A.Tumėnas – trijų Seimų narys, pirmosios nuolatinės (1922 m.) Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas, II Seimo Pirmininkas, X Vyriausybės vadovas, teisingumo ministras, Vilniaus universiteto teisės profesorius, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) narys ir vadovas.

Antanas Tumėnas gimė 1880 m. gegužės 13 d. Rokiškio raj. Kurkliečių kaime. A. Tumėno biografai mini, jog jis buvo uždaro būdo, jautrus vaikas, be to – mikčiojo. Baigęs Teisės fakultetą Peterburge (1909 m.), šią ydą iš dalies įveikė. Tiesa, visam gyvenimui liko lėtas kalbos tempas ir ilgos pauzės, tačiau A. Tumėnui tai netrukdė tapti geru advokatu, dėstytojauti universitete, užsiimti visuomenine veikla ir kopti į politines aukštumas.

Baigęs studijas A. Tumėnas keletą mėnesių dirbo advokato Petro Leono padėjėju, o 1910 m. pavasarį buvo paskirtas į Zarasus Kauno apygardos teismo prisiekusiuoju advokatu. Zarasų gydytojas Domininkas Bukontas pastūmėjo jaunąjį teisininką į visuomeninę veiklą – judviejų pastangomis Zarasų bažnyčioje įvestos lietuviškos pamaldos, įkurta Dramos, muzikos, dainų ir literatūros draugija.

I pasaulinio karo metais A. Tumėnas tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti nariu, išvyko į Rusiją. Darbavosi Voroneže, Peterburge; tapo Lietuvių tautos tarybos ir Rusijos lietuvių Seimo nariu, buvo vienas iš aktyviausių Lietuvių krikščionių demokratų organizatorių.

1918 m. A. Tumėnas grįžo į Zarasus, kartu su savo bendražygiu D. Bukontu atidarė progimnaziją, joje mokytojavo, įkūrė pirmuosius parapijų komitetus – savivaldybių pirmtakus. 1919 m. buvo įkalintas bolševikų, bet Lietuvos Vyriausybės pastangomis išlaisvintas ir paskirtas Kalėjimų departamento direktoriumi, atvyko į Kauną. 1920–1921 m. A. Tumėnas dėstė Aukštuosiuose kursuose, vėliau (1922–1940 m.) – Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojas, docentas.

A. Tumėnui, įsikūrusiam Laikinojoje sostinėje, buvo pasiūlyta tapti Vyriausybės komisijos Konstitucijos projektui rengti nariu. Pasak istorikės dr. Danutės Blažytės, komisija nustatė kai kuriuos Konstitucijos principus, apsvarstė atskirų straipsnių formuluotes, kūrė lietuvišką teisės terminiją, nors paties Konstitucijos projekto taip ir nesuskubo parengti.

1920 m. A. Tumėnas buvo išrinktas į Steigiamąją Seimą ir tapo dviejų – Konstitucijos bei Teisių ir redakcijos – komisijų pirmininku. Konstitucijos rengimas buvo vienas svarbiausių Steigiamojo Seimo uždavinių, tačiau darbas strigo. Stigo teorinių žinių, praktinio patyrimo, be to, pasak filosofijos daktaro, VI Vyriausybės užsienio reikalų ministro Juozo Purickio, „Lietuva iš savo praeities niekuo pasinaudoti negalėjo. Ta praeitis buvo per daug tolima, per daug skirtinga nuo šių laikų gyvenimo, kad būtų galima tada veikusios valstybinės santvarkos principus panaudoti mūsų tikslams.“ A. Tumėnas, kalbėdamas Seime, mini, jog komisija taip pat „nerado nei vieno kitų valstybių Konstitucijos įstatymo, kurį galėtų padėti savo darbų pamatan“.

Kaip pabrėžė istorikas Pranas Pauliukonis, Steigiamasis Seimas pajėgė atlikti savo darbą tik dėl to, kad vieningas ir drausmingas krikščionių demokratų blokas, kaip viena partija, turėjo jame absoliučią daugumą. Trys iš penkių komisijos narių priklausė krikščionims demokratams (Antanas Tumėnas, Zigmas Starkus, prel. Kazimieras Steponas Šaulys; vienas jų – A. Tumėnas – buvo diplomuotas teisininkas, o K. S. Šaulys – puikiai susipažinęs su tarptautinės teisės klausimais), kurie, kad ir ginčydamiesi su kitais komisijos nariais – Kaziu Venclauskiu ir Mykolu Sleževičiumi, parengė Konstituciją.

Konstitucija buvo Steigiamojo Seimo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Nors ją kūrė visos partijos, tačiau jos priėmimą lėmė krikščionių demokratų bloko balsai.

1922 m. A. Tumėnas išrinktas į I Seimą, 1923 m. paskirtas II Seimo Pirmininku. Šias pareigas ėjo iki liepos mėn. – tada paskirtas IX Ministrų kabineto teisingumo ministru. 1924 m. liepą buvo sudaryta vienpartinė krikščionių demokratų bloko Vyriausybė, A. Tumėnas paskirtas jos vadovu, taip pat ėjo teisingumo ministro pareigas. Jo vadovavimo Ministrų kabinetui metu sustiprėjo Lietuvos ekonomika, išaugo žemės ūkio produkcija, bet užsienio politikai buvo skiriama mažiau dėmesio. Būdamas teisininkas, A. Tumėnas mieliau redagavo įstatymų projektus, ruošė Civilinį ir Baudžiamąjį kodeksus, stengėsi suvienodinti krašto įstatymus. Jo, kaip teisingumo ministro (IX, X ir XI Vyriausybėje), darbą palankiai vertino net jo politinis oponentas M. Sleževičius.

Po tautininkų perversmo A. Tumėnas bandė stiprinti krikščionių demokratų opozicinę veiklą: 1927–1936 m. vadovavo Katalikų veikimo centrui, 1928–1929 m. buvo katalikiškų organizacijų savaitraščio „Mūsų laikraštis“ atsakinguoju redaktoriumi.

Prasidėjus II pasauliniam karui, A. Tumėnas Laikinosios Vyriausybės buvo paskirtas Vilniaus universiteto ekstraordinariniu profesoriumi ir dėstė iki pat Universiteto uždarymo (1941–1944 m.). 1943 m. – vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) kūrėjų ir vadovų, už šią veiklą vokiečių suimtas, bet dėl silpnos sveikatos paleistas.

1944 m. liepą išvyko į Austriją, kurį laiką dirbo Lietuvių sąjungoje – šios sąjungos tikslas pagelbėti karo pabėgėliams, padėti jiems pasitraukti į saugesnes vietas. 1946 m. vasario 8 d. A. Tumėnas mirė pietų Austrijos miestelyje Bachmaninge.

1992 m.rugpjūčio 1 d., minint pirmosios nuolatinės Konstitucijos 80-metį Kurkliečių kaime (Rokiškio raj.) buvo iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, ženklinantis Antano Tumėno tėviškę – pati sodybvietė buvo sunaikinta II pasaulinio karo pabaigoje.

 

Šaltiniai:

Katinas, P. Analogijos po 80 metų. XXI amžius. 2002, Nr. 8 (1015).

Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940. Sudarė R. Čepas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 478.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis: straipsnių rinkinys. Kaunas: Šviesa, 1990, p. 415.

Steigiamojo Seimo darbai. 1922 (1).