Jis kviečia nebijoti globalizacijos, kuri bent ekonomikoje atneša daugiau naudos ir, užtikrindama materialiąją gerovę, suteikia daugiau galimybių žmonėms įgyvendinti savo svajones. Nors šis procesas daug ką niveliuoja, nutrina sienas ir tautinės valstybės nebetenka vadovaujančio vaidmens globalioje ekonomikoje, atsiranda daug galimybių skleisti kultūras, o ne jas lydyti.

Lietuviu ir pasaulio piliečiu save vadinantis E. Vareikis neturi iliuzijų, kad artimiausioje ateityje nebe Jungtinės Valstijos, o kuri nors kita šalis perims lyderės vaidmenį globalizacijoje.

„Teoriškai JAV šiandien tebėra pajėgios bet kokiai globaliai misijai, - savo knygoje rašo parlamentaras. – Nei Kinija su Indija, nei suvienyta Europa neturi viso kompekso savybių, leidžiančių dominuoti pasaulyje. Pastarosios galias daryti kultūrinę ir filosofinę įtaką riboja vėl atgimę europietiški parapiniai interesai ir politinis bei ideologinis nuovargis. Indija ir Kinija netiki, kas jos gali būti supervalstybės. Kinija, net ir tapusi didžiąja pasaulio gamintoja, tokia nebus“.

Pasak E. Vareikio, sunku vienareikšmiškai pasakyti, ko daugiau turi globalizacija – privalumų ar trūkumų. Ji tiesiog atspindi natūralią žmonijos eigą. Kažkada buvo tikima, kad pramonės vystymasis ir technologija padarys žmones laimingus, materialinis gerbūvis augs, tačiau kai technologinis išsivystymas pasiekė dabartinį lygį, pasirodė, kad tai nėra panacėja. Atsiranda vis daugiau psichologinių, moralės problemų, DELFI teigė E. Vareikis.

– Nors vakarietiška kultūra yra užkariavusi didelę pasaulio dalį, panaikinti kultūrinius skirtumus dar nėra lengva. Kur kas paprasčiau, nepaisydama valstybių sienų, gali plisti ekonominė globalizacija. Ar pragmatinė nauda šiuo atveju nusveria problemas?

– Žiūrint iš ekonominės pusės, globalizacija teikia daugiau naudos. Niekas neabejoja, kad yra progresas. Kai kas sako: daugiau pinigų – daugiau laimės, taigi jei tai tiesa, globalizacija turi tam tikrą pliusą. Žmonija sulaukia daugiau gerbūvio.

– Kodėl globalizacijos ištakos – Vakaruose? O gal ne vien juose – šiomis dienomis vis reikšmingesni tampa kinai, musulmoniškas pasaulis.

– Iš tiesų mes gyvename vakarietiškame pasaulyje, euroatlantinėje civilizacijoje. Ji užkariavo pasaulį todėl, kad prioritetu laikė technologijas. Technologija mus padarė stipriais. O kai tapome stipriausi, mums atrodė, kad silpnos civilizacijos, pavyzdžiui, islamo, technologijų neturi, yra pusiau laukinės.

Bet matome, kad islamo ekstremistai nedaug ką gali priešpastatyti. Jiems irgi reikia technologijų, jie nori interneto, bankų kortelių. Dažniausiai jų pyktis slypi tame, kad technologijų jie turi mažiau.

Šiandien tik nedidelis skaičius žmonių atsisakytų technologinių pasiekimų dėl dvasinio tyrumo. Mažai tokių, kurie važiuotų į Indiją, Kiniją kažko ieškoti. Mes mėgstame savo pasaulį. Nusikeikiame, bet vis tiek jame gyvename. O tas pasaulis, kuris ateina iš Azijos, perima euroatlantinės civilizacijos sugalvotas technologijas.

Ar jie taps stipresni, neaišku. Kinų civilizacija savo prigimtimi neagresyvi, nukreipta į vdinį grožį, vidinę tobulybę. Ten gaminamos miniatiūros, o ne statomi grandioziniai statiniai. To išmokė komunistų valdžia. Didžioji kinų siena buvo ne pasididžiavimo vertas dalykas, keistenybė, nes neatliko strateginės funkcijos. Kai sakome, kad ne galia, ne jėga yra svarbiausia, savotiškai jiems pasiduodame.

– Kad globalizacijos šaltiniu tapo ir Rytai, rodo faktas, jog kinai atima iš mūsų darbo vietas. Visas pasaulis rengiasi pigiais Kinijoje siuvamais drabužiais, naudoja ten surinktą ir dažnai nekokybišką buitinę, vaizdo, garso ir kitokią techniką.

– Na taip, iš Kinijos plūsta nekokybiška produkcija, bet mes ją perkame, nors galime rinktis. Jokios moralizacijos ir lozungai, raginimai „pirk prekę lietuvišką“ šiuo atveju neišgelbės. Kita vertus, vis svarbesni tampa ekologiniai faktoriai – renkamasi nebūtinai pigią, bet sveikesnę ir netoliese išaugintą produkciją ar mažiau kenksmingus daiktus.

– Savo knygoje teigiate, jog globalizacija nėra naujas dalykas, ji vyksta galbūt nuo neatmenamų laikų.

– Priklauso nuo to, kaip globalizaciją matuosi ir apibūdinsi. Man asmeniškai tai yra ne kažkas naujo. Dabar vyksta technologinė globalizacija. Kadaise, kai po pasaulį ėmė plisti krikščionybė, globalizacija vyko krikščioniškai. Kaip rodo istorija, nėra ko globalizacijos bijoti.

– Vyrai visame pasaulyje rengiasi vakarietiškais kostiumais, skirtingų tautų žmonės dažniausiai bendrauja angliškai, dešimtyse šalių steigiami „McDonald’s“ greito maisto restoranai. Išeina, kad globalizacija tėra vienodėjimas?

– Nėra taip vienareikšmiškai. Išoriškai iš tiesų tampame vis labiau vakarietiški. Kita vertus, gyvename postmoderne, kai populiaru galvoti, jog esi nepakartojamas individas. Šiuo metu mums nebe tiek svarbu žinios, bet nuomonė. Išoriškai esame vienodi, bet dvasioje stengiamės būti individualūs. Bet tai nėra nei gerai, nei blogai.

– Rašote, jog globalizacija yra ekonomikos, kultūros vienodėjimas, bet žmonės kaip asmenybės dažnai laikosi sau, neįsileidžia kitokių – kitataučių, kitatikių. Jie nėra atviri, nelinkę svetimus priimti į savo religines, kultūrines bendrijas. Lietuvoje tai ypač matyti – didelė dalis visuomenės yra nepakanti homoseksualams, musulmonams, žydams. Nejau žmonės viduje iki šiol netapo globalūs?

– Žmonių elgsena tėra tai, ką mes matome išoriškai, paviršinis sluoksnis. Bet žmogaus psichiką nesunku pasukti kitaip. Būna ją veikiančių politikų, sakykime, naciai, Italijos nacionalistai. Tai – poveikio žmogaus psichikai ir politinėms pažiūroms rezultatas.

– Ar įmanoma išvengti globalizacijos? Atrodo, jog ignoruojant jos atributus – nesimaitinant „McDonald’s“, negeriant „Coca Colos“, nesinaudojant mobiliuoju telefonu ji vis tiek pasiekia.

– Nereikia stengtis vengti, nes globalizacijos nesustabdysi. Reikia išmokti gyventi globalizacijoje ir įžvelgti teigiamus dalykus. Buvo kažkada protestai ir prieš pramonę, ir prieš traukinius, ir prieš automobilius, bet tas nieko nedavė. Yra daug procesų, kurie, mums atrodo, atsiranda atsitiktinai. Internetas irgi buvo ne specialiai sugalvotas. Buvo tam tikros karinės užduotys, bendras klausimas: ar galima telefono laidais perduoti kitokią informaciją? Taip atsirado labai įdomių išradimų.

Mums sunku suprojektuoti ateitį. Šiandien tikrai nedrįsčiau pasakyti, koks pasaulis bus po 20 metų, nes dar per mažai suprantame. Bus taip, kaip nebuvo niekad. Mūsų žmogiškas supratimas leidžia ateitį projektuoti pagal praeitį. Mes negalime sugalvoti, kaip kitaip bus. Naujos technologijos gali pasaulį labai pakeisti. Buvo laikas, kada visi galvojo, jog visi labai greitai kilsime į kosmosą, dabar tai juokingai atrodo. Todėl tai, ką šiandien kalbame apie ateitį, po 20 metų irgi atrodys juokingai.

– Knygoje užsiminėte, jog globalizacijos stimulu tapo tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas.

– Jis iš tiesų buvo vienas iš globalizacijos stimuliatorių, nes siūlė pasauliui atsiverti, kurti vienus Europos, gal ir pasaulio namus. Jo frazeologija buvo palanki tiems, kurie kūrė globalią rinką: atsiversime ir visi būsime vienodai laimingi. O kai kuriame gyvenimą už „geležinės uždangos“, yra blogai. Visi, kas supranta, jog nuo rinkos dydžio priklauso gerovė, tai priima.

– Thomas Friedmanas savo knygoje „Pasaulis yra plokščias“ kalba apie globalizaciją 4.0 –bendriją, kurioje lygiomis teisėmis gyvena absoliučiai visi žmonės. Ar tai įmanoma pasiekti ir ar mums to reikia?

– Ar to reikia, dabar sunku pasakyti, bet keistų dalykų pasaulyje vyksta. Tradiciškai sakome, kad čia yra europietiška civilizacija, technologizuota, o afrikietiška – neva laukinių. Bet šiandien ir afrikietis, ir europietis vienodai sėkmingai naudojasi nešiojamuoju kompiuteriu, modemu, telefonu. Šitų žmonių galimybės lygios.

Jei anksčiau viskas priklausė nuo atstumo, Afrikos šalyse – nuo kelių tinklo, geležinkelių, dabar nuo to priklauso nedaug kas. Kai kurios firmos įsikūrusios Indijoje, Indonezijoje, skambiname į Londoną, o pasirodo, kad žmogus sėdi kitoje pasaulio pusėje.

Mes nebepriklausome nuo praeities. Toms šalims, kur technologijos žemesnės, nebereikia vargti šimtus metų, kad pasivytų. Man pačiam teko matyti Afrikoje, kur dažnai būnu, jog kai kuriuose kaimuose elektra, kompiuteris ir mobilusis telefonas atsiranda beveik vienu metu. Pas mus nuo elektros iki kompiuterio praėjo šimtas metų, ten to nereikia. Kuo jie mažiau lygūs?

– Sakėte, jog negalite prognozuoti, kaip pasaulis atrodys po poros dešimčių metų, bet vis tik pasakykite, kokią regite pasaulio ateitį. Gal tam tikrose srityse pasukome atgal – pradedamas vertinti ekologiškas ir natūralus maistas, netoli gyvenamosios vietos pagaminti produktai, puoselėjama nacionalinė kultūra. Atrodo, lyg vėl pradedame atsitverti.

– Tam tikros prognozes padaryti galima. Pradėsiu nuo technologijos – žmonės sako, kad ne piniguose, ne technikoje laimė. Pinigai ar technika savaime laimės gal ir neatneša, bet padidina galimybes.

Mūsų civilizacija eina tokia linkme – kuo daugiau technologijų, tuo mažiau žmogui reikia, kad užtikrintų sau išgyvenimą. Buvo laikai, kai 80 proc. BVP buvo sunaudojama išgyvenimui, dabar šalys išgyvena iš kokių 5 proc. BVP, visa kita gali atitekti vartojimui plačiąja prasme, malonumams, svajonių realizavimui.

Kuo toliau, tuo, manau, daugiau laiko atsiras svajonėms. Iš bado tikrai nenumirsime, taigi galėsime svajoti. Tačiau atsiranda abejonių, ar nesame apsiskaičiavę dėl ekologinės degradacijos. Daug vietų žemėje tampa nederlingomis. Išeina, kad ne svajonėms laikas, o žemės arimui ir sodinimui.

– Ar reikia populiarinti futbolą Lietuvoje?

– Labai. Aš – už. Tai yra globaliausia sporto šaka.