs ir neįtaigūs, be to, platinami stichiškai, todėl retokai pasiekia reikalingą adresatą - potencialų užsienio turistą, investuotoją, verslininką, žurnalistą, politiką.

Artimiausias uždavinys - tiksliai inventorizuoti, kas ir kieno yra padaryta ir planuojama daryti. Matyt, būtų prasminga organizuoti specialią leidinių, plakatų, filmų apie Lietuvą parodą, kad būtų galima aprėpti viską, kas išleista ir nufilmuota reklamuojant Lietuvą pastaraisiais metais. Manau, tokia paroda išryškins visas spragas, atskleis realų vaizdą ir leis žengti kitą žingsnį - parinkti tą valstybės instituciją, kuri efektyviai galėtų planuoti, organizuoti, koordinuoti ir finansuoti valstybinių ir privačių įstaigų veiklą, propaguojant Lietuvą užsienyje.

Kalbėdamas toliau, keletą žodžių noriu skirti turizmo plėtrai. Juk tai yra ne tik paslaugų eksporto didinimas, galimybė pagerinti užsienio prekybos balansą, bet ir teigiamo šalies įvaizdžio formavimas. 1994 m. buvo patvirtinta Nacionalinė turizmo plėtojimo programa, kuri tačiau įgyvendinama vangiai, kadangi iki 1996 m. tam nebuvo skiriama lėšų.

Nepakankamai aktyviai šioje srityje dirba vietos savivaldų organai. Jų reguliavimo sferoje esantys turizmo infrastruktūros objektai dažnai tiesiog merdi, o šeimininkams stinga iniciatyvos ir perspektyvos pojūčio.

Turizmo plėtojimas labai priklauso nuo vizų politikos, kuri turėtų būti kuo lankstesnė, politiniai motyvai šiuo atveju neturėtų nustelbti ekonominių.

Valstybinis turizmo departamentas, naudodamasis PHARE programos lėšomis, reprezentuoja Lietuvą tik pagrindinėse - Londono, Berlyno, Milano - tarptautinėse turizmo mugėse, tačiau ignoruoja svarbias regionines muges, vykstančias Europos Sąjungos ir NVS šalyse. Iš esmės nepradėti steigti turizmo informacijos centrai užsienio šalyse. Laikas pagaliau suprasti, kad be aktyvaus ir kryptingo marketinginio darbo nepavyks įsitvirtinti Europos turizmo rinkoje. Valstybės biudžeto lėšas, skiriamas šiam tikslui, vienareikšmiai reikia vertinti kaip investicijas į paslaugų eksporto, smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimą, naujų darbo vietų kūrimą.

Atidarius Kalvarijos pasienio postą, pasidarė lengviau pervažiuoti Lietuvos-Lenkijos sieną. Tačiau galutinai ištrinti iš užsieniečių sąmonės tai neigiamai nuostatai, kuri atsirado dėl eilių ir netvarkos, ilgus metus vešėjusių Lietuvos-Lenkijos pasienyje, prireiks dar daug laiko. Jį sutrumpinti gali tik sklandus pasienio policijos ir muitinės pareigūnų darbas, konstruktyvus bendradarbiavimas su kaimyninių valstybių atitinkamomis institucijomis.

Lietuvoje buvo pasirinktas turto privatizavimas už investicinius čekius. Jų valstybės piliečiams buvo išduota iš viso už 10,5 mlrd. Lt (indeksuota verte). Buvo panaudota 93 proc. visų išduotų investicinių čekių. Iš jų 65 proc. - valstybinių įmonių turtui privatizuoti, 19 proc. - butams privatizuoti, likusieji - žemės ūkio paskirties žemės sklypams išpirkti. Po pirmojo privatizavimo etapo 7 proc. visų išduotų investicinių čekių liko nepanaudota.

Dabar pereinama prie antrojo valstybinio turto privatizavimo etapo - turtas parduodamas už pinigus rinkos kainomis. Priimtas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, kuris turėtų užkirsti kelius skubotam turto išdalijimui. Privatizavimo procese galės dalyvauti ir vietiniai, ir užsienio investuotojai. Tai turėtų paskatinti kurti naujas gamybos struktūras ir naujas darbo vietas. Bus ieškoma naujų privatizavimo būdų ir išlaikomas konkrečias sąlygas atitinkantis santykis tarp privataus ir valstybinio sektoriaus. Todėl teks priimti sprendimus dėl strategiškai svarbių ūkio šakų - energetikos, transporto, ryšių bei infrastruktūros objektų privatizavimo. Reikėtų baigti įmonių, kurių dalies akcijų laikytojai yra valstybės valdymo institucijos arba valstybinis vertybinių popierių fondas, privatizavimą. Kitaip tariant, paspartinti ir pagyvinti prekybą akcijomis vertybinių popierių biržoje. Privatizuojant atskirus objektus bus galima pasinaudoti ir tokiais privatizavimo būdais kaip pardavimas tiesioginėse derybose bei nuoma su teise išsipirkti. Ypač tai bus aktualu, parduodant objektą su skolomis ir išlaikant jame darbo vietas bei gamybą. Priminsiu, kad šiame etape nenumatyta privilegijų ir lengvatų atskiroms gyventojų grupėms bei privatizuojamų objektų darbuotojams.

Sunkus ir atsakingas darbas laukia naujų privatizavimo institucijų - Privatizavimo komisijos ir Privatizavimo agentūros. Privatizavimo komisija patvirtinta Seime ir jau veikia. Tačiau Vyriausybė pernelyg delsė formuodama Privatizavimo agentūrą - ji vis dar kuriasi. Dėl šios priežasties iki šiol nepatvirtinti privatizuojamų objektų sąrašai, nereglamentuotas ir nevyksta privatizavimo procesas.

Visų pirma naujai suformuota Privatizavimo agentūra privalo paruošti ir pateikti Vyriausybei tvirtinti teisės aktų, reglamentuojančių privatizavimo procesą, projektus, sudaryti ir pateikti Vyriausybei tvirtinti privatizuojamų objektų sąrašus - tai lemtų naujo privatizavimo etapo pradžią.

Neigiamas užsienio prekybos balansas vis dar lemiamas istoriškai susiklosčiusios nepalankios importuojamų prekių struktūros. Neturėdami nuosavų pirminių energetinių išteklių, esame priversti jų įsivežti. Vien dėl šios priežasties bendras užsienio prekybos deficitas sudarys daugiau kaip 1 mlrd. litų. O kitų prekių, išskyrus kuro ir energijos išteklius, Lietuva eksportuoja kur kas daugiau, negu importuoja, ir jų prekybos balansas yra teigiamas.

Kinta užsienio prekybos geografinė struktūra. 1993 m. prekių apyvarta su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalimis sudarė 63 proc. visos užsienio prekybos apyvartos, su Vakarų valstybėmis - 37 proc., o 1994 m. šis santykis buvo atitinkamai 49 ir 51 procentas. 1995 m. negalutiniais duomenimis prekybos apyvarta su Rytais sudarė apie 40 proc., o su Vakarais - 60 procentų.

Šie skaičiai rodo, jog vyksta teigiami procesai pramonėje, gerėja produkcijos kokybė ir ieškoma naujų kelių į Vakarų rinką. Kasmet auga tekstilės, chemijos pramonės produkcijos, medienos ir jos dirbinių eksportas.

1994 m. liepos 18 d. Briuselyje buvo pasirašyta Laisvosios prekybos sutartis su Europos Sąjungos šalimis, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 d. Susitarta įkurti laisvosios prekybos zoną ir nustatyti šešerių metų pereinamąjį laikotarpį. Sąjunga įsipareigojo atverti savo rinką lietuviškosioms prekėms, o Lietuvai buvo suteikta teisė taikyti mažėjančius muitų mokesčių tarifus, kad apsaugotų svarbias pramonės šakas ir turėtų laiko pagerinti gaminių kokybę bei padidinti darbo efektyvumą. Specialios nuostatos Laisvosios prekybos sutartyje taikomos prekiaujant tekstilės gaminiais, žemės ūkio bei maisto produktais, taip pat žuvimis ir žuvų produktais.

Ši sutartis - tai svarbus akstinas tęsti ekonomikos reformą, kad būtų užtikrintas laisvas prekių judėjimas ir prekybos liberalizavimas, vadovaujantis Pasaulinės prekybos organizacijos principais.

Pamatas šiai sutarčiai buvo padėtas pasirašius ir tinkamai įgyvendinus laisvosios prekybos sutartis su Norvegija, Suomija, Šveicarija, Švedija. Trišalė Laisvosios prekybos sutartis tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos iki šiol nepasirašyta, kadangi neišspręstas klausimas dėl prekybos žemės ūkio produktais bei maisto prekėmis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė privalo aktyviau dalyvauti Baltijos Ministrų Tarybos veikloje.

1995 m. birželio 12 d. Lietuva pasirašė Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Į Asociacijos sutartį įtraukti Laisvosios prekybos sutarties, Darbuotojų judėjimo, Įmonių įsikūrimo teisės, Kapitalo laisvo judėjimo ir Viešųjų kontraktų punktai. Vis labiau atsiverianti Lietuvos rinka skatins ES šalių finansinę ir techninę pagalbą. Tačiau nereikėtų suabsoliutinti įstojimo į Europos Sąjungą reikšmės. Turime išmintingai dirbti visomis kryptimis, numatydami priimtų sprendimų ekonominius padarinius.

Labai svarbus ekonomikos augimo veiksnys yra konkurencija. Varžybos tarp ūkio subjektų atsirado ir sustiprėjo kartu su ekonomikos reforma ir jau yra akivaizdžiai pastebimų rezultatų. Tai išaugusi siūlomų prekių ir paslaugų įvairovė bei didesnės vartotojų pasirinkimo galimybės, gerėjanti prekių ir paslaugų kokybė, auganti vartotojų aptarnavimo kultūra.

Konkurencijos skatinimui ir plėtojimui labai svarbus yra visapusiškos teisinės sistemos sukūrimas. Lietuvoje iš esmės jau sukurti teisiniai pagrindai, saugantys ekonomiką nuo konkurenciją ribojančių veiksmų ir monopolizavimo tendencijų bei nesąžiningos konkurencijos. Tačiau reikia pripažinti, kad greitai besikeičianti ekonominė situacija, o ypač Lietuvos ūkio integracija į Europos ekonominę erdvę, kelia naujų uždavinių ir konkurencijos teisės srityje, siekiant harmoningo suderinimo su didelę patirtį turinčia Europos Sąjungos teise. Konkurencijos apsaugojimo ir skatinimo principai turėtų tapti visos valstybės vykdomos ekonominės politikos dalimi siekiant išvengti labai nepageidaujamų reiškinių, kai dėl valstybės valdymo ir savivaldos institucijų sprendimų sukuriamos nevienodos konkurencijos sąlygos kai kurių ūkio subjektų veiklai. Pavyzdžiui, ūkinės veiklos licencijavimas ir didžiuliai žyminiai mokesčiai reiškia tai, kad Vyriausybė daro kliūčių ūkio subjektams veikti rinkos sąlygomis. Todėl artimiausiu metu licencijuojamų veiklos rūšių reikia sumažinti iki minimumo ir palikti tik tas, kurioms reikia specialistų žinių bei kvalifikacijos, o žyminis mokestis neturi viršyti sąnaudų už licencijos išdavimą.

Praeis dar ne vieneri metai, kol pagal žemės ūkio produkcijos rodiklius bent priartėsime prie išsivysčiusių valstybių lygio, kol kaime bus išplėtota daugiašakė ekonomika ir gerokai sumažės nedarbo grėsmė.

Praėjusių metų preliminarūs rezultatai jau leidžia teigti, jog yra tam tikrų pozityvių poslinkių. Daugelio žemės ūkio produktų gamyba mažėja kur kas lėčiau, o kai kurių gamyba netgi išaugo. Apskritai bendroji žemės ūkio produkcija padidėjo beveik 2 procentais.

1995 m. dar 35 tūkst. žmonių atgavo žemę. Iš viso jau apie 165 tūkst. asmenų susigrąžino maždaug 1,5 mln. ha žemės ūkio paskirties žemės, t.y. apie 45 proc. visos žemės ūkio produkcijos gamybai naudojamos žemės. Iš minėto žmonių skaičiaus apie 100 tūkst. turi nuosavybės teisės dokumentus. Šiais metais dar tokiam pat skaičiui (35 tūkst.) žmonių numatoma įteisinti nuosavybės teisę į naudojamą žemę.

Vykstant žemės reformai, kuri, remiantis sveika nuovoka, turėtų kloti pamatus perspektyviam žemės ūkiui, mes kuriame smulkius, šiuolaikinėmis rinkos sąlygomis nekonkurencingus ūkelius. Žvilgtelėkime į 1930 m. surašymo duomenis ir pamatysime, jog prieš 65 metus daugiau nei pusę (53 proc.) žemės ūkio paskirties žemės valdė ūkininkai, turėję 20 ir daugiau ha žemės; dabar tokie ūkiai sudaro tik 30 procentų. Visų pirma būtina spartinti žemės reformą ir skatinti perspektyvių ūkininkų ūkių plėtimąsi, padėti gyvybingoms žemės ūkio bendrovėms, remti ūkių kooperaciją, plėsti agrarines paslaugas.

Beveik 400 tūkst. žmonių naudojasi asmeninio ūkio žeme - vidutiniškai vienai šeimai tenka 2,2 ha. Praėjusiais metais šiai žemei (o tai daugiau negu penktadalis visos žemės ūkio paskirties žemės) sutvarkyti ir privatizuoti buvo skirta kur kas daugiau dėmesio negu anksčiau.

Jau baigti realiai naudojamos žemės matavimo ir kartografavimo darbai; daug kur asmeninio ūkio žemės sklypai sustambinti, suprojektuotos racionalesnės žemėnaudos. Parengta apie 20 tūkst. asmeninio ūkio žemės sklypų privatizavimo dokumentacija. Asmeninio ūkio žemės sutvarkymas aktualus ir ekonominiu, ir socialiniu požiūriu. Privatizavus šią žemę, susidarys sąlygos daugeliui žmonių - o tai labai svarbu pagyvenusiems ir socialiai remtiniems žmonėms - laisvai disponuoti ja, plėsis nauji žemės sandoriai: įkeitimas, perleidimas su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos, mainai ir kt. Beveik baigtas namų valdų ir sodininkų bendrijų narių žemės privatizavimas.

Kas gi trukdo žemės reformai vykti dar sparčiau? Be objektyvių kliūčių, pirmiausia - trūksta nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, nemažai nusiskundimų girdima dėl agrarinės reformos tarnybų pareigūnų abejingumo. Daug laiko sugaištama, kol Seimas ar Vyriausybė taiso anksčiau priimtus nutarimus. Nesakau, jog to visai nereikia daryti, juolab kad žemės reformos teisiniai pagrindai buvo dedami skubotai ir ne visada apgalvotai. Tačiau akivaizdu, jog kai kuriuos sprendimus dabartinės valdžios institucijos delsia priimti. Jau daugiau kaip prieš trejus metus priimtas Ipotekos įstatymas, tačiau iki šiol Teisingumo ir Žemės ūkio ministerijos nesutaria, kokios institucijos turi dirbti ipotekos darbą, koks turi būti šių institucijų pavaldumas, sistema ir kt. Tai tik nedidelė turtinių teisių registro dalis. Įkūrus ipotekos įstaigas, ūkininkai, įkeitę kilnojamąjį arba nekilnojamąjį turtą, galėtų gauti paskolų investicijoms į savo ūkį ir naujoms technologijoms diegti. Kita vertus, sumažėtų paskolų negrąžinimo rizika ir todėl ūkininkai turėtų galimybių gauti paskolų su mažesnėmis palūkanomis. Šiuo klausimu nebuvo tvirtos Vyriausybės pozicijos.

Sudėtingame žemės reformos procese svarbi vieta tenka kompensacijų išmokėjimui už negalimą grąžinti nekilnojamąjį turtą. Tokia problema buvo ir atliekant 1922 m. reformą, todėl iki pat 1940 m. nebuvo visiškai atsiskaityta su visais savininkais už iš jų paimtą žemę. Tačiau dabar privalome laikytis įsipareigojimų. Šių metų biudžete 50 mln. Lt skirta kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę. 1994-1995 m. buvo išmokėta 10,2 mln. Lt - tai sudaro maždaug penktadalį tos sumos, kurią reikėtų išmokėti vien tik už asmeninio ūkio žemę. Kompensacijas būtų galima išmokėti greičiau, jeigu būtų priimta konstitucinė pataisa, pagal kurią, nors ir ribotai, žemę nuosavybėn galėtų įsigyti šalies juridiniai asmenys ir užsieniečiai. Tai svarbu ir Lietuvos integracijos į Europą aspektu. Džiugu, jog Seime jau pristatyta ir svarstoma Konstitucijos 47 straipsnio pataisa bei atitinkamas konstitucinis įstatymas, leidžiantys savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat ūkine veikla Lietuvoje užsiimantiems užsienio subjektams įsigyti ne žemės ūkio paskirties sklypų, reikalingų jų tiesioginei veiklai, t.y. pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti.

Kompensacija už žemę mokama ne tik pinigais: yra parinkta per 35 tūkst. ha miškų, kuriuos numatoma perduoti nuosavybėn neatlygintinai, kaip kompensaciją už išperkamą žemę. Šia teise jau pasinaudojo 2 tūkst. žmonių - jie nuosavybės teise įsigijo 9 tūkst. ha miško. Kiti kompensavimo būdai, pavyzdžiui, valstybei priklausančių akcijų išdavimas, nėra populiarūs.

Praėjusiais metais buvo imtasi kai kurių žemės ūkio produkcijos kainų ir žemdirbių pajamų reguliavimo priemonių: teikiamos subsidijos už gerai įmitusius galvijus, pieną, augalininkystės produkciją - rugius, rapsus, grikius, linų šiaudelius. Subsidijoms už superkamą žemės ūkio produkciją praėjusiais metais skirta 138 mln. Lt, arba beveik trečdalis viso žemės ūkio biudžeto.

Nustatytos minimalios ribinės pagrindinių žemės ūkio produktų supirkimo kainos, kurios buvo ne kartą didinamos. Nevardydamas įvairių produktų supirkimo kainų padidėjimo, o jis įspūdingas, pasakysiu tik apibendrintą rodiklį - per praėjusius metus, palyginus su 1994 m., išmokos žemdirbiams buvo daugiau kaip 500 mln.Lt, arba daugiau nei 60 proc., didesnės negu 1994 metais.

Ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms parama buvo teikiama ir kitokiomis formomis: subsidijomis ūkininkaujantiems nederlingose žemėse, bioorganinę žemdirbystę plėtojantiems karsto zonoje; netiesioginė finansinė parama teikiama mokesčių lengvatomis, lengvatiniais kreditais.

Praėjusiais metais pirmą kartą šiek tiek pavyko sušvelninti atotrūkį tarp žemės ūkyje naudojamų išteklių ir produkcijos kainų. Tas atotrūkis atsirado 1992 m., kai išteklių kainų didėjimo tempai buvo 3 kartus didesni negu žemės ūkio produkcijos.

Jau keletą metų žemdirbius vargino atsiskaitymo už parduotą produkciją problema, bet praėjusiais metais reikalai pajudėjo į gera. Dabar tik keliolika perdirbimo įmonių yra uždelsusios atsiskaityti su žemdirbiais, o prieš porą metų atsiskaityti vėlavo beveik visos įmonės. Norint kooperuoti žemės ūkio produkcijos gamintojus ir agroserviso arba perdirbimo pramonės įmones, reguliuoti paslaugų ir žaliavų supirkimo kainas, racionaliai spręsti atsiskaitymų, pelno paskirstymo ir kitas problemas, atsiradusias privatizuojant ūkį ir liberalizuojant ekonomiką, žemdirbiams buvo sudarytos ypatingos lengvatinės sąlygos minėtų įmonių akcijoms įsigyti. Praėjusių metų pabaigoje žemdirbiai turėjo kontrolinius akcijų paketus maždaug pusėje agroserviso ir perdirbimo pramonės įmonių. Dabar iš esmės esame perėję į kitą etapą - aktualūs tampa įmonių valdymo ir sprendimų priėmimo klausimai, nes vienoje įmonėje akcininkų skaičius kartais esti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių asmenų. Kita problema yra ta, jog kai kurių šių įmonių yra dažnai bloga finansinė būklė. Matyt, kai kurių vietą rinkoje užims mažos įmonės, kurių skaičius praėjusiais metais gerokai padidėjo. Tai buvo reakcija į dar ankstesniais metais egzistavusias tris itin aktualias problemas - vėluojančius atsiskaitymus, aukštas naudojamų išteklių kainas ir nedideles žemės ūkio produktų supirkimo kainas. Vis labiau akivaizdu, jog kai kurių maisto produktų (mėsos, pieno) rinkoje konkurencija yra gana didelė ir, praėjus susižavėjimo užsienio produkcija bangai, vartotojai vis dažniau renkasi Lietuvoje pagamintą prekę.

Negaliu neužsiminti apie dažnokai girdimus teiginius, jog Lietuvos narystė Europos Sąjungoje bus pražūtinga Lietuvos žemės ūkiui. Šia tema noriu pabrėžti tris dalykus:

pirma, minėti pasisakymai, kaip, beje, ir ,,eurooptimistų" balsai, dažniausiai grindžiami ne rimtais skaičiavimais, o emocijomis;

antra, prieš pasirašant daugiašales sutartis ir rengiantis tapti tarptautinių organizacijų nare, būtina analizuoti ir prognozuoti galimus ekonominius ir socialinius padarinius. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą ir kitas ekonomines struktūras, pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizaciją, yra mūsų ekonominės politikos tikslas. Mūsų šalies vykdomosios valdžios institucijoms ir mokslo įstaigoms teks atlikti didžiulį analitinį darbą, kad galėtų numatyti integracijos metodus, būdus bei padarinius;

trečia, nors kai kas ir nesutiks su manimi, tačiau turime suvokti, jog mūsų ateities ekonomikoje žemės ūkio sektorius pagal jo sukuriamą dalį bendrajame vidiniame produkte (BVP) ir dirbančiųjų skaičių nebebus toks didelis. Tai susiję su tuo, jog iš esmės pasikeitė prekybos žemės ūkio produkcija sąlygos ir formos, dar keletą metų gyventojų mokumas, matyt, bus gerokai mažesnis negu anksčiau. Žemės ūkio sektoriaus santykinis mažėjimas ekonomikoje yra pasaulinė ekonomikos tendencija, ir mes nebūsime išimtis. Tačiau yra nemažai kitų alternatyvų, kurias turime analizuoti ir spręsti, kaip jas realizuoti. Turiu galvoje verslų, amatų, agroturizmo, kitų paslaugų plėtrą kaime. Tam turime sudaryti itin palankias teisines prielaidas, o esant galimybei paremti ir finansiškai.

Ir praėjusiais metais, ir šiemet, ir artimiausioje ateityje aplinkosaugos prioritetai lieka tie patys - vandenų apsauga, pavojingų atliekų tvarkymas ir racionalus gamtos išteklių naudojimas.

Dabar Lietuvoje statomi 28 valymo įrenginiai, kurių statybai išleidžiama daugiau kaip 80 proc. visų gamtosaugai skiriamų biudžeto lėšų. Be to, gauta nemenka kai kurių užsienio valstybių, pirmiausia Danijos ir Švedijos, bei tarptautinių finansinių institucijų parama lengvatiniais kreditais arba subsidijomis. Praėjusiais metais beveik baigta 6 nuotekų valymo stočių statyba, tačiau dėl įvairių priežasčių kai kurių planuotų baigti valymo stočių įrengimų statyba nebuvo baigta. Lėšas svarbu koncentruoti, neiššvaistyti ir žūtbūt pagerinti vandens telkinių būklę likviduojant didžiausius taršos šaltinius.

Didžiulio visuomenės dėmesio sulaukė netinkamų ir uždraustų žemės ūkyje naudoti chemikalų naikinimo problema. Tam tikslui buvo numatyta lėšų ir 1995 m., ir šių metų biudžetuose. Nevilkinkime to, ką turėsime padaryti, tačiau tai darykime apgalvotai, vadovaujami kvalifikuotų specialistų.

Dar viena aplinkosaugos problema, į kurią norėčiau atkreipti dėmesį, - racionalus išteklių naudojimas. Juk neturime jų pernelyg daug. Lietuvoje turime pakankamai dolomitų, tačiau nėra sutvarkytas jų perdirbimas, todėl eksportuojama žaliava santykinai žemesnėmis kainomis, nors būtų galima plėsti jų perdirbimą šalyje.

Įvesta tam tikra durpių eksporto tvarka, tačiau iki šiol nėra atsakingų už panaudotų durpynų rekultivaciją, blogai sprendžiami durpių naudojimo vietiniam kurui klausimai.

Turime saugoti ir racionaliai naudoti savo miškus. Negalėčiau teigti, kad miškų kertama per daug, nors dėl 1993 m. išvartų ir eglynų ligų šis procesas suintensyvėjo. Dabar miškai Lietuvoje sudaro apie 30 proc.,o tarpukario Lietuvoje jie sudarė 25 procentus.

Šiuo metu rengiama Mažai našių žemės ūkio paskirties žemių užsodinimo mišku programa. Taigi Lietuvos miškingumas per artimiausius dešimtį metų turėtų padidėti dar apie 10 procentų. Tačiau sparčiai didėja neapdirbtos medienos eksportas, kuris iki šiol buvo beveik nereguliuojamas. Prisidengus popiermedžio eksportu iš Lietuvos išvežama vertingų rūšių mediena. Nedovanotina, kad miškų žinyba medienos eksporto veiklą perleido privačioms struktūroms, kurios iš to pelnosi. Valstybė liko nuošalyje. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė jau ėmėsi tam tikrų priemonių, racionalizuojančių medienos eksporto tvarką: nuo 1995 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo medienos eksporto licencijavimo taisyklės, o jau nuo balandžio 1 d. yra uždrausta eksportuoti ąžuolus bei uosius.

Itin aktualu tebėra gerinti medienos perdirbimą ir kuo daugiau gaminių eksportuoti į kitas valstybes. Suprantu, kad daugeliui medienos perdirbimo įmonių trūksta apyvartinių lėšų. Būtina ieškoti galimybių perdirbimo įmones paremti lengvatiniais kreditais, kad jos nejaustų lėšų, skirtų žaliavoms įsigyti, stygiaus.

Miškų ūkio ir miško perdirbimo pramonės problemas spręsti įpareigojau Vyriausybę: parengti papildomų priemonių medienos eksportui reglamentuoti, geriau naudoti medienos perdirbimo pajėgas.

Sprendžiant miškų ūkio ir apskritai gamtosaugos problemas darniau turėtų dirbti Miškų ūkio ir Aplinkos apsaugos ministerijos.

AKTUALIAUSIOS SOCIALINIO GYVENIMO PROBLEMOS

Atlyginimai, pensijos, pašalpos, stipendijos, sveikatos apsauga - šių dalykų svarba yra tokia akivaizdi, jog specialiai to nereikia įrodinėti. Tuo labiau kad daugeliui Lietuvos žmonių šiandien išties nelengva gyventi: slegia didelė grėsmė netekti darbo ir vis labiau ryškėja atskirų visuomenės grupių socialinė diferenciacija, o pensijos bei pašalpos yra nedidelės.

Socialinėms reikmėms skiriamos valstybės, savivaldybių bei socialinio draudimo biudžetų lėšos. Praėjusiais metais jos sudarė 20,4 proc. bendrojo vidinio produkto (BVP), šiems metams numatyti 25 procentai. Didėja šių išlaidų dalis ir nacionaliniame biudžete - beveik pusė visų išlaidų skiriama švietimui, sveikatai, socialinei apsaugai, kultūrai (1995 m. - 44,6 proc., 1996 m. - 47 proc.).

Kylant kainoms, neišvengiamai turi didėti ir darbo užmokestis. Pernai kainos išaugo 35,7 proc., o išmokėtas vidutinis darbo užmokestis padidėjo šiek tiek daugiau - 37,3 procento. Sparčiau buvo didinama minimali mėnesinė alga (MMA) - ji per metus nuo 65 Lt pakilo iki 180 Lt, t.y. 2,85 karto. Toks spartus MMA didinimas šiek tiek sumažino pajamų diferenciaciją. Poslinkiai kol kas nedideli, tačiau pradeda ryškėti teigiama tendencija: 10-ies procentų turtingiausiųjų vieno šeimos nario pajamos 1994 m. 12 kartų viršijo 10-ies procentų neturtingiausiųjų vieno šeimos nario pajamas, o 1995 m. šis santykis sumažėjo iki 10,9.

Darbo užmokestis, verslo pajamos - tai pagrindiniai namų ūkio pajamų šaltiniai. Jie sudaro apie 80 proc. visų miesto gyventojų pajamų ir 47 proc. - kaimo gyventojų pajamų. Antras svarbus pajamų šaltinis - pensijos, sudarančios 11,5 proc. mieste ir 20 proc. kaime. Kaimo gyventojai 24 proc. pajamų gauna iš individualaus ūkio (tai 1995 m. pirmųjų trijų ketvirčių duomenys).

Pagal Vyriausybės nutarimus buvo didinami mokytojų, gydytojų atlyginimai, tuo stengiantis sumažinti jų atlyginimų atotrūkį nuo biudžetinių įstaigų darbuotojų vidutinio darbo užmokesčio. Vidutinis biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokestis 1995 m. padidėjo 45,4 proc., švietimo darbuotojų - beveik 42 proc., medikų - 52 procentais. Švietimo ir sveikatos sistemos darbuotojų darbo užmokestis priartėjo prie biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbo užmokesčio vidurkio (atitinkamai 92 proc. ir 89 proc.). Šių metų biudžete numatyta šių sričių darbuotojų atlyginimus kelti dar sparčiau. Jie turėtų pasiekti ir viršyti vidutinį biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį.

Iš esmės reikia pertvarkyti kultūros bei meno darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą, ypač labai aukštos kvalifikacijos atlikėjų, kurie nepaliko Lietuvos dėl didesnių honorarų užsieniuose: įteisinti meno meistrų kategorijas, išspręsti jų papildomo pensinio aprūpinimo klausimus. Pernai pasiūliau Kultūros ministerijai kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengti reikiamus dokumentus, tačiau iki šiol niekas nepadaryta.

Mūsų šalyje beveik penktadalis gyventojų - pensininkai.

1994 m. priimti Valstybinių socialinio draudimo pensijų, Šalpos (socialinių) pensijų, Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų bei karių valstybinių pensijų įstatymai ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinasis įstatymas įtvirtino normas, reglamentuojančias valstybinių socialinio draudimo pensijų dydžio priklausomybę tik nuo valstybinio socialinio draudimo stažo ir draudžiamųjų pajamų (darbo užmokesčio) dydžio, numatytos atskiros pensijos asmenims, ypač nusipelniusiems Lietuvai, bei nukentėjusiems asmenims, nustatytos pensijos mokslininkams ir kai kurių kategorijų pareigūnams.

1995 m. pensijų reforma buvo įgyvendinta. Ja buvo siekiama nustatyti diferencijuotas pensijas pagal stažą ir atlyginimus. Perskaičiavus iš naujo paaiškėjo, kad daugeliui žmonių, turinčių didelį darbo stažą, teko nedidelės pensijos. Todėl Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas jau buvo keletą kartų taisomas: pratęstas papildomų dokumentų pensijai perskaičiuoti pateikimo laikas, nustatyti didžiausios pensijos apribojimai, pareigūno ar mokslininko pensijos ir valstybinės socialinio draudimo pensijos suma leistina iki 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Nuo metų pradžios vidutinė valstybinio socialinio draudimo pensija padidėjo beveik 1,5 karto ir metų pabaigoje buvo 187 Lt.

Dabar visiems mums reikėtų pagalvoti, kaip įvertinti darbą tų žmonių, kurie sąžiningai ir ilgai dirbo mažai apmokamą darbą. Šių metų pradžioje Seimui pateikiau Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimus, kuriais remiantis galima padidinti mažąsias pensijas, jei žmogus ilgai dirbo mažai apmokamą darbą. Siūlau tokiais atvejais padidinti pajamų koeficientą tiek, kad asmens pajamos sutaptų, jei buvo mažesnės, su vidutiniu šalies darbo užmokesčiu. Vadovaujantis tokiu pakeitimu, asmeniui, turinčiam 25 metų darbo stažą, galima būtų skirti ne mažesnę kaip 157 litų pensiją, o turinčiam 30 metų darbo stažą - 168 litų. Tam įgyvendinti iš Socialinio draudimo biudžeto papildomai reikėtų 60 mln.Lt.

Esu tvirtai įsitikinęs, jog ne tik šios lėšos, bet ir kitų papildomų piniginių išteklių būtų rasta, jeigu visi - tiek samdomieji darbuotojai, tiek ir darbdaviai - sąžiningai mokėtų mokesčius bei socialinio draudimo įmokas. Dar kartą primenu, jog pensijų įstatymai nustato, kad nuo 1994 m. sausio 1 d. kiekvienų metų asmens draudžiamosios pajamos (nuo kurių mokamos socialinio draudimo įmokos) privalomai bus įskaičiuojamos nustatant pajamų koeficientą pensijai gauti. Ar neateis kai kam toks metas, kai dėl menkutės pensijos nebus ko kaltinti, išskyrus save?

Svarbiausia 1996 m. pensinio aprūpinimo srityje: efektyviai surinkti privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokas, geriau administruoti Valstybinio socialinio draudimo fondą, plėtoti informacinę socialinio draudimo sistemą ir sparčiau kurti savanoriškojo pensinio draudimo sistemą.

Darbo biržos duomenimis, nedarbas Lietuvoje 1995 m., palyginti su 1994 m., išaugo nuo 3,8 proc. iki 6,1 procento. Dabar yra įregistruota 110,2 tūkst. bedarbių, iš kurių net 70 proc. - asmenys nuo 30 iki 49 metų. Net trečdalis įregistruotų bedarbių - beveik 33 tūkstančiai - kaimo gyventojai. Gyventojų užimtumo įstatyme nustatyta, kad bedarbiais laikomi asmenys, neturintys uždarbio, todėl į bedarbių skaičių patenka žemės ir kitokio turto savininkai, kurių gyvenimo šaltinis - nebūtinai uždarbis.

Matyt, atėjo laikas koreguoti šį įstatymą, bedarbio sąvoką siejant su pajamų ir turto šaltiniais. Tačiau tuo nedarbo problema nebus išspręsta. Reikia parengti įstatymus, efektyviai skatinančius kurti naujas darbo vietas.

Kaip rodo kitų šalių patirtis, nedarbas kurį laiką plečiasi ir pradėjus augti gamybai. Todėl mažinti neigiamus nedarbo padarinius bei skatinti užimtumą dar ilgai bus valstybės socialinės politikos prioritetas.

1995 m. gegužės 5 d. Vyriausybė, profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos susitarė bendrai spręsti ekonomines, socialines ir darbo problemas. Tam buvo įsteigta Trišalė taryba iš penkių ministrų, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų vadovų. Ji svarsto įstatymų projektus, Seimui ir Vyriausybei teikia išvadas apie juos, analizuoja įvairias trišalės ir dvišalės partnerystės galimybes, sprendžiant ekonomikos bei darbo problemas. Profesinių sąjungų atstovai turi galimybę stebėti, ar laikomasi tarybos patarimų. Po profesinių sąjungų dialogo su kitais Trišalės tarybos partneriais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme atsirado nuostata, įpareigojanti darbdavį kai kuriais ligos atvejais mokėti už pirmąsias dvi nedarbingumo dienas, o Darbo sutarties įstatymas buvo papildytas nuostatomis dėl darbo sutarties nutraukimo susiklosčius nuo darbuotojo nepriklausančioms aplinkybėms, taip pat dėl išeitinės pašalpos. Tolesnės trišalio bendradarbiavimo perspektyvos priklausys nuo visų trijų šalių sugebėjimo rasti bendrą kalbą, suvokti realius partnerių interesus ir galimybes.

Nelinksmai nuteikia Lietuvos demografinės padėties ir žmonių sveikatos rodikliai. 1994 m. gimė 42 tūkst., o mirė 46 tūkst. žmonių. Preliminariais duomenimis, praėjusiais metais gimė 41 tūkst. 400, o mirė 44 tūkst. 400 žmonių. Trumpėja gyvenimo trukmė, nerimą kelia vis didėjantis vyrų ir moterų gyvenimo trukmės skirtumas, padidėjo darbingo amžiaus žmonių mirtingumas. Daugiausia mirštama dėl širdies ir kraujagyslių, taip pat onkologinių ligų, traumų, apsinuodijimų ir nelaimingų atsitikimų. Vis dažniau sergama tuberkulioze, venerinėmis ligomis; nemažėja abortų, plinta alkoholizmas, ypač kaime.

Kai demografinė tautos kreivė krinta, atsakomybės už gyventojų sveikatą turi imtis visos valstybės institucijos. Priminsiu, kad Vyriausybė dar 1993 m. įsipareigojo, tačiau iki šiol taip ir neparengė šalies demografinės politikos koncepcijos ir programos. Sunkiai skinasi kelią į gyvenimą 1994 m. liepos 19 d. priimtas Sveikatos sistemos įstatymas.

Iki šiol nesukaupti valstybinio ir savivaldybių sveikatos fondai, neįkurta įstatymu numatyta Nacionalinė sveikatos taryba ir Valstybinė sveikatos reikalų komisija, neturime socialinės globos ir socialinių paslaugų integravimo į sveikatos apsaugos sistemą programos. Turėsime įgyvendinti sveikatos rėmimo koncepciją, o sveikatos propagandos programai suteikti valstybinės programos statusą. Vyriausybė turi įsteigti Valstybinę tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą, o Seimas - priimti narkotikų ir psicho-tropinių medžiagų kontrolės įstatymą.

Sveikatos apsauga - tai savotiškas socialinių problemų veidrodis: ji priklauso ir nuo gamybos kultūros lygio, ir nuo bendros tvarkos valstybėje, ir, žinoma, nuo tinkamai suformuotos visuomenės sveikatos priežiūros strategijos.

Šių metų sveikatos apsaugos programoms - pirminės sveikatos priežiūros, motinos ir vaiko sveikatos apsaugos, onkologinių ligų profilaktikos, darbo medicinos, širdies chirurgijos ir kt. įgyvendinti skiriama 13 mln. Lt.

Biudžeto asignavimai sveikatos apsaugai, skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui, pernai buvo 218 Lt, o šiemet - 300 Lt. Tai dar toli gražu iki realių poreikių. Valstybės biudžetas ir savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigoms skolingos nuo 1994 metų. Kita vertus, patys įstaigų vadovai ne visada taupiai naudoja lėšas. Laikas ryžtis sumažinti lovų ir medicinos darbuotojų skaičių ligoninėse, kadangi nebegalime išlaikyti tokio ekstensyvios sveikatos apsaugos sistemos palikimo. Ir universitetinėse, ir rajoninėse ligoninėse daug lovų lieka neužimta, ligoniai per ilgai gydomi stacionaruose. Sveikatos priežiūros įstaigose reikia intensyvinti gydymą, stengtis, kad ligoniai būtų kuo greičiau pagydomi ir išrašomi į namus.

Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje veikia 1800 sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose dirba daugiau kaip 14 tūkst. gydytojų ir 40 tūkst. viduriniojo medicinos personalo. Palyginimui pateikiu naujausius duomenis apie trijų Baltijos šalių gydytojų, viduriniojo medicinos personalo ir lovų skaičių 10-iai tūkst. gyventojų:

Gydytojai Vidurinysis Lovos

med. personalas

Estija 31,4 77,7 83,9

Latvija 30,5 76,5 120,1

Lietuva 40 107,7 111

Lietuva geriau negu kitos Europos šalys apsirūpinusi gydytojais, viduriniuoju medicinos personalu, lovomis 10-iai tūkst. gyventojų. Priėmus Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą, būtų galima greičiau akredituoti sveikatos priežiūros įstaigas ir atestuoti medikus.

Vyriausybė jau aprobavo Sveikatos draudimo įstatymo projektą, kuris bus įgyvendinamas etapais. Dabar jis svarstomas Seime, o priimtas bus įgyvendinamas etapais. Pagrindinė jo idėja yra ta, kad lėšos bus kaupiamos tam tikrame Sveikatos draudimo fonde. Į jį, aplenkus valstybės biudžetą, bus pervedama dalis gyventojų mokamų pajamų mokesčių ir darbdavių mokamų socialinio draudimo įnašų. Įmokas už nedirbančius Lietuvos gyventojus mokės valstybė. Lėšos sveikatos priežiūros įstaigoms bus skiriamos ne pagal lovų skaičių, o pagal principą ,,ligonis renkasi gydytoją, o gydytojui mokama už atliktą darbą". Toks natūralios konkurencijos procesas turėtų padėti nustatyti realų sveikatos priežiūros įstaigų ir gydytojų poreikį.

Rengiantis pirminės sveikatos priežiūros reformai, jos projektai aptarti penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Šiais metais eksperimento tvarka ji bus pradėta vykdyti Kauno, Šiaulių miestuose ir Vilniaus rajone. Tai, matyt, teisinga pozicija: eksperimento metu bus galima pamatyti silpnąsias reformos vietas, jas ištaisyti, kad paskui sėkmingai būtų galima reformą įgyven-dinti ir visoje šalyje.

Svarbiausias Sveikatos apsaugos ministerijos, visų mūsų sveikatos politikos tikslas šiandien - neleisti toliau blogėti bendrajai sveikatos apsaugos būklei, teisinantis pereinamojo reformų periodo sunkumais, įstatymų ir programų netobulumu.

Pastaraisiais metais susilpnėjo sanitarinė priežiūra mokyklose, prekybos, viešojo maitinimo įstaigose. Dėl higienos taisyklių šiurkščių pažeidimų pieno pramonės įmonėse, viešojo maitinimo ir prekybos įstaigose tarp Širvintų, Alytaus, Jonavos miestų ir rajonų gyventojų per šių miestų pieno perdirbimo įmonėse pagamintus produktus išplito dizenterija. Infekcinių ligų protrūkių buvo Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kitur. Nors kaimyninėse valstybėse sergama cholera, maru, difterija, gripu, Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba laiku neatliko priešepideminių darbų.

Sveikatos apsaugos ministerijoje panaikinus vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto pareigybę, ministerijoje nebėra tarnybos ir darbuotojų, kurie kuruotų ir koordinuotų visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų darbą, nagrinėtų šios srities problemas. Tad reikėtų kiek įmanoma pagreitinti Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo ir įstatymo ,,Dėl ekonominių sankcijų už visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų pažeidimus" priėmimą.

Labai opioje aprūpinimo vaistais srityje socialine prasme per mažai pagerėjo padėtis. 1995 m. gegužės mėnesį prie Sveikatos apsaugos ministerijos įsteigta Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, kuri įgyvendina nacionalinę vaistų politikos programą. Toliau įgyvendinant vaistų politiką, stabilizuojant vaistų kainas atitinkamai reikėtų sutvarkyti ir vaistų gamybos Lietuvoje koordinavimą. Manyčiau, kad tikslinga šalies farmacijos pramonę perduoti tvarkyti Sveikatos apsaugos ministerijai.

NUSIKALSTAMUMO KONTROLĖ IR PREVENCIJA

Teigiamų poslinkių nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės srityje per praėjusius metus nepastebėta. Tai liudija ir statistiniai duomenys. Užregistruota daugiau kaip 60 tūkst. nusikaltimų, arba 3,7 proc. daugiau negu 1994 metais.

Apie keturis penktadalius nusikaltimų sudaro vagystės. Ypač išaugo automobilių vagysčių ir vagysčių iš autotransporto priemonių skaičius, padaugėjo ūkinių ir finansinių nusikaltimų, metalų, naftos produktų, alkoholio ir kitokių žaliavų kontrabandos atvejų, neteisėtų finansinių operacijų, kitų ekonominių nusikaltimų. Ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad, palyginti su 1994 m., praėjusiais metais net 41 proc. padaugėjo sunkių nusikaltimų. To negalima paaiškinti vien tik baudžiamųjų įstatymų pakeitimais, kai buvo išplėstas sunkių nusikaltimų sąrašas.

Didelį atgarsį visuomenėje sukėlė geležinkelio tilto per Bražuolės upelį, ,,Lietuvos ryto" redakcijos pastato, bendros Lietuvos ir Olandijos įmonės Šventojoje ir kiti sprogdinimai. Toliau vyksta ,,gaujų karas" Panevėžyje, žūsta žmonės. Šie įvykiai daro didelę žalą ne tik mūsų visuomenės saugumui, bet kenkia ir Lietuvos tarptautiniam autoritetui. Daugelis šių nusikaltimų kol kas lieka neišaiškinti. Nemaža kaltės dalis už tai tenka teisėsaugos institucijų, visų pirma Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, Generalinės prokuratūros vadovams.

Žinoma, tokią padėtį nusikalstamumo srityje iš dalies lemia tam tikros objektyvios priežastys: bendra ekonominė šalies situacija, padidėjusi gyventojų turtinė diferenciacija, socialinių vertybių kitimas, nepakankama teisėsaugos institucijų materialinė ir techninė bazė, kvalifikuotų kadrų trūkumas ir kt. Tačiau nekelia abejonių, kad dabartinė padėtis nusikalstamumo srityje priklauso ir nuo kai kurių subjektyvių veiksnių.

Visų pirma, teisinės institucijos pakankamai neįvertino ir nepasiruošė tokiems kriminaliniams procesams kaip piktnaudžiavimas ir sukčiavimas finansų bei ekonomikos srityje. Lietuvos žmonėms padaryta materialinė ir moralinė žala - šios pavėluotos reakcijos padarinys. 1995 m. pabaigos įvykiai bankininkystėje parodė, kad su nusikalstamumu dažnai kovojama pripuolamai, kadangi nėra vieningos, mūsų gyvenimo realijomis pagrįstos nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės programos. Teisėsaugos institucijos daugiau dėmesio turi skirti neigiamiems socialiniams reiškiniams visuomenėje prognozuoti. Ypač kruopščiai reikia analizuoti ir vertinti ekonominius procesus - numatyti tiek potencialiai pozityvius, tiek negatyvius poslinkius. Tai leistų užkirsti kelią nusikalstamiems reiškiniams dar jų užuomazgoje. Teisėsaugos institucijos blogai koordinuoja tarpusavio veiksmus, nebendradarbiauja su kitomis valstybės valdžios ir valdymo institucijomis, kai sprendžiami aktualiausi nusikalstamumo klausimai. Šiame procese aktyviau galėtų dalyvauti ir mokslo įstaigos.

Šiandien ekonominius, finansinius nusikaltimus dažniausiai daro ne diletantai, o patyrę ekonomistai, finansininkai, teisininkai. Keičiasi pačios ekonominio gyvenimo formos. Todėl dirbti vadovaudamiesi sena patirtimi ir ypač senais metodais negalime, privalome atsižvelgti į užslėptus ekonominius bei socialinius procesus. Teisėsaugos pareigūnai turi ne tik neatsilikti, bet ir tapti visa galva aukštesni už tuos, kurie mano, kad nebaudžiami gali išnaudoti valstybę savo nusikalstamiems tikslams.

Ypač svarbu kontroliuoti antrojo privatizacijos etapo eigą, kuria labai domisi nusikaltėliai, siekiantys ,,išplauti" nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir investuoti juos į nekilnojamąjį turtą. Bet kokia kaina privalome užkirsti kelią valstybinės nuosavybės perėjimui mafijos struktūrų žinion, kitaip Lietuva patirs ne tik milžiniškų ekonominių, bet ir moralinių nuostolių.

Efektyviau turi būti taikomi pastaruoju metu priimti baudžiamųjų įstatymų pakeitimai, reglamentuojantys padidintą atsakomybę už ūkinius ir finansinius nusikaltimus. Kiekvienas įstatymas yra naudingas tiek, kiek jis pritaikomas praktiškai.

1995 m. pabaigoje Seime buvo priimtas mano inicijuotas įstatymas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso, Civilinio proceso, Administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimo ir papildymo. Šiais pakeitimais ir papildymais siekiama užtikrinti turto konfiskavimo bausmės efektyvesnį taikymą, suteikti galimybę teisėsaugos institucijoms apriboti asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, nuosavybės teises.

Kaip vieną iš veiksnių, lemiančių nusikalstamumo didėjimą, norėčiau paminėti nepakankamą nusikaltimų išaiškinamumo lygį. Pavyzdžiui, praėjusiais metais buvo išaiškinta tik 23 proc. transporto priemonių vagysčių, mažiau nei trečdalis plėšimų. Taigi teisėsaugos institucijų vadovams yra dėl ko susimąstyti. Kalbėdami apie nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės problemas, teisėsaugos institucijų pareigūnai dažnai skundžiasi baudžiamųjų įstatymų švelnumu ar net jų trūkumu. Tačiau neatsižvelgiama į tai, kad dabar Lietuvoje galiojantys baudžiamieji įstatymai yra vieni iš griežčiausių Europoje. Nusikalstamumo lygį ir dinamiką daugiausia lemia ne bausmės dydis, o bausmės neišvengiamumas. Todėl Vidaus reikalų ministerijos ir Generalinės prokuratūros vadovai turi imtis skubių priemonių nusikaltimų išaiškinamumo lygiui kelti.

Teisėsaugos institucijos turi efektyvų ginklą kovoje su nusikalstamumu - Operatyvinės veiklos įstatymą. Jis šioms institucijoms leidžia kur kas efektyviau veikti kriminogeninius procesus. Manau, kad šio įstatymo taikymo galimybės nėra visiškai panaudojamos nusikalstamumo prevencijoje. Kodėl šiuo įstatymu nebuvo pasinaudota atskleidžiant ekonominius nusikaltimus, ypač bankininkystės srityje?

Atskleisti organizuotų nusikalstamų struktūrų nusikaltimai rodo, kad vis didėja tokio nusikalstamumo mastas, latentiškumas, nusikaltėliai veikia vis profesionaliau, užmezga glaudesnius tarpvalstybinius kontaktus su ,,kolegomis" užsienyje.

Kovoje su organizuotu nusikalstamumu daug tikėjomės iš Prevencinio sulaikymo įstatymo. Jo dėka pernai buvo išaiškintos ir išskaidytos 43 nusikalstamos grupuotės. Nusikalstamoms struktūroms buvo suduotas stiprus smūgis, sukelta baimė. Kai kurie nusikalstamų grupuočių nariai atsisakė nusikalstamos veiklos arba pasislėpė užsienyje. Tačiau reikia konstatuoti faktą, kad daugeliui organizuotų nusikalstamų grupuočių vadeivų šis įstatymas nebuvo pritaikytas. Manyčiau, kad vien tradicinėmis kovos su nusikalstamumu formomis ir priemonėmis sunku pasiekti norimą efektą organizuoto nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės srityje. Todėl kuo greičiau turi būti parengti ir priimti antimafiniai įstatymai.

Didelį rūpestį kelia tarptautinio pobūdžio nusikalstami procesai, pavyzdžiui, neteisėta narkotikų apyvarta ir nelegali migracija, prekyba radioaktyviosiomis medžiagomis ir šaunamaisiais ginklais, automobilių vagystės, kontrabanda. Visa tai kelia padidintus reikalavimus pasienio policijai, muitinei, Valstybės saugumo departamentui. Turi būti didinamas šių valstybės institucijų veiklos efektyvumas.

Nusikaltimų išaiškinamumui padidinti ir bausmės neišvengiamumo principui realizuoti labai svarbu pasirūpinti liudytojų, nukentėjusiųjų, revizorių, ekspertų bei kitų baudžiamojoje byloje dalyvaujančių asmenų saugumu. Kuo greičiau turi būti priimtas įstatymas, reglamentuojantis šių asmenų apsaugą nuo nusikaltėlių.

Nemažai mūsų valstybės piliečių reiškia norą dalyvauti nusikalstamumo prevencijoje ir kontrolėje. Manau, kad šią iniciatyvą reikėtų palaikyti, tik, žinoma, tinkamai sutvarkius įstatymus, socialines garantijas, suradus racionalių formų. Šiame darbo bare kol kas nepakankama Vidaus reikalų ministerijos veikla. Apskritai noriu pasakyti, kad mūsų policija kur kas sparčiau turi artėti prie gyventojų, kad kiekvienas jos pareigūnas gerai suprastų, jog policija yra ne valdžia, o visuomeninė paslauga, garantuojanti ir sauganti visų piliečių teises bei laisves, ginanti nevaržomą naudojimąsi jomis.

Kiekvienas doras Lietuvos pilietis turi būti ramus dėl savo gyvybės, sveikatos, turto, - kitaip policijos darbas neteks prasmės.

ŠVIETIMAS. MOKSLAS. KULTŪRA

Praėjusiais metais žengti nauji žingsniai įgyvendinant švietimo reformą: pertvarkytos švietimo sistemos struktūros, ugdymo turinys, išleista naujų originalių vadovėlių, pradėta visų lygių ir kategorijų pedagogų bei švietimo įstaigų vadovų atestacija, papildyta švietimo įstatyminė bazė. Daugėja pajėgių, kūrybiškai dirbančių, gerų ugdymo rezultatų pasiekiančių mokyklų. Trijų paskutiniųjų metų bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų poreikių tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad pedagoginių darbuotojų stygius, nors nežymiai, bet mažėja. Šiuo metu aukštosiose mokyklose studijuoja 10,7 tūkst., o aukštesniosiose mokyklose, kolegijose ir konservatorijose - 2 tūkst. būsimųjų pedagogų. Daugiau priimama į pradinių klasių, menų ir užsienio kalbų pedagogikos specialybes. Plečiamas pedagogus rengiančių institucijų tinklas.

Iki šiol moksleivių mažėjo, o 1994-1995 m. įvyko lūžis - per metus bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių skaičius pirmą kartą padidėjo 13 tūkst., kadangi perpus mažiau moksleivių išėjo iš mokyklos, palyginus su ankstesniais mokslo metais.

Nemažai mokyklų orientavosi į gimnazijų statusą. Sveikintina, kad tai pavyko ne tik didžiųjų miestų mokykloms, pavyzdžiui, Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinei mokyklai, bet ir miestelių mokykloms, pavyzdžiui, Laukuvos vidurinei mokyklai. Tačiau susižavėjimas specializacijomis žingsnis po žingsnio iš vidurinių mokyklų stūmė fiziką, kitas tiksliųjų ir gamtos mokslų disciplinas. O juk būtent fizikais, matematikais, chemikais gali didžiuotis mūsų mokslas.

Tradicinė švietimo bėda - lėšų stoka. Valstybės biudžeto galimybės yra ribotos, todėl gautas lėšas reikia panaudoti optimaliai. Deja, buvo atvejų, kai nelabai sumaniai buvo paskirstomos kad ir nedidelės, bet galėjusios konkrečiai padėti mokyklų statyboms, lėšos. Tuo pačiu metu trūksta lėšų lietuviškų mokyklų statybai Rytų Lietuvoje. Apskritai Vilniaus rajono vadovai menkai rūpinasi švietimo sistema, neretai tik dar labiau aštrindami padėtį, politizuodami darbuotojų priėmimo ir atleidimo klausimus.

Sunkokai buvo formuojamas kai kurių žemės ūkio ir technikos mokyklų kontingentas: kai kurios jų taip ir liko pustuštės. Panašių problemų iškilo ir keletai aukštesniųjų mokyklų, nors jau vėl kai kuriose atsirado konkursas. Manau, kad atėjo laikas gerai įvertinti tiek technikos ir aukštesniųjų mokyklų materialinę padėtį, tiek jų profesinį ir socialinį kryptingumą. Akivaizdu, kad profesinio mokymo sistemas būtina reformuoti, kad jos atitiktų europinius ir pasaulinius reikalavimus.

Kad šalis atsigauna, rodo didėjantys konkursai į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Kai kurios aukštosios mokyklos išleido pirmuosius savo magistrus.

Į Klaipėdos universitetą integravosi buvęs Muzikos akademijos fakultetas. Toliau tebediskutuojama apie Vilniaus universiteto fakulteto Kaune perspektyvą. Kuriant šį fakultetą buvo siekiama sustiprinti humanitarinę kryptį šiame mieste. Dabar padėtis iš esmės pasikeitė - jau keleri metai veikia Vytauto Didžiojo universitetas. Taigi Vilniaus universiteto Kauno fakulteto įjungimo į Vytauto Didžiojo universitetą nauda, regis, yra akivaizdi.

Daugelis aukštųjų mokyklų ėmė reikalauti iš klausytojų mokesčio už mokslą, nors Lietuvos Konstitucijoje nurodyta, kad gerai besimokantiems studentams mokymas yra nemokamas. Aukštųjų mokyklų rektoriai motyvuoja šį žingsnį lėšų trūkumu. Iš tiesų, blogėja aukštųjų mokyklų materialinė ir techninė bazė, trūksta lėšų bibliotekoms ir, žinoma, dėstytojų atlyginimams. Todėl pats gyvenimas studijų institucijas verčia ieškoti papildomų finansavimo šaltinių. Gaila tik, kad jos paprastai eina pačiu lengviausiu keliu: imti mokestį iš laisvųjų klausytojų, pačioms nustatant labai aukštus mokymosi ,,gerumo" standartus. Jau stodamas į aukštąją mokyklą jaunuolis turi pasirašyti sutartį, kurioje verčiamas sutikti su tokiomis sąlygomis. Manau, kad mokymosi ,,gerumo" lygį turi nustatyti ne vien pati aukštoji mokykla, kadangi tai jau nėra tik jos vidaus reikalas. Papildomą mokestį dar būtų galima pateisinti, jeigu jis būtų imamas tik iš viršnorminių klausytojų. Betgi dabar aukštosios mokyklos nori imti dvigubai: ir iš valstybės, ir iš studento. Mokamas aukštasis mokslas dar labiau poliarizuos visuomenę, nes mokėti už savo vaikus išgalės tik turtingi žmonės. Švietimo ir mokslo ministerija privalo ryžtingiau imtis teisinių dokumentų rengimo, kad aukštųjų mokyklų senatų nutarimai negalėtų prieštarauti Konstitucijai. Be to, Švietimo ir mokslo ministerija privalo nuolat tirti specialistų poreikį ir pagal tai tikslinti priėmimo kontingentą. Turi būti aišku, ką remia valstybė, už ką moka patys laisvieji klausytojai. Beje, jau 1996 m. pradžioje Vyriausybė priėmė nutarimą dėl valstybinių aukštųjų mokyklų laisvųjų klausytojų.

Mokslas, kaip ir studijos, yra prioritetinė Lietuvos kultūros ir ūkio sritis. Šalyje, neturinčioje didesnių gamtinių išteklių, mokslinis potencialas gali būti kūrybiškumo šaltinis, iš kurio gaivinamas visas ūkis. Žlugus ankstesniajai mokslo sistemai, daugiausia tarnavusiai karo pramonei, daugeliui institutų teko persiorientuoti, sumažinti kadrus, keisti darbų tematiką. Daugelio valstybinių mokslo institutų pernykštė veikla parodė, kad persitvarkymo laikotarpis jau baigėsi. Institutai vis geriau sugeba veikti rinkos sąlygomis: randa ir naujų užsakovų, ir rėmėjų patiems tyrimams, ir jų rezultatų, apibendrintų monografijose ir žurnaluose, publikavimui. Kai kurių mokslo institutų produkcija pateko ir į užsienio rinką.

Tačiau anaiptol ne visi valstybiniai ir žinybiniai institutai pasitvirtino. Kai kuriems teks integruotis į kitas aukštąsias mokyklas arba tapti šakiniais institutais.

Kūrybiškas mokslo darbuotojas darosi pagrindinis mokslinio proceso subjektas. Mokslininkai kuo toliau, tuo sėkmingiau sugeba patys gauti paramos savo tyrimams iš užsienio, įsijungti į tarptautinius projektus. Nemažai jų stažuojasi geriausiose pasaulio mokslo institucijose. Kita vertus, valstybės parama mokslui menka. Dėl mažų atlyginimų į mokslą vis mažiau ateina jaunimo, mokslininkų kontingentas pamažu sensta.

Susikūrus Švietimo ir mokslo ministerijai, Lietuvos mokslo taryba turėjo tapti ministerijos ekspertu, kaip tai numatyta Mokslo ir studijų įstatyme. Lietuvos mokslų akademija, neseniai atšventusi savo 55-ių metų jubiliejų, taip pat yra Lietuvos valstybinių institucijų ekspertas. Tačiau Mokslo taryba tebepretenduoja į mokslo valdymo funkcijas, nors per penkerius savo gyvavimo metus taip ir neparengė šalies mokslo plėtojimo koncepcijos.

Galiu tik pasidžiaugti, jog kultūrinis gyvenimas buvo ypač intensyvus: brandžių, talentingų individualybių gausa, originalūs kūriniai - reiškiniai kone visose šakose, reiklų estetinį skonį tenkinantis menas, pilnos teatrų ir koncertų salės, visuomenės pamėgtos įvairios šventės, kupinos prasmingų istorinių ir kultūrinių akcentų. O juk sąlygos sudėtingos, sunku paremti visus to nusipelniusius menininkus ar vertingiausias ir perspektyviausias iniciatyvas. Pasikliaujama ne vien valstybės parama - kultūros gyvybingumas palaikomas talentų optimizmu, visuomenės lūkesčiais.

Labai vertinu kruopštų ir dėmesingą įsižiūrėjimą į kultūros medžio šaknis. Plataus atgarsio visuomenėje susilaukė M.K.Čiurlionio 120-ųjų gimimo metinių, nacionalinio baleto 70-mečio, Operos ir Kauno teatro 75-mečio minėjimai. Visuomenė išreiškė pagarbą tokioms asmenybėms kaip Mikalojus Daukša, Mykolas Lietuvis, Pranciškus Smuglevičius, broliai Biržiškos - savo kūryba ir veikla jie natūraliai įsilieja į mūsų dvasinį pasaulį, padeda gyvai suvokti turtingą, dramatišką, dvasiškai taurią lietuvių tautos ir jos kultūros istoriją. Ir ateityje turėtume dėmesingai elgtis su kultūros lobiais, ieškoti juose dvasinės atramos, o kartu ir kūrybos paskatų, išreiškiančių šių dienų visuomenės viltis. Todėl Pirmosios lietuviškosios knygos 450 metų sukaktis, Knygos metai, kuriuos paskelbė Seimas, gali ir turi tapti labai svarbiu kultūros reiškiniu.

Esama įdomių poslinkių leidybos srityje: be buvusių valstybinių leidyklų, jau ir privačios leidžia svarbias tautos dvasiai, kultūrai, literatūros istorijai knygas, numato išleisti nepaprastai svarbių veikalų. Tai sveikintina. Atrandama galimybių remti literatūrinės ir kultūrinės spaudos leidinius. Tačiau matykime ir apleistus barus: valstybės institucijos (pirmiausia - Švietimo ir mokslo ministerija) nepakankamai domisi vaikų literatūros leidyba, populiarinimu. Ši nepaprastos svarbos visuomenės ateičiai sritis silpsta, nors turime ir puikios klasikinės literatūros, ir puikių vaikiškos literatūros kūrėjų. Matyt, būtų prasminga rengti geriausių kūrinių vaikams konkursus, būtiną valstybės paramą derinti su įvairių fondų iniciatyvomis. Kadangi knygų perkamumas gerokai sumažėjęs, vis labiau lankomos bibliotekos. Deja, šios dėl nepakankamo apsirūpinimo knygomis ir periodine spauda šiandien aiškiai negali tenkinti skaitytojų išaugusių poreikių. Bibliotekininkų atlyginimas vis dar lieka mažiausias iš visų kultūros darbuotojų. Tokią padėtį Vyriausybei būtina taisyti ir nedelsiant, o savivaldybėms - siekti, kad nebūtų mažinamas kultūros finansavimas.

Menininko talento prigimtis lemia, kad kultūros, meno žmonių nuomonės, pareikštos įvairiausiais gyvenimo klausimais, nestokoja aštrumo, minties paradoksų, griežtų, kartais net pernelyg kategoriškų ir ginčytinų vertinimų - taigi ne vien savo kūryba mūsų menininkai, intelektualai įdomūs ir, tikiuosi, ne vien man.

Valstybė itin turi sergėti dvasines vertybes, tartis su menininkais, meno kūrėjų sąjungomis, kitomis visuomeninėmis kūrybos institucijomis, kelti ir palaikyti visų iniciatyvą. Atrodo, itin aktualus mūsų teisinei sistemai yra Meno, kūrybos sąjungų įstatymas, kiti menininkų socialinį statusą įtvirtinantys teisės aktai.

Praėjusieji metai mūsų kultūros ir meno gyvybingumą patvirtino vis stiprėjančiais tarptautiniais kontaktais. Savo menu ir literatūra Lietuva žengia į Europą, pelno klausytojų bei žiūrovų simpatijas. Tą drąsiai galima pasakyti apie mūsų simfoninės muzikos atlikėjus, dirigentus, dainininkus, aktorius, režisierius. Į mūsų kultūrinį gyvenimą daug skambių bei reikšmingų akordų įliejo pasaulinio garso muzikai, kurie vis dažniau atvyksta pas mus gastrolių. Tačiau atstovavimas Lietuvai nacionalinės kultūros, literatūros, meno lobiais gali ir turi būti daug kryptingesnis. Čia pasigendu aiškesnių ir energingesnių Užsienio reikalų, Kultūros ministerijos pastangų. Šiam darbui reikia telkti tiek mūsų intelektualus, tiek ir gausius bičiulius užsienyje, pastariesiems suteikus būtinus įgaliojimus bei reikiamą paramą.

Džiugina tai, jog ir sudėtingomis sąlygomis kultūros padangėje sužimba ryškių naujųjų talentų žvaigždžių. Tai patvirtino tarptautinis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas. Ypač dėmesingai būtina puoselėti bei remti jaunus talentus. Talentų ugdymas ir rūpinimasis jais turi prasidėti šeimoje, nuo ikimokyklinių vaikų ugdymo įstaigų, tęstis mokyklose ir gimnazijose. Tačiau privalome pripažinti, kad šioje talentų paieškų ir ugdymo grandinėje esama spragų, nenuoseklumo. Tai liudija ir susilpnėjęs dėmesys bei sumažėjusi pagalba M.K.Čiurlionio menų gimnazijai - jos puiki penkiasdešimties metų veikla ir užmojai turi įpareigoti mus imtis atsakomybės už jaunųjų talentų ugdymą. Ateities Lietuva neįsivaizduojama be harmoningos kūrybinių galių raiškos, be visa jėga atsiskleidžiančių talentų.

Reformuotoje paminklosaugos srityje funkcionuojančios įstaigos ir specialistai turi suvokti, jog kultūros paveldas gali būti išsaugotas ateities kartoms ne ginčais, kategoriškomis nuomonėmis, pretendavimu į visažinystę, vieni kitų kaltinimais, o realiais veiksmais, konstruktyviu dialogu, atsižvelgimu į realias galimybes ir būtinus prioritetus.

Ryškus praėjusių metų įvykis - penktosios pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kuriose dalyvavo daugiau kaip penki tūkstančiai sportininkų ir trenerių iš keturių pasaulio žemynų. Šioje sporto šventėje, nepaisant rezultatų salėse, baseinuose ar bėgimo takeliuose pergalę pasiekėme mes visi. Laimėjo Lietuvos valstybė, tauta, lietuvybė.

Didžiausią sportinę pergalę, be jokios abejonės, iškovojo vyrų krepšinio rinktinė. Europos čempionato sidabro medaliai prilygsta auksui. Tai labai pakėlė Lietuvos prestižą. Galime pasidžiaugti ir boksininkų bei dviratininkų iškovotais medaliais pasaulio čempionatuose, supertriatlonininko Vidmanto Urbono sidabro medaliu planetos pirmenybėse, puikiais lakūno Jurgio Kairio, kultūristės Natalijos Murnikovienės startais, dar viena alpinisto Vlado Vitkausko įveikta viršūne.

Lietuva gali didžiuotis savo sportininkais. Nepaisant nepriteklių, jie garbingai atstovauja savo Tėvynei tarptautinėse arenose, nuoširdžiai dirba, rengdamiesi XXVI Olimpinėms žaidynėms. Tai bus jubiliejinės - 100-mečio žaidynės. Žinau, kad jose dalyvaus pati gausiausia Lietuvos sporto delegacija per visą olimpinių žaidynių istoriją. Valstybės institucijos šalies Olimpinei rinktinei turi suteikti visokeriopą paramą, rengiantis svarbiausiam ketverių metų ciklo sporto forumui.

Paskutiniosiomis 1995-ųjų metų dienomis Seimas priėmė Kūno kultūros ir sporto įstatymą, kuriame numatyta, kad bendrojo lavinimo mokyklose per savaitę turi būti trys fizinio lavinimo pamokos. Tai svarbus žingsnis, ugdant sveiką jaunimą. Dabar daug kas priklausys nuo to, kaip šis įstatymas bus realizuojamas, ypatingą dėmesį skiriant visuomenės sveikos gyvensenos formavimui. Mums reikia specialistų, sugebančių formuoti sveikos gyvensenos pagrindus, mokančių racionaliai organizuoti darbą, konsultuoti visuomenę sveiko gyvenimo klausimais. Tai vienas iš uždavinių, kurį iškėliau Kūno kultūros institutui per šios aukštosios mokyklos 50-ies metų jubiliejų.

PILIETINĖS VISUOMENĖS FORMAVIMAS

Integruojantis į Europos Sąjungą svarbu, kad mūsų valstybėje būtų saugomos ir ginamos žmogaus teisės, laisvės bei teisėti interesai.

1995 m. Seimas ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, jos Pirmąjį, Ketvirtąjį, Septintąjį ir Vienuoliktąjį protokolus, Jungtinių Tautų vaiko teisių bei 1983 m. Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvencijas, Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo. Pateikiau Seimui ratifikuoti Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją dėl pilietybės neturinčių asmenų statuso.

Matome, kaip akylai senų demokratinių tradicijų šalyse stebima, kokia yra tikroji Lietuvos valdžios ir visuomenės institucijų veikla žmogaus teisių srityje - ar garantuojamos tautinių mažumų teisės, ar civilizuotai elgiamasi su žmonėmis, prašančiais politinio prieglobsčio, taikoma ar ne mirties bausmė, kokios buities ir sanitarijos sąlygos įkalinimo įstaigose, ar užtikrinama žodžio ir spaudos, tikėjimo ir sąžinės, kitos laisvės.

Žmogaus įsitikinimų ir sąžinės laisvė - viena svarbiausių demokratinės valstybės vertybių, kurią besąlygiškai pripažįstame. Dauguma Lietuvos tikinčiųjų piliečių priklauso Romos katalikų Bažnyčiai ir kitoms tradicinėms konfesijoms. Tačiau mūsų šalyje pastebimas ir naujų tikėjimų aktyvumas, akivaizdi kova už žmonių širdis ir protus, esama nusižengimo dorovės normoms, žmogaus teisių pažeidimo faktų. Todėl teigiamai vertinu tai, kad Seimas praėjusiais metais priėmė Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, kuris numato, kokia tvarka valstybė jas pripažįsta: naujosios netradicinės konfesijos privalo per tam tikrą laiką įrodyti, kad jų mokymas neprieštarauja visuotinai pripažintoms moralės normoms. Įstatymas apibrėžia tikybos dėstymą mokyklose, sielovadą kariuomenėje, nors šie dalykai galutinai bus sureguliuoti atitinkamais Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės susitarimais bei valstybės susitarimais su kitomis konfesijomis.

Gerai, kad Bažnyčia ir kitos konfesijos plečia savo socialinę rūpybą, parapijose kuria globos namus, šelpia varguolius. Šioje srityje pageidautinas glaudesnis valstybės institucijų ir Katalikų bažnyčios, kitų konfesijų ryšys bei sąveika. Taip pat reikia pasakyti, kad esama nerangumo grąžinant kai kurioms konfesijoms, pirmiausia stačiatikių, priklausančius pastatus. Parodykime gerą valią, kad tikinčiųjų ir valstybės, įvairių įsitikinimų žmonių santykių netemdytų nesantaikos debesys, kad vis labiau įsigalėtų pakantumas ir savitarpio supratimas.

Kas penktas Lietuvos gyventojas - nelietuvis, todėl mūsų šalies vidaus stabilumas, santykiai su kaimyninėmis valstybėmis ir tarptautinis autoritetas labai priklauso nuo tautinės politikos. Galėčiau pacituoti mus aplankiusių tarptautinių organizacijų atstovų ne vieną palankų atsiliepimą apie tautinių mažumų gyvenimo sąlygas, sudarytas nepriklausomoje Lietuvoje, ir iliustruoti tai konkrečiais duomenimis, bet geriau apibendrintai konstatuosiu, jog užsienio ekspertai vieningai pripažįsta, kad valstybinės politikos lygiu Lietuvos Respublikoje nėra jokios tautinių mažumų diskriminacijos.

Todėl didelę nuostabą ir pasipiktinimą sukėlė Europos Tarybos eksperto G.Frundos raporte išdėstyti nepagrįsti priekaištai. Tautiniai santykiai yra nepaprastai jautri sritis, ja siauriems politiniams tikslams siekia pasinaudoti Lietuvos nedraugai šalyje ir užsienyje. Negalime leisti tautinių santykių paversti politinės įtampos ir kovos židiniu. Bandymai bendras visai šaliai socialines, ekonomines, švietimo ir kultūros problemas vertinti tik tautiniu požiūriu ne tik iškraipo tikrąją valstybės politiką, bet ir skleidžia tautinio išskirtinumo idėjas.

1995 m. vasario 1 d. Lietuva, viena iš pirmųjų iš Europos Tarybos narių, pasirašė Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos rėminę konvenciją. Pagal šios sutarties 5 straipsnį šalys įsipareigoja sudaryti kuo geresnes sąlygas, kurių reikia norint išsaugoti ,,pagrindinius tautinių mažumų savitumo elementus, būtent jų religiją, kalbą, tradicijas ir kultūrinį palikimą".

Lietuvoje verda intensyvus tautinių mažumų kultūrinis gyvenimas. Pernai pirmą kartą buvo surengtos Rusų kultūros dienos ,,Jesenino ruduo", savo Paveikslų galeriją Vilniuje įkūrė vietos lenkai. Kai kurių tautinių mažumų saviveiklinis menas pasiekė tokį lygį, kad jau galima organizuoti kasmetinius tradicinius festivalius, dekadas, bendras tautinių mažumų šventes. Svarbu pabrėžti, jog tautinės mažumos neužsidaro savo kultūros kiaute, vis dažniau organizuoja bendrus kultūros renginius su kitų tautų kolektyvais. Tai ne skiria, o jungia, prisideda prie Lietuvoje gyvenančių tautų ir kultūrų pažinimo bei suartėjimo.

Visuomeninių organizacijų įstatymas bei įstatymas dėl jo įsigaliojimo, nustatantys visuomeninių organizacijų steigimo, veikimo ir jų veiklos nutraukimo tvarką, padės tiksliau reguliuoti ir šią sudėtingą visuomeninės veiklos ir iniciatyvos sritį, kurioje vis aktyviau reiškiasi tautinės mažumos, šiuo metu įkūrusios daugiau kaip 150 įvairių visuomeninių organizacijų. Administracinė teritorinė reforma ir ją teisiškai įprasminantys dokumentai, taip pat Švietimo, Bibliotekų, Muziejų įstatymai yra priimti atsižvelgiant į naujų administracinių teritorinių darinių ir vietos savivaldos specifiką, į daugianacionalinę gyventojų sudėtį bei etninius kultūrinius ypatumus.

Lietuva dėl istorijos raidos ypatumų paveldėjo savitą ir nevienareikšmį reiškinį - daugianacionalinį Vilniaus regioną. Parengta ir šiuo metu ministerijose bei žinybose nagrinėjama Rytų Lietuvos socialinės ir ekonominės plėtros 1996-2000 m. programa. Kruopšti analizė parodė, kad šio regiono ūkio nuosmukis tikrai yra didesnis nei vidutiniškai šalyje. Todėl numatoma sparčiau plėtoti Rytų Lietuvos ūkį, suteikti ryškią paramą smulkiam ir vidutiniam verslui, ūkininkams ir gyvybingoms žemės ūkio bendrovėms, agroserviso kooperatyvams. Vilniaus apylinkių gamta palanki turizmui plėtoti.

Daugiataučiame Vilniaus regione nemažai yra socialinių, švietimo, kultūros problemų. Nepriklausomybės metais kai kas nuveikta, tačiau to nepakanka, kad šio krašto žmonės natūraliai integruotųsi į Lietuvos kultūrinį bei politinį gyvenimą. Mokyklose turi būti sudarytos sąlygos mokyti vaikus pageidaujama kalba, tačiau būtinai išmokant valstybinės kalbos. Tam reikia plėsti mokyklų tinklą lietuvių dėstomąja kalba ten, kur to pageidauja tėvai.

Toliau buvo vykdoma užsienio lietuvių švietimo, kultūros, leidybos bei bendruomenių pateiktų veiklos planų rėmimo programa glaudžiai bendradarbiaujant su Pasaulio lietuvių bendruomene ir jos atstovybe Vilniuje. Vienokį ar kitokį valstybės rūpestį (knygomis, aparatūra, finansais, renginiais, stovyklomis ir kt.) pajuto visos Rytų kraštuose esančios bendruomenės. Įvyko lietuvių kultūros dienos Kišiniove, Maskvoje, Peterburge, paremtos išeivijoje veikiančios lituanistinės mokyklos, organizuoti lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursai. Vasarą Palangoje surengta jau septintoji užsienio lietuvių vaikų ir jaunimo stovykla ,,Atgaja". Bendradarbiavimą su užsienio lietuviais riboja ne tiek sienos ir atstumai, kiek lėšų stygius. Dėl to Lietuva dažnai lieka moralinės vilties ir atramos, o ne praktinės paramos vieta.

Programa ,,Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą bei aprūpinimo butais ir darbu Vyriausybės veiklos metmenys" vykdoma dviem kryptimis: savivaldybėms butų pirkimui ir statybai iš valstybės biudžeto skirta 3,1 mln. litų, socialinėms reikmėms - 1,75 mln. litų. Vilniuje buvo nupirkti du daugiabučiai namai po dvidešimtį butų, kuriuose galės apsigyventi apie 40 šeimų, grįžusių iš Sibiro tremties. Šiuo metu čia jau gyvena septynios šeimos. Žinoma, to nepakanka, bet daroma viskas, kas įmanoma, ir bus daroma ateityje.

Galiu pasidžiaugti lapkričio pabaigoje Vilniuje vykusiu Mokslo ir kūrybos simpoziumu. Tradiciniame susitikime dalyvavo Lietuvos ir išeivijos mokslininkai bei menininkai.

Norėdami sudaryti palankesnes sąlygas mūsų tautiečiams lankytis Lietuvoje, panaikinome vizų režimą atvykstantiems iš JAV. Dabar tai bus taikoma ir Kanados piliečiams. Tuo skatiname užsienio turizmą ir ypač laukiame užsienio lietuvių. Suprantame, kad tiems tautiečiams, kurie grįžta į Lietuvą, dar negalime sudaryti tokių sąlygų kaip JAV, Kanadoje ar Vakarų Europoje. Tačiau gyvenimas Lietuvoje po truputį artėja prie europietiškų standartų, o tai sudaro geresnes sąlygas užsieniečių svečiavimuisi pas mus.

Plėtojama turizmo infrastruktūra. Šioje srityje tikimės dar didesnio mūsų tautiečių aktyvumo. Noriu patikinti mūsų svečius, kad Lietuvoje grėsmė asmens saugumui ne didesnė nei kitose Vidurio Europos šalyse.

Esame dėkingi savo tautiečiams užsienyje už jų lojalumą ir nuoširdžią pagalbą Lietuvai. Jie yra nemažai prisidėję prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, daug padėjo ir padeda labdara, konsultuoja vykdant ekonominę reformą ir švietimo programas.

Teigiamai lietuvių išeivija įvertino Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimus. 1991 m. gruodžio 5 d. priimtas Pilietybės įstatymas netiesiogiai pripažino, kad buvę Lietuvos piliečiai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., neteko Lietuvos pilietybės 1940 m. birželio 15 d.

Tai nevisiškai atitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto valstybės tęstinumo principą ir kėlė nemenką lietuvių išeivijos nepasitenkinimą.

Atsižvelgdamas į tai, 1995 m. vasario 1 d. dekretu sudariau komisiją Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pataisoms rengti. Ši komisija, kurios dauguma narių yra lietuvių išeivijos atstovai, parengė Pilietybės įstatymo pakeitimų projektą. Seimui priėmus pateiktas pataisas, nuo šiol Lietuvos Respublikos piliečiais yra laikomi visi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai, jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos.

Išsivysčiusios valstybės jau seniai yra priverstos teikti prieglobstį pabėgėliams - žmonėms, priverstiems palikti savo tėvynę, kur jiems grėsė persekiojimas ar susidorojimas dėl politinių, religinių, tautinių, rasinių ar kitų priežasčių. Be to, pasaulyje visuomet yra milijonai karo pabėgėlių. Europos Sąjungos narės, kitos civilizuotos valstybės tvirtai laikosi principo, įtvirtinto 1951 m. JT Ženevos konvencijoje bei daugelyje kitų tarptautinių dokumentų, - ten, kur ne žodžiais, o iš tikrųjų yra gerbiamos žmogaus teisės, bus suteiktas prieglobstis žmonėms, gelbstintiems savo gyvybę ar žmogiškąjį orumą. Požiūris į pabėgėlius - tai vienas iš pagrindinių kriterijų, pagal kuriuos Vakaruose vertinama, kiek giliai įleido šaknis demokratija tose šalyse, kur jos tradicijos nėra labai senos.

Lietuvoje iki šiol nėra nė vieno pabėgėlio, tačiau anksčiau ar vėliau jų sulauksime. Gerai, kad tam planingai ir ramiai ruošiamasi: praėjusių metų liepą buvo priimtas įstatymas ,,Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso", nustatęs pabėgėlio statuso suteikimo sąlygas, tvarką, pabėgėlio teises, pareigas, atsakomybę, įvažiavimo ir išsiuntimo pagrindus. Sulaukus gana apčiuopiamos finansinės, materialinės, metodinės paramos iš Šiaurės valstybių bei JT, pradėta įrengti pabėgėlių priėmimo centrą Rukloje bei Pabėgėlių tarybos būstinę Vilniuje.

Nereikia baimintis, kad Lietuvą užplūs pabėgėliai, juk pagal minėtą įstatymą jų kasmetinę kvotą nustatys Seimas - realiai tai, matyt, bus viena kita dešimtis žmonių per metus.

Kai kurie mūsų gyventojai ir netgi valdininkai painioja pabėgėlius su nelegaliais imigrantais - žmonėmis, kurie neteisėtai skverbiasi per valstybės sieną. Pereidami sieną jie padaro kriminalinį nusikaltimą, todėl be išlygų turi būti siunčiami atgal - ten, iš kur atkako. 1995 m. buvo užfiksuota daugiau kaip 4 tūkstančiai sienos pažeidimų, sulaikyta per 12 tūkstančių pažeidėjų, iš jų 1696 asmenys, kurie per Lietuvą nelegaliai mėgino patekti į Vakarų Europą ar Skandinaviją. Atitinkamoms žinyboms būtina gerokai padidinti pastangas readmisijos (grąžinimo) sutartims su Baltarusija ir Rusija (iš čia į Lietuvą atvyksta beveik visi nelegalai) sudaryti, o svarbiausia - visokeriopai stiprinti valstybės sienos apsaugą. Ypač tai aktualu pasidarė praėjusių metų pabaigoje, kai Baltarusijos pasieniečiai nustojo priiminėti atgal siunčiamus sienos pažeidėjus ir jų Lietuvoje susikaupė apie 400. Kol pavyks išspręsti tokių žmonių grąžinimo klausimą, numatoma įkurti specialų jų priėmimo ir paskirstymo centrą Pabradėje. Tam irgi reikia stengtis gauti Vakarų valstybių paramą.

1995 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Visuomeninių organizacijų įstatymas apibendrino visuomeninių organizacijų steigimo, jų veiklos bei veiklos pasibaigimo klausimus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje įregistruota daugiau kaip 1000 nevyriausybinių organizacijų. Pirmajame nevyriausybinių organizacijų forume, kurį surengė Jungtinių Tautų plėtros programa ir Atviros Lietuvos fondas 1995 m. kovo 29 d., dalyvavo 200 nevyriausybinių organizacijų atstovų. Šiuo metu visuomeninių organizacijų, įsisteigusių iki minėto įstatymo priėmimo, įstatai derinami su įstatymu. Tik pasibaigus šiam darbui, antroje šių metų pusėje bus aiškus tikrasis visuomeninių organizacijų skaičius. 123 organizacijų įstatai jau suderinti su Visuomeninių organizacijų įstatymu.

Visuomeninių organizacijų įtaka visuomenei nevienoda. Didžiausios įtakos turi pramonininkų, verslininkų, žemės ūkio bendrovių asociacijos, ūkininkų sąjungos. Kitų organizacijų veikla nėra tokia ryški, visuomenė joms lieka abejinga. Nemaža dalis Lietuvos piliečių dar nesuvokia nevyriausybinių organizacijų galimybių, sprendžiant jiems aktualias socialines, teisines, laisvalaikio ir kitas problemas. Galbūt teigiamos įtakos turės tai, kad Jungtinių Tautų plėtros programa ir Atviros Lietuvos fondas ėmė finansuoti Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centrą Vilniuje.

Per penkerius Lietuvos valstybės gyvavimo metus susikūrė gausus ir įvairiapusis visuomenės informavimo priemonių (VIP) tinklas. VIP yra visiškai nepriklausomos nuo valstybės, išskyrus nacionalines radijo ir televizijos stotis, kurios finansuojamos iš biudžeto. Greta jų sėkmingai dirba privatūs televizijos ir radijo kanalai. VIP galimybės savarankiškai ir laisvai reikšti mintis yra neribojamos, nes cenzūros nėra.

Po ilgo ruošimosi Seimas pagaliau pradėjo svarstyti Visuomenės informavimo įstatymą, kuris turi pakeisti 1990 m. Spaudos ir kitų masinių informavimo priemonių įstatymą. Prieš kurį laiką buvo pakeistas Spaudos kontrolės valdybos statusas; ji virto Visuomenės informavimo priemonių valdyba, turinčia daugiau galimybių kontroliuoti visas informacijos priemones. Tokios valdybos reikalingumą, manau, reikėtų gerai apsvarstyti, juo labiau kad jau pradėtame priiminėti Visuomenės informavimo įstatyme yra numatyta procedūra ir institucijos, kurios kontroliuotų VIP.

Lietuva yra pasirašiusi Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją ,,Dėl žurnalistikos etikos", kurią Seimas ratifikavo 1995 m. rugsėjo 26 d. Joje užfiksuotos pačios bendriausios visose demokratinėse šalyse įsitvirtinusios etinės normos.

Informacijos ir komunikacijos priemonės yra labai svarbios formuojant viešąją nuomonę, įtvirtinant demokratinį gyvenimo būdą, jos pačios tampa atsakingomis piliečiams ir visuomenei. Žurnalistinė etika įpareigoja piliečiams pateikiamas žinias aiškiai atskirti nuo nuomonių. Žinios turi būti tikslios ir teisingos, jų antraštės bei užrašai po nuotraukomis turi atitikti pateikiamų faktų esmę. Ir nors nuomonės yra subjektyvios, jos reiškiamos sąžiningai ir etiškai.

Pagarba tiesai, asmenybei bei tikslus visuomenės informavimas - vienas iš svarbiausių publicistikos principų. Visi piliečiai turi teisę gauti informaciją, o valdžios pareigūnai privalo ją teikti. Tarpininkai tarp piliečių ir pareigūnų yra žurnalistai ir VIP savininkai. Gautos informacijos jie neturi teisės laikyti savo nuo-savybe ar preke ir specialiai naudoti ją skaitytojų, žiūrovų ar klausytojų skaičiui didinti. Informacijos pateikimas grindžiamas teisingumu, nekaltumo prezumpcija, pagarba asmenybei, o suklydus turi būti skelbiamas atitaisymas.

Visuomenės informavimo priemonės turi geras galimybes ginti dvasines vertybes, kovoti su blogiu, prisidėti prie valdžios ir visuomenės tarpusavio supratimo. Taigi norisi tikėti, kad visuomenės informavimo priemonės, neatsisakydamos kritiškumo, laikysis žurnalistų etikos normų, nustatytų Lietuvos ir tarptautiniuose dokumentuose.

KRAŠTO APSAUGA

Savo praėjusių metų pranešime išreiškiau susirūpinimą dėl Krašto apsaugos sistemos įstatyminio pamato kūrimo. Tenka konstatuoti nemalonų faktą, kad per 1995 metus padėtis šioje srityje visiškai nepasikeitė. Jau kelinti metai Nacionalinio saugumo koncepcijos projektas keliauja po Seimo komitetus, o derinimų pabaigos nematyti. Metų metais rengiami, derinami, vėl iš naujo derinami ir kiti įstatymai, labai reikalingi tolesniam krašto apsaugos sistemos plėtojimui. Kai kurie iš jų - Mobilizacijos ir rezervo įstatymas, Alternatyvios krašto apsaugos tarnybos, Karinės prievolės - svarbūs ne tik žinybiniu požiūriu, bet ir valstybės saugumui stiprinti. Noriu papriekaištauti ir Seimui, o konkrečiai - Seimo Nacionalinio saugumo komitetui, taip pat Vyriausybei, kad Krašto apsaugos ministerija palikta viena spręsti įstatymų ruošimo problemas. Be abejo, ji irgi už tai atsakinga, bet ne vienintelė.

Kad 1996 m. reikia iš pagrindų pakeisti požiūrį į teisės aktų, susijusių su krašto apsaugos sistema, kūrimą, liudija ir tai, kad labai aktuali tampa jaunimo patriotinio auklėjimo iki pašaukimo į karinę tarnybą problema. Apgailestaudamas turiu konstatuoti, kad jaunimas nerodo didelio noro tarnauti savo valstybės kariuomenėje. Ši nemaloni tiesa išryškėja per kiekvieną eilinį šaukimą į karinę tarnybą. Pavyzdžiui, 1995 m. 26 041 šaukiamojo amžiaus jaunuolis, o tai sudaro 49,1 proc. visų šaukiamųjų, gavęs šaukimą neatvyko į apskričių ir rajonų teritorinės gynybos štabus. Iš 27 031 patikrinto vaikino tinkamais krašto apsaugos tarnybai gydytojų konsultacinės komisijos pripažino 11 723 naujokus - tai sudaro 43,4 proc. Toks didelis netinkamų tarnybai jaunuolių skaičius verčia abejoti, ar tikrai visi jie dėl savo sveikatos būklės negali atlikti tikrosios krašto apsaugos tarnybos. Apie tai labai rimtai turėtų susimąstyti ir Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė.

Dar liūdnesnis vaizdas susidaro išanalizavus šaukiamųjų kontingento kokybę. 1995 m. į krašto apsaugos tarnybą nepašauktas nė vienas vaikinas, turintis aukštąjį išsilavinimą, tik 25,5 proc. pašauktųjų turi vidurinį išsilavinimą ir 74,5 proc. - nebaigtą vidurinį išsilavinimą. O juk iš šito kontingento yra skiriami būrininkai ir skyrininkai, kurie tiesiogiai dirba su kareiviais.

Jau kelinti metai nesprendžiami valstybės mobilizacijos klausimai. Mobilizacijos ir rezervo įstatymas teberengiamas. Esanti organizacinė mobilizacijos ir prievolės struktūra - neveiksminga. Didesnę dalį darbo pavesta atlikti SKAT'ui, kuriam tai tik viena iš daugelio funkcijų. Manau, kad Vyriausybė 1996 m. turi sukurti organizacinę struktūrą, kuri rengtų valstybę mobilizacijai.

1995 m. toliau sėkmingai buvo plėtojamas tarptautinis bendradarbiavimas krašto apsaugos srityje. Pagrindinis šio bendrabarbiavimo tikslas - sukurti infrastruktūrą ir kariuomenę, suderinamas su NATO, ir integruotis į Vakarų saugumo ir gynybos sistemas. Pagrindiniai bendradarbiavimo partneriai buvo NATO, VES, Estija, Latvija, Šiaurės valstybės, JAV, Kanada, Vyšehrado valstybės, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija.

Bendradarbiavimo programose 1995 m. itin daug dėmesio skirta karių mokymui. Tai svarbus veiksnys, siekiant Lietuvos kariuomenės sąveikos su Vakarų šalių gynybinėmis struktūromis. 1995 metais JAV, VFR, Kanados, Švedijos, Danijos, Prancūzijos ir kitų valstybių karo mokyklose ir kursuose, trukusiuose daugiau kaip tris mėnesius, mokėsi arba pradėjo mokslą 77 karininkai ir civiliai pareigūnai.

Kita labai plati ir svarbi Lietuvos saugumo požiūriu bendradarbiavimo sritis yra taikos palaikymo pajėgų mokymas. Lietuvoje dabar yra kelios programos, kurias įgyvendinti padeda Vakarų valstybės. Tai:

pirma, Lietuvos taikos palaikymo pajėgų būrių parengimas ir dalyvavimas taikos palaikymo misijoje. Pasiųsdama savo karius vykdyti taikos palaikymo misijos, Lietuva vykdo savo įsipareigojimus Jungtinėms Tautoms ir išreiškia apsisprendimą kartu su kitomis valstybėmis prisidėti prie demokratinių vertybių gynimo;

antra, Baltijos taikos palaikymo bataliono formavimas. Programą remia Šiaurės valstybės, Didžioji Britanija, JAV, Vokietija, Nyderlandai, Lenkija. Baltijos valstybių karius rengia Vakarų valstybių instruktoriai. Kariai mokosi anglų kalbos, turi galimybę naudotis Vakarų valstybių technika ir susipažinti su vadovavimo metodais. 1996 m. viduryje visos trys Baltijos valstybės turės po kuopą, parengtą įsijungti į taikos palaikymo misijas;

trečia, Ruklos taikos palaikymo pajėgų mokymo centro įrengimas. Ateityje jis turėtų tapti centru, kuriame Lietuvos kariuomenės padaliniai galėtų gauti gerą karinį parengimą ir specialių žinių ne tik taikos palaikymo, bet ir kitoms tarptautinėms operacijoms vykdyti;

ketvirta, Lenkijos ir Lietuvos taikos palaikymo padalinio kūrimas. Šis projektas dar tik pradedamas.

Reikėtų prisiminti, kad paskelbtame NATO plėtimo dokumente yra pabrėžta, kad aktyvus dalyvavimas ,,Partnerystė vardan taikos" (PVT) programoje yra vienas iš būdų priartėti prie NATO. Tarp svarbiausių PVT programos tikslų, suformuluotų PVT pagrindiniame dokumente, yra praktinis bendradarbiavimas ir bendros pratybos kartu su NATO valstybėmis, ruošiantis taikos palaikymo operacijoms ir jas atliekant. Šiuo atveju Lietuvos dalyvavimas taikos palaikymo procese yra svarbus veiksnys, norint įsijungti į Vakarų saugumo sistemas ir tapti NATO nare.

Vykdydama individualią narystės programą, Lietuvos kariuomenė 1995 m. dalyvavo 14 pratybų, kurių dauguma buvo skirtos taikos palaikymo ir paieškos bei gelbėjimo operacijoms. Į šešerias iš jų Lietuva (pavyzdžiui, Baltips'95, Cooperative Jaguar'95, Cooperative Nugget) siuntė savo karinius padalinius arba laivus, kitose dalyvavo štabo karininkų grupės arba stebėtojai. Lietuvoje surengtas pirmosios dvišalės JAV ir Lietuvos pratybos, taip pat pirmosios bendros pratybos su Lenkijos bei Danijos kariais.

Pagal individualią partnerystės programą įgyvendinti renginiai apėmė ne vien pratybas, bet ir visas kitas Lietuvos ir NATO bendradarbiavimo sritis, skatino geresnį NATO ir Lietuvos politikų bei kariškių tarpusavio supratimą, padėjo Lietuvos krašto apsaugos sistemai taikyti NATO valstybių patirtį įvairiose gynybos srityse. PVT programoje Lietuva yra aktyvus partneris, norintis naudotis visomis teikiamomis galimybėmis. 1995 m. pradžioje Lietuvos karininkas pradėjo dirbti Partnerystės koordinavimo taryboje Monse.

Iš kitų tarptautinio bendradarbiavimo programų, itin svarbių Lietuvos saugumui, reikia išskirti jūros stebėjimo ir gynybos sistemos kūrimą bei oro erdvės kontrolės sistemos kūrimą. Pastarosios programos tikslas - sukurti su Vakarų valstybių sistemomis suderinamą oro erdvės kontrolės sistemą. Ekspertų pagalbą esamai situacijai įvertinti ir oro erdvės kontrolės sistemos kūrimo projektui sudaryti pasiūlė JAV Regioninės oro erdvės kontrolės iniciatyvos rėmuose.

Per 1995 m. krašto apsaugos sistemos veikla tapo profesionalesnė ir efektyvesnė, pirmiausia tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Manau, kad šiais metais pavyks pasitempti ir kitose srityse.

UŽSIENIO POLITIKA

Lietuvos užsienio politika iš esmės papildo vidaus politiką įgyvendinant šalies nacionalinius interesus. Dar kartą paminėsiu svarbiausius iš jų. Tai mūsų valstybės nepriklausomybė ir saugumas, teritorinis vientisumas, demokratinė konstitucinė santvarka, nacionalinis savitumas, žmonių gerovė ir asmeninis jų saugumas, neužteršta gamta ir kiti.

Lietuvos užsienio politikos tikslas - sudaryti palankią, saugią aplinką mūsų valstybingumui. Lietuva jokios valstybės nelaiko savo priešu ir yra pasirengusi plėtoti bendradarbiavimą įvairiose srityse su visomis šalimis. Svarbu ir džiugu, kad dabar Lietuvoje vis labiau įtvirtiname ryžtingos, subalansuotos bei pragmatiškos politikos sampratą ir praktiką. Kitaip sakant: ką vakar mes tik deklaravome, šiandien tampa kasdieniu darbu.

Pirmiausia tai taikytina vienam svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų - integracijai į Europos ir transatlantines politines, ekonomines bei saugumo struktūras. Tam sukurtos tinkamos prielaidos nustačius gerus, suverenios lygybės principu grįstus santykius su kaimyninėmis valstybėmis.

Sprendimus dėl Lietuvos dalyvavimo Europos ir transatlantinėse struktūrose priims daugelis mūsų žemyno šalių, JAV ir Kanada. Privalome daryti viską, kas įmanoma, kad tų šalių politinę valią veiktume Lietuvai palankia linkme.

Praėjusių metų birželio mėnesį Lietuva pasirašė Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Ši sutartis labai svarbi visam mūsų šalies gyvenimui. Pirmą kartą istorijoje Lietuva tapo susieta su Europos valstybėmis tokiais tvirtais politiniais, ekonominiais, kultūriniais saitais. Kartu tai didina ir mūsų saugumą. Esame pasirengę vis labiau derinti vidaus, užsienio ir saugumo politiką su partneriais Europos Sąjungoje. Tuo pačiu įgyjame galimybių kartu su jais spręsti visus svarbiausius senojo žemyno gyvenimo klausimus. Visa tai rodo aiškų Lietuvos pasiryžimą kurti vieningą Europą, grįstą bendromis vertybėmis. Mes tampame gyva ir veiksminga Europos ir visos Vakarų politinės kultūros dalimi.

Itin svarbu tai, kad integracija yra ne tik Lietuvos užsienio, bet ir vidaus politikos prioritetinis tikslas. Sukurta tam tikra šį procesą koordinuojančių institucijų sistema. Vis dėlto paraginčiau ministerijas ir kitas žinybas ryžtingiau įsitraukti į integracijos darbus. Lietuvai tapus asocijuota valstybe, prasidėjo reguliarūs struktūrinio dialogo su Europos Sąjunga susitikimai. Jų metu mūsų valstybė įvairiais lygiais - nuo Prezidento iki eksperto - konsultuojasi su Europos Sąjungos ir kitų asocijuotų šalių kolegomis.

Gruodžio mėnesį, Seimui beveik vienbalsiai pritarus, Lietuva įteikė paraišką tapti Europos Sąjungos nare. Ši paraiška patvirtino principinį mūsų valstybės pasirinkimą. Tokį pasirinkimą lemia ir istorijos pamokos - suvokėme, kad tik priklausymas Vakarų struktūroms užtikrins saugią ir stabilią aplinką Lietuvos raidai. Europoje susitaikė buvę amžini priešai - vokiečiai ir prancūzai, o vėliau vokiečiai ir lenkai, vokiečiai ir rusai. Tai tapo ir tampa integracijos, bendros taikos ir gerovės pagrindu. Ir mūsų kaimynams, ir Lietuvai ypač svarbu suvokti šį principą, kuris pas mus dar nesulaukė deramo visuomenės dėmesio.

Pernai kaip valstybės Prezidentas dalyvavau dviejuose - Europos Sąjungos ir asocijuotų šalių - vadovų susitikimuose Kanuose ir Madride. Tai buvo labai svarbu įtvirtinant Lietuvą Europos Sąjungos politikoje. Bendromis jėgomis per pusmetį pavyko pasiekti, kad jau Madrido susitikime buvo konstruktyviai ir dalykiškai diskutuota dėl Europos Sąjungos plėtimo. Ateityje tokie susitikimai Lietuvai ir Europai turėtų tapti reguliarūs ir darbiniai integracijos etapai.

Madride įvykusiame susitikime numatyta galimybė derybas dėl narystės su šalimis kandidatėmis pradėti tuoj po Europos Sąjungos tarpvyriausybinės konferencijos. Lietuvos ir kitų valstybių pastangomis išvengta asocijuotų šalių skirstymo ar grupavimo. Kol kas visos valstybės turi vienodas startines pozicijas. Europos Sąjunga nustatė aiškius kriterijus, nulemsiančius derybų pradžią. Tai bus Europos komisijos parengti vertinimai apie šalis kandidates, jų politinį, ekonominį ir teisinį pasirengimą narystei. Komisijos vertinimai bus pateikti pirmajam Europos Sąjungos viršūnių susitikimui po Tarpvyriausybinės konferencijos, todėl derybos dėl narystės turėtų prasidėti jau 1997 metais. Labai svarbu, kad Lietuva gali pateikti svarių argumentų, liudijančių mūsų valstybės politinį brandumą: neturime teritorinių problemų su kaimynais, geri santykiai su jais įtvirtinti tarpvalstybinėmis sutartimis, santykiai su tautinėmis mažumomis Lietuvoje grindžiami Europos standartais. Šie argumentai svarūs stojant ir į Europos Sąjungą, ir į kitas tarptautines organizacijas.

Taigi viskas yra šalių kandidačių į Europos Sąjungą rankose. Todėl privalome taip pasirengti narystei, kad būtume tarp pirmųjų asocijuotų šalių, pradėsiančių derybas. Būtent politinis ir socialinis stabilumas bei sveika ekonomika turės lemiamą reikšmę sėkmingai Lietuvos integracijai.

Rengtis plėtimuisi turi ir pati Europos Sąjunga. Kovo mėnesį prasidėsianti Europos Sąjungos tarpvyriausybinė konferencija sieks reformuoti Sąjungos institucijas, rengti jų plėtimąsi. Norėtume, kad Lietuva būtų nuolatos ir reguliariai informuojama apie konferencijos eigą ir galėtų pareikšti nuomonę jai aktualiais klausimais.

Lietuvos žengimas į Europą bus sėkmingas tik tuomet, jei Europos rūpesčiai taps mūsų visų rūpesčiais, ir Europos integracijos būtinybė taps suvokiama Lietuvos piliečiams. Jie negali likti nuošaly nuo Europos reikalų. Todėl labai svarbus veiklos baras yra visapusiškai ir objektyviai informuoti visuomenę apie integraciją, jos privalumus ir problemas. Pasisakydami už kuo greitesnį asociacijos tikslų įgyvendinimą, turime siekti spartaus ir sklandaus Europos sutarties ratifikavimo.

Vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos aspektų yra užsienio ekonominė politika, nukreipta ekonominės integracijos į Europos Sąjungą linkme ir susijusi su prekybos režimo nustatymu bei investicijų skatinimu.

Asociacijos sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos esminė sudedamoji dalis yra praėjusiais metais įsigaliojusi tarpusavio Laisvosios prekybos sutartis. Jos pagrindas - keturi Europos Sąjungos ekonominiai principai: laisvas prekių, darbo jėgos, kapitalo ir paslaugų judėjimas.

Šiuo metu Seimas ir Vyriausybė, ministerijos ir žinybos analizuoja Baltąją knygą dėl integracijos į Sąjungos vidaus rinką. Prie Europos Sąjungos standartų pritaikoma Lietuvos teisinė sistema, tačiau įsijungimas į vidaus rinką yra tik integracijos dalis. Integruotis reikės visose srityse - žemės ūkyje, migracijoje, regioninėje politikoje. Ministerijos ir žinybos privalo išanalizuoti visą Sąjungos teisinę sistemą ir palyginti konkretaus sektoriaus būklę Europos Sąjungoje su esama Lietuvoje. Reikalausiu, kad visų ministerijų pastangomis būtų kuo greičiau parengta Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą strategija. Joje turės atsispindėti santykių su Europos Sąjunga būklė visose srityse, numatyti integracijos padariniai ir veiksmų programa. Šiuo metu integracijos koordinavimas yra nepakankamas. Manau, kad Lietuva, kaip daugelis šalių, turėtų turėti Europos ministrą. Darbo jam tikrai netrūktų: bendradarbiavimo tarp ministerijų ir žinybų, įstatymų suvienodinimo priežiūra, ryšiai su Briuseliu bei Europos Sąjungos šalimis, asocijuotomis valstybėmis. Jeigu tokiam pasiūlymui būtų pritarta, reikėtų keisti Vyriausybės įstatymą.

Lietuva praėjusiais metais nuosekliai tęsė suartėjimą su NATO. Pats šios transatlantinės organizacijos buvimas yra saugumo veiksnys. Šiuo metu tik NATO gali suteikti tvirtas saugumo garantijas Europoje. Alternatyvų narystei NATO, kaip ir Europos Sąjungoje bei Vakarų Europos Sąjungoje, nėra. Tik integravusis į šias organizacijas Lietuva galės patenkinti savo gyvybinius interesus. NATO plėtimosi studija patvirtina, kad Lietuva išlieka kandidatė į Aljanso nares. Norėtume, kad derybos dėl narystės su visomis potencialiomis kandidatėmis prasidėtų vienu metu.

Lietuva perima Vakarų patirtį ir kuria demokratiškai kontroliuojamas bei kartu su NATO sugebančias veikti ginkluotąsias pajėgas. Mes išnaudojame programos ,,Partnerystė vardan taikos" teikiamas galimybes ir esame aktyvūs Šiaurės Atlanto Bendradarbiavimo Tarybos nariai. Jau dabar vykdome NATO taikomą gynybos planavimą bei biudžeto formavimo procedūras, parengėme ir vykdome karinių ryšių ir informacijos sistemos kūrimo projektą, karininkus apmokome pagal naujus reikalavimus. Šiais metais Lietuva įsijungs į antrąjį NATO plėtimo etapą. Pradėsime intensyvias politines konsultacijas su NATO dėl keliamų reikalavimų, įsipareigojimų ir galimų padarinių, tapus Aljanso nare. Mūsų karių būrys dalyvauja NATO taikos įgyvendinimo operacijoje Bosnijoje.

Lietuva stengiasi išnaudoti galimybes, kurios suteikiamos Vakarų Europos Sąjungos (VES) asocijuotiems partneriams. Šioje organizacijoje Lietuva ypač daug dėmesio skirs politinėms konsultacijomis ir VES operatyvumo vaidmens didinimui.

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje (ESBO) Lietuva ypač suinteresuota Europos Stabilumo Pakto vykdymu. Regioninės iniciatyvos iš esmės gali padėti didinti Baltijos jūros valstybių savitarpio supratimą ir pasitikėjimą. Lietuva labai atidžiai stebi, kaip laikomasi Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties. Mes nenorėtume, kad kuri nors šalis didintų savo kariuomenę Europos šiaurėje. Lietuva pagal išgales dalyvauja

ESBO misijų veikloje. Deja, jau turime ir netekčių - Gruzijoje tarnybos metu žuvo mūsų diplomatas A.Nesavas.

Praėjusiais metais Lietuvoje minėjome Jungtinių Tautų (JT) 50-metį. Išaugo šios organizacijos vaidmuo palaikant tarptautinę taiką ir saugumą. Mūsų šalis dalyvavo JT taikos palaikymo operacijose buvusioje Jugoslavijoje. Naują žingsnį žengsime suformavę Baltijos taikos palaikymo batalioną. Jungtinės Tautos dabar išgyvena nelengvą transformacijos periodą. Lietuva pasisako už šios pasaulinės organizacijos įtakos didinimą.

1995 metus Jungtinės Tautos buvo paskelbusios Tolerancijos metais. Svarbu tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsiliepdamas į tarptautinių organizacijų iniciatyvą, kaip tik prieš metus priėmė pareiškimą ,,Dėl rasizmo, ksenofobijos, antisemitizmo ir netolerancijos apraiškų". Privalome vadovautis jo nuostatomis, nes tai yra pasaulio demokratijų nuostatos, neleidžiančios kartoti praeities klaidų.

Europos Taryba (ET) pernai plėtėsi į Vidurio bei Rytų Europą. Lietuva tikisi, kad Rusija, prisiimdama narystės ET įsipareigojimus, kartu įsipareigoja griežčiau laikytis tarptautinės teisės normų. Vykstant integracijai į Europos ir Šiaurės Atlanto struktūras, didėja daugiašalių santykių reikšmė. Ir Lietuvai, ir tarptautinei bendrijai išlieka svarbi dvišalių santykių sistema.

Lietuva, kaip ir kiekviena valstybė, ypatingą dėmesį skiria santykiams su kaimynais. 1995 m. buvo toliau tęsiamas Baltijos šalių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - bendradarbiavimas. Jau tapusiais tradiciniais Baltijos šalių prezidentų, ministrų pirmininkų, užsienio reikalų ministrų susitikimuose buvo nagrinėjami strateginiai Baltijos bendradarbiavimo ir tarptautinės politikos klausimai. Praėjusiais metais baigtos rengti ir pasirašytos trišalės tarpvyriausybinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos sutartys dėl bevizio vykimo tvarkos, dėl nelegaliai gyvenančių asmenų grąžinimo, dėl bendradarbiavimo aplinkos apsaugos srityje. Pasinaudosime Lietuvos pirmininkavimu Baltijos Ministrų Taryboje šių metų pirmąjį pusmetį ir sieksime palengvinti Baltijos šalių vidinių sienų pralaidumą, stiprinti išorinių sienų kontrolę, sukurti efektyvią informacinę infrastruktūrą.

Gana sudėtinga santykių su Latvija problema tapo valstybės sienos jūroje nustatymas. Praėjusieji metai patvirtino, kad pasikliauti vien tik deklaruojama geros kaimynystės nuostata negalima ten, kur akivaizdžiai pažeidžiami teisėti Lietuvos interesai. Šiais metais derybos dėl valstybės sienos jūroje nustatymo bus tęsiamos.

Dvišaliuose santykiuose su Latvija šiais metais taip pat reikėtų labiau rūpintis Lietuvos piliečių ir lietuvių kilmės asmenų, gyvenančių Latvijoje, teisiniais, socialiniais ir kultūriniais reikalais.

Įsigaliojus draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarčiai prasidėjo antrasis Lietuvos-Lenkijos naujausiųjų laikų santykių plėtros periodas. Jam būdinga plati ir gili partnerystė bei savitarpio supratimas.

Lietuva ir Lenkija jau yra pasirašiusios daugiau kaip pusę šimto įvairaus lygio sutarčių. Pažymėčiau gynybos, ekonomikos, prekybos, regioninio bendradarbiavimo, kultūros ir švietimo sritis. Ekspertai nuolat konsultuojasi užsienio politikos, tarp jų integracijos į Europos ir transatlantines politines, ekonomines ir saugumo struktūras, klausimais.

Praėjusių metų vasarį, mano vizito Lenkijoje metu, inicijavome glaudesnį bendradarbiavimą gynybos srityje. Pradėjome kurti bendrą taikos palaikymo batalioną ir oro erdvės kontrolės sistemą. Rugsėjo mėnesį pasirašyta Sutartis dėl bendradarbiavimo per sieną yra pirmoji tokio pobūdžio mūsų valstybės istorijoje. Ji leidžia aktyviau plėtoti pasienio ir kitų Lietuvos bei Lenkijos regionų bendradarbiavimą. Pažymėtina, kad tokį bendradarbiavimą skatina ir remia Europos Taryba bei Europos Sąjunga.

Atidarius Kalvarijų sienos perėją visų rūšių autotransportui ir Šeštokų geležinkelio perėją visų valstybių visų rūšių krovininiam geležinkelio transportui, pagerėjo padėtis Lietuvos-Lenkijos pasienyje. Tai svarus žingsnis įgyvendinant ,,Via Baltica" projektą.

Šiais metais pasirašius sutartis dėl laisvosios prekybos, valstybės sienos, bendradarbiavimo kultūros ir švietimo srityse, bus iš esmės baigta formuoti Lietuvos-Lenkijos dvišalių santykių teisinė bazė.

Su Rusijos Federacija toliau vyko dialogas daugeliu dvišalių klausimų. Esminis dalykas - įsigaliojo didžiausio palankumo prekybos režimas. Tikimės, kad rinkimų rezultatai Rusijoje nedarys įtakos palankiai besiplėtojantiems mūsų šalių santykiams. Šiais metais turėtų būti pasiekta pažanga dėl Lietuvos ambasadų pastatų Paryžiuje ir Romoje bei dėl kultūros paveldo grąžinimo. Lietuva ir ateityje prisidės prie demokratinių valstybių pastangų Rusijoje įtvirtinti demokratiją ir pagarbą žmogaus teisėms, taikiai išspręsti krizę Čečėnijoje ir tvirčiau padėti įsilieti Rusijai į tarptautinių santykių sistemą.

Lietuva daug dėmesio skiria ryšiams su Kaliningrado sritimi. Pernai Vyriausybės nutarimu buvo sudaryta darbo grupė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities prekybiniams ir ekonominiams, moksliniams ir techniniams santykiams plėtoti. Daug naudos tikimės iš praėjusių metų pabaigoje pasirašyto susitarimo dėl bendradarbiavimo tarp Klaipėdos apskrities ir Kaliningrado srities.

Praėjusiais metais labai reikšmingų poslinkių įvyko mūsų santykiuose su Baltarusija. Pasirašyta politinė sutartis dėl geros kaimynystės ir tarpvalstybinės sienos nustatymo sutartis. Neblogai išnaudojamos ūkio ir transporto bendradarbiavimo galimybės.

Lietuvos politikai svarbu santykiai su Ukraina. 1995 m. kovo mėnesį mano vizito į Kijevą metu pasirašyta Deklaracija dėl bendradarbiavimo tarp mūsų šalių plėtojimo. Mes suprantame išskirtinį Ukrainos vaidmenį Europoje vykstančiuose procesuose. Matome ir vertiname nekonfrontacines, konstruktyvias Kijevo pastangas plėtoti santykius ir su Rytais, ir su Vakarais.

Bendradarbiavimas su Šiaurės šalimis pagal formulę ,,5+3" tampa tradiciniu. Liepos mėnesį Vilniuje buvo surengtas Šiaurės ir Baltijos valstybių ministrų pirmininkų susitikimas - pirmas vienoje iš Baltijos valstybių. Šio ir kitų ,,5+3" forumų metu buvo užsitikrinta Šiaurės šalių parama Lietuvos užsienio politikos siekiams. Ypač svarbi ir naudinga Šiaurės valstybių patirtis integruotis į Europos Sąjungą. Tikimės pagalbos įgyvendinant įstatymo dėl pabėgėlių statuso nuostatas. Džiugu, kad priimtas sprendimas iki 1999 metų pratęsti Baltijos investicijų programą.

Svarbus šių metų įvykis - būsima bendra Baltijos Asamblėjos ir Šiaurės Tarybos sesija Vilniuje, kurios metu tikimasi aptarti regionui aktualius saugumo, aplinkos apsaugos ir kultūrinio bendradarbiavimo klausimus.

Praėjusiais metais įvyko žymus postūmis derybose dėl bevizio režimo su Suomija, Švedija bei Islandija.

Noriu pažymėti svarbų regioninį forumą - Baltijos jūros valstybių tarybą. Vienuolikos šalių vyriausybių vadovai gegužės mėnesį susitiks Švedijoje, Visbio mieste. Šiame susitikime tikimasi numatyti regiono plėtojimąsi keleriems metams.

Kita labai svarbi mūsų valstybei regioninio bendradarbiavimo kryptis - santykiai su Vidurio Europos šalimis.

Aktyviai kuriami Lietuvos-Čekijos santykių teisiniai pagrindai. Bendradarbiaujama gynybos, kultūros, švietimo, mokslo srityse. Ministerijos, koordinuojamos Vyriausybės, privalo parengti laisvosios prekybos sutartis ir su kitomis CEFTA šalimis - Vengrija, Slovakija, Slovėnija. Lietuva vertina Vidurio Europos laisvosios prekybos sutartį (CEFTA) ne tik kaip sektiną glaudaus ekonominio regioninio bendradarbiavimo pavyzdį, bet ir kaip galimybę geriau pasiruošti integracijai į Europos Sąjungą bei būsimo Vidurio Europos valstybių bendradarbiavimo Europos Sąjungoje pradžią. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, artimiausiomis partnerėmis ne tik geografine, bet ir politine, ekonomine prasme gali tapti CEFTA šalys bei kitos Vidurio Europos valstybės - dabartinės asocijuotos ES narės. Sieksime, kad dar šiais metais Lietuva taptų CEFTA nare.

Praėjusiais metais toliau buvo plėtojami glaudūs ir intensyvūs santykiai su pagrindinėmis Lietuvos partnerėmis Vakarų Europoje. Tai rodo rezultatyvūs dvišaliai kontaktai, aukštų pareigūnų vizitai, pasirašytos ir ruošiamos sutartys. Labai išaugo ekonominių, prekybinių kontaktų su Vakarų Europos valstybėmis apimtys. Mes dėkingi už aktyviai teikiamą ir dabar ypač svarbią pagalbą, konsultacijas politiniais, saugumo, integracijos klausimais. Tačiau, kaip rodo Madrido ES viršūnių susitikimo rezultatai, kur kas labiau būtina suaktyvinti diplomatinę veiklą pagrindinėse sostinėse. Tuo pačiu metu svarbu imtis aktyvesnio darbo pietinėse ES šalyse. Ten mūsų interesai bei tikslai suvokiami ne visai ir labai atsargiai, o ekonominiai ryšiai yra minimalūs.

1995 metais Lietuvos ir JAV santykius vertinu kaip neblogą mažos ir supervalstybės santykių pavyzdį. JAV aiškiai pasisakė už Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybę, suverenitetą, teritorinį neliečiamumą. Mes, kaip ir anksčiau, esame labai suinteresuoti JAV buvimu Europoje.

Siekiame aktyvesnių Lietuvos santykių su Kanada. Pernai Otavoje atidaryta mūsų ambasada, rengiamos svarbios dvišalės sutartys.

Aukšto lygio vizitai suaktyvino Lietuvos santykius su geo-grafiškai tolesnėmis, bet mums svarbiomis valstybėmis - Kinija, Rumunija, Uzbekija, Turkija, Vietnamu, Australija ir kitomis.

Šiais metais planuojamas mano vizitas į Lotynų Ameriką išplės Lietuvos bendradarbiavimą su šio regiono šalimis.

Atskirai noriu pažymėti santykius su Izraeliu. Mano vizito į šią šalį metu buvo pašalintos kliūtys gerų santykių plėtrai. Lietuva įsiliejo į gretas tų demokratinių Europos šalių, kurios sugebėjo atvirai įvertinti II pasaulinio karo metu žydų tautai padarytus nusikaltimus. Lietuvoje priimtas įstatymas, pagal kurį peržiūrimos ir naikinamos neteisėtos reabilitacijos. Grąžinamas žydų religinių bendruomenių turtas. Visa tai teigiamai veikia Lietuvos ir Izraelio santykius. Svarbu, kad Lietuvos žydų bendruomenės tragedija nebūtų užmiršta ar sumenkinta, kad ji objektyviai būtų atspindėta mokyklų vadovėliuose. Tokia dvasia, jau įsigalėjusia Europoje, JAV, turėtų būti auklėjamas Lietuvos jaunimas. Kartu noriu pažymėti, kad mūsų santykiai su pasaulio ir atskirų šalių žydų bendruomenėmis gerokai atsilieka nuo Lietuvos-Izraelio santykių lygio.

Dvišalio bendradarbiavimo tolesnės plėtros tikimės su visomis demokratijos keliu žengiančiomis šalimis. Siekiame su kuo daugiau valstybių, jei tai atitinka Lietuvos interesus, sudaryti bevizio judėjimo, dvigubo apmokestinimo išvengimo, investicijų skatinimo ir apsaugos, oro ir kelių transporto sutartis. Tikimės platesnio bendradarbiavimo su artimesniais ir tolimesniais kaimynais dėl nelegalių migrantų.

Kalbėdamas politiniu užsienio prekybos aspektu, noriu pabrėžti, kad 1995 metais nuveiktas nemažas darbas nustatant užsienio prekybos režimus bei įgyvendinant prekybinius santykius reguliuojančias tarptautines sutartis. Prioritetas šioje srityje, be Europos Sąjungos, teikiamas santykiams su kitomis Vakarų Europos šalimis, Vidurio Europos valstybėmis ir Baltijos valstybėmis.

Toliau keliamas uždavinys liberalizuoti užsienio prekybą, ir santykius šioje srityje sureguliuoti taip, kad jie atitiktų tarptautinius standartus. Nustatytas prekybos režimas ir liberalizuota užsienio prekyba neturi padaryti žalos Lietuvos ūkiui. Atvirkščiai, - tai turi sudaryti geras sąlygas ekonomikai funkcionuoti. Todėl būtina išlaikyti reikiamą balansą tarp rinkos atvėrimo ir rinkos apsaugos. Derybose dėl laisvosios prekybos tam tikrų sunkumų kelia Tarptautinio valiutos fondo nuostata mažinti rinkos apsaugą.

Lietuvos užsienio ekonominės politikos vienas iš uždavinių yra stoti į Pasaulinę Prekybos Organizaciją (PPO). Tik tapusi šios organizacijos nare Lietuva bus traktuojama kaip stabili užsienio prekybos partnerė. Visos mūsų laisvosios prekybos sutartys jau dabar atitinka PPO reikalavimus. Integruojantis į Europos Sąjungą prisijungimas prie šios organizacijos yra viena iš svarbiausių sąlygų. Stojant į ją būtina derėtis dėl tam tikros mūsų vidaus rinkos apsaugos ir stengtis užtikrinti Lietuvos ekonominius interesus bei vykdyti Europos Sąjungos reikalavimus.

Mūsų šalies vizų politikos tikslas yra bevizis režimas su Europos Sąjungos valstybėmis. Lietuva yra Europos Tarybos narė, asocijuota Europos Sąjungos valstybė, kuri nuosekliai integruojasi ir į kitas Europos struktūras. Todėl bevizio režimo su Europos valstybėmis galimybė yra reali. Jau šių metų pradžioje turėtų prasidėti konsultacijos tarp Šengeno grupės ir Baltijos šalių vizų klausimais.

Ambasada - Lietuvos interesų forpostas. Mūsų interesai turi būti ginami ryžtingai kovojant ir grumiantis dėl ribotų pasaulio išteklių. Ištekliai - tai ir pasaulio dėmesys, ir Lietuvos įvaizdis, ir kreditai, ir rinkos, ir kitos sritys, kur tarpvalstybinė konkurencija neišvengiama. Savo veikloje ambasados turėtų vadovautis ,,mandagaus nuosaikumo kultūra", besąlygiškai mandagi turi išlikti tik bendravimo forma.

Turiu pabrėžti, kad ambasados ir ambasadoriai neturi vykdyti savo politikos. Ambasados vykdo Lietuvos valstybės politiką. Šia prasme diplomatinė tarnyba daug kuo panaši į karinę.

Turime pergalvoti ambasadų steigimo strategiją, patobulinti ją tiksliau išskiriant svarbiausias Lietuvai sostines. Mums per didelė prabanga steigti ambasadas tik reprezentacijai. Bus keliami reikalavimai ambasadoriams ir visiems diplomatams.

Lietuvos ambasadų ir konsulatų veikla apskritai gerėja ir darosi profesionalesnė. Personalas diplomatiniam darbui vis dažniau parenkamas pagal principą ,,kas ką moka ir sugeba". Užsienio reikalų ministerija privalo rūpintis, kad gabiausi, turintys gerą paruošimą, aktyviai dirbantys diplomatai neišeitų iš ministerijos sistemos. Daugiau dėmesio reikia skirti ,,europareigūnų" ugdymui, profesionalų rengimui Europos Sąjungai, Europos Tarybai ir kitoms organizacijoms.

Daugelyje mūsų atstovybių dirba vos keli žmonės, kurie turi atlikti tas pačias funkcijas, kaip ir kur kas gausesnės kitų šalių ambasados. Iš dalies ir dėl to sunkiai sekasi formuoti savo šalies įvaizdį, kas labai svarbu. Visose Lietuvos ambasadose privalome turėti diplomatus, atsakingus už darbą su spauda, kultūrinę bei informacijos platinimo veiklą.

Lietuvos atstovybėse dirba arba joms talkina nemažai mūsų išeivių. Jų patirtis, kontaktai, konkrečios šalies pažinimas yra didelė vertybė, kurią reikia stengtis maksimaliai panaudoti.

Praėjusiais metais, kaip ir ankstesniais, pagrindiniais strateginiais užsienio politikos klausimais buvo pasiektas beveik visų Lietuvos politinių partijų sutarimas. Tai liudija Lietuvos, kaip valstybės, brandą.

Tokie, mano požiūriu, buvo Lietuvai 1995-ieji. Iš esmės eiliniai, normalūs metai, prabėgę kasdienių darbų sūkuryje, be didesnių sukrėtimų, jeigu neminėtume kelių komercinių bankų bankroto ar jų veiklos sustabdymo. Žinoma, tai byloja apie tam tikrą tik prieš kelerius metus rinkos principais pradėto tvarkyti Lietuvos ūkio trapumą. Tačiau esu įsitikinęs, kad mūsų valstybė jau yra pakankamai stabili ir pajėgs įveikti šią krizę, dar daugiau - išeis iš jos sustiprėjusi: išsaugojusi stabilų litą ir bankų indėlininkų pinigus, atsikračiusi susikompromitavusių valdininkų, nesugebėjusių atlaikyti moralinio išbandymo valdžia.

Paminėjęs juodžiausią dėmę Lietuvos gyvenime 1995 metais, noriu dar kartą priminti ir tai, kas buvo svarbiausia - Asociacijos sutarties pasirašymas su Europos Sąjunga ir po to sekęs pareiškimas dėl narystės joje. Šio žingsnio istorinė reikšmė nekelia abejonių, kadangi Lietuva visada orientavosi į Vakarų civilizacijos vertybes ir idealus. To mūsų tauta siekė amžiais, tačiau niekada anksčiau neturėjo tokių palankių galimybių integruotis į Europos politines, saugumo, ekonomines ir kultūrines struktūras. Geri santykiai su visais kaimynais, gana optimistinės ūkio raidos prognozės, stiprėjanti visuomenės santarvė teikia didelių vilčių, kad jau po kelerių metų Lietuva taps pilnateise Europos Sąjungos nare ir kartu išsaugos savo kultūrinį bei tautinį savitumą.

Metinį pranešimą norėčiau baigti kviesdamas Lietuvos žmones, politines partijas ir visuomenines organizacijas atiduoti visas jėgas šiam tikslui įgyvendinti.