2015 m. kovo 11 d. pranešimas VIR

Mieli susirinkusieji, aukštieji valstybės vadovai, svečiai, draugai, Lietuvos draugai, visi, kurie čia dirbome ir toliau dirbame valstybės darbą,

Kai šioje salėje ir šiuose rūmuose nežinodavom, ar sulauksim ryto, gyventi buvo gražu.

Buvo pakilu, reikšminga, sieloj giluminis džiaugsmas.

Praslinko štai grėsmių naktis, atėjo dar viena diena kaip dovana, o mes vis dar esam, yra mūsų valstybė, kuriai toliau dirbam, klodami jai kelią į visai nepažadėtą, tačiau viltingą ateitį.

Jutome, kad žmonės, tauta, stebi mūsų darbą, pritaria svarbiausiam tikslui. Todėl būsime čia ir neišduosime.

Tiesa, girdėdavom reikalavimų ir spaudimų trauktis, nesiekti neįmanomo, ir tada viskas baigsis gerai. Net šioje salėje išgirsdavom siūlymų padaryti visai paprastą „politinį sprendimą“, bet siūlančių tebuvo mažuma.

Ir kai griaudė agresija, liejosi kraujas, o pasaulis tylėjo, buvome čia, toliau statėm ir gynėm valstybę.

Kartais kas nors klausdavo: nejau tikitės įveikti imperiją? Atsakydavau: mums nereikia pergalės prieš ką nors. Mes norime taikos ir Taikos sutarties.

Lyg vėjo gūsis praskriejo 25 metai.

Valstybė apginta, pripažinta, tartum įsitvirtinusi netvirtame pasaulyje. Kad ir graužiama menkysčių ir išdavysčių, ji turi energijos ir dideliems išradimams, ir trumparegio pelno veiklai, džiaugiasi mokslo, meno ir sporto laimėjimais, taipgi loterijomis ir balabaikomis, o ypač – laisvėj užaugusiu jaunimu, kuris netgi nori gyventi! Kaip būtų gerai, kad jo dauguma nė už ką neišvažiuotų, pačiu savo buvimu ir veikla tėvynėje balsuotų už Lietuvą. Būtume ne veltui dirbę.

Bet ar tai, ką nūnai darome, yra pakilu, reikšminga, kaip anuomet? Ar priešingai – sumenkėjome iki reikaliukų? Iki postelių ir finansinių sriautelių?

Be abejo, esame visokie. Vaikai – nuostabūs, kurie neužgauti nemeilės ir nesužiaurėję. Ačiū už trispalves apyrankes. Bet ar dažnai susimąstome, ką mes, tie pusamžiai, darome ir kas bus po mūsų? Kokį būsim palikę ženklą? Kartais atrodo, kad dabartiniams bėgiojantiems būsimiesiems nepaliksim nė doros užduoties, nes didelės užduoties, kuri vadintųsi garbinga Lietuva, per maža teturime. Lietuvos kokybė, štai kur klausimas.

Ir Lietuvos likimas šių dienų šviesoje. Jei bepročių agresija nesustabdoma, ir imperija eina atgal į buvusias kolonijas, mūsų sėkmės istorija gali virsti laikinos sėkmės istorija, kuri bus verčiama pelenais. O išsigandę bičiuliai europiečiai net patars nesipriešinti užpuolikui.

Mat pasauly esą svarbesnių dalykų, – taip sakys, svarbesnių, negu laisvė ir teisingumas.

Bet ir iš pradžių, ir visados mes esam tie, kurie turim ką pasakyti.

Reikia rengtis ginti žilą tėvą ir mylimą močiutę ir mažą sesutę.

Sveikindamas visus, kurie čia visus 25 metus tebebūname, linkiu ir esantiems, ir ateinantiems dažniau pažvelgti į dangų, kuriame pro pušų šakas plaukia debesys. Kitur tokio dangaus nėra.

Jei dar neprailgo mano septynios minutės, pereisiu į meninę dalį. Truputis lyrikos.

Nuo kraštelio

Mažumytį nubėgęs

ligi kraštelio

pasižiūrėjau.

Labai toli

visai žemai –

neaiškūs vandenai.

Gerokai pribūta purvelio.

Gabalas kreivo kelio.

Ir kraujas Antano Kraujalio.

Sugrįžti

Paukščiai turi namus

ir ūkius

po mūsų vienintele saule.

Kai ateina apniukus

Didžioji šiaurė,

jie išlekia atostogų.

Laukai subrandinti,

vaikai užauginti,

galima pasibastyti.

Jie ten surengia posėdžių,

Konferencijų,

visokiausių sparnų pratybų.

Juk reiks vėl sugrįžti į šalį,

kurioj geriausia,

kur saulė auksu pievas prausia

ir tamsumas prašalina.