2015 m. birželio 15 d. pranešimas VIR

Jūsų Ekscelencija Lietuvis Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Gerbiamas profesoriau Vytautai Landsbergi, gerbiami svečiai.

Štai jau dešimtus metus neblėsta projekto „Misija Sibiras“ idėja ir nemažėja jo prasmė.  Tūkstančiai Lietuvos jaunuolių svajoja į Sibiro platybes nublokštiems tautiečiams nuvežti lietuvišką „labas“.

Bet nei šešiasdešimt, nei septyniasdešimt prabėgusių metų iš jų atminties neištrynė tragiškomis trėmimų dienomis patirto siaubo. Sibire tebegyvenantis Saulius puikiai prisimena, kaip ir jam, aštuonerių metų berniukui, su kitais lietuviais atsidūrusiam penki tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos, buvo ištarti žodžiai: „Nuo šiol čia jūsų Tėvynė, jūs čia esate gimę, čia jūs ir mirsite“. Likimas taip susiklostė, kad Saulius liko gyventi svetimame krašte, sukūrė šeimą, užaugino vaikus. Bet ir šiandien jis žino – Tėvynė ne čia... Ir  šiandien jis anūkus šaukia lietuviškais vardais.

Misija Sibiras yra pati geriausia istorijos, pilietiškumo ir patriotiškumo pamoka. Mes, projekto dalyviai, savo akimis matėme, kad grasinimai, badas, vergiškas darbas nepalaužė lietuvių tautos dvasios. Didžioji tremtinų dalis siekė bet kokia kaina sugrįžti namo ir sugrįžo. Kai kurie ten liko, bet iki šiol sapnuose mato Tą Vienintelę Žemę. Daugybė amžiams atgulė svetimame krašte. Ir dabar ten vienas prie kito glaudžiasi lietuviškai kryžiai: Julija, Ona, Juozas... Karvelis, Gudaitė, Kaminskaitė, Radzevčiūtė...

Per devynis projekto „Misija Sibiras“ gyvavimo metus sutvarkyta daugiau kaip šimtas lietuviškų kapinių. Bet tai tik maža dalis lietuvių amžino poilsio vietų milžiniškose Sibiro platybėse.

Neslėpsiu, apima pasididžiavimas, kai taigos apsuptyje sutikti vyresni rusai, sužinoję iš kur esame, čia gyvenusius lietuvius mini tik geru žodžiu. Sako, kad tremtiniai iš Lietuvos buvo geri, darbštūs, artimui padedantys ir laisvės trokštantys žmonės.

O ir pats tikiuosi, kad kiekviena išvykstanti jauna, entuziastinga, Tėvynę mylinti ir laisva projekto ekspedicija yra gyvas liudijimas, kad nepaisant tragiškų išgyvenimų, mūsų tauta nepalūžo, atsitiesė, kad Lietuva yra ir bus.

Man tai liudija ir susitikimai su mokiniais, kuriems grįžę iš Sibiro pasakojame savo įspūdžius. Maloniai nustembu, kad net ir patys jauniausi moksleiviai žino, ką lietuviams reiškia Sibiras,  žino savo šeimos istoriją, kur buvo ištremti jų seneliai ar proseneliai. Štai vienas Vilniaus penktokas manęs paklausė: „Kaip jums atrodo, ką jautė tas kareivis, kuris su automatu varė žmonės į vagonus?”.

Esu tikras: šis vaikas – tai būsimasis projekto „Misija Sibiras“ dalyvis. O kol kas pačios didžiausios sėkmės linkiu jubiliejinei dešimtmečio ekspedicijai „Misija Sibiras'15”, kuri dar kartą paliudys – gyvos tautos atmintis visada gyva.

Ačiū