2015
m. kovo 11 d. pranešimas VIR
Seimo kanceliarijos (aut. I. Šilenkova) nuotr. |
Lietuvos
Respublikos Prezidente, parlamentų pirmininkai, ministrai, išrinktieji tautos
atstovai, Lietuvos žmonės, mieli draugai! Susirenkame neramiais laikais, kad
dar kartą pademonstruotume mūsų išsivadavimą, mūsų laisvę, mūsų demokratines
vertybes, kad iškilmingai paminėtume tai, kaip žmonių valia galiausiai įveikė
geležinį tironijos ir priespaudos kumštį, kad pareikštume savo įsipareigojimą
gerbti dabar ir visados atminimą tų, kurie neleido vilties ugniai užgesti savo
širdyse. Tų, kurie paaukojo viską, net savo gyvybes, kad atneštų laisvę savo
tautai. Dviejų pasaulinių karų ir totalitarinių režimų amžiui einant į pabaigą
Lietuvos ir Baltijos tautų istorija paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje
tapo demokratinės revoliucijos žiburiu ir forumu, kuriame kultūros ir
prisiminimų apie ankstesnius laikus subrandinti nacionaliniai judėjimai pradėjo
naują Europos ir Vakarų pasaulio erą. Ši istorinė kova, dramatiškos dienos jūsų
sostinėje, jūsų miestuose ir regionuose visuomet gyvuos mūsų mintyse ir visų
žmonių prisiminimuose, kaip įrodymas, kad jokia imperija nėra tokia stipri, kad
palaužtų vieningų žmonių valią ir kad demokratijos, ir laisvės vizija galų gale
triumfuos.
Įvykiai
tuose istorijos kryžkelėse ir toliau skleis žinią, kurią taip iškalbingai
išreiškė Vytautas Landsbergis, kai prieš 25-erius metus, kaip aukščiausiasis
jūsų tautos atstovas, jis buvo pakviestas būti garbės svečiu Islandijos
parlamento Altingo, seniausios įstatymo leidžiamosios
asamblėjos pasaulyje, atidarymo ceremonijoje. Dar niekada anksčiau, daugiau nei
tūkstančio metų šalies istorijoje, Altingas nebuvo
pakvietęs tokio svečio dalyvauti jo metinėje inauguracinėje ceremonijoje.
Tačiau jam einant kartu su Islandijos žmonių išrinktu parlamentu nuo parlamento
rūmų iki Katedros, kaip tai yra įprasta mano šalyje, aikštėje susirinkusi minia
šiltai jį pasitiko ir garsiai jam plojo taip išreikšdama tautos valią, kuri
vėliau nulėmė tai, kad Islandija tapo pirmąja šalimi pripažinusią visišką diplomatinį
Lietuvos suverenitetą ir visišką jūsų šalies nepriklausomybę.
Ši
tautos valia dar po kelerių metų leido Islandijai kartu su kitomis Šiaurės
šalimis ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis tvirtai remti jūsų šalies narystę
NATO. Taip buvo laikomasi politikos dėl nuolatinio saugumo suteikimo, kurią
tuomet palaikė vos kelios Šiaurės Atlanto aljanso narės. Kažkodėl yra pamiršta,
kad ne visi palaikė tokius žingsnius ir kad daugelis ragino elgtis atsargiai,
ir išlikti kantriems. Bet mes drąsiai žengėme pirmyn, o vėliau tą patį
nusprendė padaryti ir kiti. Šie sprendimai pagrindė V. Landsbergio žinią prieš
25-erius metus išreikštą jo kalboje Islandijos žmonėms. Jo žodžiuose anuomet
būta tiek pat tiesos, kiek jos yra ir dabar. Jis sakė, kad kaip ir Martinas
Liuteris Kingas (Martin Luther
King) jis turėjęs svajonę. Svajonę, kad mažos tautos
susiburs į aktyvų aljansą, atremsiantį didžiųjų galių dominavimą. Pasaulį
galėtų išgelbėti (sakė jis) mažosios tautos, ištiesiančios viena kitai pagalbos
ranką, nes jos turi moralinės stiprybės, demokratijos ir laisvės visiems
viziją. Jos galėtų veikti tada, kai kitus kausto regionuose dominuojantys
tinklai ir amžinai gyvuojančių imperijų iliuzija.
Mažosios
tautos siekia įkvėpimo, kylančio iš laisvės ugnį išsaugojusių kartų
kolektyvinės atminties, iš jų kultūros, iš kalbos paveldo, iš savybių,
išlikusių po karų ir kitų šalių priespaudos. Kaip V. Landsbergis yra sakęs, jo
svajonė išsipildė mažiausios Europos tautos – Islandijos veiksmų dėka. Kai tuo
tarpu kitas tautas paveikė vertinimai, kuriuos dažniausiai viena kitai taiko
didžiosios šalys. Ši svajonė taip pat lydėjo Lietuvos žmones ir kitas Baltijos
valstybių tautas kelionėje, kurios tikslas buvo užtikrinti tvirtą padėtį
Europos nepriklausomų valstybių šeimoje ir galiausiai narystę Šiaurės Atlanto
aljanse. Kitoms šalims sekant mūsų pavyzdžiu tapome ilgos Europos istorijos,
naujos eros pradžios liudininkai. Žemynas, kuris kažkada kentėjo nuo konfliktų
tarp didžiųjų galių dar niekada anksčiau nebuvo panašus į tokią daugybės mažų
ir vidutinio dydžių valstybių sudarytą mozaiką. Tačiau mažųjų tautų kolektyvinė
valia ėmė keisti jo pavidalą. Dauguma jų taip pat pradėjo transformuoti NATO,
kuriame Islandija, kaip viena iš aljanso narių steigėjų, jau keletą dešimtmečių
kartu su keletu kitų šalių sudaro aljanso mažąjį sparną. Šiame naujajame
amžiuje Europa pirmą kartą tapo tokia bendrija, kurioje daugumą sudaro mažos ir
vidutinio dydžio valstybės, kurioje įvairovė yra sėkmingos ateities pagrindas,
kuri, viliuosi, veikia ne kaip centralizuota greitkelių sistema, o kaip parkas,
turintis daug įvairių giraičių ir sodų, kurių kiekvienas turi jiems būdingų
augalų ir gėlių.
Islandijos
priimti sprendimai ir sėkminga Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių raida, jūsų
kelias, nuo nepriklausomybės paskelbimo iki visavertės partnerystės NATO ir
Europos Sąjungoje, visa tai rodo, kaip mažosios pasaulio tautos iš tiesų gali
paveikti savo bendrą ateitį, rodyti kelią kitiems persitvarkymo link ir siekti demokratijos,
laisvės ir galiausiai klestėjimo, ir gerovės visiems. Dabar Šiaurės Europoje
įvairių struktūrų – regioninių ir tarptautinių organizacijų dėka Šiaurės šalių
ir Baltijos valstybių aštuntukas yra glaudžiai susijęs ir konstruktyviai dirba
išvien taikos, saugumo, pažangos ir teisės viršenybės labui. Mums šis formatas
yra tapęs dinamiška ir praktine Šiaurės Europos šalių partneryste, kuri remiasi
mūsų šalių istoriniais ryšiais, bendru įsipareigojimu siekiant užtikrinti
žmonių teises, toleranciją ir pagarbą kitokiems papročiams, ir įsitikinimams, o
kitiems jis yra ir sektinas pavyzdys, ir priminimas, kad iš tiesų tautos gali
suvienyti jėgas įkvėpimo semdamosi iš Šiaurės šalių paveldo ir Baltijos
valstybių pasiekimų. Todėl šiandien, mielieji draugai, noriu jums patvirtinti
apie mūsų šalių draugystę ir perduoti jums nuo Islandijos žmonių solidarumo
žinią, užtikrinančią, kad mūsų aljansas amžinai liks įsišaknijęs tuose
istoriniuose laikuose, kai nepriklausomybės troškimas suvedė mūsų tautas
drauge. (Kalba iš stenogramos)