Regina Sipavičiūtė – viena ryškiausių Lietuvos tekstilės meno kūrėjų, gimusi 1942 m. Ukmergėje ir anksti pasirinkusi kryptį, kuri vėliau tapo ne tik profesija, bet ir gyvenimo keliu. Ji mokėsi S. Žuko taikomosios dailės technikume Kaune, o 1967 m. baigė Lietuvos dailės institutą, įgydama tvirtą meninį bei technologinį pagrindą, kuris tapo jos kūrybos stuburu. 

Baigusi studijas, ji dirbo Istorijos ir etnografijos muziejuje Vilniuje, kur gilinosi į liaudies kūrybos paveldą, vėliau – įvairiose kultūros institucijose, o nuo 1992 m. jos profesinis kelias tvirtai susijęs su Vilniaus dailės akademija, kur dėstė ir kurį laiką vadovavo Tekstilės katedrai. Pedagoginis darbas ne tik formavo naują tekstilininkų kartą, bet ir leido pačiai menininkei dar labiau įsišaknyti tradicijos ir šiuolaikinės raiškos sankirtoje. 

R.Sipavičiūtės kūrybai būdinga santūri, rafinuota plastika, simbolių daugiasluoksniškumas ir ypatingas jautrumas medžiagai. Ji kuria autorine aplikacijos technika, naudodama dažytas vilnos ir lino tekstūras, o jos darbai atpažįstami iš pilkšvai gelsvo kolorito, preciziško atlikimo ir subtilios dermės tarp jausmingumo bei racionalumo. Jos tekstilė neretai persmelkta sustabdyto laiko nuojautos, ryšio su tautodailės tradicija ir pagarba paprastumo estetikai. 

Ši meninė patirtis ir brandus žvilgsnis į tautinę bei sakralinę simboliką ypatingai atsiskleidžia kuriant monumentalesnius kūrinius, tarp jų – ir gobeleną „Maloningoji“, eksponuojamą Lietuvos Respublikos Seimo A. M. Brazausko salėje.

Vaizdo įraše autorė pasakoja, kaip buvo užsakytas jos darbas, su kokiais iššūkiais susidūrė jį atlikdama, taip pat apie gobeleno atlikimo techniką.