Lietuvos valstybės simboliai Seimo rūmai Seimo logotipas

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesoriaus Domo Kauno kalba iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms

2013 m. gruodžio 10 d. pranešimas VIR

 

DONELAITIS NUO TRIJŲ ŠIMTŲ METŲ AUKŠTUMOS

 

Malonūs Kristijono Donelaičio skaitytojai, deklamuotojai, vaidintojai, tyrėjai, nuoširdūs gerbėjai, sveikinu sulaukus arba beveik sulaukus donelaitiškų keturioliktųjų metų.

Mokslo pasaulis ir ne tik jis gerai žino vieną paprastą taisyklę: yra kūrėjų, kuriuos pasitinka entuziastingai sveikinanti amžininkų minia, bet juos veikiai amžina tyla užkloja lemties permainos ir nauji vardai, yra kūrėjų, kurie po dešimtmečių ir net šimtmečių išnyra tarytum iš nebūties, paneigdami kasdienybės nedėkingumą ir įpėdinių trumparegiškumą. Pastarųjų likimas ištiko ir Kristijoną Donelaitį. Prūsijos lietuvio valstiečio sūnus ir kaimiškosios evangelikų liuteronų parapijos klebonas toli aplenkė laiką, tad mūsų link artėjo ilgai, lyg tikrindamas naujųjų amžių vertę ir patikimumą. Jis į nieką nepretendavo. Lietuvių literatūros klasiko vardą suteikėme ir kūrybą į beveik dvidešimt pasaulio tautų kalbų išvertėme ir paskelbėme mes, jo gentainiai lietuviai, jo tėvynainiai vokiečiai, kiti europiečiai, kitų pasaulio šalių literatūros žinovai ir vertintojai. Paryžiuje 2013 m. lapkritį vykusios UNESCO Generalinės konferencijos sprendimas kartu su įžymių pasaulio rašytojų sukaktimis minėti ir Donelaičio 300-ąsias gimimo metines atveria galimybes tarptautinėse erdvėse ir tėvynės žemėje renginiais ir darbais skleisti humanistines vertybes, suartinti tautas, populiarinti lietuvių literatūrą, mokslą, meną ir kultūrą, vyresniosios kartos skaitytojui vėl sugrįžti, o jaunesniosios – tradicinėmis ir skaitmeninės eros teikiamomis galimybėmis savarankiškai atrasti ir pažinti „Metų“ autorių. Tai padaryti nėra lengva: jį ir mus skiria jau šimtmečiai.

Donelaičio pripažinimo rytas aušo tik po napoleoninių karų, 1818 metais Karaliaučiuje. Poeto kūrybą knyga lygiagrečiai vokiečių ir lietuvių kalba paskelbė lietuvių tautos bičiulis, kalbos mokovas ir kultūros paveldo tyrėjas čionykščio universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Ji buvo skirta mokytam pasauliui, nors knygos rengėjas vylėsi, kad ji galbūt bus pageidaujama ir lietuvių valstiečių. Veikalą lydėjo knygos rengėjo vokiškai rašyta įvadinė studija ir kūrybos komentarai. Neradęs paties autoriaus nurodytos antraštės, Rėza ją sukūrė: „Das Jahr in vier Gesängen“, tai yra „Metai keturiose giesmėse“, kurią dabar trumpiname ir vadiname tiesiog „Metais“. Knyga veikiai pasklido įvairių šalių universitetų ir filologų bibliotekose. Skaitantieji sukluso. Juos žavėjo autoriaus talentas, iš archyvinių dokumentų ir amžininkų liudijimų atkurti originalios biografijos metmenys. Veimaro literatūrinis laikraštis „Literarisches Wochenblatt“ pabrėžė: Donelaitis buvo visų galų meistras, kadangi gamino termometrus ir barometrus, šlifavo optinius stiklus, dirbo fortepijonus, jais grojo, buvo geras sodininkas ir puikus poetas. Aprimus aistroms, imta gilintis, iš naujo tirti rankraščius. Juos palyginus su publikacija užtikti didoki teksto praleidimai ir taisymai. Dėl jų Rėzos kaltinti nereikėtų: senųjų kūrinių tobulinimas iš jų šalinant liaudiškus šiurkštumus ir buities nuogybes laikyta privaloma romantizmo apimtos Europos literatūros leidybos taisykle. Paklusdama jai, Anglija kopiuravo net Šekspyrą.

Tobulesnio Donelaičio paieškos mokslui davė 1865 ir 1869 metų poeto raštų leidimus. Pirmojo rengėjas – vienas žymiausių XIX amžiaus indoeuropeistų Augustas Schleicheris sukūrė iki šiol tebetaikomą Donelaičio raštų publikavimo metodiką, antrojo leidimo rengėjas – baltistas Ferdinandas Nesselmannas su įkarščiu, nors ir kiek smulkmeniškai, kritikavo abu pirmtakus ir europiniam mokslui padovanojo tiksliai perteiktus tekstus su autoriniu kirčiavimu. Donelaičiui ir mums nepaprastai pasisekė, kad pirmieji, visi trys raštų leidimai, buvo moksliniai ir parengti XIX amžiaus mokslo kalba – vokiečių. Taip Donelaitis išėjo į Europą. Ji poetą suprato ir akimoju įvertino taip, kaip nėra įvertintas joks kitas lietuvių poetas iki pat šių dienų. Leiskite pakartoti žodžius, mokslininkų ištartus ne ex officio, o iš širdies ir iš gilaus suvokimo: apie Donelaitį – vyras, išsiskiriąs išsilavinimu ir ypač gabus mechanikai (Leipcigas, 1820), lietuviškasis Lukrecijus, Vergilijus ir, jei norite, Homeras (Leipcigas, 1871), kaip pagrindinis literatūrinis senos ir įdomios kalbos reprezentantas, jis nusipelno [...] dėmesio. Lietuvių kalbos studijos pernelyg svarbios, kas jas ignoruotų filologai (Londono savaitraštis „The Saturday Review“, 1869), apie poemą „Metai“ – šedevras, amžinas lietuvių kalbos paminklas, lietuvių poezijos meno ir iškalbos pavyzdys (Veimaras, 1820), šedevras [...], formos tobulumu galėtų varžytis su graikų, romėnų ir indų veikalais (Praha, 1857). Dėsninga, kad lyginamosios kalbotyros formavimosi metu lietuvių kalba ir literatūra mokslui buvo neatskiriamos. Ši aplinkybė Donelaičiui buvo ypač palanki: gausino dalyką gerai išmanančių vertintojų ir pripažinimo geografiją.

Eiliniams Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių skaitytojams Donelaičio teko laukti. Jam skirtų „Metų“ ir kitų raštų XIX amžiuje sąlygų išleisti nebuvo. Savaime suprantama, kad dėl spaudos lotyniškuoju raidynu draudimo apie Donelaitį pirmoji prabilo tokių varžymų nepatyrusi Mažosios Lietuvos lietuvių periodika – Karaliaučiaus, Klaipėdos, Ragainės ir Tilžės laikraščiai: trupiniais skelbė poeto biografines žinias ir eiles. Jau 1885 metais nuskambėjo raginimas vieninteliam lietuvių giesmininkui statyti paminklą. Artėjančią atomazgą pranašavo 1891 metais plona knygele pasirodęs „Metų“ fragmentas – „Pavasario linksmybės“. Jos pratarmėje Donelaitis palygintas ne tik su žymiais graikų ir romėnų poetais, bet ir su Adomu Mickevičiumi. Nors žadėtos paskelbti kitos poemos dalys ir nepasirodė, tačiau „Pavasario linksmybių“ leidėjas Martynas Jankus tapo pirmuoju lietuviu, atstovavusiu tautai kukliose pirmosiose Donelaičio pagerbimo iškilmėse poeto gimtuosiuose Lazdynėliuose 1896 metais. Tai buvo tas pats Jankus, kuris dalyvavo 1923 metų Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos įvykiuose ir vadovavo Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui.

Donelaičio 200-ąsias metines užgožė Pirmasis pasaulinis karas. Iki jo jau buvo spėta knygomis Vilniuje ir išeivijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose paskelbti gana išsamius poeto raštus, Mažosios Lietuvos lietuvių iniciatyva įkurtas komitetas, kėlęs užduotį ant Rambyno pastatyti paminklą. Jam vadovavo lietuvių didiko aspiracijų turįs čionykštis dvarininkas, Prūsijos landtago deputatas Vilius Steputaitis, Didžiajai Lietuvai atstovavo Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas Jonas Basanavičius, išeivijai – gydytojas Antanas Rutkauskas. Šio komiteto įsteigimas buvo pirmasis bandymas vardan Donelaičio bendram darbui sujungti visas tris tautos dalis. Iškilūs vyrai iki karo pradžios nedaug ką spėjo nuveikti. Tačiau per visą XX amžių atsigiebėme. Laisvės ir nelaisvės laikais leidome Donelaičio kūrybą, vadovėlius ir tyrimus, vaizdavome mene, įamžinome gatvių pavadinimuose ir iš griuvėsių prikėlėme Tolminkiemio memorialą. Daugiausia rašytojų ir baltistų dėka sulaukėme Donelaičio 250-mečio minėjimų Vilniuje, Berlyne ir Maskvoje, davusių paskatą vis spartėjančiai poeto eisenai į kitas pasaulio kalbas. Tik dėl paminklų ne kaip sekėsi. Sovietmečiu Klaipėdos skvere pastatytas biustas, o Vilniaus universiteto rūmų skliaute – ir iki dabar tebejuodojanti plastmasinė paminklo imitacija.

Donelaičio 300-ųjų metinių minėjimui pradėjome rengtis prieš šešerius metus. Užduoties ėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, toliaregiškai vadovauta ir tebevadovaujama iškilių politikų Artūro Paulausko, Česlovo Juršėno, Česlovo Stankevičiaus ir Irenos Degutienės, nenuilstančio koordinatoriaus Vilniaus universiteto docento Andriaus Vaišnio. Iki šiol jau daug atlikta, bet brandžiausią derlių imsime kaip ir turi būti sukaktuviniais, 2014-aisiais metais. Tai bus poeto ir jo amžininkų kūrinių publikacijos, naujausi tyrimai, raiška mene, kultūros ir švietimo programose.

Žanas Kokto (Jean Cocteau) sakė: Gera knyga yra ta, kuri gausiai pasėja klaustukų. Tai tiesa, todėl akylą žvilgsnį kreipėme ir kreipsime į mokslą. Mums ir mūsų pirmtakams reikėjo rasti atsakymus į daug keblių klausimų. Ties kai kuriais stoviniuojame ir šiandien. Kodėl svarbiausio viso gyvenimo kūrinio – poemos „Metai“, pasakėčių ir kitų eilių nepaskalbė pats Donelaitis? Jis to juk labai norėjo: į lietuvių kalbą versdamas Prūsijos valdžios nurodymus valstiečiams apie derlingumo gerinimą įkompanavo eilutes iš „Metų“ apie tai, kaip būrs gal grečną [dosnų. – D. K.] grūdą sulaukti, neabejotinai ištraukas skaitė konfratrų susibuvimuose ir platino laiškais. Kodėl po mirties Donelaičio raštų spaudai neįteikė jo draugai, gretimų parapijų kunigai, kurių globai našlė perdavė vyro archyvą? Susipažinę su šaltiniais lietuvių tyrėjai spėja, kad kliūtis buvo griežti XVIII amžiaus Prūsijos cenzūros reikalavimai: „Metuose“ apstu socialinių ir tautinių santykių aštrumo, aukštesniųjų valdžios pareigūnų kritikos, tais laikais opiai vertinto liaudiškų papročių ir saviraiškos tiesmukiškumo. Šią mintį bandėmė pagrįsti spalį Hiutenfelde vykusioje, pirmojoje užsienyje, Donelaičiui skirtoje konferencijoje. Jai nepritarė vokiečių profesoriai: esą XVIII amžiaus Prūsijos cenzūra buvusi gana liberali. Dar diskutuosime. Diskusijų reikia.

Ateinantį rugsėjį Lietuvos mokslų akademija ir Vilniaus universitetas rengia tarptautinę Donelaičio konferenciją, kurioje pageidavo dalyvauti aštuonių šalių tyrėjai. Tikiuosi, kad jie bandys tikslinti jau ne sykį keltus ir teikti atsakymus į naujus klausimus. Koks buvo Donelaitis? Galbūt mįslė gimė tada, kai bažnytinėje metrikoje mirties valandą ties Donelaičio pavarde buvo įrašyta gerai velionį pažinojusio asmens pastaba: Ne pagal šio pasaulio madą buvo. Keliskart skaičiau  poeto ir jo amžininkų užrašus. Gal ir klystu, tačiau regiu du Donelaičius. Vienas yra sėslus, vengiąs žemės darbų, juos užkrovęs žmonai, santykiuose su aplinkiniais atkaklus, užsispyręs ir nelankstus, todėl patiriantis daug nepatogumų ir nesugebantis bažnytinėje karjeroje pakilti nors laipteliu. Kitą Donelaitį galiu pavaizduoti jo amžino priešo amtmono Ruigio skundo valdžiai žodžiais, kuriems kone visiems  pritariu: per 32 kunigavimo [...] metus savo laukus vos iš tolo matė [...], nes, negailėdamas didelio trūso ir pastangų, jis atsidėjęs vien aukštiesiems mokslams ir moksliškiems dalykams, taip pat ganomųjų sielų reikalams. Donelaitis dvilypis net savo raštų kalba: vienuose byloja tobulu hegzametru ir subtilia gamtos pajauta, kituose plūsta savo parapijiečius tokiais žodžiais, kurių stipresnius jautrūs įpėdiniai nedrįso pakartoti net mokslo publikacijose. Kokį Donelaitį matytų dabarties užsienio mokslininkas? Galbūt įvaizdį teiks norvegas Oskaras Vistdalas, Tolminkiemio ganytoją lygindamas su Norvegijos bendaamžiais arba latviai Paulas Daija ir Sanita Briežkalnė, jį lygindami su Kuršo švietėju Fridrichu Štenderiu? Galbūt „Metų“ autorių geriau pažintume, jei susitelktume į jo aukštųjų mokslų dirbtuves ir biblioteką, atsektume skaitytų žurnalų antraštes ir knygų autorius, ryšių sklaidą ir adresatus. Taip, nepakanka žinių. Bet mes jų nedaug ir teieškojome: trūksta senosios Prūsijos istorijos specialistų, pasiryžimo ir lėšų ilgalaikiam jos archyvų užsienio šalyse tyrimui. Paskubėkime atlikti namų darbus. Rūpestį kelia senieji minėtųjų Donelaičio raštų leidiniai. Daugumos Lietuvos bibliotekose esančių knygų būklė yra prasta, o kai kurių ir labai prasta. Neatidėliotinai reikia užtikrinti jų išskirtinę apsaugą. Kai kurios Donelaičio knygos unikalios dėl paliktų nuosavybės įrašų ir skaitytojų pastabų: poeto ir kunigo Antano Baranausko, prelato Adomo Jakšto-Dambrausko, būsimojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus, varpininko Vinco Kudirkos. Šios knygos darė didelį poveikį ir kitiems lietuvių tautinio atgimimo ir politinio sąjūdžio dalyviams. „Metai“ buvo vienas iš argumentų Simonui Daukantui pradėti Lietuvos istorijos veikalų rašymą lietuvių kalba. Sekdami juo, užduotį iškelkime ir sau: patys gerai išmokime lietuvių kalbą: ir kalbėti, ir rašyti. Tai teigiu ne atsitiktinai. Remiuosi ne tik dabarties patirtimi, bet ir Donelaičiu, todėl savo pasisakymą užbaigsiu stebėtinai nūdieniškai bylojančiomis „Žiemos rūpesčių“ eilutėmis:

 

Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria

Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų,

Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo.

Ne tikt vokiečiai visoki mus pažiūrėti,

Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko;

Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo

Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo [...]

 


  Siųsti el. paštuSpausdinti