2013 m. rugsėjo 22 d. pranešimas VIR

Šiandien Seime įvyko Lietuvoje reziduojančių Europos Sąjungos, Izraelio ir kitų šalių ambasadorių diskusija „Holokaustas ir jo istorinės pasekmės“. Tai yra vienas iš IV Pasaulio litvakų kongreso renginių, skirtų paminėti Vilniaus geto sunaikinimo 70-metį.

Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas G. Kirkilas pasveikino diskusijos dalyvius. Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr.

Diskusijos dalyvius pasveikino Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas:

„Šiandien, minint 70-ąsias Vilniaus geto sunaikinimo metines, atrodytų, kalbėjimas apie Holokausto pasekmes galėtų būti ne toks sudėtingas.

Septyni dešimtmečiai buvo lyg ir pakankamas laikas išnagrinėti šią dvidešimtojo amžiaus tragediją visais aspektais. Bet ir šiandien, susirinkę čia, mes negalvojame, kad ši tema  visapusiškai išnagrinėta, yra neaktuali ar banali.

Lietuvoje beveik penkis dešimtmečius Holokausto problema buvo nutylima dėl sovietų okupacijos, mažai nagrinėta ar ne visai sąžiningai pateikiama. Todėl Holokausto nagrinėjimas atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ją atkūrus pareikalavo tam tikros drąsos, atkaklumo, daugelio metų darbo.

Aš kalbu apie drąsos poreikį todėl, kad daugeliui Lietuvoje buvo nežinoma ir tam tikra prasme netikėta tai, kokiu mastu Lietuvoje buvo sunaikinti žydai ir tai, kad tame žudyme šalia nacių kaltė tenka ir jų talkininkams lietuviams, o Lietuvos himnas, kuris buvo dar taip neseniai atgautas, juk skelbia, jog Lietuva yra didvyrių žemė. Ir štai teko pripažinti, kad ne vien didvyriai gyveno čia, kad lietuviai buvo ne vien tik totalitarinio režimo aukos, bet ir savo bendrapiliečių naikintojai. Todėl jau žymiai vėliau su skausmu 1997 m. Vašingtono holokausto muziejuje išleistame kompaktiniame diske teko išgirsti Lietuvos himno versiją, gimusią karo metu Kauno gete, kurioje vietoje žodžių „Lietuva, didvyrių žeme“ skambėjo žodžiai „Lietuva, kraujuota žeme...“

Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje, 1989 m. kovo 5 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos žodyje Lietuvos žydų draugijos steigiamajam susirinkimui surandame teiginį, jog „1940–1941 metų beteisiškumo ir amoralumo atmosferoje radosi nauja, Lietuvoje nebūta dirva žiaurumui ir godumui, kerštui ir fanatizmui, nieko nepateisinamam smurtui prieš žydų tautą apskritai, kuriame, deja, dalyvavo ir lietuviai“.

O 1990 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė pareiškimą „Dėl žydų tautos genocido Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais“. Jame teigiama, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba lietuvių tautos vardu pareiškia, kad be išlygų smerkia hitlerinės okupacijos metais Lietuvoje vykdytą genocidą prieš žydų tautą, ir su širdgėla pažymi, kad tarp okupantams tarnavusių budelių buvo ir Lietuvos piliečių. Nusikaltimams, įvykdytiems prieš žydų tautą Lietuvoje ir už jos ribų, nėra ir negali būti jokio pateisinimo bei baudžiamojo persekiojimo senaties terminų. Šiuos teiginius reikėjo įrodyti, pagrįsti konkrečiais darbais. Jau 1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo prezidiumo įsaku patvirtintame atmintinų dienų sąraše rugsėjo 23-ioji paskelbta Žydų genocido diena, o 2008 m. buvo pervadinta Lietuvos žydų genocido atminimo diena.

1991 m. birželio 20 d. Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl buvusiųjų geto kalinių teisių“, kuriuo buvo nustatyta, kad buvusieji geto kaliniai naudojasi tokiomis pat lengvatomis kaip ištremti iš Lietuvos Respublikos ir reabilituoti asmenys.

Žydų žudynių mastą nemaža dalimi atvėrė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo prezidiumo 1990 m. lapkričio 7 d. nutarimo „Dėl žydų genocido aukų, kapų bei kapinių ir kultūros paveldo ženklinimo“ įgyvendinimas. 1991 m. liepos 7 d. Kultūros paveldo institucija nustatė, kad Lietuvoje yra 162 žydų genocido aukų kapai ir 188 žydų kapinės. Tada atsivėrė kraupi žydų genocido geografija Lietuvoje. Tai, deja, nebuvo vien tik jau žinomi Paneriai ar Kauno devintasis fortas, žydų žudynių vietų rasta praktiškai visuose Lietuvos rajonuose.

1992 m. balandžio 9 d. buvo priimtas Įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kuriame užfiksuota nuostata, kad įstatymas turi grįžtamąją galią, o asmenims, padariusiems šiame įstatyme numatytus veiksmus iki jo įsigaliojimo, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma.

Lietuvos žydų genocido vykdytojų nubaudimas tapo tema, atidžiai sekama ir užsienyje, buvo ir lieka ilgamečių, dar iki dabar trunkančių užsienio spaudos publikacijų, tam tikrų organizacijų veiklos dėmesio aspektas. Tai buvo viena iš integracijos į europines struktūras, tarptautines organizacijas, gero sugyvenimo su kai kuriomis pasaulio valstybėmis prielaidų. Nors praėjo du dešimtmečiai, bet ir šiandien reikia pripažinti, kad čia dar ne viskas sutvarkyta ir ne visi taškai sudėti.

Įvertinant Holokaustą nueitas nelengvas kelias, to peripetijas žinau ne vien iš spaudos, ne vien iš perskaitytų įstatymų, knygų, o ir iš savo paties politinės veiklos. Man, kartu su šviesaus atminimo Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku, teko dalyvauti rengiant vizitą į Izraelį 1995 m. kovo mėn. ir būti liudytoju Prezidento kalbos Knesete bei daugelio laikraščių puslapiuose skelbtų nuotraukų, kuriose Prezidentas apkabina Holokaustą patyrusį ir tuo metu Izraelyje gyvenusį žmogų. Prezidento atsiprašymo žodžiai išliko ilgam ir norėčiau dar kartą juos pakartoti: „Gerbiami žydų tautos atstovai, jeigu galėčiau, kreipčiausi tais žodžiais, kuriais Jūs pradedate kiekvieną dieną ir vėliau kartojate: „Klausyk, Izraeli“. Šioje tribūnoje, kurioje yra stovėję daugelio pasaulio valstybių atstovai, pačioje Jūsų istorijos ir valstybės širdyje, aš, Lietuvos Prezidentas, lenkiu galvą prieš daugiau nei du šimtus tūkstančių Lietuvos žydų atminimą. Prašau Jūsų atleidimo už tuos lietuvius, kurie negailestingai žudė žydus, juos šaudė, trėmė, plėšė“.

Lietuvoje vykusio Holokausto tyrimas per tuos metus nebuvo vienpusis. Kartu su žudynių masto ir vietovių bei dalyvių nustatymu, buvo atkreiptas dėmesys į tuo žmones, kurie ištiesė pagalbos ranką žydams. Nors ir gali atrodyti paradoksalu, bet Pasaulio tautų teisuolių, tai yra žmonių, kurie gelbėjo žydus, apdovanojimas Izraelyje, Jad Vašeme iš Lietuvos pastaraisiais metais gerokai išaugo. Jei 1999 m. tokių piliečių buvo penki šimtai, tai dabar jų yra daugiau kaip aštuoni šimtai. Pagal tai Lietuva užima aukštą poziciją tarp kitų valstybių. Per tai mes sužinojome daugelio lietuvių pavardes, jų kilnius darbus. Šių žmonių, kaip ir Holokausto metais žuvusiųjų atminimą, kartu su Lietuvos Respublikos Seimo delegacija pagerbiau per vizitą Izraelyje šių metų liepos 9–12 dienomis. Susitikime su Kneseto Pirmininku Edelšteinu buvo pažymėta, kad dabar Lietuvos ir Izraelio santykiai yra kaip niekad geri. Tą pačią gaidą girdėjome ir iš Lietuvoje viešėjusio Nobelio premijos laureato, Izraelio Prezidento Shimono Pereso. Būtent tokiai santykių būklei, galiu drąsiai teigti, pasitarnavo ilgametis kryptingas darbas įsisąmoninant, kad Holokaustas yra ne žydų, o lietuvių problema ir kalbėti reikia ne dėl praeities, o dėl ateities ir konkrečiai dirbant.“

Taip pat šiandien Seime įvyko konferencija „Litvakai ir jų paveldas: Holokaustas, etinė atmintis ir švietimas“, pristatytos dvi ekspozicijos – Michailo Duškeso paroda „Lietuvos žydų organizacijos dokumentuose iki 1941 m.“ ir paroda „Parengti gyvenimui: ORT Lietuvoje“, sutikta Viliaus Kavaliausko knyga „Pažadėtoji žemė – Lietuva“. Rugsėjo 24 d. Konstitucijos salėje (Seimo I r.) įvyks iškilmingas Vilniaus geto sunaikinimo 70-mečio minėjimas.

Nerijus Vėta,

Seimo Ryšių su visuomene skyrius (tel. (8 5) 239 6208, el. p. [email protected])