LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
METINIS PRANEŠIMAS SEIME
APIE PADĖTĮ ŠALYJE, LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS IR UŽSIENIO POLITIKĄ
1998 METŲ VASARIO 19 DIENĄ
Gerbiamasis Seimo Pirmininke,
Aukščiausiasis Seime,
Lietuvos pažanga plačiąja šio žodžio prasme - toks buvo nuolatinis visų per mano, kaip Lietuvos Respublikos Prezidento, kadenciją skaitytų metinių pranešimų Seime leitmotyvas. Mačiau pats ir stengiausi, kad tai pamatytų ir kiti, kaip kasmet didėja pagal rinkos ekonomikos principus persitvarkančio Lietuvos ūkio produktyvumas ir konkurencingumas, kaip tegul ir lėtokai, bet nuolat gerėja žmonių gyvenimas, po truputį didėja jų asmeninės pajamos, auga vartojimo lygis ir kokybiškai kinta jo struktūra. Apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos perspektyvas iškalbingai byloja didėjantys konkursai tarp norinčių studijuoti universitetuose ir akademijose. Jaunimas tiki savos valstybės ir savo pačių ateitimi joje! Tai tik keli didžiulės kasdieninio Lietuvos gyvenimo įvairovės akcentai.
Šiandien, vykdydamas savo konstitucinę pareigą, skaitau metinį pranešimą, kurio tikslas - nušviesti ir apibendrinti mūsų valstybės ir visuomenės raidą per kalendorinius 1997-uosius metus. Tradiciškai parengti du pranešimo variantai. Pirmasis, išleistas atskira knygele, yra platesnis, išsamesnis ir papildytas statistiniais duomenimis. Po tokią knygelę gavo Seimo ir Vyriausybės nariai. Antrąjį, gerokai sutrumpintą, dabar siūlau Jūsų dėmesiui.
Praėjusių metų spalio mėnesį paminėjome Lietuvos Respublikos Konstitucijos penkmetį. Vadovaujantis jos nuostatomis buvo kuriamos naujos valdžios institucijos, vykdomos reformos, tvirtėjo žmogaus teisių bei laisvių garantijos. Per šiuos kelerius metus visi - ir piliečiai, ir valdžia - mokėmės gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją, laisvai mąstyti, naujoviškai gyventi. Konstitucija sudarė susitarimo tarp valdžios ir piliečių, tarp įvairių pažiūrų žmonių galimybes.
Kiekviena valstybės valdžios institucija privalo griežtai laikytis Konstitucijos nuostatų. Niekam nevalia kėsintis į kertinius demokratijos principus. Šiandien svarbiausia yra visų valdžių darnus darbas. Todėl dažnai tariausi su Vyriausybės nariais, išklausydavau ministrų ataskaitas, pats inicijuodavau opiausių problemų sprendimą ir įstatymų projektų svarstymą Seime.
Kadangi man buvo lemta imtis atsakomybės formuoti šiuolaikines Respublikos Prezidento veiklos tradicijas, kruopščiai laikiausi konstitucinių galių ir pareigų. Kaip Prezidentas ne tik atstovavau Lietuvos valstybei ir sprendžiau svarbiausius užsienio politikos klausimus, bet jaučiau ir jaučiu moralinę atsakomybę dėl to, kas apskritai šiandien vyksta Lietuvoje ir kaip valstybė rūpinasi savo piliečiais. Baigdamas savo kadenciją noriu pabrėžti, kad visą laiką stengiausi vykdyti žmonių sutaikymo, skirtingų interesų derinimo ir sutarimų ieškojimo politiką.
Kiekviena proga kviečiau žmones aktyviai dalyvauti valstybės valdyme. Kuo daugiau rinkėjų ateina balsuoti, tuo geriau išrinkta valdžia atitinka jų lūkesčius. Džiugina, kad žmonės labai aktyviai dalyvavo pastaruosiuose Respublikos Prezidento rinkimuose. Kadangi pagal Konstituciją Prezidentas nedalyvauja politinių partijų veikloje, todėl ir rinkimuose varžosi ne partijos, o konkrečios asmenybės bei jų požiūriai į valstybės sutvarkymą. Antrajame rinkimų ture išvydome du nepartinius beveik lygiaverčius kandidatus, nes pergalę nulėmė tik keliolika tūkstančių rinkėjų balsų. Dabar svarbu, kad abiejų varžovų šalininkai darniai dirbtų Lietuvos labui.
1997 metais įvyko tretieji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vietos savivaldybių tarybų rinkimai, buvo priimtas naujas, pažangesnis, savivaldybių biudžeto sudarymo metodikos įstatymas. Atlikti parengiamieji darbai ratifikuojant Europos vietos savivaldos chartiją. Ir vis dėlto šioje srityje matau dar nemažai neigiamų reiškinių ir spręstinų problemų. Tai - vis mažėjantis Lietuvos piliečių aktyvumas renkant vietinę atstovaujamąją valdžią ir apskritai sprendžiant savo bendruomenės problemas, nuolatinė įtampa daugumoje savivaldybių finansuojant išlaidas, kai nesurenkama planuotų mokestinių pajamų. Vis negalime įveikti politinio lojalumo principo sureikšminimo, priimant į darbą "B" lygio valdininkus. Todėl ateityje siūlau daugiau dėmesio skirti šiai svarbiai visuomenės gyvenimo sričiai, tobulinti rinkimų ir savivaldybių finansų sistemas, didinti Savivaldybių asociacijos vaidmenį, sudaryti sąlygas formuotis savivaldybių bendruomenėms.
Ne tik mes, Lietuvos gyventojai, bet ir užsieniečiai, pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir kitų tarptautinių finansinių institucijų atstovai, pastebime, jog mūsų šalis vykdo sparčias ekonomines reformas ir pasiekė akivaizdžios ūkio pažangos. Dabar mūsų makroekonominiai rodikliai yra geresni nei kai kurių Vidurio Europos valstybių. Bendrojo vidaus produkto augimas 1997 metais (negalutiniais duomenimis) sudarė 6 procentus, o infliacija - 8,4 procento. Šiuo metu apie 70 procentų bendrojo vidaus produkto gaminama privačiame sektoriuje, kuriame dirba daugiau kaip du trečdaliai visų darbuotojų.
Taupydamas laiką tik trumpai apibūdinsiu kai kurių ekonomikos šakų raidą. Remiantis išankstiniais rezultatais galima teigti, jog 1997 metai pramonei, ypač išgaunamajai ir apdirbamajai, buvo nors ir nelengvi, bet geresni nei 1996-ieji. Tačiau normalią daugelio įmonių veiklą trikdė netobuli įstatymai, įsisenėjusios skolos ir kitos priežastys. Daugiau kaip 40 procentų įmonių buvo nuostolingos. Taigi Vyriausybės pastangos gerinti pramonės gamybos ekonomines sąlygas kol kas nedavė laukto rezultato. Kita vertus, bet kokie ekonominės politikos pokyčiai realiai įsikūnija tik po tam tikro laiko. Būtina nedelsiant parengti pramonės plėtojimo strategiją, ieškoti būdų produkcijos paklausai vidaus ir užsienio rinkose didinti, padėti įmonėms spręsti finansines problemas, tobulinti arba keisti atgyvenusias įstatymų nuostatas.
Neblogi praėjusieji metai buvo ir žemės ūkiui. Išankstiniai skaičiavimai rodo, kad šios ūkio šakos produkcijos apimtis išaugo 6 procentais. Yra teigiamų poslinkių plėtojant žemės ūkio produktų eksportą.
Ketvirtadaliu sumažėjęs elektros energijos eksportas lėmė tai, kad praėjusiais metais šios rūšies energijos gamyba sumažėjo maždaug 13 procentų. Tai iš esmės pablogino viso energetikos ūkio padėtį. Todėl Vyriausybei teko imtis gana ryžtingų veiksmų: buvo priimti norminiai aktai dėl valstybės skolos akcinei bendrovei "Lietuvos energija" pripažinimo ir padengimo. Tai leido 1998 metų valstybės biudžete atsisakyti subsidijų energijos išteklių tiekėjams. Restruktūrizuojant energetikos ūkio valdymą įvyko ryškių pokyčių. Pirmas svarbus žingsnis šia linkme - šilumos ūkis ir jo valdymas perduotas savivaldybėms. Dabar svarbu savivaldybėms padėti tinkamai susitvarkyti šį ūkį.
Lietuvos energetikai ypač aktualu kuo geriau išnaudoti turimus galingumus. Kelias čia vienas - didinti elektros energijos eksportą, taigi surasti nuolatinių rinkų mūsų pagamintai elektros energijai Vidurio bei Vakarų Europoje ir tam tikslui Lietuvos elektros perdavimo tinklus sujungti su minėtų regionų tinklais. Ūkio ministerija, laikydamasi iš esmės pagrįstos nuostatos elektrą eksportuoti be tarpininkų, energijos eksportą nutraukė tinkamai tam nepasiruošusi, prieš tai nesusiradusi tiesioginių pirkėjų. Toks neapgalvotas sprendimas atnešė kelių dešimčių milijonų litų nuostolių.
Šiais metais turi būti parengta ir Seime patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija. Atėjo laikas priimti labai svarbius sprendimus, ypač dėl Ignalinos atominės elektrinės saugumo užtikrinimo ir tolesnių jos perspektyvų.
1997 metų valstybės biudžeto pajamų planas buvo ne tik įvykdytas, bet ir viršytas 45 milijonais litų. Ne mažiau svarbu, jog pernai pirmą kartą buvo sėkmingai įvykdytas ir savivaldybių biudžetų pajamų planas. Tai rodo, kad pasitvirtino sugriežtinta Vyriausybės mokesčių surinkimo politika. Tačiau ligi visiškos idilijos dar toli. Mūsų tikslas - visomis išgalėmis siekti subalansuoto, kitaip tariant, nedeficitinio biudžeto, nes gyvenimas skolon brangiai kainuoja. Pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia - beveik dešimtadalis šių metų valstybės biudžeto išlaidų skirta skolos aptarnavimui.
Statistikos departamento duomenimis, materialinės investicijos iš visų finansavimo šaltinių per praėjusius metus padidėjo apie 10 procentų. Tačiau vidinių kaupiamųjų kapitalo investicijų, kreditinių išteklių stygius bei ribotos nacionalinio biudžeto galimybės dar neleidžia pakankamai lėšų skirti prioritetinėms ūkio šakoms plėtoti, socialinės sferos susidėvėjusiems pagrindiniams fondams atnaujinti ir palaikyti. Tai verčia ieškoti kitų šaltinių. Vienas iš jų - tiesioginės užsienio investicijos. Iki šių metų pradžios Lietuvoje įregistruota daugiau kaip 6000 įmonių, į kurias yra investuota užsienio kapitalo. Jo dalis šių įmonių įstatiniame kapitale viršija 60 procentų. Išankstiniais duomenimis, 1997 m. spalio 1 d. tiesioginės užsienio investicijos sudarė beveik 3 900 milijonus litų.
Užsienio investuotojų susidomėjimas mūsų šalimi nuolat didėja, kadangi Lietuva tapo neblogai žinoma pasaulio finansų rinkose, ją gerai įvertino trijų pagrindinių pasaulio reitingų agentūros. Dėl to smarkiai sumažėjo skolinimosi kaštai. Be to, Lietuva išleido pirmąją viešą euroobligacijų emisiją. Tikimasi, jog 1998 metais investicijų dar padaugės.
Ligi šiol nuo antrojo privatizavimo etapo pradžios, t.y. nuo 1996 metų vidurio, buvo privatizuota 317 objektų už 84,2 milijonų litų. Tai sudaro tik 7 procentus iki šių metų pradžios planuoto parduoti valstybei priklausančio turto. Taigi privatizavimas vyksta lėtai. Steigėjai, įtraukę savo objektus į privatizuojamųjų objektų sąrašą, vėliau delsia Privatizavimo agentūrai perduoti reikiamus dokumentus ir privatizavimo programų projektus, kelia nerealias privatizavimo sąlygas.
1997 metais įvyko daug teigiamų permainų bankininkystėje: pradėjo veikti gyventojų indėlių draudimo sistema, garantuojanti kompensacijų išmokėjimą banko bankroto atveju; panaikintos išskirtinės garantijos gyventojų indėliams bankuose, kuriuose valstybė valdo didesnę pusę kapitalo, taigi suvienodintos konkurencijos sąlygos visiems bankams. Vadovaujantis Europos Sąjungos šalių standartais buvo priimtos Gyventojų indėlių draudimo įstatymo pataisos, numatančios drausti indėlius ne tik nacionaline, bet ir užsienio valiuta, taip pat pamažu plėsti draudžiamųjų indėlių bazę.
Apskritai 1997 metais bankų sistema sustiprėjo, trečdaliu padidėjo bankų valdomas turtas, sparčiau augo gyventojų indėliai, toliau didėjo turto ir kapitalo koncentracija.
Ūkio raida teigiamai veikia gyvenimo lygio kilimą. Tai liudija didėjančios vieno šeimos nario pajamos ir išlaidos bei mažėjanti išlaidų dalis, skiriama maisto produktams įsigyti. Palyginkime 1996 ir 1997 metų trijų ketvirčių namų ūkio biudžeto tyrimų duomenis. 1996 metais vidutinės namų ūkio vartojimo išlaidos vienam šeimos nariui buvo 348, o 1997 metais - 372 litai; maisto produktams įsigyti atitinkamai buvo skiriama beveik 56 ir 53 procentai šių išlaidų.
Ypatingą dėmesį norėčiau atkreipti į kaimą, nes jis vis labiau atsilieka socialiniu atžvilgiu. Kaimo šeimos vieno nario pajamos trečdaliu mažesnės nei miestiečio. Ir šis atotrūkis vis didėja. Kaimo žmonių vidutinė gyvenimo trukmė trumpesnė negu miesto gyventojų, kadangi net 60 procentų miestiečių yra darbingo amžiaus, o kaimiečių - tik 51 procentas. Kas ketvirtas kaimo gyventojas - pensininkas, o jų pensijos kur kas mažesnės negu miestiečių. Iki šiol neišspręstas ūkininkų privalomojo socialinio draudimo klausimas. Manau, kad Seimas ir Vyriausybė kaimo socialines problemas privalo spręsti sparčiau.
Keletą žodžių norėčiau pasakyti apie pernykštę Vyriausybės darbo apmokėjimo politiką. Smarkiai buvo padidinti teisėtvarkos bei teisėsaugos, mokesčių inspekcijos darbuotojų, muitininkų atlyginimai. Jų tiesiog nebeįmanoma palyginti nei su gydytojų, nei su mokytojų ar aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimais, nei apskritai su vidutiniu biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokesčiu, kuris metų pabaigoje buvo 978 litai. Pirmą kartą aukščiausių valdymo institucijų darbuotojų vidutinis darbo užmokestis viršijo bankininkų, energetikų atlyginimus ir tapo didžiausiu šalyje - virš 2 300 litų.
1997 metais turėjo įsigalioti Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas, kuriuo buvo sumanyta panaikinti atlyginimų diferenciaciją už vienodą darbą skirtingose žinybose, tam tikromis taisyklėmis susieti mokytojo, gydytojo ir ministro atlyginimus. Taip buvo ikikarinėje Lietuvoje, tokia sistema taikoma išsivysčiusiose Europos šalyse, o pas mus įstatymo įsigaliojimas vis atidėliojamas.
Vidutinis darbo užmokestis 1997 metų pabaigoje buvo 985 litai. Minimalusis mėnesinis atlyginimas per metus padidėjo trečdaliu - nuo 300 iki 400 litų ir sudaro 44 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Tačiau vidutinė senatvės pensija tebelieka pernelyg maža, lyginant ją su vidutiniu darbo užmokesčiu. 1997 metų pabaigoje ji buvo 266 Lt. Pensininkų gyvenimas šiuo metu tikrai nelengvas, ir tai skatina tobulinti pensijų sistemą. Reikėtų įteisinti privačius pensijų fondus ir numatyti valstybės paramą dabartiniams pensininkams.
Dar 1996 metais Seimui pateikiau Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimą dėl mažų pensijų, priskaičiuotų asmenims, ilgai dirbusiems, bet gavusiems mažą atlyginimą, padidinimo. Tačiau jo nepriėmė nei praėjusios, nei šios kadencijos Seimas. Šio įstatymo projektas taip ir liko stalčiuose.
Nacionalinė teisės sistema nuosekliai kuriama nuo 1993 metų pabaigos, kai Seimas patvirtino Teisės sistemos reformos metmenis. Per ketverius reformos metus daug kas nuveikta: priimta nemažai naujų įstatymų, įgyvendinančių Konstitucijos nuostatas bei derinančių šalies teisės sistemą su demokratijos vertybėmis; pertvarkyta teismų sistema, prokuratūra, reformuojamos kitos institucijos. Didelės įtakos šalies teisės sistemos kūrimui turėjo 1995 metais Seimo ratifikuota Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tačiau per keletą reformos metų išryškėjo ir tam tikrų neigiamų tendencijų.
Daugumą priimamų įstatymų sudaro įstatymų pakeitimai ir papildymai. Žinoma, gyvenimas reikalauja keisti pasenusias ar laiko dvasios neatitinkančias teisės normas, tačiau buvo atvejų, kai dabartinis Seimas atvirai demonstravo savo neigiamą požiūrį į ankstesniosios kadencijos Seimo priimtus įstatymus. Tai anaiptol negerina mūsų įstatymų kokybės ir nekeičia visuomenės nihilistinio požiūrio į juos.
Dideliu trūkumu laikyčiau tai, kad Seimui iki šiol nepateikti procesiniai kodeksai, nėra naujų Darbo, Santuokos ir šeimos kodeksų, nors jiems parengti buvo sudarytos specialios darbo grupės. Užtruko parengtų Baudžiamojo ir Civilinio kodeksų priėmimas Seime.
Itin didelė teisinio reguliavimo painiava susiklostė mokesčių srityje. Lietuvos piliečiai šiandien moka 18 rūšių mokesčius, o juos nustatantys įstatymai nuolat kaitaliojami. Mokesčių įstatymų labirintuose sunku orientuotis ir finansininkams, ir teisininkams, ir mokesčių mokėtojams. Matyt, atėjo laikas parengti Mokesčių kodeksą.
Daugiau dėmesio turi būti skiriama mūsų įstatymų bei kitų teisės aktų harmonizavimui su Europos Sąjungos teise.
Mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime vis svarbesnę vietą užima teismai. Nuo 1996 metų kardomąją priemonę - suėmimą skiria tik teisėjai. Jiems numatoma suteikti galimybę atlikti ir tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Artimiausiu metu prie apylinkių teismų turi pradėti veikti hipotekos įstaigos ir atsiras hipotekos teisėjų.
Konstitucijoje įtvirtintas teisėjų nepriklausomumas. Jis yra neatsiejamas nuo jų profesinės ir pilietinės atsakomybės. Nepriklausomumas - ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo veiklos garantijų. Teisėjas atsako už tai, kad jo priimtas sprendimas būtų nešališkas ir teisingas.
Bene daugiausia priekaištų iš žmonių teismai sulaukia dėl gana ilgo bylų nagrinėjimo, ypač jeigu tai priklauso nuo subjektyvių veiksnių: teisėjo aplaidumo, profesinio nekompetentingumo ar net tiesioginio suinteresuotumo negatyviąja šio žodžio prasme. Toks bylų vilkinimas turi sulaukti griežto Teisingumo ministerijos, Teisėjų tarybos, Teisėjų garbės teismo įvertinimo.
Pastaruoju metu šiek tiek labiau pastebimas tapo prokuratūros darbas: suaktyvėjo baudžiamasis persekiojimas, daugiau iškeliama ir perduodama teismams baudžiamųjų bylų. Geriau tiriamos finansinės ir kitos sudėtingos bylos, daug pastangų dedama aiškinantis korupcijos faktus. Tačiau tam, kad prokuratūros veikla būtų adekvati besiklostančiai kriminogeninei situacijai, reikėtų dar aktyviau vykdyti baudžiamojo persekiojimo funkciją.
1997 metų pabaigoje Vyriausybei patvirtinus Policijos reformos metmenis, prasidėjo, nors ir pavėluotai, šios institucijos reforma. Numatytiems pertvarkymams negaliu nepritarti: Lietuvos policija turės atitikti demokratinių Europos šalių reikalavimus, tapti autonomiškai valdoma sistema, turėti savarankišką finansavimą ir atsiskaityti už savo veiklą ne tik Vidaus reikalų ministerijai, bet ir vietos savivaldos institucijoms bei gyventojams.
1997 metais pradėjo veikti keli prevenciniu požiūriu svarbūs įstatymai. Visų pirma Organizuoto nusikalstamumo užkardymo ir Pinigų plovimo prevencijos įstatymai. Jie kartu su kitais teisės aktais sudaro palankias sąlygas nusikalstamumui kontroliuoti. Dabar svarbiausia - kuo greičiau parengti ir priimti Nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevencijos įstatymą.
Turiu atvirai pasakyti, kad didelį susirūpinimą kelia tai, jog kai kurie teisėsaugos institucijų pareigūnai tirdami nusikaltimus pažeidžia žmogaus teises, naudoja neteisėtas poveikio priemones, būdus ir metodus. Teisingumo negalima siekti neteisėtomis priemonėmis. Nusikaltę pareigūnai turi būti kuo griežčiausiai baudžiami.
Nėra tobulas ir pats baudžiamasis procesas: laikas tarp nusikaltimo ir bausmės yra pernelyg ilgas, reikalaujantis pernelyg didelių išlaidų. Taikant kai kurias asmens laisvę varžančias kardomąsias priemones iškyla pavojus pažeisti žmogaus teises. Todėl tokių griežtų kardomųjų priemonių kaip suėmimas taikymas turėtų būti labai apgalvotas, pagrįstas ir neišvengiamai reikalingas tiesai byloje nustatyti. Žinoma, konkrečios kardomosios priemonės kaltinamajam parinkimas - tai tardytojo, prokuroro ir teisėjo prerogatyva, tačiau žmogaus laisvei apriboti turi būti svarbių priežasčių; negalima žmogaus bausti be teismo nuosprendžio.
Daugiau dėmesio kardomosioms priemonėms teks skirti ir dėl 1997 metais priimto Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo. Piliečiai, nukentėję nuo neteisėtų kvotos, tardymo, prokuratūros ar teismo veiksmų, nuo 1998 metų turi teisę į jiems padarytos žalos atlyginimą. Tikiuosi, kad šis įstatymas paskatins atitinkamus pareigūnus atsakingiau žiūrėti į žmogaus teises ir laisves ribojančių procesinių priemonių taikymą, skatins ieškoti optimalių ir tuo pačiu teisėtų tiesos byloje nustatymo būdų.
Nusikalstamumą bandoma sustabdyti griežtinant bausmes. Tačiau įvairių pasaulio šalių patirtis rodo, kad bausmių griežtinimas kriminogeninės situacijos nepagerina. Tokios priemonės, kaip sulaikymas, kaltinimas, nuteisimas, bausmė ir nusikaltėlių izoliavimas, daro tik nežymų poveikį. Daugelyje šalių nusikalstamumo kontrolės politika vis daugiau orientuojama į socialinę, ekonominę nusikalstamumo prevenciją, o ypač - į tai, kaip nusikaltusį asmenį atlikus bausmę vėl integruoti į visuomenę. Dabar gi, tenka pripažinti, kriminalinėmis bausmėmis, ypač laisvės atėmimu, siekiama ne pataisyti nusikaltusį asmenį, bet izoliuoti, įbauginti. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos neatitinka tarptautinių reikalavimų, nuteistiesiems nesudaromos sąlygos dirbti, įgyti profesiją, todėl ši bausmė nuteistuosius asmenis veikia tik neigiamai. Reikėtų susimąstyti, ar nebūtų tikslinga išplėsti kitų bausmių taikymo galimybes, geriau išnaudoti baudžiamojo įstatymo sankcijose jiems suteiktas alternatyvas.
Optimistinių vilčių ateičiai teikia įvairiapusiška kultūros plėtra, didžiausių mūsų talentų kūryba. Gražiai ir prasmingai užbaigėme Pirmosios lietuviškos knygos metus. Apgailestauju, kad negaliu čia išvardyti net labiausiai vertų kultūros entuziastų - visi jie nusipelnė pagarbos ir dėkingumo. Džiaugiuosi mūsų kultūros atvirumu pasauliui, gebėjimu svetingai atverti duris žymiausiems pasaulio menininkams.
Kultūra negali egzistuoti be valstybės paramos. Būtent šiuo kriterijumi vadovaudamasis, vertinu Seimo ir Vyriausybės darbą kultūros srityje. Nuveikta tikrai nemažai, tačiau nuoseklia kultūros politika šių darbų vadinti kol kas negalima. Pasigendu teisės aktų, kurie stiprintų menininko, kultūros darbuotojo padėtį, sudarytų deramas sąlygas daugeliui kultūros ir meno sričių. Seimui ir Vyriausybei reikėtų siekti visų įstatymų, reglamentuojančių istorijos ir kultūros paminklų apsaugą, darnos, ieškoti optimalių sprendimų, kad ateities kartoms būtų išsaugotas mūsų paveldas, visi kultūros lobiai. Jums gerai žinoma mano pozicija dėl Vilniaus pilių, kurioms suteiktas valstybinio kultūrinio rezervato statusas. Reikia labai atidžiai ir reikliai analizuoti priežastis, kliudančias jas atstatyti ir deramai tvarkyti. Ir ne tik jas, bet ir Vilniaus senamiestį, kitus vertingiausius paveldo objektus, kuriuos išgelbėję nuo sunykimo, turime perduoti ateities kartoms. Suvienykime pastangas, kad mūsų darbas būtų tikslingesnis, neskandinkime jo tuščiuose ginčuose ir ambicijose, nekurkime dirbtinių barjerų, kurie apsunkina ir komplikuoja darbą! Taurūs tikslai gali ir turi mus suvienyti!
Noriu palinkėti, kad Vyriausybė sėkmingai tęstų valstybinę leidybos programą, kuri labiausiai nukentėjo - jai buvo skirta tik vienas milijonas litų. Reikia tęsti Lietuvos bibliotekų kompiuterizavimą, aprūpinimą knygomis ir periodine spauda, baigti statyti Lietuvių kalbos instituto ir Martyno Mažvydo bibliotekos saugyklas. Sveikinu Vyriausybės sprendimus dėl stipendijų jauniems ir brandiems menininkams, dėl kultūros darbuotojų atlyginimų, kitus svarbius žingsnius.
Apibendrindamas pasakyčiau, jog gražias kalbas apie rūpestį nacionaline kultūra mūsų gyvenime turi keisti kantrus ir juodas darbas - tai yra realūs, gerai apgalvoti veiksmai, pagrįsti giliu kultūros pajautimu, jos raidos perspektyvomis.
1997 metais šventėme Lietuvos mokyklos 600-ųjų metų sukaktį. Tai buvo gera proga tiek pedagogams, tiek ir plačiajai visuomenei įvertinti mokyklos būklę, švietimo reformos eigą ir perspektyvas.
Šiais mokslo metais jau keliose klasėse moksleiviai rengiami pagal naujas mokymo programas. Nepaisant visų sunkumų ir nepriteklių, duris atvėrė ne viena nauja moderni mokykla. Viena iš jų - trečioji Šalčininkų vidurinė mokykla, pavadinta Lietuvos tūkstantmečio vardu. Labai simboliška, kad šiemetiniai pirmokėliai brandos atestatus gaus jubiliejiniais - 2009 metais. Kita vertus, daugelis Lietuvos mokyklų yra perpildytos, pavyzdžiui, kai kuriose Vilniaus mokyklose mokosi po 2 tūkstančius ir daugiau moksleivių.
Apskritai švietimo reforma vyksta gana vangiai. Dar 1991 metais priimtame Švietimo įstatyme nebuvo įteisintos pagrindinės švietimo reformos nuostatos, todėl dabar tarp įvairių žinybų dažnai kyla įtampa. Apskritai trūksta vientisos švietimo sistemos sampratos, nėra bendro suvokimo, kas ją sudaro, stinga ryšio tarp atskirų mokymo sistemos grandžių. Dėl šių priežasčių Seimas ir Švietimo ir mokslo ministerija niekaip negali suderinti savo veiksmų, nepasidalija funkcijų apskritys ir savivaldybės.
Tikra krašto nelaimė, jog daug mokyklinio amžiaus vaikų nelanko mokyklos, o jų tikslaus skaičiaus negali nustatyti jokia žinyba. Daugėja socialiai remtinų moksleivių bei vaikų iš asocialių šeimų. Jais privalo rūpintis tiesiogiai mokykla: daugiau lėšų turi būti skiriama nemokamam maitinimui, atgaivinta užklasinė veikla - sporto mokyklos, įvairūs būreliai, moksleivių namai.
Užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą yra vienas iš svarbiausių valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslų. Gynybos politika vykdoma dviem prioritetinėmis kryptimis: pirma - siekiama sukurti šalies gynybinę sistemą, sugebančią efektyviai pasipriešinti ginkluoto užpuolimo atveju, ir antra - keliamas gebėjimo veikti kartu su NATO valstybių pajėgomis lygis.
1996 metais priėmus Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą valstybės institucijų veikla šioje srityje tapo tikslingesnė ir konkretesnė. Panaši evoliucija vyko ir Valstybės gynimo tarybos veikloje. 1997 metų pavasarį priėmus Valstybės gynimo tarybos įstatymą, šios institucijos įtaka, svarstant ir koordinuojant svarbiausius valstybės gynybos reikalus, smarkiai padidėjo. Pavyzdžiui, šiai Tarybai rekomendavus, krašto apsaugos biudžetas 1997 metams buvo padidintas pusantro karto - iki beveik vieno procento bendrojo vidaus produkto.
1997-ieji buvo svarbūs metai Lietuvos užsienio politikai. Mus tiesiogiai palietė NATO valstybių vadovų susitikime Madride, tarpvyriausybinėje konferencijoje Amsterdame bei Europos sąjungos šalių vadovų susitikime Liuksemburge padaryti labai rimti sprendimai. Nors ne viskas buvo pasiekta, ko norėjome, šių forumų rezultatai parodė, jog ilgalaikės diplomatinės pastangos nenuėjo veltui ir Lietuva išsikovojo deramą vietą tarptautinėje bendrijoje.
Viena svarbiausių ir nuolatinių mūsų užsienio politikos krypčių buvo ir, tikrai galiu teigti, jog išliks ir ateityje - geri santykiai su kaimyninėmis valstybėmis. Šiuo požiūriu Lietuva dažnai rodoma pavyzdžiu kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, ypač po praėjusiais metais rugsėjo mėnesį vykusios Vilniaus konferencijos, kurioje dalyvavo dvylika minėto regiono valstybių ir vyriausybių vadovų.
Neatsitiktinai šios Konferencijos organizatoriai buvo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai. Po 1990 metų kovo 11-osios santykius su Lenkija gana ilgai gaubė abipusio nepasitikėjimo dvasia. Esminis persilaužimas įvyko tik po 1994 ir 1995 metais įvykusių susitikimų aukščiausiu lygiu ir jų metu pasiektų susitarimų, bylojančių, jog abi pusės ėmė panašiai suvokti XX-ojo amžiaus pabaigos realijas. Lietuva ir Lenkija ėmė ieškoti ne to, kas jas skyrė ir skiria, bet to, kas jungia.
Šiandien Lenkija yra strateginė Lietuvos partnerė, o santykiai su ja - geriausi per visą mūsų valstybių istoriją. Suformuotos bendradarbiavimo institucijos prezidentų, seimų, vyriausybių, savivaldybių, miestų ir regionų lygiu. Todėl drąsiai galiu teigti, kad oficialių kontaktų lygiu padaryta labai daug. Artimiausios ateities uždavinys yra pripildyti šias formas konkretaus turinio.
Visada buvo ir yra grįstas gerais santykiais bendradarbiavimas su kita mūsų artimiausia kaimyne Latvija. Todėl kalbėsiu tik apie problemas, kurių dar yra, ir praleisiu komplimentus. Laisvai prekybai, turizmui ir piliečių laisvam judėjimui tarp abiejų šalių trukdo itin biurokratiškos muitinės procedūros, eilės pasienyje. Iki šiol neįgyvendinta bendra tranzito erdvė, kurioje galiotų tranzito garantijų sistema. Būtent dėl to daugelis Europos vežėjų aplenkia mūsų šalis. Atėjo laikas supaprastinti pasienio kontrolės procedūras Lietuvos-Latvijos pasienyje ir daugiau dėmesio skirti išorinių Baltijos valstybių sienų apsaugai.
Nors Estija nėra mūsų tiesioginė kaimynė, tačiau bendradarbiavimui su ja visada buvo skiriama daug dėmesio. Mūsų tikslas - Baltijos valstybių tarpusavio integracija, pirmiausia ekonominė, ir tuo grindžiami efektyvesni ryšiai su kitomis valstybėmis.
Lietuvos santykiai su Rusija grindžiami 1991 m. liepos 29 d. pasirašyta politine sutartimi. Praėjusių metų spalio 23-25 dienomis įvyko mano oficialus vizitas į Rusiją, kurio metu buvo pasirašyta Valstybės sienos delimitavimo ir ekonominės zonos bei kontinentinio šelfo Baltijos jūroje nustatymo sutartis, apvainikavusi maždaug šešerius metus trukusį darbą. Lietuva yra pirmoji valstybė, su kuria Rusija pasirašė tokią sutartį. Tai įrodymas, jog šių abiejų valstybių santykiai yra dinamiški ir konstruktyvūs.
Naudojantis specialiosios ekonominės zonos statuso Kaliningrado srityje teikiamomis galimybėmis, didėja prekybos apimtys su šia sritimi. Reikėtų skatinti ir Lietuvos investicijas į šį regioną. Sveikintina Prezidento Boriso Jelcino iniciatyva sumažinti šiame regione karines pajėgas. Tai leidžia įžvelgti didesnio stabilumo ir tarpusavio pasitikėjimo galimybes.
Lietuvai pavyko užmegzti ir išlaikyti dalykiškus kaimynystės santykius su Baltarusija: intensyviai vyksta valstybės sienos demarkavimo ir įrengimo darbai, plečiami abipusiai naudingi ekonominiai ryšiai. Opi santykių su Baltarusija problema - didelis nelegalių migrantų srautas. Nepaisant intensyvių mūsų diplomatų pastangų, niekaip nepavyksta pasirašyti sutarties dėl readmisijos.
Ateities Ukrainą regime kaip vieną įtakingiausių Europos valstybių. Todėl Lietuva daug dėmesio skiria santykiams su šia valstybe, pagrįstiems tarpusavio supratimu bei pasitikėjimu ir aukštai vertina jos siekį toliau plėtoti dalykišką dvišalį bendradarbiavimą. Nepriklausoma, demokratinė, suvereni ir ekonomiškai stipri Ukraina yra svarbi stabilios Europos sąlyga. Esame suinteresuoti kuo visapusiškesne Ukrainos, kaip svarbios Rytų ir Vidurio Europos valstybės, su kuria Lietuvą sieja glaudūs istoriniai ryšiai, integracija į europines struktūras.
Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, NATO ir kitas ekonomines bei saugumo struktūras vyksta ne vien per Briuselį, bet ir per euroatlantinių valstybių narių sostines. Kiekvienos Europos Sąjungos valstybės teigiama nuomonė apie Lietuvą yra labai svarbi, kadangi joje visi reikšmingi sprendimai priimami konsensusu.
Esminis veiksnys transatlantiniams integraciniams procesams spartinti yra bendradarbiavimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Prieš mėnesį įvykęs trijų Baltijos valstybių prezidentų vizitas į Vašingtoną ir JAV - Baltijos šalių partnerystės chartijos pasirašymas dar kartą patvirtino nemažėjantį šios valstybės dėmesį Lietuvai ir visam Baltijos jūros regionui. Pasirašytosios dvišalės sutartys ir susitikimai su aukštais JAV valstybės pareigūnais parodė, kad yra puikių galimybių plėtoti dvišalius santykius ne tik saugumui užtikrinti, bet ir ekonominiam, moksliniam ir techniniam bei kultūriniam bendradarbiavimui plėtoti.
Lietuvos užsienio politika neturėtų apsiriboti vien tik Europa ir Šiaurės Amerika. Gerai žinoma, jog Azijos regionas jau dabar yra labai reikšmingas, o ateityje bus dar svarbesnis XXI amžiaus ekonominiam ir politiniam gyvenimui. Vizitų į Uzbekistaną ir Kazachstaną metu buvo sustiprinti bendradarbiavimo su šiomis Vidurinės Azijos valstybėmis saitai.
Daug tikimasi iš atsiveriančių ryšių su Japonija. Viešėdamas su darbo vizitu Japonijoje įsitikinau, jog bendradarbiavimas tarp mūsų valstybių yra vangus dėl to, kad Japonija mažai žino apie Lietuvą ir adekvačiai neįsivaizduoja jos verslo galimybių. Tokijuje reikėtų įkurti Lietuvos Respublikos diplomatinę misiją.
Lietuvos užsienio politikoje regioninis bendradarbiavimas yra prioritetinis. Tai padeda spartinti įvairius integracinius procesus. Lietuva priklauso keliems regionams, tačiau istorinė, religinė, kultūrinė ir valstybinė patirtis tam tikra prasme mus išskiria iš kitų dviejų Baltijos valstybių, natūraliai leisdama įsitvirtinti tarp Vidurio Europos valstybių.
Geopolitinis Lietuvos, kaip Vidurio Europos valstybės, statusas itin išryškėja mūsų siekyje tapti Vidurio Europos laisvosios prekybos asociacijos (CEFTA) nare. Galime tikėtis, kad šiais metais Lietuva, pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis su Vengrija bei Rumunija ir tapusi Pasaulio prekybos organizacijos nare, galės pradėti derybas dėl pilnateisės CEFTA narystės.
Šiaurės Europos valstybės visada buvo labai dėmesingos atsikūrusiai Lietuvai. Baltijos jūros valstybės turi daug bendro: panaši geografinė padėtis, dydis, kultūra, saugumo siekiai. Gal todėl Šiaurės šalys taip aktyviai palaikė Lietuvą siekiant nepriklausomybės, vėliau narystės Europos Sąjungoje, NATO. Šiaurės Europa Lietuvai yra vienas iš kelių, vedančių į Europą. Ir toliau reikia skatinti šio regiono šalis neprarasti suinteresuotumo Lietuva ir taip įgyti dar stipresnę paramą savo strateginiams siekiams. Jau šiandien galima pastebėti didelę Danijos ir Švedijos politinę bei ekonominę paramą daugelyje sričių, ypač integracijos į Europos Sąjungą klausimais. Reikia nepraleisti progos ir ateityje dar intensyviau plėtoti Lietuvos santykius su šiomis valstybėmis. Negalima nematyti ir mūsų bendradarbiavimo su Suomija, Norvegija bei Islandija.
Baltijos valstybių bendradarbiavime pasiekta tikrai nemažai - įkurta Baltijos Asamblėja, Baltijos Ministrų Taryba, Vyresniųjų pareigūnų konsultacinės tarybos. Valstybės tarpusavyje konsultuojasi svarbiausiais užsienio politikos klausimais. Yra aišku, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinis bei ekonominis bendradarbiavimas turi geras perspektyvas. Šios valstybės kartu sudaro gana solidų politinį vienetą, kuris labiau vertinamas tarptautinėje arenoje. Vieninga Baltijos valstybių ekonominė erdvė kur kas patrauklesnė ir užsienio investuotojams.
Liuksemburgo Europos Tarybos sprendimas nepradėti stojimo derybų su Lietuva 1998 metų pradžioje neturėtų per daug nuvilti. 1996-1997 metais Europos Sąjungos Komisijos atlikta mūsų šalies ekonominės raidos, teisinės sistemos bei valdžios institucijų veiklos peržiūra ir analizė padėjo atkreipti dėmesį į tuos klausimus, kurių sprendimas reikalauja papildomų pastangų. Daugelis išryškėjusių problemų yra sėkmingai sprendžiamos. Noriu tikėti, kad metų pabaigoje po eilinės peržiūros Lietuva galės realiai įsijungti į stojimo derybų procesą.
Vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų ir toliau lieka siekimas įsijungti į Vakarų gynybines ir saugumo struktūras, kartu palaikant visas iniciatyvas, didinančias tarpusavio pasitikėjimą, saugumą bei stabilumą Europoje. Iki 1999 metais įvyksiančios NATO plėtimosi procedūros peržiūros turime aktyviau vykdyti pasiruošimo narystei programas, toliau tęsti intensyvų dialogą su šia organizacija.
Svarbu, kad Madrido susitikimo deklaracijoje Baltijos valstybės paminėtos kaip šalys, siekiančios narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir padariusios pažangą palaikant stabilumą bei bendradarbiavimą Baltijos regione. Svarbu ir tai, kad 1997 m. spalio 9 d. Šiaurės Atlanto asamblėjos rezoliucijoje pažymėta, jog NATO plėtimosi procesas nebus baigtas, kol į Aljansą neįstos Lietuva, Latvija, Estija, Rumunija, Slovėnija ir Bulgarija.
Reikia paminėti ir tai, kad, remiantis Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos 1997 m. rugsėjo mėnesį priimta rekomendacija, buvo baigtas Lietuvos įsipareigojimų šiai organizacijai stebėjimas. Tai dar vienas įrodymas, kad Lietuvoje įtvirtinami demokratijos principai, gerbiamos žmogaus ir tautinių mažumų teisės. Vis dažniau mūsų šalies atstovų kviečiama dirbti į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) misijas užsienio šalyse, dalyvauti rinkimų stebėjimo akcijose.
Vienas pagrindinių užsienio ekonominės politikos tikslų yra Lietuvos narystė Pasaulio prekybos organizacijoje, į kurią tikimės įstoti jau 1998 metais. Noriu informuoti Seimo narius, kad savo pagalbą šiuo klausimu pažadėjo ir JAV Prezidentas Bilas Klintonas mano vizito į šią šalį metu.
Siekdama plačiau integruotis į pasaulio ekonomines ir politines struktūras, Lietuva turi palaikyti glaudesnius ryšius su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Susitikęs su šios organizacijos vadovais praėjusią liepą Paryžiuje oficialiai paprašiau Lietuvai suteikti specialiosios šalies programą, kuri yra labai naudinga pereinamojo ekonomikos laikotarpio problemoms spręsti.
Gerbiamieji,
Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje bus minimas svarbus mūsų tautai istorinis įvykis - Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetis. 1009 metais, Harco kalnų papėdėje esančio Vokietijos miesto Kvedlinburgo analuose pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas. Šios žymios datos minėjimui praėjusiais metais sudariau valstybinę komisiją, kurios nariai yra žymiausi mūsų valstybės ir visuomenės veikėjai. Tai gera proga įvairiapusiškai apžvelgti mūsų istorinį kelią ir padėti tvirtus pamatus mūsų valstybės būviui dvidešimt pirmame amžiuje, kad antrasis Lietuvos tūkstantmetis mūsų tautai ir valstybei neštų mažiau išmėginimų, kad, kaip prieš šimtą metų rašė Vincas Kudirka, mūsų žingsnius lydėtų šviesa ir tiesa, mūsų širdyse degtų Lietuvos meilė ir žydėtų vienybė.
Ačiū už dėmesį.