2015 m. birželio 15 d. pranešimas VIR

Žiema...

Dvimetrinės pušys žėri lyg deimantų supiltinės... Pušų karūnos linksta nuo sunkių tarsi Maromacho kepurės sniego karpinių, nušviečia tamsą, atsispindi mėnulio sietyne...

25-eri kilometrai kelio, nutiesto nuo miško kirtimvietės iki upės, kuria pavasarį bus plukdomi rąstai...

Tame kelyje, kiekviename kilometre, išbarstytos ne lyg kokios bruknės pamiškėje, apsimuturiavusios bobytės – būtent – bobytės, nes sunku atpažinti po vatiniais švarkeliais, vilnonėmis skaromis, surištomis už nugaros, dideliais veltiniais su priklijuotais papildomais padais (kad nesušaltų kojos), mergaitę ar moterį...

Kiekvienos užduotis – prižiūrėti vieną kelio kilometrą. Prižiūrėti taip, kad nebūtų nė mažiausios duobelės, nė menkiausio įlinkio, kad būtų švariai iššluota pagrindinė vėžė, nes kelis kartus per dieną pravažiuos traktorius, tempiantis 10–15 trivažių rogių, pakrautų tobulų Sibiro pušų kūnų, kuriuos pavasarį – kartu su ledonešiu – išplukdys į Zimos miestelio lentpjūvę...

Buvau viena tų bobyčių, kuri kelias ilgas Sibiro žiemas dirbo tame ledinio kelio kilometre... Prašvitus – tempiantis roges traktorius, išmesdavo į paskirtą kilometrą „lespromchozo“ darbininkę, penkiolikmetę, penktą Kotrynos Teišerskienės vaiką Dalytę... Pirmiausia tą kilometrinę vėžę reikėjo iššluoti, paskui duobikes užberti sniegu, išlyginti išmuštas, iškreivotas vietas... Visą dieną absoliuti vienatvė... Baimė... Nuovargis... Ir beprotiškas vakaro laukimas, štai – iš kito kelio galo atvažiuos tas pats traktorius ir surinks savo brukneles, pavargusias, sušalusias, alkanas... Duonos riekelė, kurią Mama įdėdavo į prisiūtą vidinę kišenę, sušaldavo, suledėdavo, bet vis vien buvo begaliniai saldi...

Sukritusios į traktoristo prikabintą rąstinę trobelytę, bobytės atšildavo, atgydavo, pradėdavo kikenti, dainuoti „čiastuškas“ ir garsiais svajoti apie beveik neįmanomus dalykus – perkelinę suknelę ar didelį didelį sumuštinį su sviestu ir lietuvišku sūriu...

Vasara...

Taigos pamiškės ryškesnės net už lietuvišką trispalvę – geltonų lelijų jūra, oranžiniai jurginėliai, alyvų spalvos „sarankos“, laukinės orchidėjos labai poetišku vardu „gegutės bateliai“, tobulos pušys, galingi kedrai, kurie dovanojo nuostabų maistą – savo riešutėlius, maumedžiai šluotinėmis šakomis, jų jaunus spygliukus irgi valgėme, ir laukiniai česnakai – garsioji „čeremša“, ir grybai, uogos, ir... debesys uodų, mašalų, siurbių, nuo kurių niekas neišgelbėdavo, net tinkleliai ant veidų – nelyg kokių arabų ar lietuviškų bitininkų...

Vasarą bobyčių brigados kirto šakas, o vėliau jas degindavo... Paskui, rudeniop, tiesdavo naują būsimą ledinį kelią – nuo naujos kirtimvietės iki vis tos pačios vešlios ir šaltos upės, pateisinančios savo vardą – Zima...

Ar buvo sunku? Taip.

Ar buvau nelaiminga? Ne.

Buvau jaunutė. Pasirinkimų ir palyginimų nebuvo. Lietuva atrodė tolima, svetima, tarsi susapnuota...

Tėvas kalėjo Taišeto lageryje...

Mes gyvenamo barake, viename kambarėlyje septyniese... Užteko ir duonos, ir šilumos.

Nes buvome mylimi, vieningi, šventėme Velykas ir Kalėdas, šokome ir dainavome.

Nebuvo ko ir kam pavydėti... Visų nelaimės buvo vienodos, visų troškimai buvo panašūs, o netektys neaplenkė beveik nė vienos šeimos...

Ko išmokau?

Savarankiškumo, orumo, drąsos, pasiaukojimo, atsakomybės...

Ką skauda?

Skauda Tėvynę...

Skauda netektys... Seniai neturiu Mamos, beveik neprisimenu Tėvo, nukankinto lageryje... Nebeturiu nė vieno iš trijų brolių... Du ilsisi amžino įšalo žemėje. Trečias – šalia Mamos netoli gimtosios Šiluvos...

Nešu ant savo pečių ir sąžinės jų kančias, jų beprotiškai sunkius likimus, turiu gyventi už juos visus, mylėti už juos visus Lietuvą, kurios dangus jų mintyse ir svajonėse visada buvo vaiskus ir giedras...

Esu laiminga, kad turėjau TOKIĄ šeimą. Esu laiminga, kad esu TOKIOS Lietuvos dukra.

Ir dar, mažytis rekviem, eilėraštis, skirtas mano klasiokei, mano draugei tremtinei iš Čiuvašijos, Rajai Gusevai, kuri nuskendo toje pačioje Zimos upėje.

Mažytis rekviem praeičiai

Rajai, mergaitei čiuvašei, nuskendusiai Zimos upėje

Toks šaltas vanduo, toks negyvas!

Ir kraujo į krantą puta...

Kažkur žydi džiaugsmo alyvos,

Ir skleidžiasi raidžių kursyvas,

Ir kaupiasi maldai gamta...

Atsimenu... Klasė... Ir Anna

Mus moko Bojano kalbos...

Jos akys – kaip jauno osmano,

Ak, tąkart ji viską išmanė,

Tik mes nežinojom tiesos...

Į nuostabią surinktos puokštę

Kaimely, taigos pakrašty,

Gyvenom romanais ir pokštais,

Kur kedrai – lyg Eifelio bokštai,

Kur kliedi nuo šalčio naktis...

Užmerkiu akis – ir ateina

Visi, kurie virto žiedais...

Ir skamba kaip ištremtos dainos

Jų sielose aimanos ainių,

Nueinančių miško takais...

Diena vijo dieną. O metai

Mojavo šermukšnio šaka...

Ir šaltas minčių automatas

Parinko mums kaltę ir matą,

Ir vietą erdvėj bei laike.

Dabar, kai eilėraščiai budi

Prie žilstančios mano galvos,

Viešnia mano meilėje būtum,

Kvepėtum nasturtom ir rūtom,

Garuotų puodelis kavos...

Bet  šaltas vanduo ir negyvas!

Ir kraujo į krantą puta...

Tad kam žydi džiaugsmo alyvos?

Kam skleidžiasi raidžių kursyvas

Ir kaupiasi maldai gamta?