2013 m. birželio 14 d. pranešimas VIR

„Pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviai, tremtiniai, kovotojai už laisvę ir jų artimieji, Jūsų Ekscelencijos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Valdai Adamkau, Ekscelencija Ministre Pirmininke Algirdai Butkevičiau, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadove, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininke, Europos Parlamento nary Vytautai Landsbergi su ponia, gerbiamieji Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Ekscelencijos užsienio valstybių ambasadoriai, didžiai gerbiami šio minėjimo svečiai,

birželio 14-oji – diena, kurios lietuvių tauta niekuomet nepamirš. Ji amžiams išliks tiek mūsų, tiek ir tų, kurie bus po mūsų, atmintyje bei širdyse.

Ši diena žymi didžiausią mūsų tautos tragediją. Juodžiausią puslapį. Pačius skaudžiausius išgyvenimus, kuriuos ryškiai prisimename ir šiandien. Žaizda neužgijo – ir neužgis niekada. Ji pulsuoja ir pulsuos. Versdama vėl ir vėl grįžti į 1940-uosius metus, kuomet bejausmė naikinimo mašina nukreipė savo čiuptuvus į Lietuvą.

Į tolimąjį Sibirą buvo grūdama būriais. Pirmiausia imtasi inteligentijos: tremtin pasiųsti ir Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, Seimo Pirmininkas Konstantinas Šakenis, Ministras Pirmininkas Pranas Dovydaitis, ir Nepriklausomos Lietuvos ministrai, rašytojai, kunigai, žurnalistai – visi, kurie dirbo vardan savo valstybės kūrimo, tobulėjimo ir įtvirtinimo.

Mūsų tautos persekiojimas, areštai ir kalinimai prasidėjo dar gerokai iki birželio 14-osios. Tačiau tą 1940-ųjų birželio 14 dieną – tiksliau, gilią naktį - trėmimo mechanizmas ėmė veikti pilnu pajėgumu. Pirmosios tremties bangos niekas nė nemėgino slėpti. Tądien pasauliui buvo nusiųsta žinia, jog Lietuvos naikinimo akcija – masinė.

Genocido taikiklyje – visi be išimties. Visų visuomenės sluoksnių atstovai. Vyrai, moterys, senyvo amžiaus žmonės, vaikai, net kūdikiai. Visi tie, kuriems okupantai prilipdė „socialiai svetimų elementų“ etiketes ir padalino į dvi grupes: „A“ – šeimos galvos, „B“ – likusieji šeimos nariai.

Tolimajame Sibire ir kitose gūdžiausiose Rusijos vietose lietuvių laukė atšiauriausios gamtinės sąlygos. Šaltis, badas, išsekimas, ligos – ir prižiūrėtojai-budeliai.

Šie sukrečiantys faktai, liudijimai ir istorijos nemažą dalį mūsų šeimų ar giminių yra palietę asmeniškai. Daug, labai daug lietuvių taip niekada ir negrįžo iš ten, kur juos prievarta nubloškė tautos genocido vykdytojai. Mūsų pareiga – juos prisiminti. Nuolatos. Prisiminti žmones, kurių dėka šiandien esame laisvi. Kurie už tai sumokėjo pačia didžiausia kaina – savo gyvybe.

Pagerbkime visų žuvusiųjų atminimą tylos minute.

Ačiū.

Šiandien minime ne tik Gedulo, Okupacijos ir genocido, tačiau ir Vilties dieną. Vilties, kuri palaikė žmones, atsidūrusius kalėjimuose. Vilties, kuri ruseno iki pat paskutinio atodūsio, net suvokiant, jog grįžti Tėvynėn tikriausiai jau niekuomet nebus lemta. Vilties, kurios nepajėgė numalšinti net visai šalia juntamas mirties alsavimas, artimiausių žmonių – tėvų, brolių, seserų – netektis.

Būtent Viltis tremtiniams padėjo išgyventi net tada, kai, regis, tai buvo neįmanoma. Išgyventi tam, kad sugrįžtų. Tam, kad paliudytų visam pasauliui apie sovietinį genocidą. Tam, kad jis daugiau niekuomet, jokiomis formomis, nebepasikartotų.

Viltis, suvienijusi tuos, kurie buvo ištremti ir tuos, kurie buvo palikti ar pasiliko, atsilaikė prieš visas ilgametes prievartos, priespaudos ir naikinimo priemones. Šis stiprus ir nenugalimas jausmas lėmė, kad Lietuva nugalėjo ir galiausiai vėl tapo Laisva.

Šiandien Vilčiai norisi suteikti dar vieną prasmę. Viltis turi tapti garantu. Užtikrinimu, jog tai, ką iškentėjo mūsų protėviai, neliktų vien tik jų ar jų šeimos narių skausmu. Kad apie tai, kas prasidėjo prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius, žinotų ne tik gimę ir gyvenę sovietmečiu, bet ir jaunoji mūsų karta. Gimusi jau Nepriklausomoje Lietuvoje.

Jiems privalome papasakoti viską. Jie turi žinoti, kas ir kodėl įvyko. Sužinoti nuogą, nepagražintą tiesą. Tam, kad suvoktų bei įvertintų tai, ką turime šiandien.

Mus, vyresnės kartos žmones, dar ir šiandien, išgirdus žodį „Sibiras“, nukrečia šiurpas. Ar krečia jis jaunąją kartą? Galvočiau, kad taip. Nes tai, kas išgyventa, perduodama iš kartos į kartą su krauju. Tai įspaudas, kurio niekas nesunaikins, kuris visuomet bus su mumis.

Turime gausybę pavyzdžių, kad jaunoji kartą praeičiai, jos puoselėjimui ir išsaugojimui teikia išskirtinę reikšmę. Ekspedicija „Misija Sibiras“ – bene garsiausias, tačiau tikrai ne vienintelis iš jų. Susidomėjimas šia misija, gausus kandidatų skaičius, plati net ir menkiausių detalių sklaida viešojoje erdvėje akivaizdžiai byloja, kad ir gimusiems po 1990-ųjų svarbu atrasti iš gūdžios praeities ateinančią savastį.

Padėkime jiems. Skatinkime juos. Kalbėkime su jais. Kartu saugokime tai, kas yra mūsų visų. Kas yra tautos istorija ir savastis. Kas neįkainojama.

Ačiū“.