2013 m. kovo 11 d. pranešimas VIR

„Gerbiama Prezidente, gerbiamasis Prezidente Valdai Adamkau, gerbiami seimūnai ir svečiai,

Nuoširdžiai sveikinu jus visus šia nuostabia proga. Atrodo, kaip šiandien prisimenu tą 1990 m. kovo 11 dieną, kai buvo paskelbta Nepriklausomybė. Iki tikros Nepriklausomybės dar buvo toli, nors ir ne taip toli, kaip tuo metu man atrodė. Tikroji Nepriklausomybė atėjo 1991 m. rugsėjo 6 d., kai Sovietų Sąjunga galutinai pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. Man ši data irgi labai brangi, ji parodė tuometinės Sovietų Sąjungos žmonių brandumą ir geranoriškumą mūsų atžvilgiu. Be jų palaikymo Nepriklausomybę pasiekti būtų gerokai sunkiau.

Jau užaugo nauja karta, kuriai sovietmetis tėra istorija. Dabartiniams mūsų studentams ji jau turi visai kitokią reikšmę. Man keista į tai žiūrint. Prabėgo nemažai laiko ir situacija pasaulyje nemažai pasikeitė. Deja, Rusijoje situacija darosi sudėtinga ir ne visada atrodo, kad jie mus palaikytų ir šiandien. Tačiau taip pat ir mes turbūt nebesame tokie idealistai, kokie buvome tuo metu, vis dažniau vaikomės pinigų, kartais pamiršdami ilgalaikes vertybes bei idealus.

Man keista, kad tiesiog per pora metų Lietuvos piliečių nuomonė nuo stipriai už pavirto į gana stipriai prieš atominę elektrinę. Net man, visai nepatyrusiam šiuose reikaluose, aišku, kad tokiu būdu tik turėsime vietoj vieno japoniško keturis rusiškus reaktorius, ir saugiau netaps nei finansiškai, nei ekonomiškai, nei ekologiškai. Toks įspūdis, kad vieni kūrė LEO LT, kiti kūrė „Hitachi“. Bet ir vieni, ir kiti bandė sugriauti ir susikoncentravo ties pasipriešinimo pozicija, o ne galvojo apie Lietuvą. Nuoširdžiai linkiu jums išminties sprendžiant šiuos sudėtingus ir svarbius Lietuvos Nepriklausomybei klausimus taip, kad būtų kuo naudingiau Lietuvai.

Taip jau atsitiko, kad iš 23 metų po Nepriklausomybės paskelbimo, net 12 praleidau Jungtinėse Valstijose (JAV). Už suteiktą mokslininko išsilavinimą esu dėkingas tiek Vilniaus, tiek ir Minesotos universitetams. Patirtis, įgyta dirbant farmacijos pramonėje valstijose, taip pat labai vertinga ir džiaugiuosi, kad ryšiai nenutrūko ir galime toliau bendradarbiauti moksliniuose tyrimuose. Kartais manęs klausia, ar būčiau pasiekęs, ką pasiekiau, jeigu ne patirtis JAV. Vienareikšmio atsakymo gal ir nėra, tačiau dabar noriu pabrėžti, kad dabartiniam studentui gerokai lengviau. Nebūtina ilgiems metams išvykti, yra puikių galimybių trumpalaikėms stažuotėms. Juk dar visai neseniai, apskritai apie bet kokią galimybę išvykti, aš pats net negalėjau svajoti, o dirbti ir mokytis, tikrai nebuvo jokios galimybės. Taigi, vertinkime šitą dalyką, ką mes pasiekėme.

Kai sugrįžau, Lietuva tikrai buvo nepaprastai paaugusi, atsinaujinusi ir labai išgražėjusi per tuos du dešimtmečius. Aš labai optimistiškai žiūriu į Lietuvą. Turime puikias galimybes vykdyti mokslinius tyrimus. Institute dirba puikūs darbuotojai ir studentai. Štai jeigu paimtume profesoriaus Česlovo Venslovo pavyzdį, jis yra pasaulio čempionas tam tikroje tyrimų srityje, pagal objektyviai rodytą, tačiau vargu ar daug kas iš jūsų esate apie jį girdėję, nors mes turėtume, turbūt, dažniau apie tai šnekėti. Dalyvaujant tarptautinėse konferencijose studentai puikiai pasirodo, jie atstovauja universitetą ir institutą, tikrai nenusileisdami savo žiniomis ir darbštumu bendraamžiams iš kitų šalių. Ir situacija dar labiau pagerėjo per keletą paskutinių metų, kai padidėjo mokslo konkursinis finansavimas. Deja, kartu su finansavimu atėjo ir administracinės bėdos. Tikiu, kad tai pasikeis, tačiau per pastaruosius keletą metų, nežiūrint daug kalbų, ir ta biurokratinė našta mokslininkams yra gana didelė. Ir čia noriu paminėti viešųjų pirkimų sistemą. Yra tikrai suprantamas finansus duodančių institucijų noras prižiūrėti mus, tačiau kai dėl labai ilgų procedūrų ne tik laiku nenuperkame nei reagentų, nei prietaisų, jie pasensta ir deja, nuperkami ir brangiau negu galėtume nusipirkti tiesiog rinkoje, be jokių pirkimų, be jokių procedūrų. Tai jau yra nepateisinama, manau. Kai kokia nors statybų bendrovė, čia kaip pavyzdį, jeigu laimi didelį konkursą, kur net viršytų visą Lietuvos mokslo biudžetą, juk tolesni vinių ir plytų pirkimai nėra prižiūrimi ilgų procedūrų. Jie nieko nesuspėtų pastatyti, jeigu būtų tokia situacija. Svarbiausia turėtų būti, ar pasiektas kokybiškas rezultatas tuose tyrimuose. Labai tikiuosi, kad pasitikėjimas mokslininkais padidės ir administracinė našta sumažės.

Džiaugiuosi tarptautiniais bendradarbiavimais, prie kurių labai prisideda Skandinavijos regiono mokslininkai, sukūrę gyvybės ir biomedicinos mokslų asociaciją ScanBalt. Jie padeda mums jaustis reikalingais, nors esame ekonomiškai silpnesnėje, Rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Taip pat džiaugiuosi užsienio lietuvių mokslininkus vienijančia asociacija „Futura Scientia“, kurioje vykstančios diskusijos padeda geriau suprasti švietimo ir mokslo reformų svarbą. Dėkoju lietuvių, gyvenusių užsienyje visuomeninei organizacijai „Sugrįžus“, kurie tiesiog pataria ir palaiko sudėtingesniu momentu. Tačiau visų labiausiai noriu padėkoti Jungtinių Amerikos Valstijų  Lietuvių Bendruomenei, kuri išsaugojo lietuvybę ir savo išmintimi ir skausminga patirtimi padėjo man ir mums visiems tobulėti ir vertinti tai, ką turime Lietuvoje. Labai dėkoju jums ir politikai ir visi Lietuvos žmonės, kurie prisidėjote, kad pasiektume šiandieną. Linkiu Jums ištvermės ir išminties. Švęskime šią dieną!“