Apie parodą „Su Lietuvos vėliava. 2025 metų Laisvės premijos laureatas Tomas Šernas“

2025 metų Laisvės premiją Lietuvos Respublikos Seimas skyrė Lietuvos Sąjūdžio savanoriui, 1991 m. liepos 31 d. Medininkų tragediją vieninteliam išgyvenusiam Lietuvos muitinės pareigūnui, istorinės atminties puoselėtojui, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigui Tomui Šernui.

Pasitinkant Laisvės gynėjų dienos ir apgintos Lietuvos laisvės 35-ąsias metines, šis Laisvės premijų komisijos ir Lietuvos Respublikos Seimo sprendimas dėl Laisvės premijos skyrimo mums dar kartą aktualizuoja nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos 1990–1991 metų istoriją, ano meto Lietuvos visuomenės, valstybės institucijų ir jų pareigūnų ryžtingą laikyseną – susitelkti, priešintis ir nepasiduoti agresyviai Sovietų Sąjungos laikysenai.

Valstybės sargybinis ir būsimas kunigas Tomas Šernas gimė 1962 m. balandžio 28 d. Vilniuje, muzikos pedagogų Eglės Marijos ir Tado Šernų šeimoje. Šernai – garsi Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų giminė. Tomo Šerno senelio Jokūbo Šerno dėdė – evangelikų reformatų kunigas, vyriausias evangelikų reformatų Bažnyčios Lietuvoje dvasininkas generalinis superintendantas Adomas Šernas (1884–1965) su broliu teisininku Jokūbu Šernu, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, buvo aktyvūs lietuvybės puoselėtojai. Literatas ir vertėjas Adomas Šernas pirmasis XX amžiaus pradžioje pasiūlė anuomet paplitusį žodį „neprigulmybė“ keisti į „nepriklausomybė“.

1979–1983 metais Tomas Šernas studijavo veterinariją Buivydiškių technikume ir įgijo veterinarijos felčerio specialybę. 1983–1985 metais tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje Azerbaidžane, prie SSRS ir Irano sienos. Grįžęs į Lietuvą studijavo Kauno veterinarijos akademijoje, nuo 1988 metų – neakivaizdiniame skyriuje. Dirbo Kauno zoologijos sodo Plėšriųjų žvėrių skyriuje.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Tomo širdyje nebuvo jokios sumaišties – jis žinojo, kad eis ten, kur bus Sąjūdžio savanoriai, prie kurių, draugės Rasos paskatintas, prisijungė pačią pirmąją dieną, kai tik buvo pradėti rinkti, – 1990 m. kovo 22-ąją. Neramiomis 1991 metų dienomis saugojo Spaudos rūmus, budėjo prie Lietuvos parlamento – Aukščiausiosios Tarybos. 1991 m. vasario 15 d. Tomas Šernas buvo priimtas į Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus rinktinės inspektoriaus pareigas, paskirtas į pavojingą Medininkų pasienio kontrolės postą. T. Šernas pasakojo: „Šaltą 1991-ųjų žiemą, po Sausio 13-osios, „protingi“ žmonės į pasienio vagonėlius nesiveržė. Į muitinės ir pasienio tarnybas pateko marga publika – Sąjūdžio savanoriai, tremtinių sūnūs, parlamento gynėjai, patriotai ir romantiški avantiūristai. Pasienio ir muitinės pareigūnai turėjo būti neginkluoti, kad pasauliui galėtume pademonstruoti mūsų siekių civilizuotumą ir taikingumą.“

Lietuvos muitinės atkūrimas 1990-aisiais buvo drąsus ir kartu rizikingas politinis žingsnis. Pasauliui norėta parodyti, kad Lietuva pasirinko nepriklausomos valstybės kelią. Muitinės pareigūnų darbas valstybės pasienyje tam vaidmeniui labai tiko – toks nepriklausomybės demonstravimas „priešams keldavo įsiūtį, o Lietuvos gyventojams – pasitikėjimą savo valstybe. Šis sovietų įsiūtis išsiliedavo smurtinėmis provokacijomis, pareigūnų namelių niokojimu, beginklių Lietuvos pareigūnų mušimu, grasinimais ginklu, patyčiomis. Sovietų Sąjungos kariškiai, Vilniaus ir Rygos omonininkai, prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą pasisakantys asmenys sistemingai organizavo užpuolimus ir provokavo konfliktus Lietuvos pasienyje.

Pats Tomas Šernas, prisimindamas darbą atkurtos Lietuvos muitinėje ir gyvybei pavojingas dienas, nevengia saviironiškų pastebėjimų, liudijančių, kaip nelengvai, bet su entuziastingu atkaklumu kūrėsi ši valstybės institucija. Viena iš įsimintinų istorijų – apie muitinės pareigūnų uniformines striukes: „Poste turėjime dvi žiemines muitinės uniformines striukes, kuriomis keisdavomės. <...> Medininkų poste išvažiuojanti pamaina tas dvi striukes palikdavo atvykusiai pamainai. Pora valandų lauke dirbę pareigūnai eidavo ilsėtis į vagonėlį, nusirengdavo uniformines striukes ir atiduodavo tiems, kurie juos pakeisdavo.“ Kita istorija apie tai, kaip nuolatinio pavojaus ir Sovietų Sąjungos OMON puldinėjimų akivaizdoje muitinės pareigūnai saugojo jiems skirtą inventorių: „Budėdami gaudavome vieną kitą pranešimą apie galimą posto užpuolimą. Muitininkai turėjo savo veikimo kodą tokiomis aplinkybėmis. Kadangi buvo galima tikėtis puolimo ir posto vagonėlio sunaikinimo, stengdavomės kai ką išgelbėti. Skubiai slėpdavome tarnybinius dokumentus ir į šalia esantį mišką nešdavome vertingesnius posto daiktus. Vertingas daiktas buvo sofa. Todėl dviese čiupdavome tą vertingą baldą ir greitai nešdavome į mišką, iš kurio priedangos vėliau stebėdavome situaciją poste. Pinigus ir kvitus savo rūbuose slėpdavo kolegė Irena Maurušaitienė.“

...Medininkų posto pamainos viršininkas Tomas Šernas 1991 m. liepos 31 d., savo vestuvių su Rasa Žilyte išvakarėse, budėjo poste. Anksti ryte, apie 4.30 val., Medininkų postas buvo brutaliai užpultas, nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai: Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius ir Ričardas Rabavičius, greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, kelių policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas. Užpuolikai vyrus suguldė ant grindų ir neskubėdami šaltakraujiškai sušaudė į galvas. Tomas Šernas buvo sunkiai sužeistas.

Lietuvos valstybė, jos medikai dėjo visas pastangas, kad išgelbėtų sužeisto muitinės pareigūno gyvybę. Iš kairės į dešinę peršauta galva, šautuvo buože suknežintu kaklu liepos 31-ąją T. Šernas buvo operuotas Šv. Jokūbo ligoninėje. Kadangi Kauno klinikos tuo metu jau turėjo kompiuterinį tomografą, gydymui jis buvo pervežtas į Kauną. Po penkių parų, 1991 m. rugpjūčio 4 d., į kovą už aštuntosios Medininkų žudynių aukos gyvybę įsijungė žymus JAV karo lauko neurochirurgas, skubiai atskridęs į Kauną iš JAV karinės bazės Vokietijoje. Vėlesniu T. Šerno gydymu rūpinosi Kauno medicinos universiteto ligoninės neurochirurgijos skyriaus gydytojas neurochirurgas Jaunutis Marijonas Tamašauskas. Tomo Šerno gydymas vyko dvidešimt keturias valandas per parą, o kaip vienintelio nusikaltimo liudininko, jo apsauga buvo sustiprinta prasidėjus pučui Maskvoje, jis buvo gydomas slaptai, 1992 metais – ir Vokietijos karo ligoninėse. Vokietijoje jį globojo Lietuvos Respublikos ambasadoriai Vaidotas Antanaitis ir Zenonas Numavičius.

Didžiulės žmonių, kurie slaugė ir gydė T. Šerną, pastangos lėmė, kad Tomas grįžo į gyvenimą, ir net pratęsė tarnybą Lietuvos muitinėje. Tomo Šerno ir Rasos Žilytės vestuvės, vėlavusios 699 dienas, 23 mėnesius, įvyko 1993 m. liepos 1 d. Praėjus septyneriems metams po Medininkų tragedijos Rasos ir Tomo Šernų šeimoje gimė dukra Gertrūda. 

Beveik tuo pačiu metu T. Šerno gyvenime įvyko dar vienas asmeninis virsmas – teologijos mokslų studijos. 1997–2000 m. jis studijavo evangeliškąją teologiją Klaipėdos universitete, 2000–2002 m. studijas gilino Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimo centre, magistrantūroje. 2001 m. liepos 1 d. Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje Tomas Šernas ordinuotas Lietuvos evangelikų reformatų diakonu, o 2002 m. birželio 30 d. ordinuotas Lietuvos evangelikų reformatų kunigu. 2003–2012 m. ėjo Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos viceprezidento pareigas, 2012–2015 m. buvo Vilniaus evangelikų reformatų parapijos klebonu, nuo 2015 m. ėjo Alytaus ir Jonavos evangelikų reformatų parapijų, nuo 2016 m. – filijų administratoriaus pareigas, 2016–2024 m. buvo Klaipėdos ir Kauno evangelikų reformatų parapijų administratorius. 2003–2010 m. taip pat ėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vicesuperintendento, o 2010–2019 m. – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vadovo generalinio superintendento pareigas. 2019 m. vėl buvo išrinktas vicesuperintendentu.
Dar viena reikšminga, nors visuomenei mažiau matoma kunigo Tomo Šerno veikla yra istorijos edukacija ir istorinės atminties puoselėjimas. T. Šernas buvo pirmasis Medininkų aukų artimųjų klubo pirmininkas, kartu su muitinės departamentu įvedė gražią tradiciją kasmet prieš šv. Velykas surengti žuvusių pareigūnų šeimų susitikimus. Kiekvienų metų liepos 30-ąją, dieną prieš Medininkų žudynių minėjimą, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje kunigas T. Šernas veda atminimo ir maldos vakarus „Budėkime dėl santarvės ir taikos“. 1998 m. gruodžio 12 d. Signatarų namuose vykusio Vasario 16-osios Akto signatarų klubo steigiamojo susirinkimo dalyviai pirmuoju klubo pirmininku išrinko Tomą Šerną, šias pareigas jis ėjo iki 2003 m., po to buvo išrinktas klubo garbės pirmininku.

Jau kelioliktą rudenį kunigas T. Šernas vyksta į Lietuvos moksleivių renginius, pilietiškumo pamokas istorinio Medininkų muitinės posto vietoje, prie 1991 metų aukų memorialo. Moksleiviams T. Šernas pasakoja muitinės institucijos istoriją, dalijasi prisiminimais apie Lietuvos muitinės pareigūnų darbą ir 1991 m. liepos 31 d. Medininkų žudynes, asmeniniu pavyzdžiu liudija požiūrį į valstybę, į laisvę, į atsakomybę už pasirinkimus ir priimamus sprendimus. Šių susitikimų pasakojimų ir atsiminimų pagrindu 2023 metais išleista T. Šerno knyga „Muitinės kronikos“, ją iliustravo dukra grafikė Gertrūda Šernaitė.

Parodos pavadinimą „Su Lietuvos vėliava“ pasufleravo T. Šerno prisiminimų epizodas apie Lietuvos muitinės atkūrimą 1990-aisiais ir Lietuvos pastangas parodyti pasauliui, kad lietuviai pasirinko nepriklausomybės kelią: „pirmieji Lietuvos Respublikos muitininkai dirbo be ginklų, be apsaugos, be ryšio, tik su Lietuvos vėliava ant pareigūnų vagonėlių.“

Parodoje eksponuojamos fotografijos ir dokumentai yra saugomi dienraščio „Lietuvos rytas“ nuotraukų archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, Lietuvos Respublikos Seimo archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje, Lietuvos valstybės naujajame archyve, Muitinės muziejuje, Naujienų agentūros ELTA fotobanke, Pasieniečių muziejuje, Vytauto Didžiojo universitete. 

Nuotraukų autoriai: Džoja Gunda Barysaitė, Robertas Dačkus, Ramūnas Danisevičius, Larisa Dmuchovskaja, Vladimiras Gulevičius, Alius Koroliovas, Dainius Labutis, Paulius Lileikis, Viktoras Kapočius, Lina Petrauskienė, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Algirdas Sabaliauskas, Gediminas Savickis, Mindaugas Semėnas, Tomas Šernas, Alvydas Jurgis Vaitkevičius.

Parodos rengėjai nuoširdžiai dėkoja Laisvės premijos laureatui kunigui Tomui Šernui, jo biografei žurnalistei Aurelijai Arlauskienei, istorikei Ingei Lukšaitei, muziejininkui Mindaugui Semėnui, Vasario 16-osios Akto signatarų klubo narei Reginai Smetonaitei ir kitiems už prisiminimus, patarimus ir pagalbą rengiant parodą, parodos partneriams – už pagalbą ir suteiktą galimybę eksponuoti jų saugomą archyvinę medžiagą.

Parodos rengėja – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija

Parodos koncepcijos ir tekstų autorius – Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktoriai Andrius Petrulevičius ir Tomas Rastenis, redaktorė Dainora Mozerė, parodos dizaineris Tomas Rastenis.

Parodos partneriai: 

Dienraštis „Lietuvos rytas“

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 

Lietuvos nacionalinis muziejus

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija 

Lietuvos Respublikos Seimo archyvas

Lietuvos valstybės naujasis archyvas

Muitinės muziejus 

Naujienų agentūra ELTA

Pasieniečių muziejus

Susijusi informacija: 

Parodos parlamentarizmo istorijos temomis

2025 metų Laisvės premijos laureatas Tomas Šernas

Laisvės premija ir Laisvės premijos laureatai

Parengė Žydrūnas Mačiukas,
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius 

Jei norėtumėte pasiskolinti parodą, rašykite el. paštu: [email protected]