2013 m. birželio 14 d. pranešimas VIR

„Mielieji bendro likimo sesės ir broliai, Jos Ekscelencija Prezidente, Eminencija arkivyskupe, Ekscelencijos Valdai Adamkau, profesoriau Vytautai Landsbergi, Seimo Pirmininke, premjere, Seimo nariai,

1939–1941 m. mūsų tautai teko patirti žiauriausių ir kruviniausių sovietų teroro ir juodojo birželio trėmimų siaubą, teko jį patirti ir man, Sibiro vaikui. Panašaus likimo tremtinių Seime yra ir daugiau, tai kolegos Vida Marija, Dalia, Povilas Vytenis, Juozas, Vincė Vaidevutė, Dalia, Kazimieras, Donatas, Seimo kancleris Jonas ir kiti darbuotojai.

Birželio 14 d. mūsų šeimą į Kauno geležinkelio stotį palydėjo vietinis komjaunimo aktyvistas ir ginkluotas raudonarmietis. Tėvą, Kauno savivaldybės ugniagesių viršininką (brandmajorą) Stasį Dumčių, šaulių I rinktinės „Pilies“ kuopos vadą, suėmė, atskyrė nuo mūsų šeimos. Po trijų savaičių kelionės gyvuliniuose vagonuose aš, kūdikėlis, mama ir tetulytė auklė atsidūrėme stepių Altajuje. Kelyje apie šimtas vyresnio amžiaus ir tremtinių kūdikių liko šalia geležinkelio bėgių. Mūsų moterų su vaikais kolonija gyveno stepės žeminėse, šaltyje ir greitai išseko nuo sunkaus darbo tarybiniame ūkyje, bado ir ligų. Aš du kartus buvau išgelbėtas nuo mirties vietinių žmonių gerumo. Kai buvau 5 metukų, šalia savęs drėgnoje žeminėje radau sustingusią auklę. Po karo, 1947 m., stepių Altajuje iškrito gyvuliai, siautė klaikus badas, moterų žodžiais, artinosi paskutinioji.

Iš nevilties kelios šeimos pabėgome į Lietuvą. Dalį sugaudė, pasodino į kalėjimą, vaikus patalpino į vaikų namus, o mane su mama, likusius, lydėjo Aukščiausiojo palaima. Motina slapstėsi Kaune žymaus chirurgo Vlado Kuzmos ir pažįstamų šeimose. Kompozitoriaus Zigmo Aleksandravičiaus pagalba motina įsigijo pasą kita pavarde, legalizavosi, o aš, paauglys, klaidžiojau per gimines Aukštaitijoje. Vyko partizaninis karas, mačiau išniekintus partizanų kūnus Viešintų, Šimonių, Kupiškio, Pandėlio aikštėse, vežamų į Sibirą žmonių gurguoles. Mačiau susišaudymus, sprogdinimus, žudynes. 1949 m. kovo 25 d. naktį, kai glaudžiausi pas tetą Gervienę Rokiškio raj. Vilkoliuose, atvyko stribai ir šeimą su trimis vaikais išvežė į Buriat Mongoliją, už ryšius su partizanais. Aš iššokau per trobos užpakalinį langą ir pabėgau į kaimą, taip išlikau dar kartą. Tuomet ištrėmė motinos artimuosius Aukštaitijoje, tėvo Suvalkijoje, sunaikino mūsų senelio knygnešio Sūduvos švietėjo Petro Dumčiaus sodybą, mūsų tėviškę, Šakių rajone. Konclageryje ir tremtyje žuvo mūsų keturi, tai tėvas, Sibire mirė senelis, 2 metukų pusbrolis Petriukas, auklė Marytė. Šiaurės Rytų Lietuvoje žuvo partizanai motinos pusbroliai, o vienam pusbroliui kunigui teko patirti Magadano konclagerių siaubą.

Apie tėvą trumpai. Jis su 1500 suimtų vyrų etapu buvo varomas į Archangelsko srities lagerius, pakelyje trečdalis žuvo, į Lietuvą grįžo ne daugiau 5. Stasys Jameikis vienintelis išliko gyvas tėvo lagerio draugas, mano tėvas jį pusgyvį ištraukė iš lavonų krūvos. Stasį Jameikį pažinau, slaugiau Antakalnio ligoninėje prieš jo mirtį. Jis viską aprašė knygoje „Traukinys rieda į amžinastį“. Tėvo grupėje kalėjo 24 įžymūs Lietuvos vyrai: susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas, sveikatos departamento (ministras) viršininkas Leonardas Maziliauskas, pulkininkas Antanas Dailytė ir kiti. 11, tarp jų ir tėvelis, buvo nukankinti tardymo metu, kiti sušaudyti, neva už rengiamą sukilimą. „Troikos“ tribunolas neklausė net Kauno inžinieriaus-architekto J. Blocho paaiškinimų, kaip jis, žydas, galįs bėgti pas vokiečius, juk ten jį sušaudys. J. Blochą irgi likvidavo. Neretai nusilpusius prižiūrėtojai pribaigdavę kirvapente į galvą ir palikdavę taigoje.

Aš trumpai, istoriškai įvertinsiu sovietinio teroro pasekmes lietuvių tautai 1939–1941 m. Neseniai su delegacija lankiausi Altajuje ir Jakutijoje. Barnaulo, Jakutsko konferencijose susitikome su tremtinių palikuonių atstovais iš plataus Sibiro regiono – nuo šiaurės iki Mongolijos. Čia yra nemažai delegacijos atstovų, dalyvauja.

Į nepatikimų registruotinų žmonių sąrašus tada pateko apie 320 tūkst. buvusių partijų ir organizacijų narių, Lietuvos kaimų ir miestų šviesuomenė – kas 7 žmogus. Suimtieji buvo skirstomi tautiniu pagrindu: lietuviai, lenkai, žydai. Dabar nustatyta, kad teroro aukomis tapo 29,5 tūkst. žmonių, iš jų apie 2 tūkst. žvėriškai kankinant, badu marinant buvo nužudyti Lietuvoje arba šalia jos, dar iki trėmimo. Panevėžio, visi žinote, Kauno, Pravieniškių, Rainių kalėjimuose, masinėse žudynėse Minske, Červenėje, Bigosove. Prisiminkime nužudytus Lietuvos respublikos ministrus, aukštuosius karininkus, kunigus, nukankintus Panevėžio chirurgus, nužudytą pasienietį A. Barauską ir daugelį kitų. Visuomenę ypač sukrėtė atviras masinis birželio 14 d. trėmimas. Mokytojas Alfonsas Andriukaitis, Vytenio Povilo tėvas, praėjęs su šeima trėmimų pragarą, savo atsiminimuose „Bausmė be nusikaltimo“ rašė, kad Maskvos radijas skelbė tokią demagogiją: „Lietuvos vargstanti ir badaujanti liaudis prašosi išvežama į Sibirą, nes ten daug geresnis gyvenimas“. Man mama pasakojo, 1942 m. rugpjūtyje, kad iš Altajaus buvo perkelti beveik 3 tūkst. asmenų į šiaurės mirties stovyklas. Lapteviečių šiandien čia yra daug atstovų.

Štai tokios yra 1939–1941 m. trėmimų ir įkalinimų pasekmės: iš 17 500 tremtinių mirė kas šeštas, iš beveik 10 tūkst. politinių kalinių žuvo beveik trečdalis, be žinios dingo beveik 4 tūkst. kalinių. „..bolševikų lageriai ir tremtys niekuo nesiskiria nuo nacių konclagerių, (čia irgi A. Andriukaičio pastaba) tik vokiečių lageriai įsteigti karo metu, o rusų – tuoj po revoliucijos“. Reiškia, žudymo metodų naciai mokėsi iš sovietų. Altajuje iš karto mirė dvigubai daugiau vaikų ir pagyvenusių – kas šeštas tremtinys, prie Laptevų jūros – kas trečias-penktas, nors buvo atrinkti patys sveikiausia ir stipriausi. Čia, prie Laptevų jūros, mirdavo nuo išsekimo, ligų, sušaldavo ištisomis šeimomis. Nedirbantys ar sergantys buvo pasmerkti bado mirčiai. Tremtinys Steponas Satyga kelyje susirgo, nusilpo, prižiūrėtojai iš baržos paėmė į kajutę, gyvam išrovė auksinius dantis, paskui išmetė ant negyvenamos (…) salos, net žemėn neužkasę. Neretai laidodavo skandindami į prakirstas eketes. Iš atvežtų į Tit Arus 454 pasmerktųjų pirmaisiais metais mirė pusė žmonių, o vėliau liko tik trečdalis. O ką kalbėti apie šiauriau esančias Trofimovsko salą, Bykovo iškyšulio ir kitas vietoves, kur išmirė beveik visi. Prižiūrėtojai atvirai kalbėjo: „…juk jūs nurašyti, ko dar norite...“.

Rytoj Rumšiškėse, prie jurtos, kartu su atvykusia iš Jakutijos delegacija, taip pat mūsų tremtinių palikuonių bus tenai, paminėsime tas baisias dienas.

Mielieji. 1939–1941 m. teroras buvo atviras ir suplanuotas tautos naikinimas, genocidas, jis tęsėsi pokario metais ir iššaukė dešimtmetį trukusį partizaninį karą. Išlikę gyvieji esame jo liudytojai. Neleiskime, kad būtų užmiršta didžiulė skriauda tautai ir valstybei. Tik žinodami istorinę praeitį, sukursime geresnę ateitį.

Ačiū visiems, mielieji“.