LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO METINIS PRANEŠIMAS
APIE PADĖTĮ LIETUVOJE, LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS IR UŽSIENIO POLITIKĄ

I. Įžanga
II. Valstybinių institucijų veiklos įvertinimas
III. Esminės vidaus politikos raidos tendencijos
IV. Vietos savivaldos sistemos raida
V. Lietuvos ūkio būklė
VI. Socialinis gyvenimas
VII. Vaiko teisių apsauga
VIII. Sveikatos apsauga
IX. Teisė ir teisėsauga
X. Švietimas, mokslas ir aukštasis mokslas. Kultūra
XI. Nacionalinis saugumas ir gynyba
XII. Užsienio politika
XIII. Baigiamasis žodis - Lietuvos valstybės strategijos kūrimo prielaidos

I. ĮŽANGA

Prieš keletą savaičių užvertėme dar vieną naujausiosios Lietuvos istorijos metraščio lapą. Kasdieninių rūpesčių sūkuryje tikriausiai patys nedažnai susimąstome, kaip sparčiai jų daugėja. Šis pranešimas skirtas 1997-ųjų - jau aštuntųjų nepriklausomos Lietuvos valstybės raidos metų apžvalgai ir analizei. O peno apmąstymams kasmet vis daugėja - tai spartėjanti ūkio ir kitų sričių raidos dinamika, besiplėtojantys tarptautiniai ryšiai ir euroatlantinės integracijos procesai, į aktyvų gyvenimą įžengianti nauja karta, subrendusi ir išsilavinusi jau po 1990 m. kovo 11 d., daugelis kitų priežasčių.

Atskleisti visą pilnakraujį valstybės gyvenimą viename leidinyje yra nerealu. Todėl, kaip ir ankstesnius penketą metų, kai tekdavo skaityti metinį pranešimą Lietuvos Respublikos Seime, taip ir šiais metais bus apsiribojama tik bendrą valstybės ir visuomenės raidą nulemiančių gyvenimo sričių analize, pirmiausia akcentuojamos novacijos, problemos ir perspektyvos. Šįmetinio pranešimo ypatybė ta, kad retsykiais bus grįžtama į visus penketą besibaigiančios prezidentinės kadencijos metų. Tuo siekiama paryškinti kai kuriuos svarbesnius ūkio, politinės sistemos, kultūros vystymosi dėsningumus, atsiskleidžiančius ne per vienerius, bet per keletą metų.

Metiniai pranešimai jau tradiciškai leidžiami atskiromis knygelėmis. Jose pateikiama kelis kartus daugiau medžiagos, negu įmanoma aprėpti kalboje iš Seimo tribūnos. Tačiau esminiai dalykai ir išvados sutampa abiem atvejais. Lietuvos Respublikos prezidentų metinių pranešimų leidiniai yra įdomūs ir vertingi tuo, kad autentiškai liudija savo epochą. Tai savotiška nepriklausomos Lietuvos valstybės kronika.

 
II. VALSTYBINIŲ INSTITUCIJŲ VEIKLOS ĮVERTINIMAS

Prieš penkerius metus Tautos valia buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentas. Jo pareiga - baigiantis kadencijai apžvelgti, kaip per tuos metus pasikeitė Lietuvos gyvenimas. Mūsų valstybei ir piliečiams tas laikotarpis buvo nelengvas: teko įgyvendinti esmines reformas ir patirti įvairiausių sunkumų. Tačiau stebuklo ir nesitikėta. Išsivysčiusių valstybių istorija ir mūsų šalies patyrimas rodo, kad materialinės gerovės, socialinės santarvės ir darnios demokratijos siekiama ilgus dešimtmečius.

Per šiuos kelerius metus visi - ir piliečiai, ir valdžia - mokėsi gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir visame pasaulyje pripažintas žmogaus teises bei laisves. Išmokta laisvai mąstyti, naujai dirbti ir taupiai gyventi. Sugebėta įveikti žmonių susipriešinimą ir išspręsti opiausias ekonomikos problemas. Tai, žinoma, ne tik Respublikos Prezidento, Seimo ar kurios nors Vyriausybės nuopelnas. Valdžios sprendimai turėjo įtakos šiems pažangiems procesams, tačiau visų pirma sėkmę lėmė darbštūs ir išmintingi Lietuvos žmonės.

Pagrindus plėtoti Lietuvos valstybingumo tradicijas ir formuotis atvirai, pilietinei visuomenei padėjo Konstitucija, kurios gyvavimo penkmetis pažymėtas praėjusiais metais. Vadovaujantis jos nuostatomis buvo kuriamos naujos valdžios institucijos, vykdomos reformos ir garantuojamos žmogaus teisės bei laisvės. Konstitucija atvėrė susitarimo tarp valdžios ir piliečių, tarp įvairių pažiūrų žmonių galimybes. Valdžios institucijos, politikai, esantys valdžioje, savo sprendimais ir veiksmais turėtų derinti įvairius socialinius interesus, skatinti piliečių solidarumą, rodyti santarvės pavyzdį.

Kiekviena valstybės valdžios institucija privalo šventai laikytis Konstitucijos. Dėl sudėtingos situacijos ar nepakankamo sutarimo tarp atskirų valdžios institucijų negalima aukoti kertinių demokratijos principų, todėl kai kurių valdžios institucijų ketinimai ar netgi bandymai išplėsti savo galias už Konstitucijoje apibrėžtų ribų labai žalingai. Demokratinei raidai labai pavojinga valdžią sukoncentruoti vienose rankose. Ne tiek svarbu kieno - Prezidento, Seimo ar kokios nors vienos partijos. Partiniai interesai neturi užgožti valstybės interesų.

Po nepriklausomybės atkūrimo iki 1992 metų išvis nebuvo valstybės vadovo institucijos, todėl po 1993 m. vasario 14 d. įvykusių Prezidento rinkimų teko imtis atsakomybės formuojant šiuolaikines Respublikos Prezidento veiklos tradicijas. Žinoma, kruopščiai laikantis konstitucinių galių ir pareigų. Prezidentas ne tik atstovauja Lietuvos valstybei ir sprendžia svarbiausius užsienio politikos klausimus, bet turi jausti ir moralinę atsakomybę dėl to, kas apskritai šiandien vyksta Lietuvoje ir kaip valstybė rūpinasi savo piliečiais.

Šiandien svarbiausia - visų valdžių darnus darbas. Todėl Prezidentui dažnai tenka tartis su Vyriausybės nariais, išklausyti ministrų ataskaitų, pačiam inicijuoti opiausių problemų sprendimą ir įstatymų projektų svarstymą Seime. Malonu, kad aštresnių konfliktų su Seimu ir Vyriausybe iki šiol yra pavykę išvengti. Visuomet stengtasi išklausyti kitų valdžios institucijų nuomonę ir tik po to priimti sprendimą, to paties tikintis ir iš Seimo bei Vyriausybės. Tenka pripažinti, kad ne visuomet sulaukta Seimo daugumos geranoriškumo ir deramos pagarbos Prezidento institucijai.

Santykius tarp Seimo ir Prezidento nulemia ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžtos galios, bet ir jų įgyvendinimo praktika bei tradicijos. Pastaraisiais metais Seimo dauguma kartais stengėsi susilpninti Prezidento vaidmenį valstybės gyvenime: panaikino tik įstatymais apibrėžtas Prezidento galias, nesvarstė kai kurių Prezidento pateiktų projektų. Kartais grąžinti įstatymai buvo pakartotinai svarstomi ne dalykiškai, o perdėm politizuotai. Įstatymų grąžinimo negalima laikyti politiniais nesutarimais tarp Prezidento ir Seimo. Veto teise valstybės vadovas pasinaudojo tik kilus abejonėms dėl priimtų įstatymų atitikimo Konstitucijai ar jų socialinio ekonominio tikslingumo.

Teigiamai vertintina aktyvi dabartinės Vyriausybės veikla. Malonu, kad Ministras Pirmininkas ir ministrai kruopščiai išnagrinėja Prezidento teikiamas pastabas bei siūlymus. Realizuojant ministrų atsakomybės Respublikos Prezidentui konstitucinį principą, jaučiamas geranoriškumas, tačiau daugeliui Vyriausybės narių dar trūksta patirties ar tiesiog kompetencijos, todėl pasitaiko klaidų. Konstitucijos bei įstatymų laikymasis, atsakomybė ir taupumas turėtų tapti svarbiausiais mūsų vykdomosios valdžios veiklos bruožais.

Baigiant kadenciją galima pasakyti, kad visą laiką stengtasi vykdyti žmonių sutaikymo, skirtingų interesų derinimo ir sutarimų ieškojimo politiką. Pačiam sunku spręsti, tačiau manau, kad dabar Prezidento vykdoma politika yra priimtina daugeliui žmonių. Politikui piliečių palaikymas yra svarbiausia. Tai rodo, kad jis yra suprastas, jo veikla vertinama ir gerbiama.

 
III. ESMINĖS VIDAUS POLITIKOS RAIDOS TENDENCIJOS

Demokratijos raidą Lietuvoje bene geriausiai atspindi tiesioginis piliečių dalyvavimas valstybės valdyme. Valstybės vadovas visuomet kvietė piliečius kuo aktyviau dalyvauti Seimo, savivaldybių bei Respublikos Prezidento rinkimuose. Kuo daugiau rinkėjų ateina balsuoti, tuo geriau išrinkta valdžia atitinka piliečių lūkesčius ir interesus. Galima pasidžiaugti, kad piliečiai labai aktyviai dalyvavo pastaruosiuose Respublikos Prezidento rinkimuose, kurie, be abejonės, tapo svarbiausiu praėjusių metų vidaus politikos įvykiu. Per visus atkurtos nepriklausomybės metus daugiau rinkėjų dalyvavo tik 1993 metų Prezidento rinkimuose.

Vertinant praėjusių Prezidento rinkimų rezultatus, gal būt, per daug buvo akcentuojamas partijų vaidmuo. Prezidento rinkimuose varžosi ne partijos, o konkrečios asmenybės ir jų požiūris į valstybės raidą. Pagal Konstituciją Prezidentas nedalyvauja politinių partijų veikloje, todėl ir pergalės rinkimuose negalima laikyti kokių nors partijų laimėjimu. Tai patvirtino ir rinkėjai, pirmenybę suteikę nepartiniams kandidatams. Antrajame rinkimų ture varžėsi beveik lygiaverčiai varžovai, nes pergalę nulėmė tik keliolika tūkstančių rinkėjų balsų. Todėl siekiant santarvės labai svarbu, kad išrinktąjį Prezidentą remtų ir jo varžovo šalininkai.

Septynerių metų demokratijos raidą atspindi ir sukurta plati daugiapartinė sistema. Šiuo metu net 20 politinių partijų turi savo atstovų parlamente ar savivaldybių tarybose. Žinoma, didesnės įtakos turi tik keturios ar penkios partijos, tačiau žmonių pasirinkimo galimybės yra didelės. Prezidentas vienodai objektyviai vertina įvairių politinių partijų siūlymus ir pastangas, nesikiša į vis dar įsiplieskiančius nekonstruktyvius partijų ginčus. Džiugu, kad pagrindinės politinės partijos sutaria svarbiausiais užsienio politikos, nacionalinio saugumo klausimais. Praktiškai konsensusu Seime ratifikuojamos tarpvalstybinės sutartys ir prisijungiama prie tarptautinių konvencijų.

Lietuvos Respublikos tautinės politikos tikslas - užtikrinti tautinių santykių stabilumą, natūralų tautinių mažumų integravimąsi į visuomenės gyvenimą. Tautinių mažumų optimali raida užtikrinama stiprinant jų pilietines nuostatas ir palaikant bei skatinant jų tautinį, kultūrinį savitumą. Džiaugu, kad tokia politika sulaukia aukšto tarptautinės visuomenės įvertinimo. Europos Tarybos žmogaus ir tautinių mažumų teisių komisija kelerius metus stebėjusi, kaip Lietuvoje laikomasi tautinių mažumų teisių, praėjusiais metais nutraukė stebėjimą, nes pripažino, kad Lietuva vykdo tarptautiniuose dokumentuose keliamus reikalavimus.

Tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises Lietuvoje garantuoja Konstitucija, Tautinių mažumų bei kiti įstatymai ir tautinės mažumos tuo naudojasi. Lietuva yra prisijungusi arba ratifikavo tarptautinius dokumentus. Tam tikrais straipsniais tautinių mažumų piliečių teisės ir pareigos yra apibrėžtos dvišaliuose tarpvalstybiniuose susitarimuose su Rusija, Baltarusija, Ukraina ir Lenkija.

Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, nuolat kelia naujų reikalavimų. Norėtųsi, kad mūsų tautinės mažumos energingiau ir veržliau integruotųsi į visuomenės politinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą. Mūsų veikla turėtų būti efektyvesnė ir intensyvesnė, kad šie procesai spartėtų. Šia prasme galima pasidžiaugti, kad vis daugiau kitataučių mūsų bendrapiliečių išmoksta valstybinę kalbą.

Realizuojant valstybės tautinę politiką svarbi užduotis ir atsakomybė tenka vietos valdžios organų pareigūnams ir tarnautojams, kurių teritorijoje gyvena daug įvairiataučių piliečių. Čia, tautinės bendruomenės kasdieniniame gyvenime, realizuojamos piliečių teisės. Nuo čia gyvenančių ir dirbančių tarnautojų, pareigūnų, tiesiog nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ar tarp jų vyrauja pakantumas, tolerancija, tarpusavio supratimas. Negalima taikstytis su dar pasitaikančiomis netolerancijos, ksenofobijos, antisemitizmo apraiškomis - į tai reaguoja ir reaguos valstybinės institucijos.

Nemažai negyjančių žaizdų praeitis paliko lietuvių ir žydų tautų santykiuose. Tačiau vienu žvilgsniu aprėpus kol kas dar trumpą 1990 m. nepriklausomybę atgavusios Lietuvos istoriją, aiškiai matyti, jog šioje srityje spėta padaryti ne taip jau mažai. Žydų religinės bendruomenės atgavo nemažai nekilnojamojo turto, valstybė skyrė lėšų žydų kapinėms sutvarkyti sostinėje ir kitose Respublikos vietovėse, pavyko rasti sprendimą dėl prieškariu Vilniuje veikusio YIVO instituto archyvų sutvarkymo. Žydų tautos kultūriniam paveldui tvarkyti impulsą davė pasaulinio garso religinio mąstytojo Vilniaus Gaono Elijahu 200-ųjų mirties metinių minėjimas 1997 metų rugsėjį. Šiam renginiui Lietuvos valstybė negailėjo nei dėmesio, nei lėšų. Mokykliniuose vadovėliuose stengiamasi objektyviai, nors galbūt dar nepakankamai, pateikti istorinę medžiagą apie daugiaamžį žydų gyvenimą mūsų šalyje, jų indėlį į bendrą Lietuvos kultūrą ir, žinoma, šiurpią tragediją, kuri ištiko šią tautą Antrojo pasaulinio karo metais. Po 1995 m. Lietuvos Respublikos Prezidento vizito į Izraelį išryškėjo gana aiškus lūžis - pasistūmėta į gerąją pusę ir sprendžiant nepagrįsto teisių atstatymo asmenims, dalyvavusiems genocide, problemą. 1995 metais Respublikos Prezidento iniciatyva buvo priimtos įstatymo "Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo" pataisos. Jos sudarė prielaidas neteisėtoms reabilitacijoms panaikinti. Nuo pataisų priėmimo jau dereabilituota 14 asmenų, ir dar 20-ies bylų atliekamas papildomas tyrimas. Stengiamasi patikrinti visų reabilituotų asmenų bylas, nors dažnai sudėtinga rasti gyvų liudininkų. Generalinė prokuratūra neseniai įsipareigojo iki galo ištirti karo ir pokario metais okupacinių režimų vykdyto genocido bylas ir apčiuopiamų rezultatų tikisi dar šiemet. 1997 m. gruodžio 23 d. priimtos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos leido pašalinti kai kurias formalias kliūtis teisminėn atsakomybėn traukiant kaltinamuosius genocido bylose.

Neatskiriama mūsų tautos dalis yra užsienio lietuviai. Šimtai tūkstančių lietuvių per daugelį metų dėl įvairių priežasčių atsidūrė už Tėvynės ribų. Ilgus dešimtmečius jie, išsaugoję tautinę savimonę ir identiškumą, gynė lietuvių tautos teisę į valstybingumą ir vietą pasaulio tautų bendrijoje, populiarino Lietuvą ir jos kultūrą. Tačiau galimybės užmegzti išties glaudžius ryšius su savo gimtine užsienyje gyvenantiems lietuviams susidarė tik atkūrus Lietuvos valstybingumą.

Užsienio lietuvių socialinė, ekonominė ir kultūrinė būklė yra nevienoda, todėl jų santykiai su Tėvyne skiriasi. Lietuvių bendruomenės, daug dešimtmečių veikiančios Vakarų Europoje, Šiaurės bei Pietų Amerikoje, Australijoje, yra sukūrusios nuoseklią tautinio savitumo palaikymo sistemą, turi lituanistinių mokyklų, lietuvių kultūros centrų, parapijų namų, savišalpos fondų, archyvų, leidžia periodinę spaudą ir literatūrą gimtąja kalba, rengia tautinių šokių ir dainų šventes. Išeivija visapusiškai rėmė ir remia Lietuvos valstybę. Ypač naudinga jos patirtis ekonomikos, valstybės vidaus ir užsienio politikos srityse.

Daugumos Rytų Europos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos kraštų lietuvių bendruomenės įsteigtos po 1990 metų. Nepaisydamos sunkumų, įvairiomis visuomeninės kultūrinės veiklos formomis jos stengiasi išsaugoti tautinę savimonę, religiją, papročius, kultūrą, mokytis gimtosios kalbos. Tuose kraštuose veikia 17 bendrojo lavinimo ir 20 lituanistinių mokyklų, daugiau kaip 50 meno kolektyvų, leidžiama lietuviška spauda. Lietuvos valstybės lėšomis pastatyta Pelesos (Baltarusija) mokykla, statomas Gervėčių krašto lietuvių kultūros ir švietimo centras Rimdžiūnų kaime (Baltarusija), Lietuvių kultūros centras Seinuose (Lenkija), Tilžės bažnyčia su lietuvių bendruomenės namais Kaliningrado srityje.

Tačiau užsienio lietuvių bendruomenėms, ypač Rytų Europos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse, nelengva puoselėti lietuvybę bei lietuvių kultūros tradicijas. Stokojama lėšų lituanistinėms mokykloms steigti, tautiniams drabužiams įsigyti, kultūros dienoms ir kitiems įvairiems renginiams organizuoti. Dauguma bendruomenių negali įsigyti pageidaujamos naujausios literatūros lietuvių kalba, užsisakyti lietuviškos spaudos. Rytų šalių lietuviai, stokodami lėšų, negali dalyvauti Lietuvoje vykstančiuose renginiuose, įvairiose stovyklose, tenkinti kitų savo poreikių.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama bent iš dalies pagerinti tokią padėtį, 1997 m. liepos 4 d. patvirtino Užsienio lietuvių bendruomenių kultūros ir švietimo rėmimo 1998-2000-ųjų metų programą. Jai įgyvendinti kasmet iš valstybės biudžeto bus skiriama 2 milijonai litų. Tikimasi, jog vykdant šią programą bus sukurta užsienio lietuvių bendruomenių rėmimo sistema, padėsianti joms spręsti iškylančias problemas, sutvirtinti Lietuvos ir tautiečių ryšius, sudaryti geresnes sąlygas tautinei savimonei puoselėti, Lietuvą reprezentuoti užsienyje.

1995 m. spalio 12 d. įstatymu "Dėl Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos" Teisingumo ministerijoje numatyta įsteigti padalinį, kuris analizuotų visų religinių konfesijų veiklą, rengtų medžiagą, susijusią su jų veiklos įteisinimu, sustabdymu ar nutraukimu, laiku apie tai informuotų visuomenę. 1996 metų sausio mėnesį šioje ministerijoje buvo įsteigtas Registro skyrius. Iki šiol jis dar negali realiai atlikti įstatymo jam skirtų funkcijų. Visuomenė susirūpinusi dėl pseudoreliginių grupių veiklos, įvairių konfesijų dvasinės vadovybės ir tikintieji kreipiasi į Prezidentą, Seimą bei Vyriausybę, kad būtų užtikrinta Konstitucija ir įstatymais numatyta tikėjimo laisvė. Dėl šių priežasčių būtina įsteigti religinių konfesijų reikalus analizuojantį padalinį.

 
IV. VIETOS SAVIVALDOS SISTEMOS RAIDA

1997 metai vietos savivaldybėms buvo svarbūs ir turiningi. Tais metais Seimas ratifikavo Bendrąją Europos konvenciją "Dėl bendradarbiavimo per sienas tarp teritorinių bendrijų ir valdžios institucijų". Atlikti visi reikalingi paruošiamieji darbai Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimui.

1997 metais buvo papildyti ir patikslinti įstatymai, reglamentuojantys vietos savivaldos institucijų sudarymo bei organizavimo tvarką. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas buvo pakeistas du kartus, o Vietos savivaldos įstatymas - šešis kartus. Ne visos Vietos savivaldos įstatymo pataisos buvo vienodai svarbios. Prie svarbesniųjų priskirtinos tokios: dėl galimybės seniūnu skirti savivaldybės tarybos narį; dėl teisės aktų projektų būtino derinimo su Lietuvos savivaldybių asociacija; dėl savivaldybės sekretoriaus ir mero patarėjų pareigybių nustatymo savivaldybėse. Visgi gerų sumanymų iki galo nepavyko įgyvendinti. Kol tam tikros valstybinės valdžios institucijos nenustatė jų priimamų teisės aktų projektų derinimo su Lietuvos savivaldybių asociacija tvarkos, priimta įstatyminė nuostata išlieka deklaratyvi. Vietos savivaldos įstatyme nėra nuostatų dėl Savivaldybės sekretoriaus bei mero patarėjų kompetencijos, santykių su savivaldybės politikais ir valdininkais. Įstatymo pataisa dėl galimybės seniūnu skirti ir savivaldybės tarybos narį, daugiau sukėlė sumaišties, negu atnešė konkrečios naudos. Tuo pačiu metu taip ir nesulaukta reikalingų minėto įstatymo pataisų dėl seniūno teisių išplėtimo administracinėje ir finansinėje srityse, dėl seniūnijos administracijos teisinio statuso. Lietuvoje yra tik 56 savivaldybės, todėl vidinės decentralizacijos klausimams būtina skirti daugiau dėmesio.

1997 metų kovo 23 dieną įvyko jau treti po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo vietos savivaldybių tarybų rinkimai. Šį kartą savivaldybių gyventojai rinko vietinę atstovaujamąją valdžią trejiems metams. Savivaldybių tarybų narių mandatai išdalyti 19 iš 24 rinkimuose dalyvavusių partijų bei 5 iš 7 rinkimuose dalyvavusių partijų koalicijų atstovams. Savivaldybių tarybų rinkimai 1997 metais, palyginus su rinkimais 1995 metais, skyrėsi tuo, kad juose dalyvavusių rinkėjų skaičius sumažėjo net 11 proc. ( iki 33,92 proc.), kandidatų buvo užregistruota 13 proc., o partijų koalicijų dalyvavo keturis su puse karto mažiau.

Pateiktieji faktai verčia susimąstyti. Didžiausią nerimą kelia vis mažėjantis savivaldybių gyventojų aktyvumas renkant vietinę atstovaujamąją valdžią, rinkimų įstatymo pažeidimai. Taigi manoma, kad būtina tobulinti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, reikalauti griežtos atsakomybės už rinkimų įstatymo pažeidimus.

Savivaldybių vykdomosios institucijos buvo suformuotos laiku, kaip to ir reikalavo Vietos savivaldos įstatymas. Tai, kad savivaldybių merais vėl buvo išrinkta beveik pusė buvusiųjų merų ir daugiau kaip 74 procentai merų turi savivaldybių tarybų narių darbo patirtį, turėjo įtakos greitam ir iš esmės tvarkingam savivaldybių nuolatinių vykdomųjų institucijų pertvarkymui bei darniam jų darbui absoliučioje daugumoje savivaldybių. Deja, to negalima pasakyti apie apskričių administracijų reorganizavimą, 1997 m. pavasarį paskyrus naujus apskričių viršininkus.

1997 metų birželio mėnesį įvyko eilinis Lietuvos savivaldybių asociacijos suvažiavimas. Į Asociaciją įstojus penkiasdešimt šeštajai - Klaipėdos rajono - savivaldybei, sprendimai buvo priimami visos šalies savivaldybių vardu. Suvažiavimas nusprendė suformuoti naują valdymo organą - Savivaldybių asociacijos valdybą, sudarytą iš Asociacijos vadovybės bei kiekvienai apskričiai atstovaujančių savivaldybių merų. Savivaldybių asociacijos valdyba, sudaryta iš įvairių politinių partijų atstovų - teisingai pasirinktas būdas dalykiškai nagrinėti visoms vietos savivaldybėms bendras problemas. Visgi Savivaldybių asociacijos vaidmuo, ginant savivaldybių bendrus interesus ir teikiant joms paslaugas, yra nepakankamas.

Praėjusiais metais liepos mėnesį buvo priimtas naujas Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas, apie kurio būtinumą kalbėta kelerius metus. Naujoji metodika parengta išnagrinėjus Danijos savivaldybių patirtį ir padedant tos šalies konsultantams. Įstatyme aiškiai apibrėžta savivaldybių biudžetų mokestinių ir nemokestinių pajamų sudėtis, nustatyta bendrųjų dotacijų, skiriamų iš valstybės biudžeto, apskaičiavimo ir paskirstymo atskiroms savivaldybėms tvarka, pagrįsta visiems vienodais kriterijais. Nors nustatant savivaldybių biudžetų finansinius rodiklius 1998 metams ir laikotarpiui iki 2000-ųjų metų kilo nesutarimų tarp valstybės valdžios institucijų ir savivaldybių, tačiau atrodo, kad pasirinktoji savivaldybių biudžetų pertvarkymo kryptis yra teisinga.

Ateityje daugiau dėmesio reikėtų skirti tam, kad būtų parengta specialiųjų dotacijų, skiriamų savivaldybėms tiksline paskirtimi, nustatymo tvarka, leidžianti objektyviau paskirstyti asignavimus tam tikroms savivaldybėms. Taip pat turėtų būti nustatyta derybų tarp Savivaldybių asociacijos ir atitinkamų ministerijų dėl savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių tvarka bei atsižvelgiama į pagrįstus savivaldybių reikalavimus. To dar nepavyko pasiekti 1997 metais.

Vietos savivaldos sistema Lietuvoje dar neatitinka visų reikalavimų, būdingų demokratinei decentralizuoto valdymo valstybei. Todėl 1998 metais ir ateityje reikėtų atlikti šiuos darbus:

Demokratizuoti valdymą apskrityse - sudaryti atstovavimo principu formuojamą apskrities tarybą ir nustatytais klausimais suteikti jai sprendimo priėmimo teisę.

Atsižvelgus į valstybės galimybes ir gyventojų poreikius, sudaryti sąlygas savivaldybių skaičiui didinti.

Tobulinti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą - piliečiams sudaryti sąlygas lemti kandidatų vietą sąrašuose.

Tiksliau nustatyti savivaldybių funkcijas ir tarp savivaldos politinių institucijų bei administracijos paskirstyti įgaliojimus, didinti savivaldybės administracijos - nuolatinės vykdomosios institucijos - vaidmenį.

Ginant savivaldybių bendrus interesus ir teikiant paslaugas jos nariams - savivaldybėms, didinti Savivaldybių asociacijos vaidmenį.

Sudaryti sąlygas formuotis savivaldybių bendruomenėms (ugdyti bendruomeninę sąmonę, kviesti gyventojus aktyviau dalyvauti valdyme, operatyviau ir išsamiau gyventojus informuoti apie savivaldos institucijų priimtus sprendimus bei veiklą).

 
V. LIETUVOS ŪKIO BŪKLĖ

Galima pasidžiaugti, kad Lietuva, vykdydama sparčias ūkio reformas, padarė didžiulę pažangą. Tai, beje, pažymi ir Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir kitų tarptautinių finansinių institucijų atstovai. Dabar Lietuvos makroekonominiai rodikliai yra geresni nei kai kurių Vidurio Europos valstybių. Bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas 1997 metais vertinamas 6 procentais, infliacija - 8,4 procento. Šiuo metu apie 70 procentų bendrojo vidaus produkto gaminama privačiame sektoriuje. Šiame sektoriuje dirba daugiau kaip du trečdaliai visų darbuotojų.

Bendrasis vidaus produktas vienam Lietuvos gyventojui, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą, sudarė 4273 JAV dolerius (1996 m. duomenimis). Tuo mes smarkiai lenkiame savo artimą kaimynę Latviją ir tik keliais procentais atsiliekame nuo Estijos.

1997 metai šalies pramonei, ypač išgaunamajai ir apdirbamajai, buvo nelengvi. Normalią veiklą trikdė kai kurie anksčiau priimti netobuli įstatymai, įsisenėjusios skolos, daug nuostolingai veikiančių įmonių (virš 40 proc.) ir kitos priežastys. Tačiau išankstiniais duomenimis, 1997 metų rezultatai buvo geresni negu 1996 metų. Išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė produkcijos pardavė už 19, 2 mlrd. litų. Palyginus su 1996 metais, prieaugis sudarė 5,0 procentus. 86 proc. produkcijos pagaminta privačiame sektoriuje. Užsienyje realizuota 53,3 proc. produkcijos. (1996 m. - 49,4 proc.).

Rezultatai rodo, jog Vyriausybės pastangos ir priemonės, kurių buvo imtasi gamybos ekonominei aplinkai gerinti, kol kas nedavė adekvataus rezultato. Tačiau bet kokie ekonominės politikos pokyčiai praktikoje pasireiškia tik praėjus tam tikram laikui, kurio trukmė labai priklauso nuo paskolų, gaunamų iš užsienio kreditorių, ir jų efektyvaus panaudojimo. Pramonės veiklai plėtoti buvo skirta palyginti nedidelė užsienio paskolų dalis. Apdirbamajai pramonei buvo skirta tik 214 mln. dolerių, arba 15,6 proc. paskolų sumos, o išgaunamajai - tik 190 tūkst. dolerių.

Kaip ir anksčiau, 1997 metais išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė plėtojosi netolygiai. Tam didelės įtakos turėjo netolygus tiesioginių užsienio investicijų bei užsienio paskolų paskirstymas, ankstesnės Vyriausybės ekonominių programų finansavimo nutraukimas ir kitos priežastys. Parduotos produkcijos apimčių didėjimu išsiskiria drabužių siuvimas, kailių išdirbimas ir dažymas, medienos ir medžio dirbinių bei baldų, naftos produktų, gatavų metalo dirbinių gamyba. Tačiau kai kurios įmonės nesugebėjo tinkamai išnaudoti pagerėjusių veiklos sąlygų. Maisto produktų ir gėrimų, celiuliozės, popieriaus ir popieriaus dirbinių, mašinų ir įrengimų, elektros mašinų ir prietaisų, radijo, televizijos ir ryšių įrengimų bei aparatūros, kai kurių transporto priemonių pramonės parduotos produkcijos apimtys sumažėjo.

Išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės plėtojimosi tendencijos lieka nepakitusios - didėjant bendroms pramonės produkcijos pardavimo apimtims, mažėja investicinės produkcijos gamybos apimtys. Tokia padėtis nenuteikia optimistiškai, nes pamažu nyksta pasaulinėje rinkoje paklausi ir kvalifikuotos darbo jėgos reikalaujanti produkcija. Formuojant tolesnę pramonės politiką, rengiant ir vykdant įmonių veiklos skatinimo programą, Ūkio ministerija turėtų labiau orientuotis kaip tik į šią pramonės dalį.

Artimiausiu laiku būtina parengti pramonės plėtimo strategiją ir numatyti būdus pakeisti šią negatyvią tendenciją. Būtina ieškoti efektyvių priemonių, kurios pašalintų arba susilpnintų svarbiausių veiklą ribojančių veiksnių įtaką, t.y. nepakankamą produkcijos paklausą vidaus ir užsienio rinkose, įmonėms iškylančias finansines problemas, konkuruojantį importą bei netobulus įstatymus.

Praėjusieji metai nebuvo lengvi Lietuvos energetikos ūkiui. Ketvirtadaliu sumažėjęs elektros energijos eksportas turėjo neigiamos įtakos šios energetikos šakos ekonominiams rodikliams. 1997 metais elektros energijos pagaminta maždaug 13 proc. mažiau negu 1996 metais. Kiek geriau sekėsi naftos sektoriui. Perdirbta apie 5,7 mln. t. naftos ir kitos naftos žaliavos. Tai beveik trečdaliu daugiau negu 1996 metais. Padidėjo benzino ir dyzelinio kuro eksportas.

Pirminės energijos bendros sąnaudos (apie 9,6 mln. tonų naftos ekvivalentu) ir galutinės energijos sąnaudos (apie 4,6 mln.tonų) šalies ūkyje liko to paties lygio kaip ir 1996 metais, todėl, augant šalies bendrajam vidaus produktui, išlieka produkcijos energijos imlumo mažėjimo tendencija.

1997 metais buvo imta aktyviai tvarkyti energijos kainodarą. Reorganizuota Energetikos išteklių kainų ir energetinės veiklos kontrolės komisija, kuriai pavesta tikrinti elektros energijos, centralizuotos šilumos, vandens bei gamtinių dujų kainas. Savo išvadas ir siūlymus Komisija teikia Seimui, Vyriausybei, o nustačius piktnaudžiavimų - teisėsaugos institucijoms. Pagal naują Energetikos įstatymo 15 straipsnio redakciją energijos ir energetikos išteklių kainas nustato ne Vyriausybė, o patys energijos tiekėjai, suderinę su Valstybine energetikos išteklių kainų ir energetinės veiklos kontrolės komisija. Kartu buvo pataisyti dar 3 įstatymai; pagal šias pataisas centralizuotos šilumos kainas šiam sezonui savivaldybių įmonėms turėjo nustatyti savivaldybės, regioninėms įmonėms - jos pačios, suderinusios su Komisija. Suprantamas savivaldybių noras reguliuoti savo kainas, bet vietinės tarybos, renkamos 3 metams, siekia politinių tikslų, todėl negali būti šališkos nustatant kainas. Antra vertus, Lietuvoje nėra tiek specialistų, kad kiekviena savivaldybė galėtų jų pasitelkti profesionaliai kainoms nustatyti.

Komisijai perdavus kainų nustatymo ir priežiūros funkcijas, Ūkio ministerijai liko energetikos ūkio tvarkymo funkcijos (energijos tiekimo, vartojimo, apskaitos taisyklių ruošimo, įgyvendinimo, jų vykdymo priežiūros ir kt.). Vien suderinti energijos kainas nepakanka, svarbu, kaip jos taikomos praktiškai. Tačiau Ūkio ministerija atsisako ruošti ir tvirtinti tokias taisykles (sunaudoto šilumos kiekio nustatymo bei jo paskirstymo, kai nėra apskaitos, sunaudoto karšto vandens kiekio nustatymo bei paskirstymo ir kt.), kadangi mano, jog tai yra energijos kainų nustatymo neatskiriama dalis. Tai išeina ir už Komisijos kompetencijos ribų.

Šios problemos gali būti išspręstos priėmus Energetikos reguliavimo įstatymą. Šis įstatymas turėtų apibrėžti visų energetiką reguliuojančių institucijų teises, pareigas, atskirti jų funkcijas. Numatoma, kad visi energijos tiekėjai turės gauti licencijas - pagrindinį jų darbą reguliuojantį bei tvarkantį dokumentą. Todėl Vyriausybė kuo greičiau turėtų pateikti šį įstatymo projektą Seimui, o šis - jį priimti.

Vyriausybė, gerindama biudžetinių įstaigų atsiskaitymą su energijos tiekėjais, ėmėsi efektyvių veiksmų: priimti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai dėl valstybės skolos AB "Lietuvos energija" pripažinimo ir padengimo. Tai 1998 metų valstybės biudžete leis atsisakyti subsidijų energijos išteklių tiekėjams. Ryškių pokyčių įvyko restruktūrizuojant energetikos ūkio valdymą. Pirmas svarbus žingsnis - šilumos ūkio ir jo valdymo perdavimas savivaldybėms 1997 metų viduryje. Dabar svarbu padėti savivaldybėms - tvarkant šilumos ūkį nepalikti jų vienų su iškylančiomis problemomis. Vyriausybė, perkant kurą šildymo sezonui, savivaldybes privalo remti kreditiniais ištekliais, teikti subsidijas šilumos ūkiui bei kompensacijas mažas pajamas turinčioms šeimoms, pagal nustatytą tvarką remti savivaldybių parengtas ir įgyvendinamas energijos taupymo bei šilumos ūkio pertvarkymo programas.

Sparčiai vykdomos reformos ir spartus jų įgyvendinimo tempas lėmė, kad laiku nespėjama paruošti reikalingų poįstatyminių aktų bei kitų norminių dokumentų ir dėl to atsiranda papildomų sunkumų bei painiavos. Pradiniame AB "Lietuvos energija" valdymo reformos etape paskubėta Vilniaus ir Kauno savivaldybėms perduodant termofikacines elektrines, prieš tai nesureguliavus jose gaminamos elektros energijos pardavimo klausimų.

Pradėtas rengti kitas reformos etapas - ruošiamas paskirstomųjų elektros tinklų atskyrimo projektas. Tikslas aiškus - restruktūrizuoti monopolinę AB "Lietuvos energija", tačiau jo turi būti siekiama apgalvotai, išanalizavus galimus padarinius, ypač galvojant apie tai, kad nebūtų pažeisti energijos vartotojų interesai ir kad minimalūs būtų neišvengiami reorganizacijos nuostoliai.

Lietuvos energetikai ypač aktualu kuo geriau išnaudoti turimus galingumus. Tam reikia didinti elektros energijos eksportą ir užtikrinti jo stabilumą. Ūkio ministerija laikosi nuostatos, kad elektra būtų eksportuojama be tarpininkų. Todėl svarbiausias dabarties uždavinys - surasti rinkų Lietuvos elektros energijos eksportui Vidurio bei Vakarų Europoje ir Lietuvos elektros perdavimo tinklus sujungti su minėtų regionų tinklais. Dabar gi, Ūkio ministerija nutraukia energijos eksportą tinkamai tam nepasiruošusi, neturėdama tiesioginių pirkėjų. Tokia iniciatyva Lietuvai kainavo kelias dešimtis mln. litų.

1997 metais nemažai padaryta didinant Ignalinos AE saugumą. Pratęsus planinius pirmojo reaktoriaus profilaktikos ir remonto terminus, užbaigtos Pirmojoje saugos didinimo programoje numatytos priemonės. Papildomos saugos priemonės diegiamos ir antrajame Ignalinos AE bloke.

Remiantis tarptautinių organizacijų ekspertų rekomendacijomis, sudaryta Ignalinos AE Antroji saugos didinimo programa 1997-1999 metams. Įgyvendinant saugos programas nemažai paramos sulaukėme iš tarptautinių organizacijų ir kai kurių užsienio šalių, tačiau mūsų šalies finansinis dalyvavimas dar nėra pakankamas. Ignalinos AE saugumo problemoms Vyriausybė nuolat turi skirti dėmesį, nes nuo jų sprendimo priklausys mūsų sėkmė siekiant narystės Europos Sąjungoje.

Baigiant aptarti energetikos problemas svarbu pabrėžti, kad 1998 metais turi būti paruošta ir pakoreguota Nacionalinė energetikos strategija, kurią privalės patvirtinti Seimas. Dėl Lietuvos energetikos vietos ūkyje, būtina priimti labai svarbius sprendimus, iš kurių svarbiausias yra Ignalinos AE ateities klausimas. Tai turės lemiamos reikšmės ir šiandienos ekonomikos problemų sprendimui.

Svarbią vietą šalies gyvenime užima smulkus ir vidutinis verslas. Šiuo metu Lietuvoje įregistruota daugiau kaip 135 tūkstančiai įmonių, kurių absoliučią daugumą sudaro privataus kapitalo smulkaus ir vidutinio verslo įmonės. Nemažai smulkių įmonių bankrutuoja arba patenka į "miego būseną," todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programoje visų pirma siekiama sukurti palankesnę teisinę ir ekonominę aplinką, kurioje galėtų plėtotis šis verslas.

Pagrindinės verslininkų problemos lieka šios: apyvartinio kapitalo stoka, nepakankamas dalies verslininkų pasiruošimas, pigių kreditavimo šaltinių, skirtų investicijoms, trūkumas, nepakankamai išplėtota verslo informacinė infrastruktūra, neaiški ir dažnai besikaitaliojanti teisinė aplinka.

Rengiami dokumentai smulkaus verslo kreditų draudimo institucijai steigti. Taip bus išplėstos Lietuvos komercinių bankų kreditavimo galimybės. Smulkaus verslo plėtrai skatinti 1997 metais iš Privatizavimo fondo buvo skirta 7 mln. litų.

Tenka pabrėžti, kad smulkiam verslui per mažai dėmesio skyrė apskričių administracijos ir rajonų savivaldybės.

Numatoma steigti regionines paramos smulkiam verslui struktūras. Tam yra galimybių gauti ir tarptautinių organizacijų paramą. Tokios struktūros įvertintų ir geriau išnaudotų regionų potencialą, inicijuotų naujas verslo plėtojimo programas, skatinančias regionų ekonomiką, ieškotų programų finansavimo šaltinių ir padėtų įkurti naujų darbo vietų. Todėl būtina paspartinti minėtų struktūrų steigimą.

Dalis kreditų, skiriamų smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti, yra finansuojami iš tarptautinių organizacijų paskolų Lietuvai ir tikslinių kredito linijų smulkiam ir vidutiniam verslui.

Lietuvos banko duomenimis, iki 1998 m. sausio 1 d. komerciniai bankai pagal ES PHARE SVV projektą smulkaus ir vidutinio verslo investiciniams projektams finansuoti suteikė 264 paskolas. Vidutinis išduotos paskolos dydis - apie 66 tūkstančiai Vokietijos markių (apie 145 tūkst. Lt).

Paskolas jau pradėjo grąžinti 197 įmonės, iš jų 60 grąžino visiškai. Grąžintos lėšos skiriamos naujiems projektams finansuoti. Paskolų panaudojimo analizė rodo, kad įmonės, gavusios paskolas pagal kreditines linijas, dažniausiai dirba sėkmingai, investuotos lėšos pradeda duoti pelno ir sugrįžta, sukurdamos galimybę vėl jas panaudoti jau kitoms įmonėms kredituoti.

Priėmus Įmonių bankroto įstatymą per penkerius metus jis buvo pritaikytas apie 240 įmonių ir 13 bankų. Bankroto procedūros baigtos 32 įmonėse; iš jų 15 įmonių likviduota.

Skaudžiausiai bankrotas paliečia įmonių darbuotojus. Dažnai bandoma sudaryti iliuziją, kad bankroto proceso atidėliojimu stengiamasi "gelbėti" darbuotojus. Kaip rodo praktika, tai klaidinga ir netgi žalinga įmonių savininkų ir valdymo organų pozicija. Laiku iškelta bankroto byla dar gali padėti įmonei atsigauti. Šiuo metu daugelyje įmonių likusio turto neužtenka net atsiskaityti su įmonių darbuotojais. Per trejus metus problemų bankrutuojančiose įmonėse susikaupė daug. Jos nebuvo sprendžiamos ir vyravo nuomonė, kad įmonės kažkaip ras išeitį. Tačiau problemos vis gilėjo. Įmonės, neturėdamos pajamų, vis ėmė naujus kreditus, todėl įsiskolinimai didėjo, ypač įsiskolinimai savo darbuotojams.

1997 metų birželio mėnesį priimtas naujas Įmonių bankroto įstatymas. Pašalinus anksčiau galiojusio įstatymo trūkumus bei įvertinus praktinį šio proceso taikymą ir Lietuvoje, ir kitose šalyse, bankroto procesas tampa aiškesnis ir efektyvesnis. Naujajame Įmonių bankroto įstatyme nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė steigia fondą atsiskaitymui su bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojais. Toks fondas įsteigtas Vyriausybės nutarimu ir šiuo metu iš šio fondo jau vykdomos išmokos. Tačiau tai laikinas problemos sprendimas. Vyriausybės nutarimu sudaryta darbo grupė, kuri ruošia Garantinio fondo įstatymo projektą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą "Dėl nemokių ir bankrutuojančių įmonių priežiūros organizavimo", kurio pagrindu Ūkio ministerijoje bus įkurtas atskiras departamentas. Šis departamentas turėtų analizuoti nuostolingai dirbančių ir bankrutuojančių įmonių veiklą, rengti valstybės programas tokių įmonių veiklai atkurti ir sanuoti.

Valstybės investicijų politika ir strategija vykdoma tam, kad būtų užtikrintas šalies ekonominis augimas, didinama valstybės finansavimo apimtis ir racionaliai pertvarkoma investicijų finansavimo struktūra pagal pagrindinius finansavimo šaltinius: nacionalinį biudžetą, paskolas bei nuosavas lėšas, įgyvendinimui ir finansavimui atrinkus investicinius projektus, atitinkančius nacionalinius ir sektorių prioritetus, duodančius didžiausią socialinį ir ekonominį efektą.

Valstybės investicijos orientuojamos į tas ūkio sritis, kurios palengvina privataus verslo plėtojimą, taip pat teikia bendro naudojimo produktų ir paslaugų. Tai energetikos objektų ir tinklų, telekomunikacijų, transporto, kelių, taip pat tokių socialinės sferos sričių, kaip aplinkosauga, švietimas, sveikatos apsauga, plėtojimas ir tam tikro lygio palaikymas. Savarankiškos pelno siekiančios pramonės, statybos, žemės ūkio įmonės turi būti restruktūrizuojamos daugiausia naudojant jų pačių lėšas bei komercinių bankų paskolas, taip pat pritraukus privataus kapitalo. Įvertinus tai, kad Lietuvoje pamažu stiprėja bankų sektorius, artimiausiu laiku numatoma nebeteikti valstybės garantijų privataus kapitalo kontroliuojamų įmonių imamoms paskoloms.

Statistikos departamento duomenimis, materialinės investicijos iš visų finansavimo šaltinių 1997 m., palyginus su 1996 m., padidėjo apie 10 procentų. Nacionalinio biudžeto lėšos 1997 m., palyginus su 1996 m., padidėjo 2 proc., iš jų valstybės biudžeto lėšos padidėjo 5 procentais.

Tenka pripažinti, kad vidinių kaupiamų kapitalo investicijų, kreditinių išteklių stygius bei ribotos nacionalinio biudžeto galimybės vis dar neleidžia pakankamai lėšų skirti prioritetinėms ūkio šakoms plėtoti bei socialinės sferos susidėvėjusiems pagrindiniams fondams atnaujinti ir palaikyti.

Susidarius tokiai situacijai, investicijoms į Lietuvos ūkį didinti tenka ieškoti kitų šaltinių. Vienas iš būdų yra pritraukti tiesioginių užsienio investicijų ir kurti bendras su užsieniu arba užsienio įmones. Iki 1998 metų sausio mėn. 1 d. Ūkio ministerijos duomenimis Lietuvoje įregistruota 5920 įmonių, į kurias investuota užsienio kapitalo. Užsienio kapitalo dalis šių įmonių įstatiniame kapitale sudaro virš 60 procentų. Iš viso Lietuvoje yra investavę 102 pasaulio šalių investuotojai. Tiesioginės užsienio investicijos išankstiniais duomenimis 1997 m. spalio 1 d. sudarė beveik 3 900 litų. Šis procesas ypač suaktyvėjo pastaruoju metu. Vien per 1997 metų 10 mėnesių į Lietuvos ūkį investuota virš 400 mln. JAV dolerių. Didžiausios užsienio kapitalo investicijos yra iš JAV bei Europos Sąjungos šalių: Švedijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės. Daugiausia investuota į apdirbamąją pramonę (37,8 proc. visų investicijų), prekybą (31,0 proc.), pašto ir ryšių paslaugas (8,4 proc.).

Padidėjusį investuotojų susidomėjimą Lietuva 1997 metais lėmė tai, kad tik pernai šalis tapo neblogai žinoma pasaulio finansų rinkose. Lietuvą gerai įvertino trijų pagrindinių pasaulio reitingų agentūros, ir dėl to smarkiai sumažėjo skolinimosi kaštai. Be to, mūsų šalis išleido pirmąją viešų euroobligacijų emisiją. Tikimasi, jog investicijų 1998 metais dar padaugės, nes per antrąjį privatizavimo etapą bus siūloma privatizavimui 14 stambių įmonių. Jei šis privatizavimas vyks sėkmingai, investicijų šiais metais gali padvigubėti.

Atsižvelgus į didėjantį užsienio investuotojų susidomėjimą ir pasitikėjimą šalies ūkio raida, į numatomus privatizuoti objektus, artimiausius trejus metus prognozuojamas kur kas spartesnis tiesioginių užsienio investicijų augimas. Šiam tikslui yra parengta Tiesioginių užsienio investicijų skatinimo programa, kurios pagrindiniai tikslai yra gerinti investicinį klimatą Lietuvoje, kurti teigiamą valstybės įvaizdį: užsieniui tinkamai pristatyti Lietuvą ir jos ekonominį potencialą, suaktyvinti Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų veiklą, orientuojant ją investicijų skatinimo kryptimi.

Nemažai užsienio kapitalo gaunama lengvatinėmis užsienio paskolomis arba kaip oficiali parama Lietuvos Respublikos Vyriausybei iš tarptautinių finansinių organizacijų, arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms. Skolinimosi politika orientuojama į tai, kad gautos paskolos daugiausia būtų nukreipiamos investiciniams projektams finansuoti ir smulkiam bei vidutiniam verslui plėtoti. 1997 metų spalio 1 d. Lietuvai sutartimis numatyta 2294,6 mln. JAV dolerių užsienio paskolų: gauta 1863,68 mln. JAV dolerių, grąžinta - 441,96 mln. (23,7 proc.). Paskolos investiciniams projektams įgyvendinti sudarė 53 procentus (šį procentą numatyta didinti iki 70 proc.), smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti - 3 proc., žemės ūkiui - 4 procentus. Užsienio paskolų lėšos vyrauja statant energetikos, transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Būtingės naftos terminalas, magistraliniai dujotiekiai, geležinkeliai, pasienio stotys, Klaipėdos uostas, automagistralė Via Baltica, naujų autobusų, troleibusų įsigijimas, vandens valymo įrenginių statyba. Jau yra akivaizdžių rezultatų įgyvendinant užsienio paskolomis remiamus investicinius projektus. Naudojant užsienio lengvatines paskolas, 1997 metais pradėjo veikti magistralinio dujotiekio atšakos į Vilkaviškį, Anykščius, atiduotas naudojimui tiltas per Nemuną, gerokai atnaujinti Vilniaus, Kauno autobusų parkai, įsisavinta dyzelinių variklių gamyba AB "Oruva".

Šiais metais decentralizavus ir savivaldybėms perdavus energetikos ūkį, ypač suaktyvėjo investicijos šilumos ūkiui pertvarkyti, ieškant efektyvių arba alternatyvių sprendimų kurui taupyti. Tokie investiciniai projektai sėkmingai įgyvendinti Pasvalio, Klaipėdos, Šakių, Skuodo, Plungės rajonų savivaldybėse.

Lietuvoje šiuo metu iš esmės parengta visa įstatyminė bazė, reguliuojanti užsienio kapitalo pritraukimą į šalies ūkį. Perspektyvus priimtasis Koncesijų įstatymas. Patvirtinti Lietuvos Respublikos objektai, kuriais naudotis tikslinga suteikus koncesijas: tai šilumos tiekimo tinklų statyba, įrengimas ir eksploatavimas, naudotų tepalų surinkimas ir perdirbimas, antrinių ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas (statyba, įrengimų montavimas ir jų eksploatavimas).

1997 metais Vyriausybė patvirtino Valstybės investicijų planavimo, naudojimo, apskaitos ir kontrolės tvarką. Šios tvarkos tikslas - reglamentuoti ekonomiškai pagrįstą ir kryptingą valstybės investicijų planavimą bei naudojimą. Taip pat reglamentuota užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir su valstybės garantija, teikimo, paskirstymo ir grąžinimo tvarka, nustatanti ir institucijų, dalyvaujančių šiame procese, funkcijas bei pareigas.

Viena pagrindinių kliūčių, plečiant užsienio paskolų panaudojimą, yra, kaip ir ankstesniais metais, per mažas Lietuvos komercinių bankų kapitalas. Dėl šios priežasties komerciniai bankai vis dar negali prisiimti visiškos turtinės atsakomybės ir aptarnauti investicinių projektų įgyvendinimo.

Užsienio paskolų panaudojimo analizė rodo, kad iki šiol vis dar nepakankamai jų nukreipiama pramonės įmonėms atgaivinti ir restruktūrizuoti. Tam yra objektyvių priežasčių. Pirmiausia, tai bloga daugumos pramonės įmonių finansinė būklė (skolos ir nuostoliai). Pasaulinėje praktikoje investicinės paskolos teikiamos tik neprasiskolinusioms ir pelningoms įmonėms, nes nestabilūs finansiniai rezultatai, įgyvendinant bet kokį projektą, yra vienas iš didžiausių rizikos veiksnių. Įmonėms, neturinčioms galimybių normalizuoti savo veiklą, reikėtų taikyti bankroto procedūras, o sanuojamoms - suteikti finansinę paramą.

Viena iš netradicinių tiek užsienio, tiek ir vietos investicijų pritraukimo į šalį formų būtų laisvųjų ekonominių zonų kūrimas Lietuvoje. Kuriamos trys laisvosios ekonominės zonos - Šiauliuose, Klaipėdoje ir Kaune. 1997 metų rugsėjo mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais jau patvirtintos Klaipėdos ir Šiaulių laisvųjų ekonominių zonų steigėjų grupės, kurios vėliau taps valdymo bendrovėmis. Paskelbtas tarptautinis konkursas Kauno laisvosios ekonominės zonos steigėjai parinkti. 1998 metais kovo mėnesį savo šeimininkus turės ir ši zona. Visų šių zonų valdytojų, taip pat ir apskričių viršininkų administracijų sumanumas, jų organizuotumas lems, kaip greitai jos pradės veiklą ir ką duos šalies ekonomikai.

Antrasis privatizavimo etapas Lietuvoje vykdomas pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą: už pinigus, rinkos kainomis, vienodomis sąlygomis Lietuvos ir užsienio, fiziniams ir juridiniams asmenims.

Privatizuojamų objektų sąraše yra 1098 objektai, kurių įstatinis kapitalas sudaro daugiau kaip 2,5 mlrd. Lt, o siūlomų privatizuoti valstybei priklausančių akcijų ir kito turto - apie 1,2 mlrd. Lt. 1997-1998 metais pasitelkus tarptautinių patarėjų-konsultantų, numatyta privatizuoti 14 stambių įmonių valstybei priklausančio turto: "Lietuvos radijo ir televizijos centras", "Lietuvos telekomas", "Geonafta", "Lietuvos nafta", "Klaipėdos jūrų krovinių kompanija", "Klaipėdos smeltė", "Vakarų laivų remontas", "Lietuvos jūrų laivininkystė", "Lietuvos avialinijos", "Aviakompanija Lietuva", "Viešbutis Lietuva", "Kauno aviacijos gamykla", "Laivininkystė", "Baltijos laivų statykla".

Penkiolikai kitų stambių objektų privatizuoti paskelbti tarptautiniai konkursai.

Nuo antrojo privatizavimo etapo pradžios, t.y. nuo 1996 metų rugpjūčio mėnesio, iš viso Lietuvoje privatizuoti 317 objektų už 84,2 mln. Lt. Deja, dauguma parduoti 1997 metais. Taigi reikia pripažinti, jog privatizavimas vyksta lėtai. Pastebėta, kad steigėjai, įtraukę savo objektus į privatizuojamų objektų sąrašą, po to Privatizavimo agentūrai delsia teikti reikiamus dokumentus ir privatizavimo programų projektus. Nors Privatizavimo agentūra kiekvieną mėnesį steigėjams siunčia raštiškus priminimus ir papildomai ragina, bet programos sudaromos nepakankamai operatyviai.

Ir kai kuriose savivaldybėse privatizavimas organizuotas blogai. Vilniaus miesto savivaldybės siūlymu į 1997 metų privatizuojamų objektų sąrašą įtraukti 87 objektai, ir tik 17 objektų paruoštos ir patvirtintos privatizavimo programos, o parduoti tik dešimt. Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategija iš dalies gali būti įgyvendinama privatizuojant sąraše esančius objektus. Griūvantiems objektams greičiau suradus šeimininkus, senamiestyje dar daug ką galima būtų išsaugoti.

Kai kurios ministerijos steigėjos siūlo nerealias privatizavimo sąlygas ir tuo komplikuoja, labai apsunkina objektų pardavimą. Po dviejų paskelbtų aukcionų nesulaukė pirkėjų buvusio Rusų dramos teatro pastatas Vilniuje. Privatizavimo komisija kreipėsi į Vyriausybę - prašė supaprastinti šio objekto privatizavimo sąlygas, nustatytas Kultūros ministerijos, kuri reikalavo, kad objekto pirkėjas įrengtų 500 vietų transformuojamą teatrinę universalios paskirties salę ir šiame objekte vykdytų kultūrinę veiklą. Paskelbus trečią privatizavimo programą, steigėjas vėl nustatė netinkamas privatizavimo sąlygas: per dvejus metus pastatyti pastatą, jame įrengti 250 vietų teatrą ir jį neatlygintinai perduoti valstybės nuosavybėn. Besidomintys šiuo objektu asmenys dėl minėtų privatizavimo sąlygų nepateikė paraiškų dalyvauti aukcione, o Kultūros ministerija, nesutikusi šių sąlygų atsisakyti, stabdė objekto privatizavimą ir sudarė sąlygas toliau irti pastatui pačiame Vilniaus centre.

Bankų sistema, viena iš sudedamųjų šalies ūkio šakų, atlieka išskirtinį vaidmenį pritraukiant ir paskirstant finansinius išteklius. Tai yra jautrus mechanizmas, labai priklausantis tiek nuo visuomenės pasitikėjimo, tiek ir nuo teisinės sistemos veiksmingumo bei bendros šalies makroekonominės situacijos, nulemiančios verslo plėtimo galimybes.

Bankinio sektoriaus problemas ankstesniais metais nemažai lėmė nepakankamai efektyvi teisinė bazė, reglamentuojanti bankininkystę ir su ja tiesiogiai susijusias sferas. Vertinant šiuo aspektu, 1997 metais įvyko daug teigiamų permainų: ypač svarbu tai, kad pradėjo veikti gyventojų indėlių draudimo sistema, garantuojanti kompensacijų išmokėjimą banko bankroto atveju. Be to, buvo panaikintos išskirtinės garantijos gyventojų indėliams bankuose, kuriuose valstybė valdo didesnę pusę kapitalo - jiems sudarytos vienodos sąlygos konkuruoti su privačiais bankais. Vadovaujantis Europos Sąjungos šalių standartais buvo priimtos Gyventojų indėlių draudimo įstatymo pataisos, numatančios drausti indėlius ne tik nacionaline, bet ir užsienio valiuta, taip pat pamažu plėsti draudžiamųjų indėlių bazę.

Bendrojo nacionalinio produkto augimas, infliacijos raida, gyventojų pajamų lygis, mokesčių politika ir kiti makroekonominiai aspektai turi esminės įtakos bankų veiklai. Palankios pastarųjų metų šalies ūkio plėtros tendencijos, sumažėjusi infliacija sudaro geras sąlygas komercinių bankų aktyvams augti.

1997 metais bankų sistema sustiprėjo, trečdaliu padidėjo jos valdomas turtas, dar spartesniu tempu augo ir gyventojų indėliai. Toliau didėjo turto ir kapitalo koncentracija, išryškėjo stambiausi bankai. Pavyzdžiui, 5 didžiausi šalies bankai valdė 86 proc. veikiančių bankų turto ir 73 proc. akcinio kapitalo, juose buvo laikoma 91 proc. gyventojų indėlių. Kiekvienas šių bankų disponuoja turtu beveik 900 mln. Lt, o jų akcinis kapitalas ne mažesnis kaip 60 mln. Lt.

Šalies bankų veiklos pagrindą 1997 metais sudarė klasikinės bankų paslaugos, visų pirma - paskolų teikimas. Paskolų portfelis sudarė apie pusę bankų valdomo turto. Didžioji dalis paskolų teikiama privačioms įmonėms, šiek tiek suaktyvėjo ilgalaikis kreditavimas. Bankų veiklos analizė rodo, kad jie turi sukaupę laisvų lėšų, tačiau investuoti stengiasi į mažai rizikingas sritis. Pavyzdžiui, gana populiaru pirkti Valstybės vertybinių popierių (VVP), nors palūkanų normos už juos nuolat mažėja. Lietuvos komerciniai bankai yra pagrindiniai šios srities investuotojai, jie išperka apie 60-80 proc. visų apyvartoje esančių VVP. Šis aktyvumas turi ir neigiamų aspektų, nes atitraukiama gana nemažai lėšų, kurios galėtų būti panaudojamos tiesiogiai ūkio subjektams kredituoti, padėtų plėtoti gamybą, kurti naujas darbo vietas, taigi paspartintų ūkio plėtrą ir socialinės gerovės kilimą. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad bankams dar stinga ilgalaikių kreditavimo šaltinių. Terminuoti indėliai, kurių dauguma yra trumpalaikiai, sudaro daugiau kaip trečdalį visų indėlių. Išjudinti rinką galėtų pensijų fondų kūrimasis. Dabar jų atsiradimą stabdo teisinės sistemos spragos, jų veiklą reguliuojančių įstatymų nebuvimas. Lietuvos bankas, siekdamas padėti bankams pritraukti ilgalaikių finansinių išteklių, pakeitė komercinių bankų privalomųjų atsargų skaičiavimo taisykles, kuriose numatyta neskaičiuoti privalomųjų atsargų tiems rezidentų ir nerezidentų indėliams, kurių terminas ilgesnis kaip vieneri metai.

1997 metais, siekiant bankams sudaryti palankesnes sąlygas ir sumažinti paskolų negrąžinimo riziką, buvo priimta nemažai įstatymų pataisų. Įsteigta garantijų institucija - uždaroji akcinė bendrovė draudimo įmonė "Lietuvos eksporto ir importo draudimas", kuri bankams teiks garantijas dėl ūkio subjektams teikiamų paskolų lietuviškoms prekėms gaminti. Hipotekos įstatymo pataisose nustatyta kreditoriaus, kuris pirmasis pateikė prašymą įregistruoti hipoteką, pirmumo teisė, siekiant išvengti ginčų dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės nustatymo. Priimtas Kilnojamojo turto įkeitimo įstatymas, kuriame nustatytas prievolių įvykdymo užtikrinimas kilnojamojo turto įkeitimu. Bankams buvo leista šalies fiziniams ir juridiniams asmenims teikti paskolas užsienio valiuta. Šie įstatymų bazės pakeitimai turėtų sudaryti galimybes vykdyti saugesnę paskolų teikimo politiką ir suaktyvinti kreditavimo procesą.

Lietuvos bankas, vykdydamas jam patikėtą komercinių bankų priežiūrą, dirbo aktyviai: siekė užtikrinti saugią jų veiklą, bankų sistemą priartinti prie minimalių Europos Sąjungos šalių reikalavimų, peržiūrėjo ir sugriežtino veiklos riziką ribojančius normatyvus, nustatė sankcijas už jų nesilaikymą. Sugriežtinta kapitalo pakankamumo skaičiavimo tvarka, numatanti įvertinti šalies, kurioje bankas investuoja savo turtą, riziką. Be to, norėdami absorbuoti tiek ankstesniais metais patirtą, tiek ir praėjusių metų nuostolį, bankai bus priversti didinti savo kapitalą. Bankas, nesilaikantis šio reikalavimo, gali būti pripažintas nemokiu su visais iš to kylančiais padariniais. Sugriežtintas dar vienas - maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas. Konkretizuota paties skolininko sąvoka, vienu skolininku laikant ne tik patį paskolos gavėją, bet ir visus tarpusavyje susijusius asmenis. Buvo peržiūrėtas paskolų rizikos vertinimas, ypatingą dėmesį skiriant paskolos gavėjo finansinei būklei. Tai sudarys sąlygas bankams apsidrausti nuo galimų nuostolių.

Lietuvos bankininkystėje neišvengta sukčiavimo bei dokumentų klastojimo. Tai rodo AB "Tauro" banko bankrotas. Konroliuojančios bei prižiūrinčios banką tarnybos, vykdydamos savo funkcijas, visų pirma remiasi paties banko reguliariai sudaromomis ataskaitomis, už kurių teisingumą atsako banko vadovai. Todėl, jeigu bankas apskaitą tvarko pasirašytų su klientais sutarčių ar kitų dokumentų pagrindu, būna sunku nustatyti, ar banko apskaita nėra klastojama.Tokie faktai dar kartą įrodo, kad būtina padidinti audito vaidmenį, be to, aktyviau turėtų veikti ir teisėsaugos organai.

Bankų sistemos plėtra yra nenutrūkstamas procesas. Išsprendus vienas problemas, atsiranda naujų. Artimiausioje perspektyvoje daugumai bankų išlieka kapitalo didinimo problema, nes juos slegia ankstesniųjų metų nuostoliai, patirti dėl paskolų portfelio kokybės ir susikaupusių specialiųjų atidėjimų naštos. Tai ypač aktualu privatizuojamiems valstybės įtakos sferoje esantiems bankams, kuriems iki jų privatizavimo pabaigos negali būti taikomos sankcijos už veiklos riziką ribojančių normatyvų pažeidimus. Šių bankų finansinės problemos turi neigiamos įtakos bendriems bankų sistemos rodikliams. Įvertinus tai, kad šie bankai valdo didesnę pusę veikiančių bankų turto ir apie 72 proc. gyventojų indėlių, šių bankų veiklos perspektyvos ir privatizavimo sėkmė turės neabejotinai didelės įtakos visos bankų sistemos funkcionavimui. Didėjanti konkurencija vers ir kitus bankus ieškoti veiklos alternatyvų: stiprinti kapitalo bazę arba susijungti su kitu banku.

Pozityvios permainos ir augantis bankinio sektoriaus potencialas domina užsienio investuotojus, kurių veikla 1997 metais pastebimai suaktyvėjo, jie valdė apie trečdalį bankų akcinio kapitalo. Be to, 1997 metų rudenį Lenkijos "Kredyt Banks S.A." pirmasis iš užsienio bankų atidarė savo skyrių Vilniuje. Reikia tikėtis, kad konkurencija privers pasitempti šalies komercinius bankus, plėsti teikiamų paslaugų spektrą, ieškoti naujų veiklos sferų. Kita vertus, nauja veikla visuomet susijusi su potencialia rizika, todėl svarbu, kad Lietuvos bankas laiku identifikuotų, valdytų ir laiku imtųsi prevencinių priemonių.

Atsiranda būtinumas užmegzti kontaktus su užsienio priežiūros tarnybomis, kurių prižiūrimi bankai steigs savo filialus, ir tartis su jomis dėl apsikeitimo informacija bei konfidencialumo išsaugojimo. Atsiradus naujai potencialiai rizikos koncentracijai, Lietuvos bankas turi numatyti ir pritaikyti išvestinių finansinių instrumentų rizikos valdymo metodus. Taip pat nemažai dėmesio būtina skirti vertybinių popierių apskaitos, rizikos identifikavimo ir reguliavimo klausimams.

Privataus bankų sektoriaus augimas, sustiprėjusi kapitalo bazė, išaugusi bankų specialistų patirtis bei kvalifikacija ir griežtesnė Lietuvos banko politika bankų priežiūros srityje optimistiškai leidžia vertinti bankų veiklos perspektyvas ir tikėtis tolesnio šio sektoriaus augimo.

Užsienio prekyba atlieka svarbų vaidmenį stimuliuojant ekonomikos raidą, ypač tokios nedidelės šalies kaip Lietuva. Todėl esame suinteresuoti tolesniu produktyviu ir abipusiai naudingu prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo plėtojimu su kitomis pasaulio šalimis. Didžiausios įtakos, sudarant tam palankias sąlygas, turi Valstybės vykdoma politika užsienio prekybos srityje ir, visų pirma, tarptautinių sutarčių sudarymas.

Nuo 1997 metų pradžios įsigaliojo tokios anksčiau pasirašytos sutartys: investicijų skatinimo ir apsaugos - su Australija, Turkija, Vokietija bei tarpvyriausybinė sutartis su Graikija; laisvosios prekybos - su Čekija, Lenkija, Slovakija bei ELPA (Islandija, Norvegija, Šveicarija ir Lichtenšteinu) šalimis. Neįsigaliojo, bet laikinai nuo 1997 m. kovo 1 d. taikoma laisvosios prekybos sutartis su Slovėnija; tarpvyriausybinės prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo - su Egiptu ir Moldova.

1997 metais ratifikuotos, bet dar neįsigaliojo tarpvyriausybinės sutartys dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo su Kanada, Prancūzija ir Vokietija.

Siekiant kuo greičiau integruotis į pasaulinę ekonomiką ir tapti patikima užsienio prekybos partnere, kaip niekad aktualus tapo narystės Pasaulio prekybos organizacijoje klausimas, nes Lietuvos narystė šioje organizacijoje yra vienas iš pagrindinių reikalavimų siekiant įstoti į Europos Sąjungą bei CEFTA. Šiais metais įvyko 5 Lietuvos delegacijos ir Pasaulio prekybos organizacijos darbo grupės darbiniai susitikimai, intensyviai dirbama siekiant geriau pasirengti baigiamajam derybų etapui su Pasaulio prekybos organizacija, kurios nare Lietuva ketina tapti 1998 metais.

Statistikos departamento duomenimis, per vienuolika 1997 metų mėnesius Lietuvos užsienio prekybos apimtys sudarė 26,8 mlrd. Lt, iš kurių prekių eksportas sudarė 13,9 mlrd. Lt, o prekių importas - 20,0 mlrd. litų. Lyginant su atitinkamu 1996 metų laikotarpiu, prekių eksportas padidėjo 14,1 proc., o prekių importas - 23,6 procento.

Tai rodo, kad prekyba su kitomis pasaulio šalimis plėtojasi gana sėkmingai. Tačiau prekių importui augant daug sparčiau nei eksportui, prekybos balansas išlieka neigiamas ir per 1997 metų 11 mėnesių sudarė 6,1 mlrd. litų. Neigiamos įtakos prekybos balansui labiausiai turėjo mineralinio kuro importo iš Rusijos bei mašinų ir mechaninių įrengimų, elektros įrangos bei transporto priemonių importo iš daugumos Europos šalių augimas. Tačiau šios prekės yra būtinos šalies ūkio pertvarkymui ir jo plėtrai, tad mažinti ar atsisakyti jų importo negalima. Siekiant pozityvių permainų yra du keliai: vienas - didinti prekių eksportą, o tam būtina gaminti daugiau konkurencingos produkcijos, kitas - organizuoti kai kurių, šiuo metu importuojamų, prekių gamybą Lietuvoje, o dar geriau - daryti ir viena, ir kita.

Pažymėtina, kad 1997 m. sausio-rugsėjo mėnesiais prekių apyvarta su Europos Sąjungos šalimis sudarė 40,7 proc. visos užsienio prekybos apimties, iš to skaičiaus prekių eksportas 32,7 proc. eksporto apimties, o prekių importas - 46,2 proc. importo apimties. Tokiu būdu per pastaruosius penkerius metus išryškėjo prekių importo iš Europos Sąjungos šalių dalies bendroje Lietuvos importo apimtyje augimo tendencija. Prisiminkime, jog 1993 m. importas sudarė tik 18,7 procento. Tikėtina, kad toks augimas bus dar keletą metų, ir tai susiję su investicinio klimato gerėjimu šalyje. Vėliau prekių importo augimo tempai turėtų sumažėti iki lygio, atitinkančio bendrojo vidaus produkto augimą, o eksportas atvirkščiai - turėtų augti sparčiau, nes padidėjusios investicijos į gamybą leis padidinti produkcijos konkurencingumą.

Pagrindiniai Lietuvos užsienio prekybos partneriai ir toliau lieka: Rusija, Vokietija, Baltarusija, Latvija, Ukraina, Jungtinė Karalystė, Danija, Nyderlandai ir Italija.

1997 metais nemažai pokyčių įvyko agrarinėje politikoje.

Kalbant apie žemės reformą, visų pirma reikia prisiminti visiems žinomą faktą, kad beveik pusmečiui buvo sustabdytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Tuo pačiu buvo sustabdytas žemės grąžinimo procesas savininkams arba jų paveldėtojams ir netgi įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymas. Prezidento dekretu siūlytos nuostatos, kuriomis norėta suderinti ūkininkaujančių subjektų ir savininkų interesus, deja, nebuvo priimtos.

Netgi priėmus minėtąjį įstatymą vėluojama rengti poįstatyminius aktus. Taip atsitiko iš dalies dėl to, kad susižavėjus vidine Žemės ir miškų ūkio ministerijos reorganizacija, daugelio kvalifikuotų specialistų paslaugų buvo atsisakyta. Per ilgai užtruko žemės reformos įstatymų peržiūra ir ją vykdančių institucijų reorganizacija. Per praėjusius metus žemės ūkio paskirties žemės plotas, privačios nuosavybės teise priklausantis žmonėms, padidėjo labai nedaug ir dabar sudaro apie 40 proc. visos žemės. Žemės rinka, deja, funkcionuoja neintensyviai, ir tai visų pirma lemia ekonominės priežastys.

Žemdirbius papiktino tai, kad nebuvo pasirengta supirkti nei grūdų, nei cukrinių runkelių, ir pati grūdų supirkimo tvarka buvo keičiama jau įpusėjus javapjūtei. Nauja žemės ūkio produkcijos supirkimo, žemdirbių rėmimo bei pajamų reguliavimo tvarka buvo pradėta taikyti nuo praėjusių metų antrojo ketvirčio. Pamažu buvo liberalizuojamos žemės ūkio produkcijos kainos. Įkūrus Kaimo rėmimo fondą pradėtos vykdyti prioritetinės investicijų programos - ūkininkų įsikūrimo, kooperacijos ir agroserviso, naujos technikos ir technologijų, sėklininkystės ir veislininkystės, ekologinės žemdirbystės, žemės ūkio veiklos pertvarkymo nederlingoje žemėje ir žemės ūkio išteklių bei produktų kokybės tyrimo sistemos plėtojimo. Praėjusiais metais eksportuojamai perteklinei žemės ūkio produkcijai taikytos subsidijos.

Svarbi naujovė - įsteigtas Žemės ūkio paskolų garantijų fondas. Jis garantuos bankams už ūkininkų ilgalaikes paskolas gamybiniams pastatams statyti bei kitiems tikslams. Užstato problema žemės ūkyje buvo ir yra itin aktuali, todėl minėto fondo įsteigimą galima vertinti tik teigiamai.

Tačiau toli gražu ne visiems valstybinių institucijų sprendimams buvo pritarta. Žemdirbių interesams atstovaujančios organizacijos - Ūkininkų sąjunga ir Žemės ūkio bendrovių asociacija - nusiskundė mažėjančiomis kai kurių produktų supirkimo kainomis, sparčiu žemės ūkyje naudojamų išteklių kainų didėjimu, taip pat žemės ūkio produktų importo bei tranzito per Lietuvos teritoriją reguliavimu, gana pasyvia valstybinių institucijų pozicija ieškant naujų rinkų.

Praėjusiais metais Žemės ir miškų ūkio ministerija sunkiai rasdavo bendrą kalbą su Žemės ūkio rūmais - pagrindine žemdirbių savivaldos institucija, kuriai ateityje turėtų tekti kur kas didesnė ir atsakomybė, ir disponuojamų finansinių išteklių apimtis.

Galima pasidžiaugti tuo, kad po kelerius metus trukusių diskusijų ir nesėkmingų bandymų pradėjo funkcionuoti Tarptautinė Lietuvos žemės ūkio prekybos agentūra. Viena iš pagrindinių jos funkcijų - ieškoti ir įsisavinti naujas žemės ūkio ir maisto produktų realizacijos rinkas. Žemės ūkio produkcijos gamintojams ne mažiau svarbu gauti informaciją apie kainas įvairiuose šalies regionuose ir produkciją superkančių įmonių patikimumą.

Tenka tik apgailestauti, kad praėjusiais metais, kaip, beje, ir ankstesniais, vangiai buvo plėtojama kooperacija, o priimant norminius aktus dėl perdirbimo pramonėje esančio valstybės turto privatizavimo, praleista gera proga valstybės turto pagrindu įvairiose perdirbimo pramonės ir paslaugų teikimo šakose formuoti žemdirbių kooperatines bendroves.

Artimiausioje ir tolesnėje ateityje Lietuvos agrarinė politika turi būti formuojama atsižvelgiant į šalies užsienio politikos prioritetinius tikslus, iš kurių vienas svarbiausių - integracija į Europos Sąjungą. Būtina vykdyti agrarinę politiką, padedančią formuotis konkurencingiems ūkiams, kuriems visų pirma ir turi atitekti biudžetinė parama, o maži, smulkūs ūkiai turėtų būti ne tik Žemės ir miškų ūkio ministerijos, bet ir socialine globa bei rūpyba užsiimančių institucijų dėmesio objektas. Integruota kaimo plėtojimo politika turi būti vykdoma atsižvelgiant į šalies regioninius ypatumus.

Jau ne kartą buvo minėta, bet dar kartą reikėtų atkreipti dėmesį, kad mokslininkai ir specialistai giliau turėtų analizuoti Lietuvos narystės Europos Sąjungoje socialinius ir ekonominius padarinius, stojamajam laikotarpiui parengti žemės ūkio politikos programą ir su visais rezultatais supažindinti besidominčius asmenis bei institucijas. To reikia todėl, kad žemės ūkis vis dažniau diskusijose dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje tampa dėmesio objektu. Žemdirbiai turi aiškiai žinoti, kurie mūsų pagaminti produktai, įsigaliojus laisvosios prekybos principams ir smarkiai išsiplėtus rinkai, bus konkurencingi, kurie šalies regionai jau dabar turi perorientuoti gamybą, nes juose dėl natūralių sąlygų neįmanoma pagaminti užsienio rinkose konkurencingos produkcijos.

Žemės ūkiui, kaip ir ankstesniais metais, turi būti skiriama biudžetinė parama, suprantama, atsižvelgiant ir į kitų ekonomikos sektorių bei valstybinio valdymo institucijų poreikius.

Biudžetinės lėšos visada bus ribotos, todėl žemės ūkio ir perdirbamosios pramonės gamybos bei restruktūrizavimo problemoms spręsti būtina gauti tiesioginių užsienio investicijų. Kol kas investicijos apsiriboja tik tabako, konditerijos ir alaus sektoriais, o tiesioginių užsienio investicijų į mėsos, pieno, grūdų perdirbimo, taip pat į pirminį sektorių - žemės ūkį - beveik nėra.

Negali nekelti nerimo tas faktas, kad nuo 1996 metų Lietuvos užsienio prekybos balansas žemės ūkio ir maisto produktais yra neigiamas. Būtina suaktyvinti visų valstybinių institucijų, atsakingų už produkcijos eksportą, veiklą, ieškoti politinių sprendimų nustatant palankesnę muitų sistemą su kitomis, visų pirma Rytų, valstybėmis.

Importo politikoje būtina suformuoti aiškesnę vidaus rinkos apsaugos sistemą - ištirti Lietuvai svarbius produktus ir jiems užtikrinti santykinai didesnę apsaugą žemės ūkio ir maisto pramonės restruktūrizavimo laikotarpiu. Dabar ir ateityje importo politiką Lietuvoje teks formuoti veikiant dviem priešingoms jėgoms: dėl integracinių procesų atsirandant būtinumui liberalizuoti užsienio prekybą, ir žemdirbių bei perdirbėjų interesams atstovaujančioms organizacijoms reikalaujant ne mažinti, o didinti muitų tarifus žemės ūkio ir maisto produktams.

Miškų ūkio valdyme esminių pakitimų įvyko, kai 1996 metų lapkričio mėnesį buvo įsteigta Generalinė miškų ūkio urėdija, o vietoj Miškų ūkio ministerijos įkurtas Miškų ūkio departamentas. Reorganizacija pirmiausia norėta sumažinti miškų valdymo išlaidas, bet realiai jos padidėjo daugiau nei dvigubai. Po reorganizacijos atsirado trijų pakopų valdymo sistema, ir sudėtingiau pasidarė priimti sprendimus. Jau artimiausioje ateityje būtina griežtai skirti Generalinės urėdijos ir Miškų ūkio departamento funkcijas. Departamentas privalo formuoti miškų ūkio politiką, o Generalinė urėdija - įgyvendinti miškų ūkio politiką, taigi užsiimti ūkine veikla.

Beje, įkūrus Generalinę urėdiją, efektyviau sprendžiamos kai kurios problemos - geriau surenkamos Miško fondo lėšos, daugiau dėmesio skiriama miško atkūrimui, griežtesnė tapo kontrolė.

Opiausia Lietuvos ekologinė problema ir toliau yra vandens, visų pirma, upių tarša. Tai akivaizdžiai rodo toks faktas, kad beveik pusės milijono gyventojų Kaunas iki šiol neturi užteršto vandens valymo įrenginių. Nors dėl pramonės nuosmukio ir dėl to, kad žemės ūkyje mažiau vartojama chemikalų, gerokai sumažėjo ir vandenų tarša, tačiau daugelio Lietuvos upių, ypač Kuršių marių, būklė ir toliau lieka kritinė. Apskaičiuota, kad pastačius bent mechaninę Kauno nuotekų valymo įrengimų dalį ir biologinius Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos valymo įrengimus, biologinė tarša Lietuvoje sumažėtų apie 70 procentų. Taigi padėtis iš esmės pagerėtų, tačiau šių darbų pabaigos dar nematyti.

Nors buitinėms reikmėms Lietuvoje vartojamas geros kokybės požeminis vanduo, tačiau kaimuose vartojamas negilių šulinių vanduo gana dažnai būna užterštas nitratais.

Aktuali problema lieka atliekų tvarkymas. Kol kas tik keletas sąvartynų atitinka Europos Sąjungos reikalavimus, o apie ketvirtadalis jų yra įkurta be jokių valdžios institucijų leidimų.

Po ilgų diskusijų pradėta spręsti žemės ūkyje netinkamų naudoti pesticidų tvarkymo problema. Jiems saugiai utilizuoti reikia aukščiausių šalies valdymo institucijų sprendimų ir veiksmų, užtikrinančių visapusišką kontrolę ir gyventojų saugumą bei informuotumą.

Sunku sėkmingai spręsti aplinkosaugines problemas, nes stinga biudžeto lėšų, todėl svarbu sumaniai pasinaudoti užsienio valstybių ir tarptautinių fondų parama, kuri yra gana nemaža, nes ekologinės problemos dažniausiai yra ne lokalinio, o tarptautinio pobūdžio.

 
VI. SOCIALINIS GYVENIMAS

Šiandien visiškai pagrįstai galima teigti, kad gyvenimo lygis šalyje kyla. Galbūt todėl neturtingųjų gyventojų skurdas atrodo dar didesnis, nors objektyviai vertinant ir šios gyventojų dalies gyvenimas gerėja. Tai patvirtina didėjančios vieno šeimos nario pajamos bei išlaidos ir mažėjanti išlaidų dalis, skiriama maisto produktams įsigyti. Palyginkime 1996 ir 1997 metų trijų ketvirčių namų ūkio biudžeto tyrimų duomenis. 1996 metų vidutinės namų ūkio vartojimo išlaidos vienam šeimos nariui buvo 348 litai, o 1997 m. - 372 litai; maisto produktams įsigyti atitinkamai buvo skiriama 55,9 ir 52,8 proc. šių išlaidų.

Kaimo gyventojų padėtis tebėra nepatenkinama. Vieno šeimos nario pajamos kaime net 30 proc. mažesnės, negu miestiečio, o piniginės mieste gyvenančiojo pajamos net 2 kartus didesnės negu gyvenančiojo kaime. Tyrimai rodo, kad 1997 metais kaimiečio šeimos vieno nario pajamos padidėjo tik 6 proc., o miestiečio net 14,3 procento. Kaimo žmonių vidutinė gyvenimo trukmė trumpesnė negu miesto gyventojų, o mirtingumo koeficientas (mirusiųjų skaičius 1000 gyventojų) kaime net 1,7 karto didesnis negu mieste. Miestiečių miršta 9,3, o kaimiečių - net 16,4 (iš 1000). Tai galima paaiškinti skirtinga miesto ir kaimo demografine struktūra. Iš mieste gyvenančių net 60 proc. yra darbingo amžiaus žmonės, o kaime - tik 51 proc. Kas ketvirtas kaimo gyventojas - pensininkas. Taigi socialiniai skirtumai tarp miesto ir kaimo dar tebėra akivaizdūs.

Statistikos departamento atlikti 1997 metų namų ūkio biudžeto tyrimai rodo, kad lieka didelė pajamų diferenciacija. Vidutinės vartojimo išlaidos vienam šeimos nariui turtingiausiose šeimose 1996-aisiais neturtingųjų šeimų išlaidas viršijo 8,7 karto, o 1997 metais - 8,5 karto. Tai galima aiškinti visų pirma tuo, kad pradėjus deklaruoti pajamas, gyventojai tiksliau jas nurodo ir namų ūkio biudžeto tyrimuose.

Pajamų diferenciacijai įtakos turėjo ir 1997 metų darbo apmokėjimo Vyriausybės politika. Metų viduryje smarkiai buvo padidinti teisėtvarkos bei teisėsaugos, mokesčių inspekcijos darbuotojų, muitininkų atlyginimai. Jie tapo visai nepalyginami su mokytojų, gydytojų bei aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimais ir su vidutiniu biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokesčiu - 978 litais.

Statistikos departamento duomenimis, 1997 m. lapkričio mėnesį mokytojo vidutinis atlyginimas buvo 1007 litai, o ką tik pradėjusio dirbti teisėjo atlyginimas - 2800 litų. 1998 metų biudžete numatytas mokytojų, dėstytojų atlyginimų didinimas 20 proc. iš esmės nepakeis esamų valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo disproporcijų.

Tokios iš nacionalinio biudžeto apmokamų darbuotojų atlyginimų diferenciacijos neįmanoma įsprausti į jokią darbo apmokėjimo sistemą. 1997 metais turėjo įsigalioti Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas, kuris nustatė tam tikrą iš nacionalinio biudžeto apmokamų darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą. Įstatymo tikslas - panaikinti atlyginimų diferenciaciją už vienodą darbą skirtingose žinybose, tam tikromis taisyklėmis susieti mokytojo, gydytojo ir ministro atlyginimus. Taip buvo ikikarinėje Lietuvoje, tokios sistemos taikomos civilizuotoje Europoje. Tačiau įstatymo įsigaliojimas dar kartą atidėtas, ir dabartinė situacija rodo, kad jis neįsigalios.

Vidutinis darbo užmokestis šalyje 1997 metų pabaigoje buvo 985 litai. Nuo metų pradžios jis padidėjo 32 proc., o realusis išaugo net - 18,5 procento. Siekiant pakelti mažai apmokamų darbuotojų atlyginimus toliau buvo didinamas minimalusis mėnesinis atlyginimas, kuris per metus išaugo trečdaliu - nuo 300 iki 400 litų ir sudaro net 44 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Estijoje ir Latvijoje - atitinkamai 23 ir 28,6 procento. Tačiau vidutinė senatvės pensija lieka maža, lyginant ją su vidutiniu darbo užmokesčiu. Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje ir Estijoje sudaro 28 proc., o Latvijoje - 31 proc. priskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio.

Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 1997 metų pabaigoje buvo 266 Lt. Ji per metus padidėjo beveik 25 procentais. Vidutinė invalidumo pensija buvo atitinkamai 226 Lt metų pabaigoje ir 196 litai - metų pradžioje, taigi padidėjo daugiau negu 15 procentų. Toks augimas gerokai pralenkia metinę infliaciją, kuri sudarė 8 procentus. Tačiau pensininkų padėtis tebėra sudėtinga. Kaip parodė 1995 metais įsigaliojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo taikymo patirtis, pensijų sistema turi būti tobulinama - kuo greičiau būtina įteisinti privačius pensijų fondus ir valstybės paramą numatyti dabartiniams pensininkams.

Dar 1996 metais pateiktas Seimui Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimas. Jame siūlyta padidinti pensijas, priskaičiuotas asmenims, ilgai dirbusiems, bet gavusiems mažą atlyginimą. Tačiau jo nepriėmė nei praėjusios, nei šios kadencijos Seimas.

Pagal 1995 metais įsigaliojusį Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą tam tikros kategorijos asmenys prarado teisę gauti ištarnauto laiko pensijas, kurios iki tol buvo skiriamos už tam tikrą turimą stažą nepriklausomai nuo amžiaus. Todėl baleto artistai, muzikantai pūtikai, šokėjai bei dainininkai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Dirbti pagal profesiją nebegali dėl fiziologinių kūno ypatumų, o iki pensijos dar toli. Todėl 1997 metų gegužės mėnesį Seimui buvo pateiktas Valstybinių muzikinių teatrų ir valstybinių koncertinių organizacijų artistų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo projektas, kuriuo siūlyta mokėti pensijas baleto artistams, šokėjams, muzikantams, grojantiems pučiamaisiais instrumentais, ir dainininkams, sulaukus tam tikro amžiaus, kol jie įgis teisę į socialinio draudimo pensiją. Deja, ir šis projektas nebuvo baigtas svarstyti.

Nedarbas šalyje sudaro 6,7 proc. - darbo biržoje registruota 120 tūkst. bedarbių. Aukščiausias nedarbo lygis yra Ignalinoje, Šalčininkuose ir Druskininkuose, o mažiausias - Anykščiuose ir Prienuose.

Bedarbių skaičius, mažėjęs pirmąjį metų pusmetį, rudenį ėmė didėti. Tam įtakos turėjo socialinė politika, suteikusi registruotiems darbo biržoje bedarbiams teisę į nemokamą gydymą bei lengvatas mokesčiams už komunalines paslaugas. Vien tik spalio-gruodžio mėnesiais užregistruotų bedarbių skaičius padidėjo 21 tūkstančiu.

1997 metais, Respublikos darbo biržos duomenimis, įdarbinta 62 tūkstančiai ieškančių darbo asmenų. Suaktyvėjo bedarbiai, keičiantys savo profesijas, pasikeitė darbdavių santykiai su teritorinėmis darbo biržomis.

 
VII. VAIKO TEISIŲ APSAUGA

1995 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, o 1996 m. kovo 14 d. buvo priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. 1996 m. gegužės 30 d. Prezidento dekretu buvo įkurta Konsultacinė vaikų taryba. Šios Tarybos pagrindinis tikslas yra sparčiau siekti vaikų problemų prioriteto bei įstatymų derinimo su minėtąja Konvencija, taip pat stiprinti valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų, susijusių su vaikų reikalais, bendradarbiavimą.

Pažymėtina, kad dabar Lietuvos Respublikoje oficialiai yra įregistruota apie 80 visuomeninių organizacijų, nagrinėjančių vaikų problemas, o realiai veikia apie 40.

Susiformavusi vaiko teisių apsaugos juridinė bazė buvo pagrindas dalykiškoms diskusijoms Lietuvoje, taip pat su Jungtinių Tautų ekspertais dėl vaiko teisių Ombudsmeno institucijos prie Lietuvos Respublikos Seimo įsteigimo. Rengiant pasiūlymus, savo nuomonę pareiškė ir aktyviai dalyvavo koordinacinės Vaikų reikalų tarybos prie Respublikos Prezidento nariai. Dauguma jų aktyviai rengia nacionalinės nusikalstamumo prevencijos programos koncepcijas, aktyviai dalyvauja regioniniuose renginiuose, analizuoja smurto ir prievartos prieš vaikus prevencijos ir reabilitacijos programas. Dalis Vaikų reikalų tarybos narių dalyvavo rengiant Vaiko globos įstatymą, kuris šiuo metu pateiktas Seimui. Užmezgami ryšiai su mokslinių tyrimų centrais, į šį procesą įsijungia Teisės institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. Teisės problemos permanentiškai gvildenamos radijo "Aktualijų" ir "Vaikystės vardan" laidose.

Keičiasi ir valstybės šeimos politika - pirmumas teikiamas vaiko buvimui šeimoje. Tačiau šiuo metu didžiausia kliūtis yra biurokratiniai barjerai, valdininkų aplaidumas savivaldybėse. 1995 metais savivaldybėse buvo įkurtos vaiko teisių apsaugos tarnybos. Jų pagrindinis rūpestis - vaiko teisių apsauga. Deja, nemažai šių tarnybų tebesivadovauja praeities veiklos stereotipais - atimti tėvystės teises ir vaiką uždaryti į valstybinę globos įstaigą. Šeimyninei globai, kurios prototipas šiuo metu yra 42 šeimynos, sudaromi dirbtiniai barjerai ir kartais keliami nepagrįsti reikalavimai, viršijantys netgi valstybinių įstaigų reikalavimus. Vaiko globa šeimoje ir vaikui, ir valstybei yra visapusiškai efektyvesnė - ir ekonominiu, ir humaniškuoju aspektu. Be to, išlieka ryšiai ir šeimos rūpestis bei parama vaikui sulaukus pilnametystės. Tai labai svarbu, nes iki šiol neišspręstas valstybinėse globos įstaigose užaugusių vaikų, sulaukusių pilnametystės, integracijos į visuomenę klausimas.

Įstatymų vykdymas įvairiais valstybės valdymo lygiais ir šiuo metu yra labai opi problema. Tai ypač svarbu įgyvendinant Vaiko globos įstatymą, kai kasmet tėvų globos netenka po 3,5 tūkstančio vaikų, o lanksčiai veikiančios valstybinės sistemos globėjų institucijai suformuoti kol kas nėra. Kaune veikianti "Pastogės" programa yra šio įstatymo realizavimo prototipas, tačiau jos išplėtimas Respublikos mastu lieka ateičiai. Visuomenės požiūris į institucinę ir šeimyninę globą labai aiškus. Net 84 procentai apklaustųjų prioritetą teikia šeimyninei globai. Deja, tokio prioriteto neteikia valdininkų ir valstybinių institucijų pareigūnai.

Visuomenės atstovai pateikė daug pasiūlymų atnaujintai Vyriausybės ataskaitai dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje. Ypač daug priekaištų buvo pareikšta dėl vaiko teisių pažeidimų įgyvendinant sveikatos apsaugos reformą, dėl vaikų seksualinės prievartos ir tarptautinio įvaikinimo. Aktyviai ir vieningai pasisakyta už Vaiko teisių tarnybos funkcijų peržiūrėjimą, tarptautinio įvaikinimo funkcijas perduodant atskirai įvaikinimo institucijai, kurią numatoma įkurti. Be to, pasiūlyta sugriežtinti įvaikinimo proceso kontrolę.

 
VIII. SVEIKATOS APSAUGA

Viena opiausių socialinio gyvenimo sričių lieka mūsų šalies gyventojų sveikatos priežiūra. 1997 metais Respublikoje buvo 3 mln. 706 tūkst. 500 gyventojų. 1997 metais, palyginus su 1996-aisiais, mirė 2000 žmonių mažiau. Vidutinės gyvenimo trukmės rodiklis, kuris ankstesniais metais mažėjo, 1997 m. tapo ilgesnis 2 metais.

Tačiau nedžiugina sanitarinės statistikos duomenys. Dėl neracionalios mitybos, nekokybiškų maisto produktų bei blogo geriamojo vandens, užterštos aplinkos, stresų, žalingų įpročių didėja gyventojų sergamumas. Visuomenės sveikatos priežiūros darbuotojai turi ne ligas konstatuoti, bet stengtis išaiškinti jų plitimo priežastis.

Plinta venerinės ligos, tuberkuliozė, alkoholizmas ir narkomanija. Nors Lietuva priklauso šalims, kur sergamumas tuberkulioze yra vidutinio lygio (25 - 100 sergančiųjų 100 000 gyventojų), tačiau gydyti šią ligą darosi vis sudėtingiau. Deja, ji neaplenkia ir vaikų. Palyginus 1997 m. su 1996-aisiais, sergančiųjų tuberkulioze gyventojų padaugėjo 10 procentų.

Nėra reikiamai sutvarkyta ir stomatologinė priežiūra. Lietuvoje daugiau kaip 17 proc. visų gyventojų yra vyresni nei 60 metų. Medicininiai tyrimai rodo, kad dantų protezavimas tokio amžiaus žmonėms būtinas 86 proc. atvejų, nekalbant apie tai, kad stomatologinė pagalba turėtų būti prieinama visiems - nuo vaikų darželių iki gilios senatvės.

Vykdoma sveikatos sistemos reforma mūsų šalyje labai užsitęsė. Nuo to kenčia ir pacientai, ir medicinos darbuotojai. Tačiau sveikatos priežiūros srityje jau matoma ir gerų poslinkių. Viena svarbiausių sveikatos sistemos reformos grandžių yra bendrosios praktikos (šeimos) gydytojas ir pirminė sveikatos priežiūra. Būtent šioje grandyje ateityje bus sprendžiama 80-90 procentų visų sveikatos priežiūros problemų. Pirminė sveikatos priežiūra apima ne tik ligų diagnostiką ir gydymą, bet kartu sprendžia ligų ir traumų profilaktikos, motinos ir vaiko sveikatos priežiūros klausimus, diegia sveiką gyvenseną.

Sėkminga sveikatos sistemos reformos eiga labai priklauso nuo valstybinių ligonių kasų. Nuo 1997 m. liepos 1 dienos vykdomas Sveikatos draudimo įstatyme numatytas privalomasis sveikatos draudimas. Valstybinė ligonių kasa disponuoja sveikatos draudimo fondu ir per savo teritorines ligonių kasas finansuoja visas sveikatos priežiūros įstaigas. Įkainiai už medicinos paslaugas skatina pirminės sveikatos priežiūros specialistus dirbti geriau, o žmonėms tapo realiai įmanoma pasirinkti gydytoją ir sveikatos priežiūros įstaigą. Ligonių kasos kompensuoja ir vaistų, išrašytų ambulatoriniam gydymui, išlaidas, ir sanatorinį bei kurortinį gydymą. Šiam gydymui Lietuvoje iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų skiriami net 7 procentai (pavyzdžiui, Estijoje skiriamas tik 1 proc.).

Šiuo metu kuriama kompiuterizuota privalomojo sveikatos draudimo informacinė sistema, pagal kurią draudžiamieji asmenys bus įrašyti į įskaitą Tai sudarys galimybes kontroliuoti suteiktas paslaugas bei lėšas.

Tačiau sveikatos draudimas nereguliuoja ir nefinansuoja tokios ypač svarbios medicinos srities kaip profilaktika. Užtikrinus profilaktiką, Lietuvoje būtų užkirstas kelias ne vienai šiuo metu paplitusiai ligai.

Sveikatos priežiūros srityje yra ir daugiau negatyvių dalykų.

Mūsų šalyje nepriimti Visuomenės sveikatos priežiūros, Higienos inspekcijos, Maisto, Geriamojo vandens įstatymai, trūksta poįstatyminių aktų, normatyvinių dokumentų. Visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba neturi savo programos, kartais tik bando pritaikyti Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas, kurios ne visada tinka esamoms sąlygoms.

Sveikatos politikos formavimui būtinos sutelktos pastangos. Šiuo metu Vyriausybė ne visada pakankamai griežtai reikalauja, kad kitos ministerijos aktyviai dalyvautų sveikatos politikos formavime ir reformoje. Daugelis sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyvų, susijusių su sveikatos priežiūros reforma, nesulaukia kitų ministerijų pagalbos ir pritarimo. Tokios ministerijos kaip Socialinės apsaugos ir darbo, Vidaus reikalų, Valdymo reformų ir savivaldybių, Švietimo ir mokslo bei kitos, žymiai aktyviau turėtų prisidėti prie sveikatos reformos sėkmingesnio vykdymo.

Vykstant reformai, Sveikatos apsaugos ministerija turėtų daugiau užsiimti medicinos darbuotojų užimtumo bei perkvalifikavimo problemomis, paciento teisių gynimo reikalais. Šios ministerijos darbui trūksta viešumo, visuomenė nėra skatinama dalyvauti sveikatos politikos formavime ir reformos vyksme. Apie sveikatos sistemos reformos eigą plačiau turėtų rašyti spauda, daugiau diskutuoti specialistai ir eiliniai žmonės. Reforma daroma ateičiai, todėl įvairiausi pasikeitimai šiandien skaudžiai paveikia žmones. Tam, kad reformos perspektyvą matytų ne tik jos vykdytojai, bet ir medikai bei visuomenė, reikalingos diskusijos ir išsamūs paaiškinimai.

Sveikatos apsaugos ministerija turėtų užtikrinti, kad gyventojų aprūpinimas reikalingais vaistais, vaistų prieinamumas būtų aukščiau už žinybinius interesus, ambicijas, už atskirų kompanijų ar lobistinių grupuočių tikslus. Šiuo metu baigiamas rengti Vaistinių ir prekybos vaistais įstatymas. Jis ir reglamentuos prekybos vaistais tvarką. Tai sudarys galimybę sugriežtinti ir vaistų kokybės kontrolę. Ir Lietuvos medikai, ir farmacininkai, ir visuomenė tikisi, kad bus sukurta aiški vaistų politika ir plėtojama šalies farmacijos pramonė, kurios gaminiai ateityje laisvai konkuruos rinkoje, o žmonės galės įsigyti kur kas pigesnių lietuviškų vaistų. Be to, būtina sutvarkyti vaistų kainas bei farmacinės veiklos licencijavimą.

Sveikatos reforma vyktų kur kas sparčiau, jeigu daugiau dėmesio jai būtų skiriama vietose - apskrityse ir savivaldybėse. Kai kurios savivaldybės ir apskritys jau seniai turi savo specialistus - savivaldybės ir apskrities gydytojus. Naujos sveikatos priežiūros įstaigos jau teikia medicininę pagalbą. Apskričių ir savivaldybių gydytojai, teritorinių ligonių kasų vadovai turėtų glaudžiau bendradarbiauti įgyvendinant sveikatos draudimo ir kitus sveikatos reformą reglamentuojančius įstatymus.

Reikia tikėtis, kad sveikatos apsaugos reforma vyks sparčiau, nes Vyriausybė priėmė nutarimą sveikatos apsaugą pripažinti prioritetine socialine sritimi. Galbūt tai paskatins ir užsienio investuotojus susidomėti šia sritimi, sudarys daugiau galimybių investicijomis sveikatos sistemos reformai paspartinti. Savo ruožtu bus galima stiprinti ir prioritetus medicinoje: pirminę sveikatos priežiūrą, motinos ir vaiko sveikatą, pagal valstybės investicijų programas atnaujinti diagnostinę ir gydomąją aparatūrą.

Parengtas ir pradėtas svarstyti Seime "Lietuvos sveikatos programos" projektas, kuriame numatyti ilgalaikiai sveikatingumo veiklos tikslai, strategija ir valstybinės programos. Programos projekte iki 2010-ųjų metų numatyta 30 proc. sumažinti mirtingumą dėl širdies ir kraujagyslių ligų, piktybinių navikų. Vidutinę gyvenimo trukmę tikimasi prailginti iki 73 metų.

 
IX. TEISĖ IR TEISĖSAUGA

Vienas svarbiausių darbų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo yra teisės sistemos, kuri atitiktų pakitusius socialinius, ekonominius ir politinius šalies poreikius, sukūrimas. 1993 metų pabaigoje Seimas patvirtino Teisės sistemos reformos metmenis su juose įtvirtintomis pagrindinėmis reformos nuostatomis, jos įgyvendinimo būdus bei etapus. 1994 metais Vyriausybė patvirtino reformos įgyvendinimo programą. Kaip ir numatyta, reforma vykdoma etapais, evoliucijos keliu. Dabar viešai ir profesionaliai reikėtų aptarti pasiektus reformos rezultatus bei įvykusius nesklandumus. Turi būti naujai įvertinti kai kurie aspektai, numatyti 1993 metais Seimo patvirtintuose metmenyse. Tačiau ir metmenis koreguojant, pagrindiniai reformos tikslai turi išlikti tie patys: kurti teisinę valstybę, sudaryti teisines prielaidas demokratijos plėtrai, pilietinės visuomenės susiformavimui, Lietuvos Respublikoje užtikrinti tinkamą žmogaus teisių, laisvių ir teisėtų interesų apsaugą.

Per ketverius reformos metus daug kas nuveikta: priimta nemažai naujų įstatymų, įgyvendinančių Konstitucijos nuostatas bei derinančių šalies teisinę sistemą su demokratijos vertybėmis; pertvarkyta teismų sistema, prokuratūra, reformuojamos ir kitos institucijos. Didelę reikšmę šalies teisės sistemos kūrimui turėjo 1995 metais Seimo ratifikuota Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tačiau per keletą reformos metų išryškėjo ir tam tikrų neigiamų tendencijų.

Pirmiausia reikėtų paliesti kai kuriuos su įstatymų leidyba susijusius klausimus. Juo labiau kad per praėjusius metus vyko aktyvus įstatymų leidybos darbas. Nuo 1996 metų rudens Seimas priėmė 394 įstatymus. Devyni iš jų buvo inicijuoti Prezidento.

Naujos kadencijos Seimas priėmė nemažai svarbių įstatymų, reguliuojančių įvairius visuomeninius santykius. Iš jų reikėtų išskirti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą, Kilnojamojo turto įkeitimo, Gyventojų santaupų atkūrimo, Įmonių bankroto, Nacionalinio saugumo pagrindų, Pinigų plovimo prevencijos įstatymą.

Visgi bendra tendencija - keisti galiojančius įstatymus - liko panaši kaip ir ankstesniosios kadencijos Seimo veikloje. Daugumą priimamų įstatymų sudaro įstatymų pakeitimai ir papildymai. Suprantama, kad gyvenimas reikalauja keisti pasenusias ar laiko dvasios neatitinkančias teisės normas, tačiau buvo atvejų, kai Seimas atvirai rodė savo neigiamą požiūrį į ankstesniosios kadencijos Seimo priimtus įstatymus. Tai nepagerina mūsų įstatymų kokybės ir nekeičia visuomenės nihilistinio požiūrio į juos.

Nerimą kelia ir tai, kad šios kadencijos Seimui iki šiol nepateikti procesiniai kodeksai, nėra naujų Darbo, Santuokos ir šeimos kodeksų, nors jiems parengti buvo sudarytos specialios darbo grupės. Užtruko ir parengtų Baudžiamojo ir Civilinio kodeksų priėmimas Seime.

Itin didelė teisinio reguliavimo painiava yra mokesčių srityje. Lietuvos piliečiai šiandien moka apie 18 rūšių mokesčius. Iš jų svarbiausi valstybei yra valstybinio socialinio draudimo įmokos, fizinių asmenų pajamų, pridėtinės vertės ir juridinių asmenų pelno mokesčiai. Būtent šiuos mokesčius nustatantys įstatymai Seimo dažniausiai keičiami. Ši tendencija buvo ryški ir ankstesniosios kadencijos Seimo veikloje. Tokių pakeitimų ir papildymų susikaupė nepaprastai daug. Mokesčių įstatymų labirintuose sunku orientuotis ir finansininkams, ir teisininkams, ir mokesčių mokėtojams. Matyt, atėjo laikas kodifikuoti mokesčių įstatymus. Be to, reikėtų atsisakyti praktikos keisti mokesčius per finansinius metus.

Netolygiai vyksta teisinių institucijų reforma.

Toliausiai pažengė teismų reforma. Jau daugiau kaip dveji metai funkcionuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta teismų sistema: Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, 5 apygardų teismai ir apylinkų teismai. Vis daugėja teisėjų ir šiuo metu visų grandžių teismuose jų dirba apie 500. Mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime teismai užima vis svarbesnę vietą. Ir toliau numatomas teismų vaidmens didėjimas. Antai nuo 1996 metų kardomąją priemonę suėmimą skiria teisėjai. Naujai rengiamame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse teisėjui numatoma suteikti galimybę atlikti tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Artimiausiu metu prie apylinkių teismų turi pradėti veikti hipotekos įstaigos ir atsiras hipotekos teisėjų. Teismų vaidmens didėjimas yra normalus teisinės valstybės požymis. Ir tai negali nedžiuginti.

Pasitaikė ir su teismų sistema, jos kūrimu susijusių problemų.

Pastaruoju metu nemažai diskutuojama, kaip dera teisėjų nepriklausomumas ir atsakomybė. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina teisėjų nepriklausomumo principą, kuris reiškia, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Niekas - nei valstybės institucijos, nei pareigūnai, nei atskiri asmenys negali kištis į teismų veiklą vykdant teisingumą. Tam principui reikia pritarti ir, kiek leidžia Prezidento konstitucinės galios, ginti teismus nuo bet kokio neteisėto poveikio.

Tačiau svarbu yra ne vien teisėjų nepriklausomumas, bet ir teisėjų atsakomybė valstybei, jos piliečiams. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjų nepriklausomumas neatsiejamas nuo jų profesinės, pilietinės atsakomybės. Nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo veiklos garantijų. Teisėjas atsako už tai, kad jo priimtas sprendimas būtų nešališkas ir teisingas. Galima tik pritarti nuostatai dėl teisėjų nepriklausomumo, socialinių garantijų jiems didinimo. Tačiau nepriklausomumu negali būti dangstomi teisėjų piktnaudžiavimai, nekompetencija, aplaidumas, nepagarba ir abejingumas žmogui. Negali būti svarbių arba mažiau svarbių bylų. Visos bylos teisėjui turi būti lygiai reikšmingos.

Bene daugiausia priekaištų iš žmonių teismai sulaukia dėl gana ilgo bylų nagrinėjimo. Suprantama, kad tai iš dalies lemia ir objektyvios priežastys: didelis teisėjų darbo krūvis, procesinių įstatymų netobulumas ir kt. Tačiau blogiausia, kai toks ilgas bylų nagrinėjimas priklauo nuo subjektyvių veiksnių: teisėjo aplaidumo, jo nekompetentingumo ar net tiesioginio jo suinteresuotumo. Toks bylų vilkinimas turi sulaukti griežto tiek Teisingumo ministerijos, tiek Teisėjų tarybos, tiek Teisėjų garbės teismo įvertinimo. Teisingumo ministerija turi geriau reguliuoti šį procesą, atsižvelgdama ir į apylinkių teismų interesus, o ruošdama įstatymų pataisas, labiau turėtų atsižvelgti ir į teisėjų pasiūlymus. Kitą pusę vertus - ir patys teisėjai daugiau turėtų rodyti iniciatyvos įstatymų rengimo procese.

Kita gana svarbi su teismų reforma susijusi problema - tai teisėjų profesinio tobulinimo sistemos kūrimas ir efektyvus jos funkcionavimas. Neabejojama, kad daugelis teisėjų yra pakankamai kvalifikuoti, turintys nemažai teisinio darbo patirties. Tačiau didelė įstatymų kaita, naujų apylinkės teismo teisėjų, kartais net neturinčių darbo teisme patirties, paskyrimas verčia galvoti apie teisėjų profesinį tobulinimą.

Ypatingą rūpestį dėl teisėjų kvalifikacijos kėlimo, kaip jau minėta, kelia ir tai, kad šiuo metu teisėjų korpusas pasipildė asmenimis, neturinčiais teisminio darbo patirties. 1996 metais Prezidento teikimu Seimas priėmė Teismų įstatymo pataisas, pagal kurias buvo numatyta, kad asmuo, prieš tapdamas apylinkės teismo teisėju, turi metus laiko atlikti praktiką teismuose. Tai iš dalies būtų padėję spręsti naujai skiriamų apylinkių teismų teisėjų kvalifikacijos problemas. Jau praėjo daugiau negu metai, kai ši pataisa galioja, tačiau ji nėra realizuojama. Kiek yra žinoma, šiuo metu teismuose nėra nė vieno kandidato į teisėjus, atliekančio praktiką. Reikia tikėtis, kad Teisingumo ministerija atsižvelgs į šią pastabą ir galų gale užtikrins šio įstatymo nuostatų įgyvendinimą.

Neseniai įsteigtas Lietuvos teisėjų mokymo centras, Teisingumo ministerijoje įkurtas naujas Teisėjų profesinio rengimo ir ugdymo departamentas. Šie padaliniai turėtų kuo greičiau pereiti prie konkrečių veiksmų ir organizuoti teisėjų profesinį tobulinimą.

Manoma, kad reikėtų peržiūrėti Teismų įstatymo nuostatas, kuriose kalbama apie reikalavimus asmenims, norintiems būti aukštesnių pakopų teismų, t.y. Aukščiausiojo, Apeliacinio, apygardų teismų teisėjais.

Reikėtų pagalvoti ir apie didesnę teisėjų specializaciją. Antai visų pakopų teismuose, išskyrus apylinkių teismus, yra savarankiški Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyriai. Apylinkių teismuose tas pats teisėjas nagrinėja ir civilines, ir baudžiamąsias bylas. Ar tai normalu? Didesnė teisėjų specializacija turėtų būti teismų Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyriuose. Gal atėjo laikas pagalvoti ir apie specializuotų teismų tam tikrų kategorijų byloms, pvz., kylančioms iš administracinių teisių santykių, steigimą.

Ir toliau daugelio žmonių nepasitenkinimą kelia teismo antstolių veikla. Juk teisingumo vykdymas apima ne tik teismo sprendimų priėmimą, bet ir jų vykdymą.

Valstybės, jos piliečių interesų apsauga labai priklauso nuo to, kaip vykdomi teismų sprendimai. Tačiau šis procesas vyksta blogai. Reikia tikėti, kad Teisingumo ministerija imsis konkrečių veiksmų padėčiai pagerinti. Nors jau beveik daugiau kaip 2,5 metų galioja Teismų įstatymas, prie apygardų teismų nėra įsteigta Teisingumo ministerijai pavaldžios teismo antstolių revizorių grupės, nors Teismų įstatyme tai yra numatyta.

Reformuojant šalies teisės sistemą pertvarkomos ir teisėsaugos institucijos. Nuo to, kokie bus padėti teisėsaugos institucijų darbo organizavimo pamatai, priklausys ne tik atskirų institucijų veiklos rezultatai, bet ir viso nusikaltėlių baudžiamojo persekiojimo sėkmė.

Teikia vilčių pozityvūs poslinkiai prokuratūros darbo organizavime ir dalykinėje veikloje. Jaučiamas baudžiamojo persekiojimo suaktyvėjimas, pagerėjo baudžiamųjų bylų iškėlimo pagrįstumo ir tyrimo kontrolė, tardymo darbas tapo rezultatyvesnis, daugiau bylų perduodama teismams. Pastebimai suaktyvėjo finansinių ir kitų sudėtingų bylų tyrimas, aktyviau dirbama išaiškinant ir tiriant korupcijos faktus. Tačiau tam, kad prokuratūros veikla būtų adekvati besiklostančiai kriminogeninei situacijai, būtina dar aktyviau vykdyti baudžiamojo persekiojimo funkciją. Nuo prokuratūros veiklos labai priklauso ikiteisminio tyrimo kokybė, baudžiamųjų bylų ištyrimo sparta bei bausmės neišvengiamumo principo realizavimas.

Iki 1997 metų pertvarkymai beveik nepalietė Vidaus reikalų ministerijos bei jos reguliavimo sferoje esančių tarnybų.

Tik praėjusiais metais ši ministerija pradėta pertvarkyti į strateginio vadovavimo instituciją su aiškiai atskirtomis valdymo funkcijomis tarp ministerijos centrinio aparato ir jos valdymo sferai priskirtų struktūrinių padalinių. Didinamas Policijos departamento savarankiškumas.

Policiją siūlyta pertvarkyti dar 1996 metais, tačiau tuometinis Seimas Prezidento pasiūlytas Policijos įstatymo pataisas atmetė.

Šiais metais, nors ir pavėluotai, pradėta vykdyti policijos reforma. Vidaus reikalų ministerijoje įsteigtas Policijos reformos ir tyrimų centras, Vyriausybė 1997 metų pabaigoje patvirtino Lietuvos policijos reformos metmenis.

Juose numatytiems pertvarkymams negalima nepritarti: Lietuvos policija turi atitikti demokratinių Europos šalių reikalavimus, tapti autonomiškai valdoma sistema, turėti savarankišką finansavimą ir atsiskaityti už savo veiklą ne tik Vidaus reikalų ministerijai, bet ir vietos savivaldos institucijoms bei gyventojams. Policija turi glaudžiau bendradarbiauti su gyventojais, būti socialinius-teisinius konfliktus sprendžianti tarnyba. Prioritetine policijos veiklos kryptimi turi tapti teisės pažeidimų prevencija. Taigi reikia esminės policijos reformos, kuri iš pagrindų pakeistų jos organizaciją ir valdymą, veiklos metodus, santykius su kitomis teisėsaugos sistemos dalimis, taip pat vaidmenį visuomenėje. Todėl būtina parengti ir priimti naują Policijos įstatymą.

Be abejo, policija yra Lietuvos teisėsaugos sistemos dalis, todėl jos reformos eigai ir rezultatams įtakos turės visos teisinės sistemos reformos eiga.

Teisinės sistemos reforma, nors ir vykdoma intensyviai, dar neturi teigiamo poveikio kriminogeninei situacijai. Šalies gyventojų saugumas nėra pakankamai užtikrintas, nusikalstamumas ir toliau išlieka viena iš didžiausių šalies problemų, keliančių grėsmę valstybės stabilumui bei nuosekliai raidai.

Ekonominiai ir socialiniai šalies sunkumai, sumažėjusi gamyba ir užimtumo problemos yra labiausiai nusikalstamumo augimą skatinančios priežastys. Kol nepagerės šalies ekonominė situacija, kol nepakils gyvenimo lygis, kol nebus efektyviai išspręstos socialinės šalies gyventojų problemos, tol kriminogeninės situacijos stabilizavimo tikėtis sunku.

Nusikalstamumas per pastaruosius metus nuolat augo. Nuo 1990 iki 1997 metų registruotų nusikaltimų skaičius padidėjo beveik dvigubai, o vien tik per 1997 metus - 11,4 procento. 1990 metais 10 tūkstančių gyventojų teko 99 nusikaltimai, o 1997 - 204,5 nusikaltimų. Išaiškinama mažiau nei pusė visų užregistruotų nusikaltimų (1997m. -42,8 proc.), o tai reiškia, kad daugumai nusikaltusiųjų bausmės pavyksta išvengti.

Be to, nusikalstamumas per pastaruosius metus tapo labiau organizuotas, pavojingesnis (1997 m. sunkūs nusikaltimai sudarė 28 procentus visų nusikaltimų), ir kas ypač kelia nerimą - "jaunesnis". Nepilnamečiai padaro apie penktadalį visų išaiškintų nusikaltimų. Dažniausiai jie vagiliauja, plėšia. Ši statistika rodo labai pavojingą tendenciją ir primena, kad augančiai kartai reikia skirti ypatingą dėmesį.

Negalima teigti, kad 1997 metais vaikais ir jaunimu nebuvo rūpinamasi: kovo mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinei programai ir sudarė šios programos vykdymo komisiją; rugsėjo mėnesį sudaryta komisija Nacionalinei kovos su vaikų prievarta ir komerciniu išnaudojimu programai parengti (iki 1998 m. birželio 1 d.).

Būtina užtikrinti šių programų parengimą ir tinkamą įgyvendinimą. Galima teigti, kad pastangos išspręsti teisines, moralines bei materialines vaikų ir paauglių problemas, minėtų programų parengimas ir įgyvendinimas sudarys prielaidas vaikų ir paauglių nusikalstamumui mažėti ir tuo padės ateityje normalizuoti bendrą kriminogeninę situaciją.

Tam tikslui bendrai turi dirbti ne tik tiesiogiai teisės pažeidimų prevencija besirūpinančios tarnybos, bet ir mokymo įstaigos, visuomeninės organizacijos. Pirmieji konkretūs žingsniai šia linkme jau žengti: tarp Vidaus reikalų ministerijos ir Švietimo ir mokslo ministerijos pasirašytas atitinkamas susitarimas.

Apskritai teisės pažeidimų prevencijai mūsų šalyje būtina skirti daugiau dėmesio.

1997 metais priimta keletas prevenciniu požiūriu svarbių įstatymų: visų pirma tai Organizuoto nusikalstamumo užkardymo bei Pinigų plovimo prevencijos įstatymai. Jie kartu su kitais teisės aktais sudaro palankias teisines ir organizacines sąlygas nusikalstamumui kontroliuoti. Tačiau be šių specializuotų įstatymų kuo greičiau būtina parengti ir priimti Nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevencijos įstatymą.

Svarbus žingsnis, stiprinant prevenciją, yra Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro įsteigimas. Jo darbe dalyvauja ir Respublikos Prezidento atstovas. Vienas svarbiausių šio centro uždavinių - nusikalstamumo prevencijos priemonių, kurios užtikrintų visuomenės saugumą, rengimas ir jų įgyvendinimo organizavimas.

Tačiau be pačios visuomenės dalyvavimo, be žmonių pagalbos vien tik teisėsaugos institucijų pastangomis kriminogeninės situacijos pagerėjimo tikėtis sunku. Todėl policija, Prevencijos centras turi ieškoti būdų, kaip pagerinti piliečių bendradarbiavimą su tvarkos sergėtojais. Pirmiausia būtina, kad visuomenė pasitikėtų teisėsaugos institucijomis ir policija, reikalingas tarpusavio supratimas, pagarba. Deja, kol kas šio pasitikėjimo labai stokojama.

Teisėsaugos institucijos ne visada tenkina piliečių lūkesčius, nors kiekvienais metais nemaža valstybės biudžeto dalis (apie 15 proc. kasmet) tenka visuomenės saugumo problemoms spręsti.

Teisėsaugos institucijoms nepavyksta atskleisti ir kai kurių didelį atgarsį visuomenėje sukėlusių, pavojingų nusikaltimų. Iki šiol lieka neišaiškinti visuomenę sukrėtę nužudymai, sprogdinimai, ilgai nesurandama besislapstančių sunkiais nusikaltimais įtariamų asmenų.

Ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad kai kurie teisėsaugos institucijų pareigūnai tirdami nusikaltimus pažeidžia žmogaus teises, naudoja neteisėtas poveikio priemones, būdus ir metodus. Teisingumas negali būti pasiektas neteisėtomis priemonėmis. Pareigūnai, naudojantys tokias priemones, turi būti kuo griežčiausiai baudžiami.

Nėra tobulas ir pats baudžiamasis procesas: laikas tarp nusikaltimo ir bausmės pernelyg ilgas; procesas brangus, jame daug formalizmo. Taikant kai kurias asmens laisvę varžančias kardomąsias priemones iškyla pavojus pažeisti žmogaus teises. Todėl tokių griežtų kardomųjų priemonių kaip suėmimas taikymas turėtų būti labai apgalvotas, pagrįstas ir neišvengiamai reikalingas tiesai byloje nustatyti. Deja, kai kurie pasitaikantys atvejai leidžia daryti išvadą, kad kardomasis kalinimas ne visada yra būtinas. Ypatingą susirūpinimą kelia tai, kad suimti asmenys iki teismo laikomi labai ilgai - pusę metų ir daugiau, suėmimo metu procesiniai veiksmai su jais atliekami epizodiškai, motyvuojama revizijų, ekspertizių darymu ir kt. Žinoma, konkrečios kardomosios priemonės kaltinamajam parinkimas - tai tardytojo, prokuroro ir teisėjo prerogatyva, tačiau žmogaus laisvei apriboti turi būti svarbios priežastys; negalima žmogaus bausti be teismo nuosprendžio.

Daugiau dėmesio kardomosioms priemonėms teks skirti ir dėl 1997 metais priimto Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo. Piliečiai, nukentėję nuo neteisėtų kvotos, tardymo, prokuratūros ar teismo veiksmų, nuo 1998 metų turi teisę į jiems padarytos žalos atlyginimą. Tikiuosi, kad šis įstatymas paskatins atitinkamus pareigūnus atsakingiau žiūrėti į žmogaus teises ir laisves ribojančių procesinių priemonių taikymą, skatins ieškoti optimalesnių (bet teisėtų) tiesos byloje nustatymo būdų.

Rūpinantis kaltinamojo teisėmis nereikėtų pamiršti ir nukentėjusiojo teisių. Nuo nusikaltimo nukentėjęs žmogus negali būti paliekamas vienas su savo problemomis. Ypač svarbu užtikrinti nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų saugumą, apsaugoti juos nuo galimo nusikalstamo poveikio ir tuo užtikrinti objektyvios tiesos byloje nustatymą. Tam tikslui 1996 metais priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo galimybės išnaudojamos nepakankamai.

Labai svarbi šalies vidaus politikos dalis yra baudžiamoji politika. Deja, tenka pripažinti, kad mūsų šalies baudžiamoji politika ne visada buvo vykdoma tinkama linkme. Nusikalstamumo augimo problemą bandoma spręsti griežtinant bausmes ir kriminalizuojant veikas. Tačiau pasaulio valstybių patirtis rodo, kad bausmių griežtinimas kriminogeninės situacijos nepagerins. Tradicinės kriminalinės justicijos priemonės - sulaikymas, kaltinimas, nuteisimas, bausmė ir nusikaltėlių izoliavimas - turi tik ribotą poveikį nusikalstamumo kontrolei. Be šių priemonių daugelio šalių nusikalstamumo kontrolės politika vis daugiau orientuojama į socialines, ekonomines ir kitokias nusikalstamumo prevencijos bei kontrolės priemones, o ypač - į nusikaltusių asmenų resocializaciją. Dabar gi, tenka pripažinti, kriminalinėmis bausmėmis, ypač laisvės atėmimu, siekiama ne nusikaltusio asmens pataisymo, bet izoliavimo, įbauginimo. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos neatitinka tarptautinių reikalavimų, nuteistiesiems nesudaromos sąlygos dirbti, įgyti profesiją, ir todėl ši bausmė nuteistuosius asmenis veikia tik neigiamai. Be to, laisvės atėmimo bausmės vykdymas yra brangus, o atsižvelgus į tą aplinkybę, kad nemažai atlikusių šią bausmę asmenų patekę į laisvę vėl nusikalsta, reikėtų susimąstyti, ar nebūtų tikslinga išplėsti kitų bausmių taikymo galimybes. Šią baudžiamosios politikos klaidą reikia taisyti, o ir teismai turėtų geriau išnaudoti baudžiamojo įstatymo sankcijose jiems suteiktas alternatyvas.

Reikia manyti, kad viena iš pagrindinių teisėsaugos institucijų nesėkmingos veiklos priežasčių - tarpusavio sąveikos, koordinacijos stoka. Be sąveikos ir bendradarbiavimo efektyviai kovoti su nusikalstamumu neįmanoma.

Būtent ekonominiai nusikaltimai (finansiniai ir ūkiniai), organizuotas nusikalstamumas ir korupcija reikalauja didžiausio teisėsaugos institucijų jėgų susitelkimo. Šios nusikaltimų rūšys visuomenės saugumui kelia labai didelį pavojų, stabdo šalies ekonominį augimą.

1997 metais toliau buvo tiriamos bankinės bylos, bandoma sugrąžinti kuo daugiau iššvaistyto turto, patraukti atsakomybėn kaltus asmenis. Deja, bankinių bylų tyrimo tempai kol kas mūsų tenkinti negali. Per mažai surandama ir iššvaistyto turto.

1997 metais suaktyvėjo kova su mokesčių įstatymų pažeidimais. Aktyviau išaiškinami mokesčių slėpimo atvejai įmonėse, pagerėjo mokesčių administravimas. Pavyko pagerinti atitinkamų vidaus reikalų tarnybų ir mokesčių inspekcijos darbo koordinavimą. Daug tikimasi iš 1997 metais prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigto Mokesčių policijos departamento.

Valstybė visomis teisinėmis, administracinėmis bei organizacinėmis priemonėmis turi užkirsti kelią mokesčių nemokėjimui, dėl kurio konkurencinėje kovoje kenčia sąžiningai dirbantys ūkio subjektai. Dėl panašaus pobūdžio nusikaltimų susidaro palankios sąlygos šešėlinei ekonomikai klestėti.

Didelę ekonominę žalą valstybei daro ir blogai saugomos valstybės sienos. Iki šiol plūsta kontrabanda, nelegalūs migrantai, netrukdomi patenka ir išvyksta nusikaltėliai, vogtos transporto priemonės.

1997 metais pasistūmėjo sienos demarkavimo darbai. Lietuvos-Latvijos pasienyje redemarkuota 295 km. valstybės sienos (šiuos darbus Lietuva savo atsakomybės ruože užbaigė) Lietuvos-Baltarusijos pasienyje įrengti 182 km. pasienio juostos su pasienio stulpais (numatoma darbų pabaiga -1999 m.). Rengiamasi demarkuoti Lietuvos-Rusijos sieną.

Rūpinantis valstybės sienų apsauga negalima pamiršti ir sienos pralaidumo aspektų. Lietuva turi išlikti patrauklia tranzito šalimi su greitomis pasienio procedūromis. Pasienyje neturi būti kilometrinių eilių, pasienio kontrolės ir muitinės procedūros savo sparta ir efektyvumu neturi nusileisti Europos šalims. Vyriausybės uždavinys - suderinti maksimalų sienos pralaidumą ir efektyvią šalies ekonominių interesų apsaugą.

Atsakomybė saugant valstybės sienas tenka Pasienio policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos. Ekonominė valstybės apsauga labai priklauso nuo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos. Per praėjusius metus šios institucijos nemažai nuveikė tobulindamos savo veiklą, gerindamos organizacinę struktūrą.

Patvirtinta nauja pasienio policijos struktūra. Pasienio policijos departamento centrinis aparatas sumažintas 40 proc., pagrindinės pajėgos sukoncentruotos Lietuvos - Baltarusijos ir Lietuvos - Lenkijos pasienyje. Sugriežtinti reikalavimai skiriant atsakingus pareigūnus.

Stiprinamas sienų apsaugos techninis aprūpinimas: pasirašytas kontraktas valstybės sienos kontrolės informacijos sistemai įrengti. Ši sistema sujungs į vieningą informacinį tinklą departamentą, rinktines ir užkardas.

Pagerino savo veiklos rezultatus ir Muitinės departamentas. Per 1997 metus surinkta 36,3 proc. daugiau mokesčių nei per 1996 -uosius. Daug dėmesio skiriama informacinei sistemai kurti: ruošiamasi įdiegti muitinės deklaracijų apdorojimo ir kompiuterinę tranzito kontrolės sistemą.

Tačiau kokia tobula technika bebūtų, ji taps bevertė patekusi į nesąžiningų pareigūnų rankas.

Pareigūnų nesąžiningumas, korupcija - didžiausia pasienyje dirbančių tarnybų problema. Tai dar 1996 metais parodė Valstybės saugumo departamento akcijos pasienyje. 1997 metais buvo išaiškinti didžiuliai piktnaudžiavimai, keletą metų vykdyti Marijampolės muitinės Sudargo pasienio poste. Naujoji Pasienio policijos departamento ir Muitinės departamento vadovybė skiria daug pastangų šių tarnybų gretoms švarininti. Reiklios atestacijos, padidinta kontrolė leido atsikratyti susikompromitavusių pareigūnų. Ateityje šis darbas turėtų būti dar aktyvesnis.

Apskritai pareigūnų nesąžiningumas nėra vien tik pasienyje dirbančių tarnybų problema. Nesąžiningų pareigūnų pasitaiko ir kitose valstybės bei savivaldos institucijose. Todėl kiekvienos Vyriausybės, kiekvienos valdžios pareiga užtikrinti, kad valstybės ar savivaldybės tarnyba nebūtų naudojama savanaudiškais tikslais, kad visuomenė būtų apsaugota nuo žalos, kurią daro jai tarnauti paskirti pareigūnai.

1997 metais buvo stiprinama teisinė bazė kovai su korupcija. Priimti keli antikorupciniai įstatymai: Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje, Politinių kompanijų finansavimo, Lobistinės veiklos ir kt.

Kova su korupcija turi suaktyvėti. Maži užfiksuotų ir išaiškintų korupcinių nusikaltimų skaičiai neparodo realios situacijos, o tik menką atitinkamų teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumą. Teisėsaugos institucijos turi skirti daugiau dėmesio ir išradingumo išaiškindamos pareigūnų nesąžiningumą. Neblogų veiklos rezultatų išaiškinant korumpuotus pareigūnus pasienyje ir kitose tarnybose pasiekė Valstybės saugumo departamentas, suaktyvėjo prokuratūros darbas, daug tikimasi iš naujai įsteigtos Specialiųjų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos. Ateityje vertėtų parengti ilgalaikę kovos su korupcija programą.

Efektyviai kovoti su korupcija pavyks tik padedant visuomenei. Kovos su korupcija sėkmė labai priklauso ir nuo piliečių požiūrio į šį reiškinį. Žmonės kol kas per mažai suvokia, kas yra korupcija ir kokią žalą ji daro, todėl būtina skirti daugiau dėmesio visuomenės teisiniam švietimui. Piliečiai neturėtų taikstytis su pareigūnų piktnaudžiavimais, apie jų nesąžiningumą informuoti atitinkamas institucijas.

Pagerinus kovą su korupcija bei ekonominiais nusikaltimais, tuo pačiu būtų suduotas stiprus smūgis organizuotam nusikalstamumui, pakirstos šio pavojingo reiškinio šaknys.

Sveikintinas Vyriausybės ryžtas sutramdyti gaujas, išnaikinti reketą. Teisinės prielaidos tam yra: priimtas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo, Operatyvinės veiklos įstatymas. Teisėsaugos institucijos turėtų aktyviau išnaudoti šių ir kitų įstatymų teikiamas galimybes.

1997 metais aktyviau dirbo Valstybės saugumo departamentas. Atskleistas ne vienas įstatymų pažeidimas privatizuojant valstybės turtą, išaiškinant valstybės pareigūnų ir tarnautojų korupcijos faktus, nustatyta stambios kontrabandos atvejų, daug nuveikta organizuojant strateginių objektų bei valstybės paslapčių apsaugą. Valstybės saugumo departamentas daugiau dėmesio turėtų skirti užsienio šalių specialiųjų tarnybų veiklos tyrimui, taip pat vidaus bei išorės grėsmių nustatymui ir jų neutralizavimui.

Išskirtinis dėmesys turi būti skiriamas teisėsaugos institucijų pareigūnų atrankai ir profesiniam parengimui, teisinės sąmonės formavimui. Apskritai reikėtų pabrėžti mokslo įtaką teisinės sistemos reformai, kadangi teisės mokslas yra svarbi šios reformos dalis, jos teorinis pagrindas. Nuo teisės mokslo lygio labai priklauso visos reformos sėkmė.

Per pastaruosius metus suaktyvėjo teisės mokslininkų kūrybinė veikla: gausu aktualius teisės klausimus gvildenančių straipsnių spaudoje, padaugėjo monografijų, išleista naujų atskirų teisės šakų vadovėlių. Aukštosios mokyklos ruošia naujus teisės specialistų rengimo planus. Ypatingas nuopelnas teisininkų rengimo srityje tenka Vilniaus universitetui. 1997 metais ir Teisės akademijoje pradėtas mokymas pagal dvi naujas mokymo programas.

Ir toliau aktuali problema lieka neadekvatus atlyginimas už mokslininko darbą. Dažnai aukštos kvalifikacijos dėstytojas, ruošiantis būsimus prokurorus, teisėjus, tardytojus, advokatus uždirba nepalyginamai mažiau negu dažnas minėtų profesijų atstovas. Būtina suprasti, kad investicija į mokslą, tai investicija į mūsų valstybės ateitį - mūsų šaliai reikalingi gerai parengti, išmanantys teisės ir valdymo reikalus, gerbiantys demokratinės visuomenės vertybes specialistai.

 
X. ŠVIETIMAS, MOKSLAS IR AUKŠTASIS MOKSLAS. KULTŪRA

1997 metais buvo švenčiamas Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejus, apžvelgta ir įvertinta Lietuvos mokyklos padėtis ir švietimo reformos perspektyvos, daugiausia dėmesio skiriant asmenybės ugdymui. Parengtos reformuotos mokyklos programos, reformos tikslus ir uždavinius realizuojantys nauji originalūs vadovėliai bei mokymo priemonės. Atliekama mokyklų kompiuterizacija, nors kompiuterių vis dar nepakanka. Moksleiviams buvo sudarytos geresnės galimybės pasirinkti, kur geriau mokytis, nes daugėja gimnazijų, o jose moksleiviai kur kas geriau parengiami ateičiai. Pedagogai ir toliau atestuojami, o tai skatina kelti kvalifikaciją.

Nuo 1997/98 mokslo metų jau šešerius metus (nuo pirmos iki šeštos klasės) moksleiviai rengiami pagal naujas mokymo programas. Seime pagaliau priimtas Profesinio mokymo įstatymas. Džiugu, kad, nežiūrint visų sunkumų, duris atveria naujos mokyklos. Ypač džiugina trečiosios vidurinės mokyklos Šalčininkuose atidarymas. Simboliška, kad skambiu Lietuvos tūkstantmečio vardu pavadintoje mokykloje šiemetiniai pirmokai brandos atestatą gaus kaip tik jubiliejiniais - 2009 metais. Modernus šios mokyklos pastatas - tai ateinančio, naujojo XXI amžiaus ženklas.

1997 metai - tai jubiliejinė pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukaktis. Norint priminti dvasines vertybes ir tautiškumo ugdymo istoriją, Prezidento iniciatyva išleistas Martyno Mažvydo "Katekizmas" ir kiekvienam abiturientui padovanota po šios knygos egzempliorių, tikintis, kad bendražmogškosios vertybės, didžiojo reformatoriaus skleistos prieš šimtus metų, ir dabar mūsų jaunimui padės atsilaikyti prieš masinės kultūros siūlomus surogatus.

Dvasinei kultūrai atgaivos suteikė ir pirmoji po Nepriklausomybės atkūrimo respublikinė moksleivių dainų šventė. Skambi daina ir puikūs šokiai tapo šviesos orientyru tūkstančiams moksleivių ir jų mokytojų.

Kaip ir kiekvienais metais, 1997-aisiais apdovanoti tarptautinių moksleivių olimpiadų ir konkursų nugalėtojai bei jų mokytojai. Džiugina išplitusi jų geografija, rodanti mokymo kokybės augimą ne tik sostinėje, bet ir visoje šalyje. Šis jaunimas - XXI amžiaus būsimos Lietuvos inteligentijos branduolys.

Tačiau švietimo sistemoje lieka nemažai spręstinų problemų.

Po 1991 metais Seime priimto Švietimo įstatymo švietimo reformos teiginiai įstatymiškai taip ir nepatvirtinti. Dėl švietimo reformos įstatymiško neįteisinimo neretai, siūlant keisti tam tikras reformos nuostatas, kyla įtampa. Tie siūlymai dažnai politizuojami. Ypač tai akivaizdu Rytų Lietuvoje, todėl tenka įsikišti apskritims.

Trūksta vientisos švietimo sistemos sampratos - tebesireiškia siauri žinybiniai interesai. Akivaizdus funkcijų nepasidalijimas tarp Švietimo ir mokslo ministerijos, kitų ministerijų, apskričių bei savivaldybių.

Privalu mokymo kokybę gerinti visose mokyklose, ypač mažose. Svarbu yra tai, kad Lietuvoje išduotus atestatus pripažintų kitose Europos šalyse, t.y. jie turi atitikti pasaulinius standartus. Gerai, kad moksleivis gali rinktis įvairius mokymosi lygius, bet ši sistema yra labai paini ir dažnai nesuderinta su stojimo į aukštąsias mokyklas reikalavimais. Sukurtas bendras egzaminų centras, tačiau reikalavimai brandos atestato egzaminams vos ne kiekvienais metais kaitaliojami.

Kartais reforma vykdoma nepasirengus: pavyzdžiui, vienais metais anksčiau imama mokyti užsienio kalbos (pradedama jau ketvirtoje klasėje), nors apskritai trūksta daugiau kaip 500 užsienio kalbų mokytojų.

Mokytojų atlyginimas keliamas, bet jis tebėra per menkas. Be to, pasitaiko atvejų, kai dėl biurokratinio aplaidumo net jis išmokamas pavėluotai.

Statomos naujos mokyklos, tačiau kai kuriuose miestuose, ypač sostinėje Vilniuje, mokyklos yra perpildytos. Lankantis Vilniaus 64-ojoje vidurinėje mokykloje, kur mokosi apie 2200 moksleivių, kyla klausimas, ar tokiame "kombinate" galima sudaryti nors minimalias sąlygas tiek moksleiviams, tiek ir mokytojams? Aišku, ne! Todėl inicijuotas pasiūlymas, kad Lietuvos biudžete būtų numatyta lėšų atnaujinti Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone pradėtos mokyklos statybą. Tenka konstatuoti, kad trūksta lėšų mokyklų remontui, per mažai dėmesio švietimo problemoms skiria savivaldybės.

Viena pagrindinių šalies problemų yra ta, kad daug mokyklinio amžiaus vaikų nebelanko mokyklų. Šis faktas yra žinomas, bet tikslios tokių vaikų apskaitos nėra. Daug yra socialiai remtinų moksleivių (daugėja vaikų iš asocialių šeimų), todėl jie turi būti remiami tiesiogiai mokykloje: daugiau skiriama lėšų nemokamam maitinimui, vėl atgaivinama užklasinė veikla (sporto mokyklos, moksleivių namai, būreliai ir kt.).

Galima pasidžiaugti, kad vėl auga aukštojo mokslo prestižas: didėja stojimo į aukštąsias mokyklas konkursai. Atsižvelgus į šalies poreikius, aukštosiose mokyklose įkuriamos naujos specialybės, naujos programos ir kursai. Dauguma Lietuvos aukštųjų mokyklų tapo universitetais. Jie gerina mokymo kokybę ir sistemiškumą. 1997 metais Šiauliuose esančios aukštosios mokyklos ir fakultetų pagrindu įkurtas Šiaulių universitetas.

Lietuvoje yra 30 valstybinių institutų, kurie savo tyrimų tematiką siekia geriau suderinti su šalies poreikiais. Ir mokslo institutai, ir universitetai vis daugiau nagrinėja įvairių tarptautinių programų, studijoms ir tyrimams stengiasi gauti įvairių šalių finansavimą. 1997 metais, kad geriau būtų reformuota institutų sistema, preliminariai įvertinti valstybiniai mokslo institutai. Be to, vertintojai negali užmiršti pagrindinio reformos tikslo: moksliniai tyrimai turi būti efektyvesni ir duoti naudos Lietuvai bei pasauliniam mokslui. Akivaizdu, kad dabar aukštųjų mokyklų ir valstybinių institutų sąveika nėra pakankamai gera. Nors tarp kai kurių universitetų ir institutų pasirašytos bendradarbiavimo sutartys ir ši orientacija yra perspektyvi, mokslo "reformatoriai" vis dar siūlo mechaniško institutų įjungimo į aukštąsias mokyklas projektus.

1997 metais Švietimo ir mokslo ministerija pagaliau aprobavo Lietuvos mokslo tarybos parengtas Lietuvos mokslo ir studijų plėtotės strategines nuostatas, tačiau mokslo plėtojimo strategijai skiriamas per menkas dėmesys: vis dar neaiškūs liko prioritetų, valdymo principų (centralizacijos ir autonomiškumo santykio), fundamentaliojo ir taikomojo mokslo santykio, efektyvaus mokslo laimėjimų taikymo klausimai, per menkai mokslo ekspertų patarimais remiamasi valstybės valdyme.

Dubliuojamas Lietuvos mokslo tarybos ir Mokslų akademijos kaip valstybinių ekspertų vaidmuo. Per mažai lėšų skiriama aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų materialinei bazei stiprinti.

Dėl menko mokslininkų darbo apmokėjimo mažai jaunimo renkasi mokslą. Nėra tiksliai nustatytas specialistų rengimo poreikis. Nors aukštųjų mokyklų finansavimas yra aiškiai per menkas, tačiau kiekvienas universitetas stengiasi plėsti rengiamų specialybių skaičių, nors ir neturėdamas tam pakankamai geros mokymo bazės ir kvalifikuotų dėstytojų. Rektorių konferencija tam skiria aiškiai per mažai dėmesio. Kontroversiškas išlieka mokamo mokslo klausimų sprendimas.

Nėra apsispręsta dėl aukštesniųjų mokyklų ir neuniversitetinio aukštojo mokslo. Gerą mokymo bazę turinčios aukštesniosios mokyklos galėtų glaudžiau bendradarbiauti su atitinkamo profilio aukštosiomis mokyklomis, kad pagerintų mokymo kokybę ir užtikrintų neuniversitetinio aukštojo mokslo keliamus reikalavimus.

Kas gi darytina? Būtina keisti Švietimo ir mokslo ministerijos veiklos kryptį - iš lėšų skirstytojos į strategijos kūrėjos. Tik 1997 m. gruodžio 31 d. Vyriausybė prie Švietimo ir mokslo ministerijos nutarė įkurti Mokslo ir studijų departamentą. Svarbu Lietuvos švietimą ir mokslą integruoti į pasaulines ir europines struktūras. Iš esmės keistina studentų kreditavimo sistema. Ar tai normalu, kad dėl nepalankių kreditavimo sąlygų jaunimas nesiryžta imti kreditų ir 1997 metais taip ir nebuvo išnaudota biudžete numatyta kreditų suma.

Šiemet ir toliau stiprėjo visų krypčių kultūra: literatūra bei menas, šalies gyvenimą sujudino žymiausi talentai. Tapome daugybės kultūrinių iniciatyvų, sumanymų liudytojais. Neįmanoma išvardyti svarbiausių kūrinių ir menininkų, kuriais pagrįstai didžiuojamės. Tai rodo, kokia spalvinga meno reiškinių panorama, giluminės kultūros reiškinių sąsajos su šiandieniniais meniniais ieškojimais bei atradimais. Tai džiugina šalies visuomenę ir teikia gražių bei optimistiškų vilčių ateičiai. Žinoma, negalima nepastebėti ir menkaverčių faktų bei tendencijų. Savo kultūra tampame atviresni Europai ir pasauliui. Puiku, jog svetingai sugebame atverti duris didžiausioms pasaulio garsenybėms - dirigentams, dainininkams, teatralams, kitiems menininkams. Menas, kultūra - pastoviausia ir tikriausia vertybė, kuria galime būti įdomūs savo Tėvynėje ir už jos sienų. Šalį, nacionalinį meną garsina žymiausi menininkai. Nėra galimybės išvardyti gausaus ryškiausių talentų žvaigždyno, tapusio ypatingu mūsų pasididžiavimu. Džiugu, kad kartu su gausiais užsienio bičiuliais gražiai užbaigta minėti į UNESCO kalendorių įrašyta Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukaktis. Neseniai mūsų šalį pasiekė džiugi žinia - poetas Justinas Marcinkevičius apdovanotas prestižine Johano Gotfrydo Herderio premija. Meno, kultūros unikalumas vis giliau leidžia susipažinti ir su pasaulio kultūros lobiais.

Tačiau negalima nutylėti ir esminių neigiamybių. Vis dar tenka abejoti, ar besikeičiančios vyriausybės savo pastangas dėl kultūros skyrė nuosekliai programai įgyvendinti. Tokios kultūros politikos, valstybės atsakomybės kultūrai pasigendama ir dabartinės Vyriausybės veikloje. Kultūros įstatymų priėmimas kol kas dar netapo Seimo prioritetu, dėmesio jiems aiškiai stokojama, todėl šią sferą reglamentuojančių teisės aktų dar labai trūksta. Reikia tikėtis, kad bus priimta tokių teisės aktų, kuriems nebus būdingas valstybės kišimasis į daugelį kultūros ir meno sričių ir kurie stiprins kūrybos, menininko, kultūros žmogaus teisinę apsaugą, jo padėtį visuomenėje.

Vargu ar laimėjimu galima laikyti itin sudėtingą įstatymų bazę, reglamentuojančią istorijos ir kultūros paminkų apsaugą. Dirba daugybė institucijų, reiškiama įvairių nuomonių, interesų, jaučiamas visuotinis rūpestis griūvančiais paminklais, o rezultatai kol kas labai liūdni. Seimui ir Vyriausybei reikėtų atidžiai sekti, kad prastai derinamais, neapgalvotais ir neįgyvendinamais įstatymais toliau nebūtų komplikuojama ši sfera, kad valstybės ir tautos nacionaliniu rūpesčiu ateities kartoms būtų išsaugotas mūsų paveldas, visi kultūros lobiai.

Kai kurie įstatymų leidėjų sprendimai diskutuotini. Seimas savo nutarimu Vilniaus pilims suteikė valstybinio kultūrinio rezervato statusą. Įstatymų leidėjų nuomone, toks statusas, atitinkantis Saugomų teritorijų įstatymą, ateities kartoms leis išsaugoti Vilniaus pilis, jų aplinką, organizuoti mokslinius tyrimus ir propaguoti šios saugomos teritorijos kultūros vertybes, jas konservuoti, restauruoti ir eksponuoti. Sumanymai gražūs, tačiau rezervato statusas neturėtų lėtinti arba stabdyti didžiulėmis pastangomis pradėto didelio ir gražaus darbo, kliudyti atstatyti Vilniaus pilis, tvarkyti jų teritoriją taip, kad amžina mūsų valstybingumo šventove galėtų gėrėtis jaunimas, ateities kartos, svečiai. Per penkerius metus šioje teritorijoje nemažai nuveikta ir reikėtų, kad tolesni darbai čia vyktų tolerancijos, sutarimo, aukščiausių, tauriausių istorijos ir kultūros tikslų dvasia, kad šių darbų nelydėtų trumparegiški interesai, smulkmeniški ginčai.

Nepakankamai apgalvotus įstatymų straipsnius tenka taisyti. Štai Visuomenės informavimo įstatymo 17 straipsnyje buvo numatyta, kad valstybės finansinė parama ne vien periodinei spaudai, bet ir knygų leidybai teikiama tik per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Tai buvo neteisingas sprendimas, todėl Seimui teko minėtą įstatymo straipsnį papildyti nuostata, leidžiančia knygų leidybą finansuoti Kultūros ministerijai, taigi - grįžti atgal į jau nepriklausomybės metais susiklosčiusią praktiką, kai ši valstybės parama teikiama, vadovaujantis ekspertų komisijų rekomendacijomis. 1997 metais dėl šių priežasčių valstybinei leidybos programai buvo skirta aiškiai per mažai lėšų - tik 1 milijonas litų.

Vyriausybė turėtų gerinti visų Lietuvos bibliotekų komplektavimą knygomis ir periodine spauda, sėkmingai tęsti pradėtą šiuolaikišką bibliotekų automatizavimo programą, didinti biobliotekininkų atlyginimus. Artėjanti Adomo Mickevičiaus gimimo dviejų šimtų metų sukaktis įpareigoja susirūpinti jo vardu pavadintos viešosios bibliotekos Vilniuje pastato remontu.

Reikia palinkėti, kad įstatymai skatintų ir menininkų mecenavimą bei paramą jiems. Valstybė savo paramą ir dėmesį kur kas veiksmingiau turėtų derinti su privačiomis pastangomis.

Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje bus minimas svarbus mūsų tautai istorinis įvykis - Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetis. 1009 metais, Harco kalnų papėdėje esančio Vokietijos miesto Kvedlinburgo analuose pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas. Šios žymios datos minėjimui praėjusiais metais Prezidento dekretu buvo sudaryta valstybinė komisja, kurios nariai yra žymiausi mūsų valstybės ir visuomenės atstovai. Tai gera proga įvairiapusiškai apžvelgti mūsų istorinį kelią ir padėti tvirtus pamatus mūsų valstybės būviui dvidešimt pirmame amžiuje, kad antrasis Lietuvos tūkstantmetis mūsų tautai ir valstybei neštų mažiau išmėginimų, kad, kaip prieš šimtą metų rašė Vincas Kudirka, mūsų žingsnius lydėtų šviesa ir tiesa, mūsų širdyse degtų Lietuvos meilė ir žydėtų vienybė.

Praėjusieji metai Lietuvos sportui buvo sėkmingiausi per visą septynerių metų atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Dalyvaudami Pasaulio ir Europos čempionatuose mūsų šalies olimpinių, neolimpinių, techninių ir neįgaliųjų sporto šakų sportininkai iškovojo net 60 medalių!

Ypač reikėtų pažymėti buriuotoją Raimundą Šiugždinį, kuris tapo ir Pasaulio, ir Europos čempionu bei moterų krepšinio rinktinę, laimėjusią Senojo žemyno čempionato aukso medalius.

Ypatingo dėmesio tarptautiniu mastu Lietuva sulaukė rengdama II -ąsias Baltijos jūros šalių sporto žaidynes, kuriose dalyvavo 2495 sportininkai iš 9 šalių. Malonu, kad šių žaidynių organizacinį lygį labai aukštai įvertino ne tik dalyviai, bet ir Tarptautinio olimpinio komiteto vadovai. Puikiai pavyko Tarptautinio kilnaus elgesio (FAIR PLAY) komiteto Generalinė asamblėja ir 1995 bei 1996 metų Kilnaus elgesio sporte laureatų apdovanojimo ceremonija, kurias Vilniuje kartu su šiuo komitetu bei UNESCO organizavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.

 
XI. NACIONALINIS SAUGUMAS IR GYNYBA

Užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą yra vienas iš svarbiausių valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslų. Tuo vadovaujamasi formuojant mūsų valstybės gynybos politiką, kurios pagrindinis uždavinys - neleisti kilti grėsmei Lietuvos suverenitetui, sudaryti sąlygas Tautos ir valstybės laisvai ir demokratinei raidai, tvirtai saugant ir ginant jos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Gynybos politika vykdoma dviem prioritetinėmis kryptimis: a) siekiama sukurti Lietuvos gynybinę sistemą, sugebančią efektyviai pasipriešinti ginkluoto užpuolimo atveju ir b) keliamas gebėjimo veikti kartu su NATO valstybių pajėgomis lygis.

Pažymėtina, kad nacionalinio saugumo ir gynybos politikos aiškiam formulavimui ir nuosaikiam įgyvendinimui tvirtas pagrindas buvo padėtas 1996 metų pabaigoje, priėmus Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą. Juo vadovaujantis 1997 metais valstybės institucijų veikla nacionalinio saugumo klausimais tapo tikslingesnė ir konkretesnė. Tačiau dauguma šio įstatymo nuostatų dar neįgyvendinta. Pernelyg lėtai rengiama šias nuostatas atitinkanti teisinė nacionalinio saugumo ir gynybos bazė, ilgalaikės nacionalinį saugumą stiprinančios valstybinės programos.

Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbu Valstybės gynimo taryba, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją svarstanti ir koordinuojanti svarbiausius valstybės gynybos reikalus. Jos veiklos efektyvumas ir įtaka padidėjo 1997 m. balandžio 30 d. priėmus Valstybės gynimo tarybos įstatymą. Juo nustatyta: Tarybos sudarymas, veiklos tvarka ir įgaliojimai, apibrėžtos Valstybės gynimo tarybos funkcijos bei veiklos organizavimas.

Ypatingą dėmesį Valstybės gynimo taryba skyrė gynybinei sistemai plėtoti ir mobilizacijos klausimams. Jai rekomendavus, 1997 metams krašto apsaugos biudžetas buvo padidintas 1,5 karto, beveik iki 1 proc. bendrojo vidaus produkto. Pirmąkart buvo skirta lėšų kariuomenės rezervui rengti.

Deja , nepakankamas krašto apsaugos sistemos finansavimas kelerius praėjusius metus turėjo neigiamų padarinių infrastruktūros ir gynybinės sistemos plėtojimui, kariuomenės apginklavimui, koviniam parengimui bei mokymui. Dauguma karinių objektų dėl to yra tiesiog avarinės būklės ir reikalauja neatidėliotino remonto.

Ypač mažai buvo rūpinamasi karių tarnybos sąlygomis. Beje, padėtis nedaug pagerėjo ir 1997 metais. Negali tenkintis tuo, kad lig šiolei beveik nebuvo sprendžiamas karininkų ir liktinių aprūpinimo butais klausimas, daugumoje dalinių būtinosios tarnybos kariams nesudarytos sąlygos tinkamai pailsėti laisvu nuo tarnybos laiku - patalpos nejaukios, nepakanka televizorių, radioaparatūros, laikraščių ir žurnalų. Reikėtų pasirūpinti ir kareivinių, sargybinių patalpų, areštinių būkle, ypač kariuomenės arsenale. Problemų karių buities sąlygų klausimu nemažai.

Svarstant krašto apsaugos biudžetą 1998 metams, Valstybės gynybos taryboje buvo konstatuota, kad skiriamų krašto apsaugai lėšų pakanka tik šiai sistemai išlaikyti ir pritarė siūlymui padidinti jį iki 1,5 procento. Tačiau ir tai yra tik minimalūs ištekliai, būtini krašto gynybai stiprinti.

Labai svarbus Valstybės gynimo tarybos sprendimas - tobulinti valstybės mobilizacijos sistemą. Tarybai rekomendavus, prie Krašto apsaugos ministerijos nutarta įsteigti atskirą Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo departamentą.

Praėjusiais metais daugiau dėmesio buvo skirta kariuomenės kovinei parengčiai stiprinti, mobilizacijos rezervui rengti, šaukimo į karo tarnybą sistemai tobulinti. Pirmąkart įvyko brigados lygio pratybos "Pavasario vėjas 97". Jose dalyvavo daugiau negu 2 tūkst. karių.

Nemažai teigiamų poslinkių įvyko krašto apsaugos sistemos plėtojime. Pastebimi jau kelerių metų Lietuvos dalyvavimo "Partnerystė vardan taikos" programoje rezultatai. Lietuvos kariuomenės daliniuose pradėti taikyti NATO šalių standartai. Pažangą teigiamai vertina ir užsienio valstybių ekspertai.

Negalima nepastebėti ir neigiamų krašto apsaugos sistemos aspektų, visų pirma - dėl krašto apsaugos sistemos struktūrų nestabilumo. Tiek kariškiai, tiek ir civiliai tarnautojai beveik nuolat neužtikrinti dėl esamos padėties, kadangi kasmetinės "reorganizacijos" ar "reformos" neišvengiamai susijusios su etatų kaitaliojimais, o tai reiškia - ir pareigų pakeitimais. Dėl to krašto apsaugos sistemoje nuolat tvyro įtampa, kurią dar labiau didina dabartinės vadovybės vykdoma kadrų politika: nevertinamas specialistų karinis išsilavinimas, žinios, patirtis ir nuopelnai kuriant bei plėtojant krašto apsaugą. Karinę tarnybą palieka patyrę specialistai, o į aukštas pareigas skiriami jauni, tam dar nepasirengę žmonės.

Vykdydama tarptautinius įsipareigojimus ir siekdama kiek galėdama stiprinti tarptautinį saugumą, mūsų valstybė ir toliau dalyvauja taikos stabilizavimo operacijoje Bosnijoje. Dabar karo nusiaubtoje šalyje misiją atlieka 40 Lietuvos taikdarių.

Karinio bendradarbiavimo srityje tęsiamas bendro Lietuvos, Latvijos ir Estijos taikos palaikymo bataliono BALTBAT kūrimas. Pradėta steigti Baltijos valstybių karinių laivų eskadra BALTRON. Įsigaliojo ir vykdoma tarpvalstybinė sutartis dėl bendro Lietuvos ir Lenkijos taikos palaikymo bataliono LITPOLBAT įkūrimo, sudaryta dvišalė darbo grupė, susitarta dėl bataliono struktūros bei jo rengimo grafiko.

Praėjusiais metais toliau buvo plečiamas dvišalis karinis bendradarbiavimas. Lietuvoje yra akredituoti 23 užsienio valstybių atašė. Užsienio valstybėse dirba 6 mūsų kariniai atstovai.

 
XII. UŽSIENIO POLITIKA

1997-ieji tarptautinei politikai išties buvo neeiliniai metai. Tai pasakytina ne tik apie Lietuvą. Vien tai, kad pernai buvo priimti kardinalūs sprendimai dviem, paskutiniu metu labiausiai diskutuotinais klausimais, svarbiais visai Europai, pasako daug ką. Tai praėjusių metų liepos mėnesį įvykęs NATO valstybių vadovų susitikimas Madride, tarpvyriausybinė konferencija Amsterdame ir gruodžio mėnesį vykęs Europos Sąjungos šalių vadovų susitikimas Liuksemburge. Jų rezultatai pasaulyje sukėlė platų atgarsį ir dar ilgai bus svarbūs visai tarptautinei bendrijai. Įtikėtina, jog tai kuria naują politinio, ekonominio ir saugumo bendradarbiavimo atmosferą arba, kaip dabar dažnai sakoma, XXI amžiaus pasaulio politinę architektūrą. O tai, kad bendromis ir ilgalaikėmis diplomatinėmis pastangomis yra pasiekta, jog mūsų valstybės vardas jau skamba garsiai, kad išsiveržta iš politinės nebūties, įrodo mūsų šalies aktyvios užsienio politikos sėkmę.

Šiandien, prieš pradedant kalbėti apie pagrindinius Lietuvos užsienio politikos poslinkius praėjusiais metais, reikėtų, nors ir bendrais bruožais, prisiminti ir apibendrinti visą ankstesnį laikotarpį. Jį po nepriklausomybės atkūrimo sąlygiškai būtų galima padalyti į du etapus.

Pirmasis etapas pasižymėjo, galima sakyti, veržlia ir ryžtinga kova už nepriklausomybės įtvirtinimą. Ir tikslas buvo pasiektas. Valstybė visuotinai pripažinta ir tapo ESBO bei Jungtinių Tautų nare. Su TSRS buvo pradėtos derybos dėl tarybinės armijos išvedimo. Tuo metu Lietuvai, ypač tarptautinėje arenoje ir santykiuose su kaimynais, kaip naujai demokratinei valstybei, iškilo ir naujų uždavinių, ir būtinybė ieškoti kitokio bendravimo stiliaus.

Antrasis etapas prasidėjo 1992 metais. Jo metu buvo įtvirtinti stabilūs santykiai su kaimynais ir pereita prie išlaikytos, tradicinėmis europinėmis vertybėmis grindžiamos, į susitaikymą nukreiptos užsienio politikos. Tai tapo Lietuvos užsienio politikos sėkmės garantu ir didino jos tarptautinį autoritetą bei įtaką Europos procesams. Dabar jau įžengta į tolesnį šalies raidos etapą. Svarbiausias uždavinys įtvirtinant tai, kas padaryta, yra siekti, kad būtų dar aktyviau ir energingiau ieškoma, kaip sustiprinti mūsų pozicijas pasaulyje įgyvendinant strateginius tikslus, numatyti naujas iniciatyvas ir pasiekti konkrečių rezultatų. Visų pirma - tai narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Toks pagrindinis tikslas artimiausiems metams.

Dažnai ir pagrįstai tvirtinama, kad tarp vidaus ir užsienio politikos egzistuoja glaudus ryšys. Todėl galima tvirtinti, jog vykdant užsienio politiką ne tik 1997 metais, bet ir per visus pastaruosius penkerius metus, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Lietuvos žmonių laisvesniam, saugesniam ir labiau pasiturinčiam gyvenimui kurti, kad Lietuvos žmonės galėtų didžiuotis savo valstybe, o pasaulio šalių bendrija jaustų pagarbą Lietuvai ir jos vykdomai politikai, kad užsienio politika būtų stabili ir prognozuojama.

Šiandien galima tvirtai konstatuoti, kad Lietuvos vidaus, o ypač užsienio politika sėkmingai ryžtingas reformas ir naujas iniciatyvas derina su politikos tęstinumu ir vidiniu stabilumu. Tai solidus mūsų jaunos demokratinės visuomenės ir valstybės laimėjimas, ir yra ypač brangintina vertybė. Mūsų užsienio partneriai ypač vertina tai, kad Lietuvos užsienio politika vykdoma perimamumo principu ir yra prognozuojama remiantis svarbiausių partijų politiniu konsensusu. Lietuva, tapusi konsoliduotos demokratijos šalimi, užsitikrina pati ir užtikrina savo kaimynus, kad šalies viduje nėra realių jėgų, galinčių ją priversti pasukti iš demokratinių reformų, gerų santykių su visais kaimynais ir integracijos į europines bei transatlantines struktūras kelio. Todėl Lietuvos užsienio politikos tikslas - visapusiška ir visiška integracija į suvienytą, saugią ir pasiturinčią Europą. Tuo remdamasi Lietuva aiškiai suformulavo ir realiai įtvirtino valstybės užsienio politikos bei nacionalinio saugumo doktriną, apibrėžė savo uždavinius ir jų realizavimo galimybes.

Viena svarbiausių ir nuolatinių mūsų užsienio politikos krypčių buvo ir, tikrai galima pasakyti, jog liks gerų santykių su kaimyninėmis valstybėmis palaikymas. Tai ir vienas esminių naujos, XXI amžiaus integruotos Europos bruožų. Europos, nesuskirstytos nei politinėmis, nei ekonominėmis sienomis.

Reikia priminti, jog geros kaimynystės idėja ypač aktuali ir svarbi tapo po karo suskaldytoje Europoje. Dar 1946 metų rugsėjo mėnesį Winstonas Churchilis pabrėžė, jog apie naują Europą būtina galvoti taip, kad "pirmas žingsnis atkuriant Europos šeimą būtų partnerystė tarp Vokietijos ir Prancūzijos". Šių valstybių istorinis susitaikymas ir bendradarbiavimas buvo vienas ryškiausių impulsų ir kitų valstybių veiklai, įskaitant ir Lietuvą.

Šiandien geri santykiai su kaimynais tapo atpažįstamuoju Lietuvos ženklu pasaulyje, savotiška jos vizitine kortele. Dažnai mūsų šalis rodoma kaip pavyzdys kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, kur dar dažnai gyvenama savotišku skausmingu "augimo ir brendimo" laikotarpiu. Lietuvos sienos ir geri santykiai su visomis kaimyninėmis valstybėmis yra įtvirtinti tarptautinėmis sutartimis. Esame viena iš nedaugelio regiono valstybių, išsprendusių visus šiuos klausimus.

Lietuvos ir Lenkijos prezidentų iniciatyva surengta Vilniaus konferencija, kurioje dalyvavo 12 valstybių ir vyriausybių vadovai, įtikinamai parodė naujų iniciatyvų jėgą, o Lietuvą ir Lenkiją įtvirtino kaip vienas iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių lyderių. Ši Konferencija tapo svarbiu įvykiu šių regionų valstybėms ir visai Europai. Pirmą kartą po šaltojo karo pabaigos jų vadovai susirinko savo pačių, o ne Vakarų iniciatyva ir pabrėžė bendradarbiavimo svarbą Senojo žemyno stabilumui ir saugumui, nepaisant skirtingos valstybių orientacijos. Konferencijoje nuskambėję bendradarbiavimo, geros kaimynystės ir draugiškų valstybių santykių plėtojimo siekiai suformavo, pasak taiklios buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro Hanso Ditricho Genšerio replikos, "Vilniaus dvasią", kuri, manona, padės užtikrinti visos Europos saugumą ir stabilumą.

Neatsitiktinai šios Konferencijos organizatoriai buvo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai. Atkūrus mūsų nepriklausomą valstybę, santykius su Lenkija gana ilgai gaubė nepasitikėjimo dvasia. Ir tik 1994 metais abiem pusėms suvokus naujas XX a. pabaigos realijas, buvo pasiektas esminis persilaužimas. Šalys ėmė ieškoti ne to, kas jas skyrė ir skiria, bet to, kas jungia. Dar daugiau - ši nuostata vis plačiau ėmė įsivyrauti abiejų šalių visuomenėse.

Šiandien Lenkija yra strateginė Lietuvos partnerė, o santykiai su ja - geriausi per visą mūsų valstybių istoriją. Suformuotos bendradarbiavimo institucijos prezidentų, seimų, vyriausybių, savivaldybių, miestų ir regionų lygiu. Vien per pastaruosius trejus metus buvo pasikeista oficialiais prezidentų, premjerų vizitais. Todėl galima drąsiai teigti, kad oficialių kontaktų lygiu padaryta labai daug. Svarbiausia - sukurtas politinis ir teisinis pagrindas konkretiems darbams. Šių dienų ir artimiausios ateities uždavinys yra užpildyti šias jau pradėtas iniciatyvas konkrečiu turiniu. Pagrindinė problema - išjudinti vidurinįjį valdininkų sluoksnį, nuo kurio būtent tai ir priklauso. Galima išskirti bendrus ir stambius infrastruktūros plėtros projektus - Via Baltika, europinio geležinkelio tiesimo ir elektros energetinių sistemų sujungimą, neužmirštant ir smulkių, bet dažnai ne mažiau vertingų mūsų ryšių plėtotei, darbų.

Kalbant apie mūsų valstybių santykius, dažnai prisimenamas ekonominis bendradarbiavimas, tačiau dar mažokai padaryta kitose srityse. Daug ir seniai kalbama apie būtinumą skatinti kultūrinius ryšius ir plėsti jaunimo kontaktus. Nemažai yra gražaus bendradarbiavimo pavienių pavyzdžių, bet tai dar netapo mūsų valstybių politika.

Ir politiniai, ir ekonominiai santykiai su Latvija buvo ir yra geri. Sudarytos palankios teisinės sąlygos laisvai prekybai, tačiau jai, turizmui ir mūsų šalių piliečių laisvam judėjimui trukdo itin biurokratiškos muitinės procedūros, eilės pasienyje. Iki šiol neįgyvendinta bendra tranzito erdvė, kur galiotų tranzito garantijų sistema. Įsteigtas tik vienas jungtinis Grenctalės-Saločių sienos perėjimo punktas. Dėl eilių pasienyje krovinius gabenančios firmos patiria daug nuostolių. Būtent dėl to daugelis Europos vežėjų aplenkia mūsų šalį, todėl būtina supaprastinti pasienio kontrolės procedūras Lietuvos-Latvijos pasienyje ir daugiau dėmesio skirti išorinių Baltijos valstybių sienų apsaugai.

Vis dar nepavyksta nustatyti Lietuvos ir Latvijos ekonominės zonos bei kontinentinio šelfo ribų. Pageidautina, kad derybos tarp Lietuvos ir Latvijos dėl ekonominės zonos nustatymo pasibaigtų greičiau, bet tai yra darbinis klausimas, o ne nesutarimų židinys.

Nemažai nuveikta kuriant ir įtvirtinant konstruktyvius santykius su kaimyninėmis valstybėmis Rytuose. Santykiai su Rusija grindžiam 1991 m. liepos 29 d. pasirašyta politine sutartimi. Svarbiausiu įvykiu reikėtų laikyti praėjusių metų spalio 23-25 d. įvykusį oficialų vizitą į Rusiją. Jį iš tikrųjų galima pavadinti istoriniu. Pirmiausia - dėl Valstybės sienos delimitavimo ir ekonominės zonos bei kontinentinio šelfo Baltijos jūroje nustatymo sutarties pasirašymo, kuria užbaigtas apie šešerius metus trukęs darbas. Lietuva iš buvusių TSRS valstybių yra pirmoji, su kuria Rusija pasirašė tokią sutartį. Tai įrodymas, jog Lietuvos santykiai su Rusija yra dinamiški ir konstruktyvūs. Apskritai mūsų ryšiai su Rusija grindžiami geros kaimynystės, tarpusavio supratimo ir lygiateisiškumo santykiais. Tai turi įtakos ir mūsų prekybiniams santykiams - prekybos apyvarta su Rusija sudaro apie ketvirtadalį visos prekių apyvartos.

Naudojantis specialiosios ekonominės zonos statuso Kaliningrado srityje teikiamomis galimybėmis, didėja prekybos apimtys su šia sritimi. Reikėtų skatinti ir Lietuvos investicijas į šį regioną. Kaip sektiną pavyzdį galima paminėti "Klaipėdos maisto" Kaliningrade statomą mėsos perdirbimo įmonę. Praėjusių metų rugsėjo pabaigoje Rusijos vyriausybė priėmė federalinę šios zonos plėtros programą 1998-2005 metams. Mūsų ekonominėms žinyboms reikėtų į tai atsižvelgti, nes ši programa gali daryti įtakos ir mūsų ryšiams. Todėl sveikintina Prezidento Boriso Jelcino iniciatyva sumažinti šiame regione karines pajėgas, nes tame galima įžvelgti didesnio stabilumo ir tarpusavio pasitikėjimo galimybių.

Deja, atvirai reikia pripažinti, jog ankstesniais metais santykiai su šia valstybe buvo politizuoti. Vengta aktyvesnio ekonominio bendradarbiavimo. Iki šiol nepasirašyta daugelis normaliems dvišaliams santykiams būtinų sutarčių: Dvigubo apmokestinimo išvengimo, Investicijų skatinimo ir apsaugos. Per mažai skatinamas turizmas iš Rusijos. Tokią politiką tęsti yra neperspektyvu, nes šiuolaikinėje Europoje dedama daug pastangų tarpusavio pasitikėjimui ir saugumui didinti.

Vertiname ir esame pasirengę išnagrinėti visas iniciatyvas, padedančias stiprinti valstybių tarpusavio pasitikėjimą, ir tuo pačiu didinti saugumą bei stabilumą mūsų regione ir visoje Europoje. Tam padėtų ir ruošiamos įvairios ekonominės sutartys su Rusija, susitarimas dėl readmisijos ir kt.

Lietuvai pavyko užmegzti ir išlaikyti dalykiškus kaimynystės santykius su Baltarusija: palaikomas dialogas aukščiausiu lygiu, intensyviai vyksta valstybės sienos demarkavimo ir įrengimo darbai, plečiami abipusiai naudingi ekonominiai ryšiai. Būtina geriau išnaudoti Baltarusijos interesą pasinaudoti Lietuvos transporto infrastruktūros galimybėmis, prekių tranzitu per Klaipėdos uostą bei galimybe eksportuoti elektros energiją į šią šalį.

Didėjantis nelegalios migracijos srautas - opi problema santykiuose su Baltarusija. Nepaisant intensyvių mūsų diplomatų pastangų ir tam tikrų kitų politinių žingsnių, vis dar nepavyksta pasirašyti sutarties dėl readmisijos. Su šia valstybe dialogą reikėtų tęsti toliau ir ieškoti abiem pusėms priimtino sprendimo.

Šiandien Baltarusija išgyvena sunkų valstybingumo kūrimo ir tautinio identiteto formavimo laikotarpį. Kaip artima kaimynė, Lietuva ypač suinteresuota šios valstybės dialogu su europinėmis struktūromis ir reikia tikėtis, kad politiniai ir visuomeniniai procesai Baltarusijoje vyks visuotinai pripažintuose demokratijos ir žmogaus teisių rėmuose. Be to, mūsų šalis nepritaria siūlymams izoliuoti šią valstybę: tai nepadėtų nei konsoliduotis demokratijos jėgoms, nei didinti tarpusavio pasitikėjimą bei stabilumą regione. Sveikintinas sprendimas Baltarusijoje įsteigti ESBO misiją, kitų tarptautinių organizacijų pastangas prisidėti prie demokratijos jėgų konsolidacijos šioje šalyje, tarpusavio pasitikėjimo didinimo, o Baltarusija turėtų geranoriškai įvertinti šias pastangas.

Ateities Ukrainą matome kaip vieną įtakingiausių Europos valstybių. Todėl Lietuva daug dėmesio skiria santykiams su šia valstybe, pagrįstiems tarpusavio supratimu bei pasitikėjimu ir aukštai vertina jos siekį toliau plėtoti dalykišką dvišalį bendradarbiavimą. Susiklostė draugiški ir dalykiški abiejų valstybių vadovų santykiai, kuriuos ne tik būtina išlaikyti, bet ir toliau plėtoti. Nepriklausoma, demokratinė, suvereni ir ekonomiškai stipri Ukraina yra stabilios Europos sąlyga. Mūsų valstybė suinteresuota kuo visapusiškesne Ukrainos, kaip svarbios Rytų ir Vidurio Europos valstybės, su kuria Lietuvą sieja glaudūs istoriniai ryšiai, integracija į europines struktūras, tuomet dvišalis bendradarbiavimas įgautų naujų formų.

Mūsų integracija į Europos Sąjungą, NATO ir kitas Europos ekonomines bei saugumo struktūras vyksta ne vien per Briuselį, bet ir per euroatlantinių valstybių narių sostines. Pastaruoju metu pastangos šioje srityje taip pat suintensyvėjo. Kiekvienos Vakarų Europos valstybės teigiama nuomonė apie Lietuvą yra labai svarbi dar ir todėl, kad ir Europos Sąjungoje, ir Šiaurės Atlanto aljanse visi svarbūs sprendimai priimami konsenso pagrindu. Tai reiškia, kad net ir vienos valstybės narės neigiama nuomonė gali turėti labai skaudžių padarinių.

Dvišalių santykių srityje iš Vakarų Europos valstybių Lietuva aktyviausiai bendradarbiauja su Vokietija ir Prancūzija, kurios tradiciškai vaidina pagrindinį vaidmenį Europos procesuose. Praėjusiais metais su šiomis valstybėmis turėta daugiausiai kontaktų įvairiais valdžios institucijų lygiais. Norėtųsi išskirti oficialų Prezidento vizitą į Prancūziją, susitikimus su šios šalies vadovais. Svarbūs tampa santykiai su Didžiąja Britanija, kurios naujoji Vyriausybė siekia aktyviau dalyvauti Europos gyvenime.

Plėtojamas bendradarbiavimas su Italija bei Austrija. Gal ir pavėluotai, bet vis aktyvesni tampa mūsų valstybės ryšiai su Pietų Europos valstybėmis - Graikija ir Portugalija. Po oficialaus vizito į Graikiją Atėnuose buvo įkurta Lietuvos ambasada. Artimiausiu metu turėtų pradėti veikti mūsų diplomatinė atstovybė ir Lisabonoje.

Santykiai su šiomis valstybėmis negali apsiriboti aukščiausiojo lygio ir darbo vizitais. Ateityje reikėtų įkurti Lietuvos Respublikos atstovybes kiekvienoje iš Europos Sąjungos šalių, nes diplomatinėje praktikoje negalima pasikliauti vien tiesioginiu, oficialiu bendravimu. Reikalingi žmonės asmeniškiems kontaktams su kitų valstybių pareigūnais ir institucijomis, kurie atliktų Vyriausybės pavedimus.

Puikiai suprantama, kad esminis veiksnys transatlantiniams integraciniams procesams spartinti yra bendradarbiavimas su JAV. Ką tik įvykęs trijų Baltijos valstybių prezidentų vizitas į Vašingtoną ir JAV - Baltijos šalių chartijos pasirašymas dar kartą patvirtino šios valstybės nemažėjantį dėmesį Lietuvai ir visam Baltijos jūros regionui. Tikima, kad keturšalė Chartija paspartins ir mūsų šalies integraciją į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją. Pasirašytosios dvišalės sutartys ir susitikimai su aukštais JAV valstybės pareigūnais parodė, kad yra puikių galimybių plėtoti dvišalius santykius ne tik saugumui užtikrinti, bet ir ekonominiam, moksliniam ir techniniam bei kultūriniam bendradarbiavimui.

Lietuvos užsienio politika turėtų būti daugiavektorė. Gerai žinoma, jog Azijos regionas jau dabar yra labai reikšmingas, o ateityje bus dar svarbesnis XXI amžiaus ekonominiam ir politiniam gyvenimui. Vizitų į Uzbekistaną ir Kazachstaną metu buvo sustiprinti bendradarbiavimo su šiomis Vidurinės Azijos valstybėmis saitai.

Daug viliamasi iš atsiveriančių ryšių su Japonija perspektyvų. Ši šalis Lietuvą domina kaip svarbiausia pasaulio finansų donorė ir investicijų šaltinis. Su darbo vizitu viešint Japonijoje įsitikinta, jog bendradarbiavimas tarp mūsų valstybių yra vangus dėl to, kad Japonija mažai pažįsta Lietuvą ir sunkiai įsivaizduoja jos verslo galimybes. Todėl būtinas informacinis ir Lietuvos interesams atstovaujantis vienetas pačioje Japonijoje, t.y. Tokijuje reikėtų įkurti Lietuvos Respublikos diplomatinę misiją.

Iki šiol gana vangiai vyksta naujų rinkų lietuviškoms prekėms bei investuotojų paieška turtingose Artimųjų Rytų bei Pietryčių Azijos valstybėse. Matyt, kad iki šiol kai kurios žinybos nesuvokia šių regionų reikšmės globaliniam plėtojimui ir naudos, kurią galėtų atnešti santykiai su sparčiausiai pasaulyje besivystančiomis šalimis.

Lietuvos užsienio politikoje regioninis bendradarbiavimas yra prioritetinis. Tai padeda spartinti įvairius integracinius procesus. Lietuva priklauso keliems regionams, tačiau istorinė, religinė, kultūrinė ir valstybinė patirtis tam tikra prasme mus išskiria iš kitų dviejų Baltijos valstybių ir natūraliai leidžia įsitvirtinti tarp Vidurio Europos valstybių. Trijų Baltijos valstybių bendradarbiavimas toliau turi būti efektyviai plėtojamas, tačiau reikia pasinaudoti ir savo geopolitine padėtimi, ir kur kas aktyviau veikti Vidurio Europoje. Toliau būtina energingai plėtoti tarptautinių sutarčių bazę, išradingiau išnaudoti regioninio bendradarbiavimo privalumus: mažesnius atstumus ir kultūrinius skirtumus, geresnį tarpusavio pažinimą.

Lietuvos, kaip Vidurio Europos valstybės, suvokimas išryškėja mūsų siekyje tapti Vidurio Europos laisvosios prekybos asociacijos (CEFTA) nare. Regioninis bendradarbiavimas labai naudingas Lietuvos integracijai į Europą ir yra svarbus ekonomine prasme. Galime tikėtis, kad šiais metais Lietuva, pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis su Vengrija bei Rumunija ir tapusi Pasaulio prekybos organizacijos nare, galės pradėti derybas dėl pilnateisės CEFTA narystės.

Šiandien Lietuva turi pakankamai politinės valios tam, kad Europai bei visam pasauliui pasirodytų kaip sėkmingai besivystanti, aktyviai Europos integracijos procese dalyvaujanti Vidurio Europos valstybė.

Patyrimas parodė, kad mūsų šalis, atsivėrusi Lenkijai ir kartu ėmusis tarptautinių iniciatyvų, tapo reikšmingesne regiono valstybe. Matyt ir ateityje Lietuva, siekdama plačiau įgyvendinti savo tikslus, turės glaudžiau ieškoti partnerystės su tomis valstybėmis, kurių balsas Europoje turi didesnės galios.

Šiaurės Europos valstybės visada daug dėmesio rodė atsikūrusiai Lietuvai. Baltijos jūros valstybės turi daug bendro: geografinė padėtis, dydis, kultūra ir mūsų saugumo siekiai taip pat panašūs. Gal todėl Šiaurės šalys taip aktyviai palaikė Lietuvą siekiant Nepriklausomybės, o vėliau narystės Europos Sąjungoje, NATO. Šiame regione Lietuva mato daug bendradarbiavimo galimybių.

Šiaurės Europa Lietuvai yra kaip vienas iš kelių, vedančių į Europą. Reikia didinti Skandinavijos suinteresuotumą Lietuva, taip greičiau galima būtų integruotis į Vakarus ir įgyti stiprią paramą savo siekiams. Jau šiandien jaučiama didelė Danijos ir Švedijos politinė bei ekonominė parama daugelyje sričių, ypač integracijos į Europos Sąjungą klausimais. Reikia nepraleisti progos ir ateityje dar intensyviau plėtoti Lietuvos santykius su šiomis valstybėmis. Negalima nematyti ir mūsų bendradarbiavimo su Suomija bei Norvegija naudos.

Baltijos valstybių bendradarbiavime pasiekta tikrai nemažai - įkurta Baltijos Asamblėja, Baltijos Ministrų Taryba, Vyresniųjų pareigūnų konsultacinės tarybos. Valstybės tarpusavyje konsultuojasi svarbiausiais užsienio politikos klausimais. Instituciniai santykiai tarp Baltijos valstybių yra sureguliuoti gerai. Tačiau bendradarbiavimas nebėra toks dinamiškas kaip buvo, daug gerų idėjų vis dar lieka neįgyvendintos, prioritetai perkeliami į kitus regionus ir kitas veiklos sritis. Kai kurie gerą pradžią turėję sumanymai neįgyvendinti dėl biurokratinių barjerų.

Nors Estija nėra mūsų tiesioginė kaimynė, tačiau bendradarbiavimui su ja visada buvo skirta daug dėmesio. Baltijos valstybių tarpusavio integracija ir tuo grindžiami efektyvesni ryšiai su kitomis valstybėmis yra mūsų tikslas.

Yra aišku, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinis bei ekonominis bendradarbiavimas turi daug perspektyvų. Mūsų valstybės visos kartu sudaro solidų politinį vienetą, su kuriuo labiau skaitomasi tarptautinėje arenoje. Vieninga Baltijos valstybių ekonominė erdvė kur kas patrauklesnė yra ir užsienio investuotojams. Visa tai kartu paėmus padėtų mūsų valstybėms integruotis į kur kas didesnę, galingesnę - į Europos Sąjungą.

Istorinis ir kultūrinis Lietuvos paveldas priklauso Vakarų civilizacijai, remiasi jos vertybėmis ir idealais. Pilnateisės narystės Europos Sąjungoje siekį įtvirtinti kaip vieną svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų - yra ypač svarbus mūsų uždavinys.

Europos Tarybos Liuksemburge priimtas sprendimas nepradėti stojimo derybų su Lietuva 1998 metų pradžioje neturėtų per daug nuvilti nei mūsų šalies piliečių, nei dabartinės Lietuvos Vyriausybės. Atrodo, kad 1996-1997 metais Komisijos atlikta mūsų šalies ekonominės raidos, teisinės sistemos bei valdžios institucijų veiklos peržiūra ir analizė padėjo atkreipti dėmesį į tuos klausimus, kurių sprendimas reikalauja papildomų pastangų. Daugelis tų klausimų sėkmingai sprendžiami, o dalis jų jau yra išspręsta. Noriu tikėti, kad metų pabaigoje po Komisijos eilinės peržiūros Lietuva galės realiai įsijungti į stojimo derybų procesą.

Ruošdamiesi stojimui į Europos Sąjungą jau šiandien daugelyje savo vidaus ir užsienio veiklos sričių reikia vadovautis joje priimtomis tarpusavio bendravimo taisyklėmis. Šalies vidaus gyvenime reikia iš esmės gerinti viešąjį administravimą, valdininkijos atranką ir jos kvalifikaciją, spartinti įstatymų harmonizavimą ir jų įgyvendinimą. Santykiuose su užsienio valstybėmis reikia įrodyti, kad Lietuva yra valstybė, patraukli užsienio investicijoms, su atviros rinkos ekonomika, supaprastintomis tranzito procedūromis, turinti gerus santykius su visais kaimynais bei pasiruošusi tvirtai laikytis visų savo tarptautinių įsipareigojimų.

Vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų ir toliau lieka siekimas įsijungti į Vakarų gynybines ir saugumo struktūras, kartu palaikant visas iniciatyvas, didinančias tarpusavio pasitikėjimą, saugumą bei stabilumą Europoje. Iki 1999 metais įvyksiančios NATO plėtimosi procedūros peržiūros reikia aktyviau vykdyti pasiruošimo narystei programas, toliau tęsti intensyvų dialogą su šia organizacija. Dabartinis Šiaurės Atlanto aljansas  - tai kur kas daugiau negu gynybinė struktūra. Po šaltojo karo pabaigos pasikeitus politinei situacijai Europoje, NATO taip pat peržiūri savo misiją ir nustato naujas veikimo kryptis. Ši organizacija laikoma pagrindiniu saugumo ir stabilumo Europoje garantu ir, tapus šios organizacijos nare, galima dar efektyviau prisidėti prie XXI amžiaus Europos saugumo kūrimo. Lietuvos įnašą į šiandieninės Europos saugumą ir stabilumą rodo sėkmingas mūsų karių dalyvavimas taikos misijoje Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Džiugu, kad Madrido susitikimo deklaracijoje Lietuva yra paminėta tarp Baltijos valstybių, siekiančių narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje, padariusių pažangą siekiant stabilumo ir bendradarbiavimo Baltijos regione. Džiugina ir tai, kad 1997 m. spalio 9 d. Šiaurės Atlanto asamblėjos rezoliucijoje pažymėta, jog NATO plėtimosi procesas nebus baigtas, kol į Aljansą neįstos Lietuva, Latvija, Estija, Rumunija, Slovėnija ir kitos šalys.

Integraciniai procesai vyks intensyviau, jeigu aktyviai bus dalyvaujama daugelio tarptautinių organizacijų veikloje. Praėjusiais metais Lietuva buvo išrinkta į Jungtinių Tautų UNESCO vykdomąją tarybą bei Tarptautinės prekybos teisės komisiją.

Reikia paminėti ir tai, kad, remiantis Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos 1997 m. rugsėjo mėnesį priimta rekomendacija, buvo baigtas Lietuvos įsipareigojimų šiai organizacijai monitoringas. Tai dar vienas įrodymas, kad Lietuvoje įtvirtinami demokratijos principai, gerbiamos žmogaus ir tautinių mažumų teisės. Praėjusių metų spalio mėnesį Lietuvos Prezidentas dalyvavo antrajame Europos Tarybos viršūnių susitikime Strasbūre, kur buvo priimta deklaracija bei šios organizacijos veiklos planas plėtojant demokratiją ir stiprinant žmogaus teises. Be to, Lietuva praėjusiais metais pasirašė pataisytą Europos socialinę chartiją, prisijungė prie daugelio Europos Tarybos konvencijų, tarp jų "Dėl kovos su terorizmu", "Vaikų, gimusių nesantuokoje, teisinio statuso" ir kitų.

Aktyvius kontaktus Lietuva palaiko ir su įvairiomis Vakarų Europos Sąjungos (VES) institucijomis. Praėjusiais metais buvo pasirašytas Lietuvos ir VES saugumo susitarimas dėl keitimosi konfidencialia informacija. Vis dažniau mūsų šalies atstovų kviečiama dirbti į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) misijas užsienio šalyse, dalyvauti rinkimų stebėjimo akcijose.

Vienas pagrindinių užsienio ekonominės politikos tikslų yra Lietuvos narystė Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), į kurią tikimasi įstoti jau 1998 metais. Narystė šioje organizacijoje - prekybos liberalizavimo pagrindas, o rinkos atvėrimas didina konkurenciją, padeda plėtoti racionalų ūkį.

Siekdama plačiau integruotis į pasaulio ekonomines ir politines struktūras, Lietuva turi palaikyti glaudesnius ryšius su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD). Susitikime su OECD vadovais 1997 metų liepos mėnesį Paryžiuje Lietuvos Prezidentas oficialiai paprašė Lietuvai suteikti specialiosios šalies programą, kuri yra labai naudinga pereinamąjį į rinkos ekonomiką laikotarpį iškylančioms problemoms spręsti. Ši programa, be tiesioginės naudos, padėtų formalizuoti Lietuvos ir OECD santykius.

Šiandien jau galima konstatuoti, kad paklotas tvirtas pamatas ateities Lietuvai. Mūsų šalis tampa normalia Europos valstybe. Lietuva po truputį atsikrato savo kompleksų - siekia užimti savitą, bet ne išskirtinę padėtį tarp kitų valstybių. Lietuvos užsienio politika nėra abstraktus ir nuasmenintas valstybės interesas. Savo esme - tai visados konkretus visuomenės interesų gynimo ir garantavimo mechanizmas. Solidi vidaus politika bei ekonomika stiprina ir krašto užsienio politiką.

Šiandien Užsienio reikalų ministerijoje suformuotas pakankamai kvalifikuotas, daugiausia jaunų žmonių kolektyvas. Per penkerius metus jis padidėjo beveik šimtu žmonių. Dvigubai išaugo ir dirbančiųjų užsienyje skaičius. Nuo 1993 metų įsteigta 14 naujų ambasadų, 4 misijos prie tarptautinių organizacijų ir 10 karjeros konsulatų. Iš viso šiuo metu Lietuva turi 27 ambasadas, 6 misijas prie tarptautinių organizacijų ir 10 karjeros konsulatų. Užmegzta ar atkurti diplomatiniai santykiai su 115 pasaulio valstybių.

Šie duomenys rodo, kaip kiekybiškai išaugo mūsų diplomatinė tarnyba. Dabar jai iškyla naujų ir, svarbiausia, kokybinių reikalavimų. Ypač svarbūs bus šie metai, kai reikės aktyviai veikti siekiant pagrįsti Lietuvos norus pradėti realias derybas su Europos Sąjunga. Todėl be reikiamo dėmesio ir pakankamo Užsienio reikalų ministerijos bei kitų ministerijų ir žinybų tarptautinių ryšių padalinių ir jų vykdomų projektų finansavimo Lietuva negalės tikėtis efektyvesnės veiklos tarptautinėje politikoje.

Norisi tikėti, kad teigiamą vaidmenį, sprendžiant šiuos klausimus, suvaidins ir energingai savo veiklą pradėjusi Europos reikalų ministerija. Tiesa, jos funkcijos ir veiklos sritys dar nėra galutinai nusistovėjusios. Vyriausybė turi aiškiai apibrėžti kiekvienos žinybos funkcijas santykiuose su Europos Sąjungos institucijomis ir efektyviai kontroliuoti, kaip jos vykdomos. Lietuva nėra labai didelė ir turtinga valstybė, kad galėtų sau leisti dubliuoti funkcijas šiais klausimais.

Nepakankamai rūpinamasi ir tarptautinės politikos specialistų rengimu. Galima teigti, kad didesnis dėmesys tarptautinių santykių, politikos mokslui būtų labai svarbus ne tik specialistų ruošimui, bet ir Lietuvos užsienio politikos formavimui.

Valstybėje yra susiklosčiusi užsienio politikos formavimo ir vykdymo institucijų sistema. Prie Respublikos Prezidento veikianti Užsienio politikos koordinavimo taryba yra ta vieta, kur pakankamai sėkmingai aukščiausiu lygiu derinami visi klausimai. Ir ateityje šios institucijos vaidmuo bendru sutarimu ir bendromis pastangomis turėtų būti visokeriopai stiprinamas. Reikėtų plėsti ir skatinti užsienio politiką vykdančių institucijų bei tarptautinių santykių mokslo įstaigų bendradarbiavimą.

 
XIII. BAIGIAMASIS ŽODIS - Lietuvos valstybės strategijos kūrimo prielaidos

Pagrindinėmis kiekvienos šalies vertybėmis yra laikoma jos politinė nepriklausomybė ir teritorinis vientisumas. Visa tai Lietuva turi. Bendriausiu požiūriu minėtos vertybės sudaro demokratijos prielaidas, leidžia siekti nuoseklios ekonominės raidos, užtikrinti gyventojų pilietines teises ir jų socialinę gerovę.

Visuotinai pripažinta, kad egzistuoja valstybės idealo modelis, apimantis būdingiausius kiekvieno esminio valstybės raidos etapo bruožus. Jame paprastai atsispindi visuomenės samprata apie to laikotarpio prioritetinius valstybės siekius, politiką, ekonomiką ir kultūrą. Toks modelis, apimantis ir valstybės tolesnės raidos idealus, gali pretenduoti į valstybės vizijos statusą. Sisteminga ir kompleksiška valstybės vizija, atspindinti visuomenės interesus, leidžia ne tik suvokti valstybę kaip visumą, bet ir integruotai modeliuoti jos ateitį.

Valstybės interesai kartu yra ir bendras, ir nuolatinis tikslas, kurio siekia valstybė. Ne mažiau svarbu ir tai, kad valstybės interesams būdingas tęstinumas. Todėl Lietuvos valstybę ir jos žmones pagrįstai galima laikyti siekiančiais tikslo. Tokio valstybės modelio formavimas yra svarbus žingsnis kuriant Lietuvos valstybės ateities viziją. Reikalinga valstybės idėja, galinti sutelkti dabarties ir ateities kartas.

Valstybės vizija yra susijusi ne tik su tolimos ateities perspektyva, bet ir su šiandiena. Norint suspėti su dabartimi, reikia sugebėti modeliuoti ir valdyti ateities situacijas, ir jau dabar savyje ugdyti tam būtinus integralumo bei lankstumo įgūdžius, disponuoti kokybiškomis žiniomis kuriant efektyvią realybę. Privalu išsiugdyti konkurencinę galią, pajėgti ne tik prisitaikyti prie permainų, bet ir jas inicijuoti, jeigu reikėtų - ir pasaulio mastu.

Permainos - nuolat pasaulyje vykstantis procesas. Toli gražu ne visoms valstybėms sėkmingai pavyksta pasinaudoti pokyčių teikiamomis galimybėmis. Sugebančios tai daryti išvengia daugelio klaidų, įgyja kritinį strateginį pranašumą, tampa regioninio ar pasaulinio lygmens lyderėmis. Efektyvios reformos sukuria esmines prielaidas valstybės vizijai realizuoti. Sėkmingi pokyčiai tampa negrįžtamais, atneša strateginių permainų, sukuriančių naujos kokybės valstybę.

Svarbu ne tik tiksliai suformuluoti prioritetinius visų svarbiausių visuomenės gyvenimo sričių uždavinius, bet ir pasiūlyti efektyvią jų sprendimo strategiją, pagrįstą realiais ištekliais. Siekdami geresnio gyvenimo, kaip ir kitos išvystytos valstybės, Lietuva turėtų sukurti geriau dirbančias ir pigiau kainuojančias valstybinės valdžios institucijas. Pastarųjų uždavinys - Lietuvos piliečiams sukurti geresnės ateities prielaidas. Mūsų visų tikslas - geresnė Lietuva.

Nepaisant skirtingų politinių pažiūrų, įvairių valstybės interesų koncepcijų, visi valstybės veikėjai turėtų rūpintis, kaip išsaugoti svarbiausius savo valstybės bruožus, jos vertybių perimamumą. Labai svarbu žmonėse palaikyti norą ir sugebėjimą siekti geresnio gyvenimo, tai yra gėrio, grožio, tiesos ir turto. Šių tikslų žmogus gali pasiekti, jei valstybė deramai atliks jai priklausančias esmines funkcijas, rūpinsis šeima.

Pagrindinių valstybės institucijų veikla gali būti sėkminga tik tokiu atveju, jei jos dirbs koordinuotai. Tik taip galima sustiprinti visuomenės jėgas. Lietuvos žmonės yra mūsų politikos esmė ir prasmė. Valstybė savo piliečiams privalo sukurti prielaidas geriausiu būdu realizuoti pozityviąsias jų galimybes.

Mūsų valstybės situaciją neišvengiamai nulemia pasaulio raidos tendencijos. Tačiau realybė kinta greičiau, nei taisyklės, pagal kurias bandoma ją valdyti. Siekiant geriau organizuoti visuomenę, valdyti pokyčius, kompleksiškai modernizuodami valstybę, privalu geriau panaudoti politines, socialines, ekonomines ir technologines galimybes, egzistuojančias ne tik mūsų šalyje, bet ir jos aplinkoje. Pasaulio ekonomikoje ir politikoje, kitose visuomenės veiklos srityse Lietuvai būtina siekti visuotinai pripažintos strateginės pozicijos.

Deja, šiuo metu dar nėra pasirengta sėkmingai veikti aštrios tarptautinės konkurencijos sąlygomis. Mūsų specialistai iki šiol turėjo ribotas galimybes šalies aukštosiose mokyklose įgyti žinių, padedančių atpažinti strateginės svarbos procesus. Jie beveik neturėjo sąlygų suformuoti įgūdžiams, leidžiantiems novatoriškai valdyti permainas, įveikti ateities neapibrėžtumus. Tai kausto mūsų valstybės veiklą pasaulinėje arenoje, priverčia elgtis nepakankamai racionaliai ir energingai, prarandama iniciatyva ir laikas. Daugelio valdininkų (tarnautojų) veikla nepasižymi reikiama kompetencija bei kokybe. Dirbant su žmonėmis trūksta paprasčiausio žmogiškumo ir geranoriškumo. Tai sukuria nereikalingus socialinės ir psichologinės įtampos laukus.

Privalome sugebėti sukurti efektyvią valstybę, sugebančią nuolat ir sėkmingai keistis be perstojo kintančioje aplinkoje. Greičiau įgijus ir efektyviai vartojant kokybišką informaciją galima disponuoti strateginėmis žiniomis, padedančiomis geriau suprasti galimus priimamų sprendimų padarinius, sumažinti dar nežinomų įvykių įtaką valstybės raidai. Tokia informacijos vadyba leistų išvengti esminių klaidų valstybės valdyme, padėtų įgyti reikiamą kompetenciją, efektyviai panaudoti turimus išteklius stiprinant Lietuvos strategines pozicijas pasaulyje.

Būtina išmokti teisingai įvertinti perpektyviausias, dinamiškiausias veiklos sritis, nuo kurių priklauso valstybės ateitis. Reikia sugebėti modeliuoti galimas Lietuvos raidos tendencijas pagal alternatyvius arba vienas kitą papildančius bei pratęsiančius scenarijus. Nereikia turėti iliuzijų, kad galima viską numatyti ir valdyti, tačiau galima ir reikia sugebėti ryžtingai lemti savo ateitį.