Irena ANDRUKAITIENĖ

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė 

1948 m. rugsėjo 6 d. – gimė Vilniaus mieste.

1971 m. – baigė Vilniaus valstybinį universitetą (dabar – Vilniaus universitetas), filologė.

1971–1972 m. – dirbo mokytoja Ignalinos rajono mokyklose.

1972–1980 m. – Vilniaus rajono Maišiagalos vidurinėje mokykloje.

1980–1982 m. – Anykščių rajono tarybos vykdomojo komiteto nepilnamečių reikalų komisijos sekretorė.

1982–1990 m. – Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos mokytoja.

1988 m. – Lietuvos švietimo darbuotojų delegacijos sudėtyje dalyvavo Maskvoje vykusiame sąjunginiame švietimo darbuotojų suvažiavime.

1990 m. kovo 4 d. – išrinkta į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Anykščių rinkiminėje apygardoje Nr. 100.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 11 d. – Mandatų komisijos narė, nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos narė. 1990 m. liepos 6 d. – paskirta į Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti. Nuo 1991 m. rugsėjo 26 d. – Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Jungtinės Sąjūdžio frakcijos narė, nuo 1991 m. lapkričio 14 d. – Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Tarpparlamentinės Asamblėjos narė. Priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai, vėliau buvo Tautininkų frakcijos narė.

1993–1995 m. – Anykščių Antano Vienuolio vidurinės mokyklos (nuo 1997 m. – gimnazijos) direktoriaus pavaduotoja, 1995–2000 m. – šios mokyklos direktorė.

2000–2001 m. – Anykščių Jono Biliūno gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, 2001–2005 m. – direktorė.

Nuo 2005 m. – Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos (nuo 2013 m. Anykščių Antano Vienuolio progimnazija) direktorė. Dėstė lietuvių kalbą. Yra mokytoja metodininkė, vadybos ekspertė, turi antrą vadybinę kategoriją. Gimnazijų tarybos prie Švietimo ir mokslo ministerijos narė, Socialiai apgintų mokyklų asociacijos narė. Aktyvi švietimo reformos dalyvė. Knygos „Pedagoginės psichologijos etiudai“ (1997 m.) bendraautorė, yra paskelbusi straipsnių švietimo tema.

2000–2003 m. – buvo Anykščių rajono tarybos narė, šios tarybos Etikos, švietimo ir kultūros komiteto pirmininkė.

1993 m. – dalyvavo steigiamajame Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) suvažiavime, tačiau vėliau iš šios partijos pasitraukė.

1999 m. – dalyvavo kuriant Tėvynės liaudies partiją, steigiamajame suvažiavime buvo išrinkta partijos vicepirmininke. Nuo 2001 m. buvo Liberalų (vėliau – Liberalų ir centro) sąjungos narė, išrinkta Liberalų ir centro sąjungos Anykščių skyriaus pirmininko pavaduotoja.

Nuo 2004 m. – Pasaulio anykštėnų bendrijos Anykščių kolegijos narė. 1988 m. minint Anykščių miesto dieną, jos iniciatyva pirmą kartą pristatytas istorinis miesto herbas.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją: 

„1990 m. Kovo 11-oji – jau istorija. Saugau tą dieną priimtų dokumentų projektus su ranka rašytomis pataisomis, pastabomis, įspūdžiais.

Ką ši diena reiškė visiems, tuomet buvusiems salėje, kurioje tebekabojo didžiulis – per visą sieną – LTSR herbas, o ant tribūnos tebesipuikavo pjautuvas ir kūjis.

Žurnalistai, žinoma, laukė sensacijos – mažutė Lietuva prieš Sovietų Sąjungą. Kas ką…

Mūsų, Sąjūdžio deputatų, pasiryžusių nepriklausomybei, neapleido jaudulys laukiant akimirkos, kai vardinio balsavimo kortelėje tavo ranka bus užbraukti langeliai su „prieš“ ir „susilaikė“, o paliktas viltingas „UŽ“, turėjęs iš esmės pakeisti Lietuvos ir jos žmonių gyvenimą.

Su ašaromis akyse Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto ir balsavimo rezultatų klausėsi užsienio lietuviai, kad iškilmingą akimirką – laisvės atgavimo metą – išgyventų su Lietuva. Nepamirštamas įspūdis – lyg iš dangaus nusileidžianti neišmatuojama trispalvė, uždengianti Tarybų Lietuvos herbą, užėmusį visą sieną. Su ašaromis akyse jie klausė mūsų, jau pasirašiusių Kovo 11-osios aktą: „Kodėl jūs tokie santūrūs. Visa Lietuva šiandien turėtų skambėti. Jūs turbūt neįsivaizduojate, ką reiškia šis jūsų žingsnis.“

Ar Lietuva pajuto, kad tapo laisva? Tą vėlyvą (jau kovo 12-osios) naktį, kai skirstėmės po istorinio posėdžio, prie Aukščiausiosios Tarybos stovėjo žmonės su gėlėmis ir šypsenomis.

Turbūt nė vienas iš mūsų tuomet nemanėme, kad praėjus dešimčiai metų po šios šventos akimirkos jau bepradedanti atsigauti, beatsitiesianti šalis savos, lietuviškos valdžios bus atvesta iki nuosmukio – tvyros reali skurdo grėsmė, keli tūkstančiai mokinių nelankys mokyklos, atsiras toks terminas kaip „sąvartyno vaikai“, o vyriausybė kvies visus „susiveržti diržus.“

Ir ne kartą teks išgirsti klausimą, iki skausmo žeidžiantį: „Ar už tokią Lietuvą jūs pasirašėte tada, Kovo 11-ąją?“

Iš: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 45.