2013 m. rugsėjo 6 d. pranešimas VIR

Šiandien Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė Vilniaus universiteto Didžiajame kieme atvėrė palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 20-mečiui skirtą fotokroniką „Nebijokite! Atverkite duris Kristui“. Ekspozicijoje – Šventojo Tėvo kelionės po Lietuvą vaizdai, užfiksuoti Popiežiaus fotografo Arturo Mari, Šventąjį Tėvą su Lietuva siejančios nuotraukos, suderintos su ištraukomis iš Popiežiaus kalbų, pasakytų apsilankymo Lietuvoje metu. Parodą parengė Seimo kanceliarija, koncepcijos autorius – Paulius Mieželis.

Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje taip pat pristatyta ekspozicija, kurią sudaro Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui daug reikšmės turėję su Šventuoju Tėvu susiję dokumentai iš Seimo ir Prezidento kanceliarijų archyvų fondų, Nepriklausomybės Akto signataro, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko, Europos Parlamento nario prof. Vytauto Landsbergio asmeninio archyvo.

Seimo Pirmininko pavaduotojos I. Degutienės kalba pristatant ekspoziciją:

„Gerbiamieji, atidarome parodą, kuri nukelia mus į dvidešimties metų praeitį, į šiandien jau gilia istorija atrodančius 1993-iuosius. Prisimenu tuos metus, tų metų tikrovę, ir galvoju: kokiu tinkamu laiku Jo Šventenybė apsilankė Lietuvoje. Prisiminkime – tebuvo praėję vos dveji metai nuo realaus Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Ką tik buvome išlydėję rusų kariuomenę, ką tik įsivedę litą – turėjome daug vilčių, tačiau kartu – daug nežinios ir abejonių: kokie esame, ar teisingai elgiamės, kokia bus mūsų ateitis, ar greitai išbrisime iš materialinio sunkmečio ir iš moralinių prieštaravimų?

Ir čia dar kartą išgirdome jau tiesiogiai mums skirtą Jono Pauliaus II pačią svarbiausią ištarą: nebijokite. Pačiu savo apsilankymu, pačiu savo buvimu to meto Lietuvoje Jo Šventenybė tarsi liudijo: esame teisingame kelyje, ir mūsų sunkumai, mums skirti išbandymai tik užgrūdins, sustiprins ir sutaurins mūsų laisvę, kurią jau turime kaip svarbiausią vertybę, kaip pamatą savo naujiems namams.

Todėl neatsitiktinai pirmasis pacituotas Jono Pauliaus II žodis po pačia pirmąja nuotrauka – žodis „nebijokite“. Kaip nebijojome skelbti nepriklausomybę, kaip nebijojome priešintis okupantų tankams – ir tai buvo išties krikščioniška kova, kai beginkliai žmonės, vien tiesos vedami, nugalėjo vieną galingiausių pasaulio armijų.

Krikščionybės ženklų tada, tomis 1993-iųjų rudens dienomis, buvo daug – televizijoje, gatvėse ant plakatų, žmonių kalbose ir mintyse. Tačiau Jonas Paulius II ir tomis dienomis, ir visada liko daugiau, nei Katalikų Bažnyčios vadovas. Ragindamas nebijoti kitus, jis ir pats nebijojo atvirai bendrauti su kitų tikėjimų žmonėmis, neskirstydamas jų į teisiuosius ir neteisiuosius. Todėl jo vizitas į Lietuvą buvo įvykis, svarbus ne tik Katalikų Bažnyčios bendruomenei. Kaip jau sakiau, jis visą Lietuvos gyvenimą pakėlė į aukštesnį lygmenį, suteikė taurumo ir šviesos.

Kaip, beje, ir mūsų politiniam gyvenimui. Jo Šventenybės vizito metu Jo skelbiamų žodžių šviesoje tapo tarsi gėda vėl panirti į rietenas ir tarpusavio santykių aiškinimąsi, visi tapome ramesni, santūresni. Ir tikriausiai ne vienas pagalvojome: nejaugi būtinai reikia Popiežiaus vizito, kad nusiramintume, kad bendrautume kultūringai ir pagarbiai?

O gal tai iš tikrųjų ir buvo Jono Pauliaus II aura ir charizma, veikianti ir visame pasaulyje, ir Jo Šventenybės taip mylimoje Lietuvoje. Gerbianti ir sulaukianti pagarbos, skleidžianti pasitikėjimą – tiek žmogiškąjį, tiek politinį, tiek tautinį. Jonas Paulius II buvo iš tų asmenybių, kurios, kaip ir kiti mūsų bičiuliai – Česlovas Milošas ar Ježis Giedrojcas – nuoširdžiai gerbė savąjį lenkiškumą, nuoširdžiai gerbdami mūsų lietuviškumą. Atsimindama tai, dabarties visuomenė turi ko pasimokyti iš šių didžių žmonių.

Ir ne tik tai – neturime pamiršti Jono Pauliaus II perspėjimo, kad kultūros ir mokslo žmonės labiau nei kiti yra atsakingi, kad protui nebūtų užtvertas kelias, vedąs paslapties link. Suprantu šį imperatyvą ne tik kaip siekį derinti mokslo ir tikėjimo tiesas. Suprantu tai, kaip dar vieną perspėjimą, kad mokslas, agresyvios technologijos, veikiančios be žmogiškojo matmens, be atsakomybės visuomenei, tampa ne tik tuščiavidurės ir bedvasės, bet ir pavojingos. Kad nevalia eksperimentuoti su tokiomis atraminėmis vertybėmis, kaip žmogaus būtis ir žmogaus gyvybė, šeima ir bendrystė.

Ar ne todėl, kad jautėsi atsakingas už kiekvienos visuomenės grandies, kiekvieno žmogaus gyvenimą, Jonas Paulius II taip greitai rasdavo giedrą ir šiltą bendravimą su kiekvienu – nuo žilagalvės močiutės iki mokinuko. Žvelgiu į dvidešimties metų senumo nuotraukas ir suprantu, kad Pontifikas dar kartą pateisino savo – tiltų statytojo – vardą. Nutiestas tiltas iš tų dienų į dabartį, į mūsų širdis ir atmintį. Pereikime dar kartą šiuo tiltu, pasidžiaugdami tomis akimirkomis, prisimindami savo patirtį ir praeitį – ir ne tik dabar, bet ir kai baigsis ši paroda, išsaugodami tą tikėjimo ir žmogiškumo šilumą, kurią skleidė Jo Šventenybė. 1993-ieji ir Jono Pauliaus II vizitas buvo didelė likimo ir Apvaizdos dovana Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų, tik mokėkime tą dovaną priimti, nenuvertinkime jos, neužmirškime. Ir svarbiausia, kaip kvietė širdingiausias Lietuvos ir lietuvių bičiulis, Jo Šventenybė Popiežius Jonas Paulius II, – nebijokime“.

Nerijus Vėta,

Seimo Ryšių su visuomene skyrius (tel. (8 5) 239 6208, el. p. [email protected])