Gerbiamieji seminaro dalyviai,

energetika tik prieš dešimtmetį tapo viena iš svarbiausių saugumo politikos sričių. Tai lėmė kai kurių valstybių siekis energetinių išteklių tiekimo monopolį naudoti kaip politinio spaudimo įrankį, diktuoti ne teisingas rinkos, o geopolitiniais motyvais grįstas energetinių išteklių kainas. Kitas svarbus veiksnys – energetikos sektoriaus poveikis klimato kaitai.

Jeigu dar prieš dešimt metų energetika Europos Sąjungos viduje tebuvo privačių kompanijų reikalas, tai šiandien Europos Sąjunga jau juda bendros energetikos politikos link. Europos Sąjunga jau ne tik liberalizuoja savo dujų ir elektros energijos sektorius ar finansuoja įvairių energetinių jungčių galimybių studijas, bet jau sukūrė ir Europos infrastruktūros tinklų priemonę, kuri 2014–2020 metų laikotarpiui numato nemažai Europos Sąjungos lėšų infrastruktūros projektų energetikos, transporto ir ryšių srityse plėtrai.

Oficialiai patvirtinta, kad tiekimo saugumo užtikrinimas, konkurencingumas ir darni plėtra – tai trys esminiai Europos Sąjungos energetikos politikos principai.

Tiekimo saugumas reiškia patikimą energijos išteklių tiekimą ir turimas tiekimo alternatyvas. Didžiausia rizika, susijusi su šiuo principu, kyla tada, kai šalis tampa priklausoma nuo vienintelio energijos išteklių tiekėjo, kai neturi galimybių kontroliuoti tiekimo veiklos. Tai gali sukelti tiekimo sutrikimus dėl techninių ar politinių priežasčių. Todėl stiprinant tiekimo saugumą labai svarbus glaudus bendradarbiavimas su energijos išteklių tiekėjais ir tranzito šalimis. Lietuvai ir visai Europai reikia partnerių, galinčių užtikrinti saugų, stabilų ir rinkos principais grįstą energijos išteklių tiekimą. Šiuo atveju bendradarbiavimas su Rytų partnerystės šalimis atveria puikias perspektyvas.

Sumažinti valstybės priklausomybę nuo vienintelio energijos išteklių tiekėjo ir užtikrinti mažesnes kainas žmonėms įmanoma tik užtikrinant konkurencingą ir efektyvų energetikos rinkos veikimą. Tai reiškia, kad vartotojas turi turėti galimybę pasirinkti energetinių išteklių tiekėją už priimtiniausią kainą. Būtent konkurencija leidžia pažaboti monopolines kainas, kurias savo nuožiūra gali nustatinėti vienas tiekėjas. Be to, konkurencingumas yra tiekimo saugumo dalis, nes, be ekonominio efekto, užtikrina prieigą prie energijos išteklių tiekimo alternatyvų.

Kalbant apie darnią plėtrą, visos besivystančios ekonomikos šalys ir ne tik, susiduria su klimato kaita, kurią didžia dalimi sukelia energetikos sektorius. Tarptautinė bendruomenė yra įsipareigojusi mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Tai įmanoma pasiekti didinant atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą bei skatinant energijos išteklių taupymą. Nors atsinaujinantys energijos ištekliai labiausiai susiję su aplinkosauginiais tikslais, vietinių išteklių naudojimas prisideda prie konkurencingumo ir dalinio nepriklausomumo didinimo, nes mažina importuojamos energijos poreikį.

Vis dėlto tarp šių tikslų kartais gali kilti ir nesutarimų. Pavyzdžiui, kyla pagrįstas klausimas, ar visada tarpusavyje derės darnios plėtros principas ir konkurencingumas? Juk pakankamos galimybės apsirūpinti energijos ištekliais už konkurencingą kainą yra būtina sąlyga valstybės ekonomikos augimui, konkurencingumo ir vartotojų perkamosios galios didinimui. Investicijos ir energijos kainos negali būti per didelės. Atsižvelgiant į investicijų atsinaujinančios energetikos srityje poreikį, jų atsiperkamumą ir energijos, pagamintos iš atsinaujinančių išteklių, kainas, akivaizdu, jog atsinaujinantys ištekliai nėra energetinio saugumo panacėja, padėsianti rasti vaistą nuo visų ligų. Atsinaujinančių išteklių plėtra – svarbus prioritetas, tačiau ne savaime, o tik kaip platesnio energijos rūšių derinio dalis, padedanti rasti pusiausvyrą.

Reikia kompleksinio požiūrio į klimato kaitą ir konkurencingumą. Aplinkai draugiškos technologijos energetikoje bet kuriuo atveju laimės, tačiau šio tikslo reikėtų siekti ekonomiškai efektyviausiu keliu.

Tikiuosi, jog šio seminaro metu pavyks rasti atsakymus į šį ir daugelį kitų klausimų: koks yra atsinaujinančių energijos išteklių potencialas? Kokie yra infrastruktūros prioritetai ir investiciniai poreikiai, kad atsinaujinanti energija sėkmingai patektų į energijos rinkas? Koks yra atsinaujinančios energijos vaidmuo siekiant subalansuoto energijos rūšių derinio?

Dar kartą sveikinu Jus visus Lietuvos Respublikos Seime ir linkiu įdomių bei prasmingų pranešimų, diskusijų ir sprendimų.