Apie parodą „BRONISLAVAS JUOZAS KUZMICKAS – Nepriklausomybės Akto signataras“

Ši paroda skiriama vienam iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatui ir Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojui, parlamentarui ir filosofijos profesoriui Bronislavui Juozui Kuzmickui.

B. J. Kuzmickas gimė 1935 m. lapkričio 10 d. Juodraisčio kaime, Šilavoto valsčiuje, Marijampolės apskrityje, prakutusių Lietuvos ūkininkų Juozo (1892–1971) ir Uršulės Danieliūtės (1898–1981) Kuzmickų šeimoje. Šeimoje dar augo dukra Severina. Bronislavo tėvas Juozas 1911–1930 m. buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Čikagoje dirbo akmens anglies kasyklose, o grįžęs į Lietuvą sukūrė šeimą. Mamos Uršulės dėdė buvo Matas Bagdonas (1895–1957) – žymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, 1917 m. Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis, ELTA direktorius (1923 m.), pedagogas ir žurnalistas, dienraščio „Lietuva“ redaktorius.

1943–1944 m. Bronislavas mokėsi Klebiškio pradinėje mokykloje. 1944 m. vasarą praėjus frontui, pasitraukus vokiečiams ir užėjus rusams, neliko mokytojų, nuo 1944 m. vėlyvo rudens iki 1945 m. vasaros jis lankė Ingavangio pradinę mokyklą. 1945–1946 m. vėl grįžo mokytis į Klebiškį. 1946–1949 m. mokėsi Prienų gimnazijoje, 1949–1954 m. – Kauno 14-ojoje vidurinėje mokykloje. 1955–1960 m. studijavo Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos-filologijos fakultete. 1963–1966 m. TSRS mokslų akademijos Filosofijos institute studijavo aspirantūroje Maskvoje. 1966 metais parašė ir apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją; tais pačiais metais į Lietuvą sugrįžo su apginta disertacija, žmona Jekaterina ir vienerių metukų dukra Severina. Po 14 bendro gyvenimo metų Bronislavo ir Jekaterinos santuoka iširo. Antrą kartą vedė filosofę Leonardą Jekentaitę-Kuzmickienę, šeimoje gimė dukra Agnė.

1966–1973 metais dirbo Vilniaus inžinerinio statybos institute (dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas) filosofijos dėstytoju, docentu. 1973–1990 m. ir 1992–1996 m. – Filosofijos, sociologijos ir teisės (dab. Lietuvos kultūros tyrimų) institute vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu, skyriaus vadovu. 1984 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją „Filosofinės katalikiškojo modernizmo koncepcijos“. Mokslinėje srityje daugiausia dėmesio skyrė filosofijos istorijos, etikos ir estetikos temoms bei ypač anuometinės katalikiškosios filosofijos tyrimams. Bendradarbiavo žurnaluose „Problemos“, „Kultūros barai“, „ Literatūra ir menas“. Bene žymiausias akademinis B. J. Kuzmicko įdirbis – „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ tomai, parengti profesoriaus Bronislavo Genzelio suburtoje filosofų komandoje. Chrestomatijos tomai buvo leidžiami, dabar sunkiai suvokiamais, 10–15 tūkst. egzemplioriais. Šioje komandoje B. J. Kuzmickas turėjo svarbų vaidmenį – rinko tekstus, mokėjo užsienio kalbas ir vertė reikalingus filosofų tekstus į lietuvių kalbą. Visi keturi „Filosofijos istorijos chrestomatijos" bendradarbiai – B. J. Kuzmickas, B. Genzelis, J. Minkevičius, R. Ozolas – vėliau tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatais ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais. Profesoriaus kolegė Vilniaus inžinerinio statybos instituto Filosofijos katedroje, būsimoji Lietuvos diplomatė Halina Kobeckaitė taip prisiminė bendrus darbo metus: „Bronislavas sudarė neginčijamą intelektinę katedros šerdį. Tai galima buvo matyti ir jausti ne tik per katedros posėdžius, bet ir šiaip bendraujant bei lankantis jo paskaitose.“

Atgimimo metais profesorius Kuzmickas aktyviai įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą. Dar prieš Sąjūdžio įkūrimą jis dalyvavo, pasak prof. Ainės Ramonaitės, vadinamosios tinklaveikos grupėse – filosofų ir menininkų diskusijų klubuose, kur brendo būsimos Sąjūdžio politinės, ideologinės idėjos. Būdamas Lietuvos mokslų akademijos laikinosios komisijos Lietuvos TSR konstitucijos pataisoms parengti nariu, B. J. Kuzmickas kartu su jos pirmininku akademiku Eduardu Vilku, akademikais Antanu Buraču, Raimundu Rajecku ir Juozu Bulavu, sudarė akademinį prezidiumą garsiajame 1988 metų birželio 3 dienos susirinkime mokslų akademijos rūmuose. Šio susirinkimo metu buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, jos nariu tapo ir profesorius B. J. Kuzmickas. 1988 m. spalio 22–23 d. jis dalyvavo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, buvo išrinktas į Sąjūdžio Seimą ir Seimo Tarybą. Tarybos rinkimuose B. J. Kuzmickas gavo 160 Sąjūdžio Seimo narių balsų, užimdamas 9-ą vietą simboliniame Sąjūdžio Seimo tarybos narių reitingavime.

Kartu su Sąjūdžiu ėmė kurtis ir įvairios profesinės organizacijos. 1989 m. laikraštyje „Mokslo Lietuva“ profesorius Kuzmickas paskelbė programinį straipsnį „Lietuvos mokslo atgimimas“, kuriame rašė: „Šiandien visų Lietuvos mokslininkų pareiga yra pakilti virš savo siauros specializacijos ir tiesioginių pareigų, pažvelgti į savo darbą visos tautos interesų požiūriu, vienytis profesiškai ir pilietiškai mokslo pažangos vardan, tėvynės atgimimo vardan.“ 1989 m. spalio 7–8 dienomis vykusiame Lietuvos mokslininkų sąjungos steigiamajame suvažiavime profesorius Bronislovas Kuzmickas buvo išrinktas Sąjungos pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1993 metų.

Būdamas 54 metų, 1990 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto Pašilaičių rinkimų apygardoje Nr. 9 buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. Rinkimuose jį iškėlė Sąjūdžio Vilniaus miesto darbo bendrija „Labora“ ir Sąjūdžio Vilniaus miesto taryba. 1990 m. kovo 11-ąją jis buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotoju ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu. Balsavo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Pasirinkęs nepriklausomybę atkūrusios valstybės politiko karjerą, B. J. Kuzmickas atsiminimuose kiek rezervuotai vertino savo kompetencijas: „nors dalyvaudamas Sąjūdyje įgijau šiek tiek politinės patirties, ši veikla vis dėlto man buvo nauja, neįprasta sritis. Neįžvelgiau savyje politiko, juo labiau – lyderystės bruožų, nesiekiau būti nuolat matomas ir girdimas, nesiveržiau į pirmas gretas.“ Kita vertus, kaip ir akademinėje veikloje, jo stiprybė būti efektyviu politinės vadovybės komandos nariu.

Kaip Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojui, jam teko kuruoti nelengvus užsienio politikos, švietimo ir kultūros klausimus. Daugiausia dėmesio reikalavo pirmoji sritis, kuri kėlė nelengvus uždavinius. Nors tai buvo ir Užsienio reikalų komisijos darbo laukas, B. J. Kuzmickui teko rūpintis kontaktais su kitų valstybių parlamentais, iškiliais politikais, ruošti dirvą diplomatiniams santykiams su kaimyninėmis valstybėmis, siekti jų pripažinimo, rengti įstatymą dėl užsienio investicijų ir pan. 1991 m. sausį, jam teko uždavinys atstovauti Lietuvos interesams Švedijos, Danijos, Austrijos, JAV, Kanados parlamentuose ir vyriausybių institucijose.

1996–2000 metais buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, dirbo Užsienio reikalų komitete, vadovavo delegacijoms Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje ir Vakarų Europos Sąjungos Asamblėjoje. 1990–2000 m. tarptautinės parlamentinės organizacijos „Rytų–Vakarų parlamentinės praktikos projektas“ valdybos narys, dalyvavo daugelio Europos šalių parlamentinei veiklai skirtuose seminaruose ir konferencijose.

Nuo 2000 metų profesorius savo gyvenimą susiejo su Teisės universitetu, vėliau su Mykolo Romerio universitetu (MRU), buvo universiteto Senato narys, Filosofijos katedros vedėjas. Vadovaujama B. J. Kuzmicko Filosofijos katedra tapo svarbiu Lietuvos filosofinio mąstymo centru. Už akademinius nuopelnus universitetui jam suteiktas MRU garbės profesoriaus vardas.

Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengta paroda vaizdiniu pasakojimu pristato Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, profesoriaus B. J. Kuzmicko gyvenimo kelią, šeimos istoriją, jaunystės ir studijų metus Vilniaus universitete, akademinę ir pedagoginę veiklą, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir parlamentinio darbo Aukščiausiojoje Taryboje metus, darbą Mykolo Romerio universitete ir kita. Parodos rengėjai dėkingi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams Mečiui Laurinkui ir Emanueliui Zingeriui, Lietuvos diplomatei, vertėjai Halinai Kobeckaitei, signataro dukroms Severinai ir Agnei, kurių prisiminimai ir komentarai praturtino parodos turinį.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos yra saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje, Lietuvos Respublikos Seimo archyve, Lietuvos valstybės naujajame archyve, Mykolo Romerio universiteto archyve, Bronislavo Juozo Kuzmicko šeimos archyve. Daugelis šių nuotraukų eksponuojamos pirmą kartą. Nuotraukų autoriai: Jonas Česnavičius, Romualdas Damulis, Larisa Dmuchovskaja, Vidūnas Gelumbauskas, Chipas Hires‘as, Gediminas Ilgūnas, Gunars Janaitis, Jonas Juknevičius, Romualdas Jurgaitis, Juozas Kazlauskas, Gintaras Mačiulis, Irena Mikužienė, Saulius Navikas, Ona Pajedaitė, Albertas Petronis, Saulius Paukštys, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Zacharijus Putilovas, Algirdas Sabaliauskas, Algimantas Žižiūnas.

Parodą parengė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija.

Parodos koncepcijos ir tekstų autorius Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktorius Andrius Petrulevičius, redaktorės Jolanta Laurinaitienė ir Dainora Mozerė, dizaineris Tomas Rastenis.

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Lietuvos Respublikos Seimo archyvas

Lietuvos valstybės naujasis archyvas

Mykolo Romerio universitetas